- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-27
- Bylos Nr.
- I1-2531-362/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00029-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. M. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas A. M. nurodė, kad nuo 2019 m. gruodžio 04 d. d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameroje Nr. 9, kur jis buvo patalpintas, nebuvo radijo taško, pareigūnų iškvietimo mygtuko, durys nebuvo užpildytos izoliuojančia medžiaga, nebuvo mygtukų valdyti elektros apšvietimą. JO skundai buvo neregistruojami, Nebuvo sudarytos galimybės atlikti religinių apeigų, prisijungti prie interneto, negalėjo antrą kartą per dieną išeiti pasivaikščioti, nors tai jam yra rekomenduota, tualetai kamerose nėra pilnai atskirti nuo jos, tad sklinda smarvė, jam nebuvo skiriami vaistai, atimtas čiužinys, kameroje nebuvo užtikrintas plotas, ypač atmetus plotą, kurį užima tualetas, baldai. Dėl to teko patirti lėmė didelius nepatogumus, dvasines ir emocines kančias, nemigą, nepilnavertiškumo jausmą, orumo pažeminimą, kankinimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad kamera buvo perpildyta, nebuvo skiriami vaistai, nebuvo leidžiama du kartus per dieną pasivaikščioti, skundų neregistravo, nebuvo radijo taško, pareigūnų iškvietimo mygtuko. Kitų pretenzijų neturi. Dėl to jis atsiliko nuo pasaulio, kildavo konfliktai dėl vaikščiojimo kameroje, kilo dusulys. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kodėl būtent tokia suma, pasakyti negali, nežino.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-01-24 pažymos „Dėl A. M.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2019-12-04 iki 2019-12-16 buvo laikomas įstaigoje kameroje Nr. 9, kameroje būdavo 2-4 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 4,06 kv. m iki 8,13 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, praėjimai atitverti, reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Vėdinimas vyksta natūraliu būdu.. Vidinio ryšio (pareigūnų iškvietimo mygtukas, radijo taškas) įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams, be to, pažymėtina, jog šiuo metu nėra įmonių, teikiančių radijo transliacijas. Pareiškėjas nurodo, jog buvo suplėšytas jo skundas dėl medikų darbo, tačiau to visiškai nedetalizuoja. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, prašymų dėl papildomų pasivaikščiojimų gauta nebuvo, kaip ir nebuvo gauta prašymų dėl religinių apeigų atlikimo, ar naudojimosi ribota interneto prieiga. Čiužinys paimamas buvo, kadangi nurodytu metu pareiškėjas atlikinėjo nuobaudą kamerų tipo patalpoje, o tokiu atveju patalynė išduodama tik miegojimo laikotarpiui.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Pareiškėjo A. M. skundas tenkinti iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, trūko gyvenamojo ploto.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2020-01-24 pažymos Nr. 60-3056 „Dėl A. M.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2019-12-04 iki 2019-12-16. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kameroje Nr. 9 kalinamas 13 dienų, kameroje buvo po 2-4 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 4,06 kv. m iki 8,13 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 13 dienų, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 4,06 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Vertinant sanitarinių mazgų įrengimą, nustatyta, jog tualetas nuo kameros atskirtas mūrine sienele, sienelės aukštis 2,25 m.
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus bei fotonuotraukų matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-02-07 pažymoje Nr. 60-4954 „Dėl A. M.“ nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2019-12-04 iki 2019-12-16 iš jo nebuvo gauta prašymų, nei rašytinių, nei žodinių, dėl pasivaikščiojimo dvi valandas. Pasivaikščiojimai organizuojami teisės aktų numatyta tvarka, individualiai kiekvieno suimtojo pasivaikščiojimo laiko trukmė nefiksuojama.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-01-27 pažymoje Nr. 60-3300 nurodoma, jog vidinio ryšio įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020-02-03 pažymoje Nr. 61-403 „Dėl A. M.“ nurodyta, kad nuo 2019-12-04 iki 2019-12-16 pareiškėjas A. M. nesikreipė su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais. Pareiškėjas buvo atvykęs atlikti nuobaudos (perkėlimas į kamerų tipo patalpas).
