Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Birutė Drozdienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-254-397-2014

Pranešėjas Gytis Večerskas Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00085-2013-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant išteisintajam R. L., jo gynėjui advokatui Kęstučiu Dobilui, teismo posėdyje nagrinėjo privačių kaltintojų nukentėjusiųjų D. K. ir J. P.-K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pagal LR BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p).

D. K. ir J. P.-K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Iš D. K. ir J. P.-K. R. L. naudai priteista 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) proceso išlaidų už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. balandžio 14 dieną apie 13 valandą (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), R. L. vairuodamas automobilį AUDI valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šalia (duomenys neskelbtini) gatvės esančioje nukentėjusiųjų ganykloje bandė ištraukti užklimpusį automobilį OPEL ASTRA valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Paprašius nevažiuoti per pievą, R. L. plūdo juos necenzūriniais žodžiais. Nekreipdamas dėmesio, kad prieš jo automobilį stovi J. P.-K., važiavo pirmyn, trumpam stabtelėjo ir vėl važiavo į priekį. Abu kartus automobilio priekine dalimi trinktelėjo stovinčiai J. P.-K. į kelius, kol pastaroji užvirto ant priekinės automobilio dalies. R. L. nuolat įžeidinėjo jį filmuojantį D. K., vadino jį „debilu“ bei grasino, kad „dabar tau viskas“.

Skunde teigiama, kad teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimus, išsamiai neištyrus visų baudžiamosios bylos aplinkybių, įrodymai buvo vertinti vienpusiškai, neatidžiai, aplaidžiai, nepašalinti prieštaravimai tarp jų. Tuo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Teismas nevertino to fakto, kad K. dar prieš pradėdami filmuoti paprašė R. L. nevažiuoti per jų pievą, į ką šis atsakė necenzūriniais žodžiais ir tęsė savo elgesį, kas ir sukėlė tolesnę šeimininkų reakciją. Kaltinamasis pripažino išsakęs įžeidžiančius žodžius, o teismas, vertindamas kaltinamojo parodymus, vertino tik tai, kas naudinga kaltinamajam. Teismas vertindamas liudytojos R. M. teiginius jų neanalizavo ir nelygino su pateiktu vaizdo ir garso įrašu, nevertino, kad liudytojo A. B. parodymai neatitinka faktų, užfiksuotų filmuotoje medžiagoje. Teismas pažymėjo, jog liudytojai važiavo į laidotuves, tačiau to pagrindžiančių duomenų nėra: moteris į artimo giminaičio laidotuves nevažiuotų apsirengusi sportiniu kostiumu, o vaizdo medžiagoje minimi tik kapai. Bet kuriuo atveju, liudytojai ir kaltinamasis neturi teisės įžeidinėti K. ir gadinti jų nuosavybę. Taip pat teismas nuosprendyje nepažymėjo, kad buvo atsisakyta patikrinti liudytojus poligrafu.

Pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos žmogaus orumo apsauga ir nuosavybės neliečiamybė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamasis vartodamas necenzūrinius žodžius girdint kitiems asmenims suvokė, kad viešai ir užgauliai žemina nukentėjusįjį ir to norėjo, tad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia. Apeliantai teigia, kad jų veiksmai buvo savigyna ir reakcija į kaltinamojo veiksmus. Teismas netinkamai vertino kaltinamojo pasakytus žodžius, todėl teismo nuosprendis yra nesusijęs su realybe, neatitinka teisingumo bei proporcingumo principų, yra neteisingas ir neteisėtas.

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas iš jų priteisdamas išlaidas advokato pagalbai apmokėti nevertino teismų praktikos, nebuvo įvertinta, ar nukentėjusieji inicijavo baudžiamąjį procesą neturėdami pagrindo teigti, kad jie nukentėjo nuo nusikalstamos veikos. Kad pagrindas kreiptis privataus kaltinimo tvarka buvo, galima matyti iš ikiteisminio tyrimo nutraukimo nutarimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apeliantų manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – privačių kaltintojų, liudytojų, išteisintojo parodymus, specialisto išvadą, vaizdo įrašą nepagrįstai R. L. išteisino pagal LR BK 140 str. 1 d. ir BK 155 str., nepadarius jam šių veikų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą ir pagrįstai R. L. išteisino.

Teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė tik juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su teismo išvadomis.

R. L. buvo kaltinamas tuo, kad tyčia automobiliu važiavo link privačios kaltintojos J. P.-K., atsitrenkė į ją, taip sumušė abiejų kojų kelius ir tuo nežymiai sutrikdė sveikatą, t.y. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia, tačiau byloje ši aplinkybė nenustatyta.

Pažymėtina, jog asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik jeigu įrodoma kaltė, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju tokių įrodymų šioje byloje nėra. R. L. neneigė, kad nukentėjusiajai sužalojimai kelių srityje galėjo atsirasti dėl kontakto su jo automobilio prekine dalimi, tačiau nuosekliai neigė, kad jis važiavo tyčia ant privačios kaltintojos. Parodė, jog ji pati neleido pravažiuoti, pati užstojo kelią ir pati šoko ant automobilio. R. L. parodė, kad jis norėjo važiuoti, tačiau nukentėjusioji trenkė kumščiais į jo automobilį. R. L. parodymus patvirtina ir liudytojai R. M. bei A. A. B.. Liudytoja R. M. parodė, jog kai tik R. L. užvesdavo automobilį, nukentėjusioji šokdavo ant automobilio, R. L. neužvažiavo ant nukentėjusiosios. Analogiškai parodė ir A. A. B.. Nurodė, kad nukentėjusioji neleido važiuot R. L., buvo užgriuvusi ant automobilio kapoto, daužė jį rankomis. Šie asmenys tarpusavyje susiję, pažįstami, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas jų parodymus vertinti kritiškai, jais netikėti, nes jų parodymai ne tik sutampa tarpusavyje, tačiau patvirtinami ir vaizdo įrašo, kurį pateikė pats privatus kaltintojas D. K., medžiaga. Tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymai dėl tyčinio sužalojimo akivaizdžiai prieštarauja šiai vaizdo medžiagai.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog apeliantai skunde nepagrįstai subjektyviai interpretuoja vaizdo įraše užfiksuotus duomenis. Priešingai nei jie nurodo skunde, vaizdo įraše užfiksuota, jog tai R. L. bandant važiuoti ant jo vairuojamo automobilio kapoto užsirėmė J. P.-K.. R. L. automobilis tuo metu link jos nejudėjo. Užsirėmusi ant kapoto ji daužė rankomis, neleido važiuoti.

Be to, sprendžiant dėl asmens kaltės, būtina įvertinti ir visą įvykio situaciją. Kaip matyti iš visų asmenų parodymų, R. L. atvažiavo padėti ištempti šalikėlėje užklimpusį R. M. automobilį, tačiau privatūs kaltintojai buvo tuo nepatenkinti, reiškė pretenzijas, kad važiuoja ne keliu, o jiems priklausančia pieva. Privatūs kaltintojai šių aplinkybių neginčijo, pripažino, jog J. P.-K. trukdė važiuoti R. L. automobiliui, stovėjo priešais R. L. automobilį, priekaištavo, kad jis važiuoja per pievą, o ne keliu. Tad įvertinus tai, jog R. L. parodymai visiškai atitiko liudytojų R. M., A. A. B. parodymus bei neprieštaravo vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, privatūs kaltintojai nuo pat pradžių buvo nusiteikę priešiškai, konfliktiškai, tai jie pradėjo priekaištauti dėl neva netinkamo R. L. vairavimo, prieštaravo tam, kad R. L. važiuotų, sąmoningai siekė sutrukdyti jam važiuoti, užstoti kelią, apylinkės teismas pagrįstai abejojo privačių kaltintojų parodymų patikimumu, jais nesivadovavo ir sprendė, jog nepaneigta aplinkybė, kad J. P.-K. elgdamasi neatsargiai, susižalojo pati. Esant šioms aplinkybėms, teismo išvada, kad neįrodyta R. L. kaltė dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, teisėta ir pagrįsta.

