Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-27 · Administracinė byla Nr. I-3660-535/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-27
Bylos Nr.
I-3660-535/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03544-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
V. Š., A. R.
Atsakovas
Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui
Kategorijos
  • 1.16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3660-535/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03544-2015-7)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 27 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič,Dalyvaujant pareiškėjui V. Š. (V. Š.)

Viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Š. (V. Š.) ir A. R. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

V. Š. ir A. R. (toliau – pareiškėjai) su skundu (b. l. 1–10), kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) V. Š. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 dėl sumažinto priedo už rangą koeficiento – 740,79 Eur; 2) priteisti A. R. iš Lukiškių TI-K neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 dėl sumažinto priedo už rangą koeficiento – 377,65 Eur.

Pareiškėjai nurodė, kad yra statutiniai valstybės tarnautojai ir jiems dirbant Lukiškių TI-K jų darbo užmokestis, t. y. pareiginės algos koeficientas ir priedų už turimus rangus koeficientas buvo mažinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, pareiškėjų nuomone, jiems turėtų būti išmokėta dėl neteisėto mažinimo susidariusi nepriemoka.

Atsiliepimas

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime sutinka, kad pareiškėjams turi būti kompensuota jiems teisėtai priklausanti dėl antikonstitucinėmis pripažintų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų nepriskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis (b. l. 25–32).

Pažymėjo, kad kol nėra nustatyta ar konstatuota, kokia apimtimi pareiškėjų darbo užmokesčio dalis laikytina sumažinta neproporcingai, Lukiškių TI-K neturi objektyvių galimybių atlikti tikslių skaičiavimų koks konkretus neišmokėto darbo užmokesčio dydis pareiškėjams turėtų būti kompensuojamas.

Atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jeigu teismas priimtų sprendimą priteisti pareiškėjams teisėtai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Lietuvos valstybės, yra pagrindo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra skirta lėšų, iš kurių jis galėtų išmokėti savo buvusiems ar esamiems valstybės tarnautojams, įskaitant pareiškėjus, dėl antikonstitucinio teisinio reglamentavimo susidariusią nepriskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Be to, Lukiškių TI-K prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

Pareiškėjas A. R. ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai . Pareiškėjas A. R. prašė teismo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Pareiškėjas V. Š. (Š.) prašė teismo patenkinti jo skundą ir priteisti jam iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 sumažinto priedo už rangą koeficientą – 740,79Eur.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomas VTĮ VI skyrius, reglamentuojantis darbo užmokesčio apmokėjimą.

Nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu, dirbo Lukiškių TI-K. V. Š. nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ėjo prižiūrėtojo pareigas Lukiškių TI-K, nuo 2006 m. vasario 7 d. buvo suteiktas pareiginis prižiūrėtojo laipsnis, kuris nuo 2010 m. sausio 22 d. prilygintas jaunesniojo pareigūno II rangui. 2015 m. kovo 2 d. suteiktas pataisos jaunesniojo pareigūno I rangas.

A. R. nuo 2006 m. spalio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ėjo vyresniojo prižiūrėtojo pareigas Lukiškių TI-K. nuo 2006 m. spalio 19 d. suteiktas pareiginis vyresniojo prižiūrėtojo laipsnis, kuris nuo 2010 m. sausio 22 d. buvo prilygintas pataisos jaunesniojo pareigūno I rangui.

Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23–25 straipsnių nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę klasę, tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai, kuriais buvo sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, mažinant 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus.

Pareiškėjų darbo užmokesčio mokėjimą reglamentuoja specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas.

2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo laikinai, iki 2010 m. gruodžio 31 d. sumažinti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai. Minėti pakeitimai vėliau buvo pratęsinėjami, iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi dėl minėto pasikeitusio teisinio reglamentavimo pareiškėjai gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lukiškių TI-K pareiškėjų V. Š. (V. Š.) ir A. R. reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjai, kurių prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. liepos 2 d. (b. 1. 1)

Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Lukiškių TI-K prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai V. Š. (V. Š.) ir A. R. pateikė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Lukiškių TI-K Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų V. Š. (V. Š.) ir A. R. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų V. Š. (V. Š.) ir A. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Jūratė Gaidytė-Lavrinovič