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ bei fotonuotraukų matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje ar panašiu metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kameroje. 2020-01-10 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 9 apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, įvertinus patalpą ir joje esančius įrengimus, pažeidimų nenustatyta, galimybė išvėdinti kamerą per langą yra.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojus kreipėsi 2019-12-08, 2019-12-10, 2019-12-11, 2019-12-12, jam visais atvejais buvo skirti vaistai. Kad susirgimai būtų susiję su sąlygomis kameroje, nenurodė. 2019-10-29 įrašyta rekomendacija dėl 2 val. kasdienio pasivaikščiojimo.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos kameroje. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje drausmės kameroje nuo 2019-12-04 iki 2019-12-16 metu (viso 13 dienų) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Ventiliacija užtikrinama per langą, natūralaus apšvietimo galimas trūkumas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, ir pats pareiškėjas nurodo, jog sienelės buvo būtent tokio aukščio, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad sanitarinio mazgo sienelė buvo 2 m 25 cm aukščio, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio. Taip pat pažymėtina, jog teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.), tad neteisėti atsakovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo nustatyti nėra.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios sistemos darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestini tuo pačiu pagrindu ir pareiškėjo teiginiai dėl radijo taško nebuvimo, ypač atkreipiant dėmesį į tai, jog šiuo metu radijo transliacijos per radijo tašką apskritai nevykdomos.
Atmestinas argumentas dėl čiužinio atėmimo, kadangi pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių perkeltas dėl nuobaudos atlikimo, o tokiu atveju patalynė išduodama tik miegojimo laikotarpiui.
Taip pat atmestini argumentai dėl negalėjimo atlikti religinių apeigų, negalėjimo pasinaudoti ribota interneto prieiga. Duomenų, jog pareiškėjas būtų pateikęs prašymus dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, nėra, nesant prašymų, atsakovui nekyla pareiga organizuoti religines apeigas ar priėjimą prie interneto.
Vertinant pasivaikščiojimus, nustatyta, jog pasivaikščiojimai organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateikti įrodymai, jog pareiškėjui 2019-10-26 buvo rekomenduota 2 valandų per dieną pasivaikščiojimas, duomenų, jog tai buvo vykdoma, nėra, tačiau nėra ir pateikta duomenų apie žodinius ar rašytinius prašymus dėl pasivaikščiojimo. Savo skunde pareiškėjas nurodo, jog vieną skundą dėl medikų darbo buvo atsisakyta priimti, tad nėra įrodymų apie tai, jog pareiškėjas apskritai tokius prašymus teikė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nurodo, jog jam nebuvo leista išeiti pasivaikščioti antrą kartą, tačiau tokių gydytojų rekomendacijų nėra, yra tik rekomendacija dviejų valandų ilgio pasivaikščiojimui, tad šis argumentas atmestinas.
Vertinant gydymo užtikrinimą, pažymėtina, jog per 13 dienų pareiškėjas pas medikus buvo pristatytas 4 kartus, jam buvo skiriami vaistai, tad šis prašymas taip pat atmestinas.
Be to, pareiškėjas skunde nurodė, jog duryse nebuvo garso izoliuojančios medžiagos, tačiau kuo remdamasis jis tai nustatė, nenurodė, teismo posėdžio metu šio argumento nebenurodė, tad šis argumentas taip pat atmestinas.
Pareiškėjas nurodo, jog kameroje nebuvo galimybės reguliuoti apšvietimą, nes nebuvo jungtukų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14,3 punktas numato, jog elektros jungikliai montuojami koridoriuje prie kameros, tad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi, ir šis argumentas yra atmestinas.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, nei vertinant asmeniui tenkantį gyvenamosios kameros plotą, gyvenamųjų kamerų ir sanitarinio mazgo įrengimą, nei užtikrinant pasivaikščiojimus, religinių apeigų atlikimą, prieigą prie interneto, čiužinio atėmimą.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.