R. L. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad išplūdo privačius kaltintojus necenzūriniais žodžiais, D. K. vadino „asilu,“ „debilu“ bei grasino, kad „dabar tau viskas“, t. y. buvo kaltinamas padaręs LR BK 155 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliantai skunde teigia, jog teismas nepagrįstai išteisino R. L. iš šios veikos, nes jo kaltė įrodyta ne tik paties R. L. parodymais, kad jis pasakė įžeidžiančius žodžius, tačiau ir vaizdo įrašo medžiaga, kurioje užfiksuoti privačių kaltintojų atžvilgiu išsakyti įžeidžiantys žodžiai. Šie skundo argumentai, teisėjų kolegijos manymu, nepagrįsti, todėl atmestini.

LR BK 155 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimu akivaizdžiai žeminama kito asmens garbė ir orumas, užgaulūs žodžiai išsakomi vien tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti, paniekinti. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas viešai neigiamai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį ir to nori. Be to, sprendžiant, ar buvo padarytas nusikaltimas, būtina įvertinti įvykio situaciją, veikos pavojingumą.

R. L. neneigė, kad pasakė kaltinime nurodytus žodžius, tačiau apylinkės teismas pagrįstai to nevertino kai nusikaltimo šioje situacijoje. Teismas pagrįstai nuosekliai įvertino įvykių eigą, t.y. tai, kad R. L. D. K. pavadino „asilu“ būtent po to, kai R. L. atvyko ištempti įklimpusio automobilio, o privatūs kaltintojai jam priekaištavo, kodėl jis važiuoja ne keliu, o jų pieva, D. K. visą laiką filmavo ir klausė, ar jis nėra išgėręs, tuo būdu taip pat išreikšdamas įžeidžiančią, žeminančią abejonę dėl paties R. L.. Frazę apie „debilą“ R. L. išsakė būtent po to, kai besitęsiančio konflikto metu D. K. nuolat filmuojant, pastarasis reikalavo susitarti, aiškino, kad per žolę važiuoti negalima, o J. P.-K. tuo metu neleido jam važiuoti. Akivaizdu, jog toks privačių kaltintojų elgesys – priekaištavimai dėl neva važinėjimo per žolę, kai žmonėms ir taip atsitikusi nelaimė - bandomas ištraukti užklimpęs automobilis ir nesiseka, nuolatinis filmavimas tokioje situacijoje, įžeidžiantis klausimas dėl neblaivumo, abejotino pagrįstumo priekaištai ir reikalavimas susitarti bei sumokėti pinigus už sugadintą pievą, trukdymas pravažiuoti, kai tai daroma apsauginėje kelio zonoje, prie pat kelio, akivaizdu buvo provokuojantis, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog R. L. išsakyti žodžiai buvo atsakas į susidariusią situaciją bei jo atžvilgiu išsakytus neigiamus apibūdinimus, priekaištus ir trukdymą išvažiuoti, t.y. šios frazės buvo nukreiptos ne su tikslu pažeminti, užgauliai atsiliepti į asmenį ir taip ji pažeminti, užgauti, įžeisti, tačiau atsikirsti į privačių kaltintojų provokuojamą konfliktinę situaciją, tai buvo gynybinė reakcija. Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai sprendė, jog D. K. atžvilgiu išsakyti žodžiai, nors ir buvo nemalonūs, tačiau išsakyti ne užgaulia, o atsakomąja forma į įvykio situaciją. Be to, aukštesniojo teismo nuomone, šiuos atveju, vertinant aptartą situaciją, R. L. išsakyti žodžiai buvo nukreipti ne įžeisti, pažeminti D. K., tačiau atsikirsti į R. L. atžvilgiu iš privačių kaltintojų keliamus abejotino pagrįstumo priekaištus, nuolatinį filmavimą ir priekaištavimus, trukdymą važiuoti, t. y. šiuo atveju R. L. veiksmai buvo nukreipti ne pažeminti, įžeisti D. K., tačiau jam atsikirsti, jo veiksmuose tiesioginės tyčios nebuvo. Dėl šių aplinkybių teismas pagrįstai sprendė, jog R. L. nepadarė LR BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos ir jį pagrįstai išteisino.

