- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-28
- Bylos Nr.
- A-3199-575/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03687-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, kadangi apie 19 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų, todėl vienam asmeniui tekdavo mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose. Be to, pareiškėjas teigė, kad jo laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų: kamerose sienos buvo sutrūkinėjusios, pasidengusios drėgnu pelėsiu, trūko apšvietimo. Švarai kamerose palaikyti buvo išduodama tik šluota, tačiau kiti valymo reikmenys neišduodami. Dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų tarp kamerose laikomų asmenų nuolat kildavo konfliktai. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad konvojuojant jį iš Klaipėdos į Šiaulių TI, asmens krata buvo atliekama patalpoje, kurioje durys į lauką nebūna uždarytos, dėl to būna šalta. Laikino paskirstymo patalpose asmenys būna nuo 1 iki 3 valandų, kur sanitariniame mazge yra išmatų ir tvyro nemalonus kvapas. Karantino patalpose taip pat asmenys būna apie 2–3 valandas, šiose patalpose dega tik naktinis apšvietimas, nėra stalo ir kėdžių, tvyro išmatų kvapas, o langas ventiliacijai per mažas, tai gadina apetitą, todėl sąlygos pavalgyti nežmoniškos. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad jis buvo laikomas kamerose su asmenimis, įtariamais nužudymu, todėl sunkiai miegodavo, jautė nuolatinį nuovargį, stresą, diskomfortą tarp tokių asmenų. Jam pablogėjo sveikata ir savijauta, todėl jis kreipėsi į Šiaulių TI gydytoją, kuris pasiūlė vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Tačiau pareiškėjas vykti atsisakė, nes dėl iš kitų suimtųjų girdėtų pasakojimų apie ten esančias sąlygas, bijo važiuoti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad laikino paskirstymo kamerose yra tik suolai, nėra stalų, todėl nėra sąlygų normaliai pavalgyti, taip pat šiose kamerose rūkoma, nors jose draudžiama tai daryti, o pareiškėjas yra nerūkantis. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas, pablogėjo sveikata, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 62–68) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. sausio 5 d. pažymos matyti, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI jam periodiškai teko nuo 3,63 kv. m iki 18,9 kv. m gyvenamojo ploto. Šiaulių TI kartu pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI taip pat paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Be to, remiantis Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Tuo tarpu įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenis, į kurias rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas pareiškėjas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su juo. Šiuo aspektu Šiaulių TI taip pat nurodė, kad trumpalaikio laikymo kamerose bei rėžiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose sanitariniai mazgai neatitverti, tačiau higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o trumpalaikio laikymo kameros ir rėžiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Papildomai paaiškino, kad trumpalaikio laikymo kameras ir rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras tvarko, valo Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji. Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Šiame kontekste Šiaulių TI kartu akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Atsižvelgęs į tai, Šiaulių TI pabrėžė, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su šiais darbais. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl jose atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Šiaulių TI kartu akcentavo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui, o kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius bei darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą. Be to, nurodė, jog Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais, visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų Šiaulių TI vertino kaip labai abstrakčius ir nepakankamai detalizuotus. Dėl sąlygų priėmimo–paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje Šiaulių TI nurodė, kad patikrinimų metu jokie esminiai teisinio reglamentavimo dėl šių patalpų būklės pažeidimai, tame tarpe dėl per žemos oro temperatūros ar per didelės drėgmės, neužfiksuoti. Be to, asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Apibendrindamas, Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 86–99) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d., iš viso 94 dienas, iš kurių 89 dienas jis buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, 3 dienas buvo laikomas, kai jam galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma, o 2 dienas pareiškėjui tekęs kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio, nei nustatyta norma, todėl Šiaulių TI administracija iš dalies (nežymiai) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas iš dalies neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pasisakydamas dėl kitų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, o Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte Nr. EP-328, 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84, 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354, 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 esminiai Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai nebuvo nustatyti. Be to, Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Dėl asmenų, daiktų apžiūros (patikros) patalpų, sąlygų teismas akcentavo, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI visada laikosi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI (ar atvežimo į Šiaulių TI) metu tokie pažeidimai būtų nustatyti. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl nėra galimybės įvertinti jų teisingumą. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad byloje negalima nustatyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą šiuo aspektu. Teismas kartu pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Atitinkamai Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte NR. EP-153 (patikrinimas atliktas 2015 m. balandžio 20 d.) nurodyta, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Be to, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 nurodyta, kad gyvenamąsias patalpas valo ten laikomi asmenys, švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi aprūpinami. Gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo tvarkos aprašas parengtas (Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakymas Nr. 1/01-205). Teismas pabrėžė, kad nurodytas aplinkybes patvirtina ir Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. rugsėjo 22 d. „Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2014–2015 m. m.“ Nr. 20/01-2341. Taigi, atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI buvo netinkamai įgyvendinimas Higienos normos HN 76:2010 58 punktas. Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jis yra nerūkantis, tačiau turi būti vienoje patalpoje su rūkančiaisiais, teismas nurodė, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 konstatuota, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Tuo tarpu iš pareiškėjo sveikatos istorijoje esančio pirminės gydytojų apžiūros lapo matyti, kad prie pareiškėjo žalingų įpročių priskiriamas rūkymas, o byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, nurodydamas, kad yra nerūkantis, ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju nenustatytas Šiaulių TI neteisėtas veikimas ar neveikimas dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis. Remdamasis bylos duomenimis, teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas laikino sulaikymo kamerose Nr. PK-2 (18,32 kv. m ploto) buvo laikomas 2015 m. rugsėjo 11 d., 2015 m. spalio 15 d., 2015 m. lapkričio 17 d. ir 2015 m. gruodžio 15 d. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI trumpalaikio laikymo priėmimo–paskirstymo, karantino kamerose visada buvo laikomasi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, tačiau tokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas iki 2 val. (iš viso daugiausiai iki 8 val.), ne nuolatos ir trumpus laiko tarpus. Susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašo įrašais, teismas nustatė, kad jokių įrašų dėl neigiamų išgyvenimų, sunkaus miego, streso, nuolatinio nuovargio, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Taigi, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, jog pareiškėjas dėl sąlygų Šiaulių TI patyrė nurodytus nepatogumus. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Be to, iš byloje esančios Šiaulių TI 2016 m. sausio 7 d. pažymos Nr. 61/04-50 teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ir sveikatos būklės į Šiaulių TI direktorių nesikreipė.
Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas S. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101–102), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo skundą, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl nesivadovavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 106–107) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Visų pirma, pabrėžtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas jo skundas, šio savo teiginio jis iš esmės visiškai nedetalizuoja ir neargumentuoja. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 11–61), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik abstrakčiai nurodė, kad nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Tačiau teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.
Teisėjų kolegija, papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl nesivadovavo Konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai nedetalizavo šio savo teiginio, todėl neaišku, kokiais aspektais pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasis šiuo argumentu. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų laisvės atėmimo (apribojimo) įstaigoje, aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.
Kita vertus, šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Be to, pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą, tiek ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.