Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1244-123/2011

2011 m. gruodžio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Nijolės Griškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Broniaus Valiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šilutės rajono savivaldybės administracijai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei, Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl nuosavybės teisės įgijimo į butą, kuriame pareiškėja gyvena daugiau nei dešimt metų, pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Nustatyta, kad butas ieškovei skirtas 1992 m. jai įsidarbinus Krašto apsaugos ministerijos Pasienio apsaugos tarnybos Šilutės pasienio užkardos vyriausiąja buhaltere. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui (b. l. 78–79), tai yra buvo viešoji nuosavybė, namo techninę inventorizaciją 1993-01-04 užsakė Šilutės miesto valstybinė butų ūkio įmonė (b. l. 64).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką CK 4.69 straipsnio 3 dalies draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją.

Nustatyta, kad ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu viešame registre (b. l. 38). Tačiau pažymėtina, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; kt.).

Apeliantė nurodo, kad valstybę byloje atstovavo tretieji suinteresuoti asmenys, kurie neprieštaravo, kad pareiškėja teismo tvarka nustatytų nuosavybę į ginčo butą įgyjamąja senatimi. Atsiliepimais į pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuoti asmenys Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Šilutės rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija paaiškino, kad ginčo butas nėra šių institucijų apskaitoje. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad valstybė ir savivaldybė nuosavybės teisės į ginčo turtą ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo turtas nepriklauso valstybei ar savivaldybei. Konstatuotina, kad teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjos nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu į ginčo turtą, remdamasis netinkamai valstybės ir savivaldybės institucijų atliekamomis pareigomis apskaityti ir valdyti valstybei priklausantį turtą.

Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui ir formuojamai teismų praktikai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.