- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-04
- Bylos Nr.
- I1-880-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02479-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- P. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-6).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2017-06-01 iki 2019-10-25 buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 7 būrio 4-je gyvenamojoje patalpoje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, o patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. 7 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 pisuarai ir 3 klozetai, šiais sanitariniais įrenginiais naudojosi 60 būrio nuteistųjų, dėl to susidarydavo eilės prie sanitarinių įrenginių. Sanitariniuose mazguose buvo neužtikrinta švara, neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, nes bendro naudojimo tualetų kabinose nėra durų. Patalpose buvo parazitų, blakių, o į skundus nebuvo reaguojama. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, todėl buvo sunku laisvai judėti. Skundėsi, kad 2 metus ir 6 mėnesius negaudavo baltos duonos, nors kitos įkalinimo vietos teikdavo baltą duoną. Nurodė, kad 7 būryje nebuvo galimybės išsiskalbti viršutinių drabužių, nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti rūbus, rūbus džiovindavo gyvenamojoje patalpoje, todėl kaupėsi drėgmė. 3 aukšte esantys būriai naudojosi dviem virtuvėlėmis, dėl to buvo per mažai inventoriaus, trūko ploto. Marijampolės PN čiužinai ir antklodės naudojami be jokių specialių užvalkalų, čiužiniai išduodami dešimt metų senumo. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, lėmė dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo su artimaisiais galimybės sumažėjimą, garbės ir orumo įžeidimą. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 10-18) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 7 būrį, kuriame minimali gyvenamojo ploto norma jam buvo užtikrinta. Pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo nepagrįsti, nes sanitarinių įrenginių užteko. Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl parazitų naikinimo, kuri nuolatos stebi ir prižiūri patalpas. Marijampolės PN neturi duomenų apie patalpose pastebėtus kenkėjus. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pataisos namuose reguliariai atlieka patikrinimus, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja, be to, pasivaikščiojimas yra nuteistųjų teisė, o ne pareiga. Pareiškėjas niekuomet nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maisto davinio, maitinimas jam buvo tiekiamas pagal patvirtintus valgiaraščius. Galiojantys teisės aktai nenumato reikalavimo būriuose įrengti skalbimo mašinas. Skalbimo mašina 7 būryje buvo suteikta gerinant nuteistiesiems gyvenimo sąlygas. Teisės aktai nereguliuoja virtuvėlių įrengimo, nedetalizuoja viryklių, virtuvėlės ploto, todėl pareiškėjo skundas dėl virtuvėlėje esančių įrenginių trūkumo yra nepagrįstas. Nuteistieji maistu yra aprūpinami pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką, jiems tiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė, todėl neprivalo patys gamintis maistą. Pareiškėjas skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis patyrė, kuo žala pasireiškė. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų 7 būryje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017-06-01 iki 2019-10-25.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 7 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4. Gyvenamosios patalpos Nr. 4 plotas 33,60 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,36 kv. m ploto (b. l. 10, 19, 21). Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 111.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas skunde teigė, kad 7-ame būryje, 4 gyvenamojoje patalpoje gyveno 12 nuteistųjų ir gyvenamosios patalpos plotas buvo 22 kv. m, tačiau savo argumentams pagrįsti į bylą nepateikė jokių oficialių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, todėl darytina išvada, jog byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui atliekant bausmę 7 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje buvo pažeista Taisyklių 111.1 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamosios patalpos perpildymo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui gyvenant 7 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas skunde teigė, kad jam atliekant bausmę 7-ame būryje tualetų patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo durų, o priešais buvo įrengti pisuarai.
Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad sanitarinis mazgas patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nebuvo įrengtas (tai patvirtino ir pats pareiškėjas), t. y. jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje, sanitariniai įrenginiai atskirti pertvaromis, todėl buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, taigi šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad kai unitazai yra atskirti dalinėmis pertvaromis, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudotis tualetu (ne kameroje) buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas pažymėjo, kad 7 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 3 pisuarai, 3 klozetai, kuriais naudojosi 60 nuteistųjų, dėl to susidarydavo eilės prie sanitarinių įrenginių.
Atsakovės atstovas atsiliepime ir Marijampolės PN 2019-11-25 pažymoje Nr. 14/07-10726 (b. l. 21) nurodė, jog Marijampolės PN 5, 6 ir 7 būriai naudojasi 2 sanitariniais mazgais, kuriuose yra po 3 klozetus ir 3 pisuarus, sanitariniais mazgais naudojosi, viso iki 166 nuteistųjų.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2017-06-07 Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.
Įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir būrio nuteistųjų skaičių, teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko minėtose normose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.
Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų veisimosi būrio patalpose. Tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 43-51). Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Kaip minėta, pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, todėl trūko vietos judėti. Teismas pažymi, kad teisės aktuose nėra reglamentuojamas pasivaikščiojimo kiemelių plotas, todėl šis pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, kad 2 metus ir 6 mėnesius negaudavo baltos duonos, nors kitos įkalinimo vietos teikdavo baltą duoną.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad suimtieji, nuteistieji maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 31 dienai patvirtintus valgiaraščius, panaudojant valgiaraščių prieduose nurodytus maisto produktus ir žaliavų kiekius, taip pat remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“. Remiantis aukščiau patvirtintu valgiaraščiu, nuteistiesiems yra teikiama ir balta, ir juoda duona.
Iš į bylą pateiktų Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centro tyrimų protokolų nustatyta, kad Marijampolės PN nuteistiesiems buvo teikiama balta duona (b. l. 30-32).
Pareiškėjas skundą dėl baltos duonos neišdavimo iš esmės grindžia tik deklaratyviu teiginiu, kurio nedetalizavo ir neindividualizavo, nenurodė, kokios neigiamos pasekmės jam dėl to atsirado, nepaaiškino, ar buvo reiškęs nusiskundimus pataisos namų administracijai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundas dėl netinkamo maitinimo laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas nurodė, kad 7 būryje nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, rūbus džiovindavo gyvenamojoje patalpoje, todėl kaupėsi drėgmė.
Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad 7-ame būryje yra skalbimo mašina, buvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius, be to, kartą per savaitę nuteistųjų drabužiai skalbiami centralizuotai, 7 būriui priklauso 5 gyvenamosios patalpos, kiekvienai patalpai yra skiriama po 1 stacionarią rūbų džiovyklą (b. l. 15, 21). Į bylą pateiktas Patikrinimo aktas patvirtina, kad pataisos namuose laikomiems asmenims yra teikiamos drabužių ir patalynės skalbimo ir dezinfekcijos paslaugos, pataisos namuose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius rūbus, įrengta patalpa su įranga kiekviename būrio aukšte (b. l. 23-25). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie teikiamas skalbimo paslaugas, apie sudarytas sąlygas išsidžiovinti išskalbtus drabužius. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius, ar, kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 p.).
Iš atsakovės atstovo pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto ir pateiktų fotonuotraukų (b. l. 23-25, 65, 67) matyti, kad gyvenamosiose patalpose sudarytos sąlygos vėdinti patalpas per atveriamus langus, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamosiose patalpose su neatidaromais langais. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės.
Pareiškėjas nurodo, kad 3 aukšte esantys būriai naudojasi dviem virtuvėlėmis, dėl to per mažai inventoriaus, trūksta ploto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – ir kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui; 5.10 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui; 5.11 p.). Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato privalomo virtuvėlių įrengimo, nedetalizuoja viryklių, virtuvėlės ploto ar kt., todėl pareiškėjo skundas dėl virtuvėlėje esančių įrenginių trūkumo yra nepagrįstas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį, arešto, nuteistieji maistu aprūpinami nemokamai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl virtuvėlės ploto, virtuvėlėje esančių įrenginių trūkumo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinio mazgo įrenginiai ir pačios patalpos apleistos, nedezinfekuojamos.
Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad sanitariniai įrenginiai tvarkingi, sanitarinio mazgo patalpos taip pat tvarkingos, neapleistos (b. l. 73-82). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog sanitarinio mazgo įrenginiai ir pačios patalpos apleistos, nedezinfekuojamos, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamų sanitarinio mazgo patalpų ir kt. pažeidimų byloje nėra. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Iš skundo turinio spręstina, kad pareiškėjas skundžiasi, jog Marijampolės PN čiužinai ir antklodės naudojami be jokių specialių užvalkalų, čiužiniai išduodami dešimt metų senumo, tačiau savo argumentus dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas išdėstė itin neišsamiai ir abstrakčiai, nenurodė, kaip pasireiškė jo teisių pažeidimas dėl šios aplinkybės. Tokie neindividualizuoti ir abstraktūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais pataisos namų neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui. Be to, atsakovo atstovui kiltų neproporcinga pareiga paneigti tokius nekonkrečius teiginius. Byloje nėra duomenų, jog dėl netinkamos patalynės, čiužinio pareiškėjas buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.