Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams,

pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus BK 165 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, subendrintos apėmimo būdu, prie šios bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje, ir galutinė subendrinta bausmė V. R. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. balandžio 10 d.

Atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtas ir civilinis procesas baudžiamojoje byloje nutrauktas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą ir savavaldžiavo panaudodamas psichinę bei fizinę prievartą, t. y. 2012 m. balandžio 7 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai, prieš nukentėjusiųjų D. U. ir K. M. valią, K. M. atidarius laukujes duris ir nuėjus D. U. pranešti, kad jo kažkas ieško, be nukentėjusiųjų sutikimo, atvirai įsibrovė į jų nuomojamą gyvenamą patalpą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), ir namo viduje, nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę – 600 Lt skolos atsisėmimą: įbėgęs į vonios kambarį sudavė D. U. vieną smūgį mediniu šluotos kotu į dešinįjį petį, sugriebęs vonioje stovėjusią kėdę užsimojo ir sudavė ja ne mažiau kaip 2 smūgius nukentėjusiajam D. U. į kojas, sėdmenis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, vonioje buvusiam D. U. stovinčiam ir nugriuvusiam ant grindų, sudavė kumščiu ne mažiau kaip 2 smūgius į veidą, krūtinę, pakaušį ir nenustatytą smūgių skaičių į kitas kūno vietas, spyrė kojomis daugybinius smūgius, bet ne mažiau kaip 14 smūgių: į veidą, kaklą, galvą, nugarą, dešinį sėdmenį, kairę koją bei kitas kūno vietas, o nukentėjusiajam išbėgus į kiemą, pasivijo jį ir sudavė šluota daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas: dešiniąją ranką, kairiąją šlaunį bei kitas kūno vietas, nukentėjusiajam D. U. pabėgus, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, grįžo į gyvenamąjį namą rankose laikydamas šluotą, klausė nukentėjusios K. M., kur yra D. U. pinigai, pašalpa, šūkaudamas ir mojuodamas šluota grasino panaudoti fizinį smurtą, sakydamas, ar „turės ją nėščią nuskriausti“, pastūmė ją į pilvą, dėl to ji į sieną susitrenkė galvą ir patyrė fizinį skausmą, išsigandusi jo grasinimų, atidavė rankinę. Jis tą rankinę iškraustė ir pasiėmė joje buvusius pinigus – 290 Lt, po to paėmė ant sekcijos buvusį D. U. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia ekspres 5220“ su „Tele 2“ „Pildyk“ kortele, bendros 159 Lt vertės, ir 30 Lt vertės rankinę su joje buvusiais daiktais: 60 Lt vertės pinigine ir 120 Lt, 30 Lt vertės mobiliojo telefono ausinėmis, 39 Lt vertės žiebtuvėliu ir neturinčius vertės D. U. vardu išduotą asmens tapatybės kortele, „(duomenys neskelbtini)“, AB, „VISA Elektron“ mokėjimo kortele, elektroninės bankininkystės kodų kortele, lapuku su PIN kodu, tokiais tyčiniais veiksmais, panaudojęs nukentėjusiųjų D. U. ir K. M. atžvilgiu fizinį smurtą ir psichinę prievartą, padarė nukentėjusiajai K. M. 290 Lt turtinę žalą, ir sukėlė jai fizinį skausmą, D. U. – 438 Lt turtinę žalą ir nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, viršutinės lūpos dešinėje pusėje, dešinėje kaklo pusėje, dešinėje nugaros pusėje, dešiniame sėdmenyje, kairio kelio srityje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimo kairėje šlaunyje.

Be to, V. R. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo elektronine mokėjimo priemone, t. y. 2012 m. balandžio 7 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, vykdymo metu, būdamas D. U. gyvenamojoje patalpoje, savavaldžiaudamas neteisėtai įgijo vieną svetimą tikrą elektroninę mokėjimo priemonę – nukentėjusiojo D. U. AB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelę „VISA Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir neteisėtai laikė ją su savimi iki 2012 m. balandžio 7 d. 23 val., kol perdavė ją kitam asmeniui – G. Ž..

Nuteistojo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad pats nukentėjusysis D. U. savo veiksmais išprovokavo nusikaltimą, nes tris mėnesius negrąžino jam (V. R.) 500 Lt skolos. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir pats nukentėjusysis. Apeliantas taip pat nurodo, kad jam telefonu prašant D. U. grąžinti skolą, pastarasis jį išvadindavo necenzūriniais žodžiais.

V. R. įsitikinimu, teismas, pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas pagal BK 165 straipsnį, nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad K. U. pati atidarė namo duris ir nedraudė įeiti į vidų, jis į būsto vidų įėjo paskutinis. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad už minėtą nusikaltimą teismo jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 8 mėnesiams – yra per griežta.

Apelianto manymu, už elektroninės mokėjimo priemonės įgijimą ir laikymą jis taip pat nuteistas per griežtai, nes paimti bankomato kortelę ir ja disponuoti jis nenorėjo, stengėsi šią kortelę kuo greičiau grąžinti nukentėjusiajam.

Be to, apelianto įsitikinimu, teismas neįvertino to, kad jis (V. R.) padaręs nusikalstamas veikas prisipažino visiškai, nukentėjusiųjų atsiprašė, žalą jiems atlygino. Pažymi, kad nukentėjusieji K. U. ir D. U. jam atleido ir prašė baudžiamąją bylą nutraukti vadovaujantis BK 38 straipsniu – kaltinamajam ir nukentėjusiesiems susitaikius. V. R. manymu, esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, yra visos sąlygos taikyti jam BK 38 straipsnio nuostatas. Kartu pažymi, kad jis jau ketverius metus nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą straipsnį.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, teismas gali tik tada, kai yra visos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir nėra aplinkybių, numatytų to paties straipsnio 2 dalyje (šiuo pagrindu negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai).

Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis), teismas turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas privalo įvykdyti pats kaltininkas, o teismas turi patikrinti šių sąlygų įvykdymo tinkamumą.

Apeliantas skunde nurodė, kad jis savo kaltę pripažino visiškai, nukentėjusiųjų atsiprašė, žalą jiems atlygino.

Kolegija pažymi, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. R. savo kaltę pripažino tik iš dalies, nebuvo pakankamai nuoširdus duodamas parodymus, nurodė ne visas jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes. Be to, ir iš nuteistojo apeliacinio skundo akivaizdu, kad jis savo kaltę pripažįsta tik iš dalies. Taigi, pirmosios BK 38 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos nėra.

Nors V. R. teigia, kad nusikaltimus išprovokavo pats nuteistasis, byloje ši aplinkybė nenustatyta, minėtą V. R. teiginį patvirtinančių duomenų byloje nėra. Tai, kad nukentėjusysis D. U. keletą mėnesių negrąžino V. R. 500 Lt skolos, nėra pagrindas teigti, kad nukentėjusysis savo veiksmais provokavo V. R. padaryti nusikalstamas veikas. Pažymima, kad provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Kaip jau minėta, tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Duomenų, patvirtinančių apelianto teiginį, kad jam telefonu prašant D. U. grąžinti skolą, pastarasis jį išvadindavo necenzūriniais žodžiais, taip pat nėra.

Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, o trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu. Bylos duomenys, t. y. nukentėjusiųjų parodymai (3 t. 164–166 b. l.), paties nuteistojo parodymai (3 t. 183–184 b. l.) liudija, kad V. R. atlygino nukentėjusiesiems D. U. ir K. U. padarytą žalą, pastarieji pretenzijų jam neturi, nukentėjusieji nurodė norintys susitaikyti su kaltinamuoju. Šios aplinkybės patvirtina, kad antroji ir trečioji BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos yra.

Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte, – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis V. R. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu teistumas V. R. buvo išnykęs, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad anksčiau pastarasis buvo teistas net 10 kartų (2 t. 193–203, 3 t. 1–13 b. l.), daug kartų baustas administracine tvarka (3 t. 68–73 b. l.), ir tai apeliantą charakterizuoja kaip įstatymų nesilaikantį, linkusį nusikalsti, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedarantį asmenį. Be to, pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, V. R. po nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo, buvo priimti dar du apkaltinamieji nuosprendžiai: jis nuteistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžiu (nuosprendis įsiteisėjęs) bei Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu (nuosprendis neįsiteisėjęs).

Taigi, nesant BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų visumos, net ir įvertinus apelianto nurodytą aplinkybę, kad jis anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis minėtu straipsniu, apeliacinės instancijos teismui nėra teisinio pagrindo svarstyti BK 38 straipsnio V. R. taikymą.

Skunde apeliantas taip pat nurodė, kad teismas, skirdamas jam bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje, neatsižvelgė į tai, kad K. U. pati atidarė namo duris, nedraudė įeiti į vidų, jis į būsto vidų įėjo paskutinis, ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Bausmė, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, V. R. teigimu, taipogi per griežta, nes jis nenorėjo paimti bankomato kortelės ir ja disponuoti, stengėsi šią kortelę kuo greičiau grąžinti nukentėjusiajam.

Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, mano, kad minėti apelianto argumentai yra nepagrįsti. Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. R. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus V. R. už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į ankstesnius V. R. teistumus, nes tai yra jo asmenybę charakterizuojantys duomenys. Kadangi nagrinėjamoje byloje D. U. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o ne patrauktas kaltinamuoju, teismui nebuvo jokio pagrindo vertinti D. U. asmenybę, įskaitant ir pastarojo teistumus.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui už atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje, BK 294 straipsnio 2 dalyje ir BK 214 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės yra mažesnės negu minėtų straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai: pagal BK 165 straipsnio 1 dalį V. R. nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams, kai šios bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams, kai šios bausmės vidurkis yra 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų, o pagal BK 214 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, kai šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų. Taigi, teigti, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra per griežtos, nėra pagrindo. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad nuteistajam tiek už atskirus nusikaltimus paskirtos, tiek subendrinta bausmės yra pakankamai švelnios. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. R. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Nors, kaip jau minėta, apeliantas skunde nurodė, kad K. U. pati atidarė namo duris ir nedraudė įeiti į vidų, disponuoti banko kortele jis nenorėjo, stengėsi šią kortelę kuo greičiau grąžinti nukentėjusiajam, bylos duomenys liudija priešingai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. R. prieš nukentėjusiųjų valią įsibrovė į jų gyvenamąją patalpą, savavaldžiaudamas neteisėtai įgijo nukentėjusiojo D. U. AB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelę „VISA Electron“ ir neteisėtai laikė ją su savimi, o po to perdavė ją kitam asmeniui – G. Ž.. Kadangi apeliantas kaltės klausimo iš esmės neginčijo, anksčiau aptartus argumentus pateikė tik apeliuodamas į švelnesnę bausmę, padarytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos taip pat neginčijo, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, bylą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Apelianto nurodytų aplinkybių, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neobjektyvus, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl minėtus argumentus kolegija vertina kaip deklaratyvius ir juos atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n utaria:

atmesti nuteistojo V. R. apeliacinį skundą.