Teismas atmeta skundo argumentus dėl fonoskopinės ekspertizės, liudytojų patikrinimo poligrafu, nes vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės buvo tirtos teisme, abejonių dėl to, kad R. L. išsakė kaltinime nurodytus žodžius nekilo, jis tai pripažino, todėl fonoskopinė ekspertizė naujų reikšmingų aplinkybių nepadėtų nustatyti ir būtų perteklinis procesinis veiksmas kaip ir tikrinimas poligrafu, nes įvykis buvo filmuojamas, liudytojų parodymai įvertinti atsižvelgiant į pateiktą vaizdo įrašą, dėl esminių aplinkybių jie sutampa su vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, o prieštaravimai dėl to, kurioje vietoje atstovėje vienas ar kitas liudytojas nėra esminiai, pagrindo abejoti liudytojų parodymais nesuteikia, nes automobiliai buvo lengvieji, todėl neabejotina, jog liudytojai įvykį matė ir girdėjo ir tai, kad nesutampa parodymai toje dalyje, kurioje tiksliai vietoje stovėjo liudytojas vienu ar kitu, vertinant jų parodymus esminės reikšmės neturi kaip ir ta aplinkybė, kur (į laidotuves ar ne) iš tiesų važiavo užklimpę liudytojai. Reikšmingas pats faktas, kad liudytojai bevažiuodami keliu užklimpo, o R. L. atvyko jiems padėti ir jis važiavo, stengėsi važiuoti taip, kad taip pat neužklimptų.

Apeliantai skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jų išteisintajam turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Šį skundo argumentą apeliantai motyvuoja tuo, jog remiantis teismų praktika, būtina atsižvelgti į tai, ar apeliantai turėjo realų pagrindą inicijuoti baudžiamąjį procesą. Šiuo atveju, apeliantų manymu, jie šį pagrindą turėjo, nes privataus kaltinimo procesas inicijuotas tik 2013-07-10 nutraukus ikiteisminį tyrimą, tačiau teisėjų kolegija šį skundo argumentą vertina kaip nepagrįstą ir jį atmeta.

Apeliantai neteisūs teigdami, jog privataus kaltinimo procesą inicijavo tik nutraukus ikiteisminį tyrimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, privatūs kaltintojai, manydami, kad tai R. L. elgėsi neteisėtai dėl tų pačių veiksmų kreipėsi į policijos įstaigą, tačiau 2013-04-17 buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Privataus kaltinimo skundas teisme gautas 2013-05-15. Nagrinėjant skundą teisme paaiškėjo, jog nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas, todėl teismas nutarė nutraukti privataus kaltinimo bylos procesą ir bylą perduoti prokurorui (b. l. 39-40), tačiau privatūs kaltintojai šią nutartį skundė aukštesnės instancijos teismui, kuris skundą tenkino iš dalies ir perdavė apylinkės teismui privačių kaltintojų skundą nagrinėjimui (b. l. 59-60). Be to, kaip jau aptarta anksčiau, iš visos situacijos matyti, jog tai privatūs kaltintojai kėlė konfliktinę situaciją, byloje nenustatyta, kad J. P.-K. buvo sužalota tyčia, tai pat nenustatyta ir įžeidimo sudėtis R. L. veikoje, priešingai, nustatyta, jog R. L. žodžiai buvo atsakas į privačių kaltintojų abejotino pagrįstumo priekaištus ir reikalavimus, trukdymą padėti nelaimei ištiktiems žmonėms. Esant šios aplinkybėms, aukštesniojo teismo manymu teismas pagrįstai iš privačių kaltintojų priteisė R. L. jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti visa apimtimi.

Išteisintasis taip pat turėjo išlaidų advokato pagalbai pamokėti ir apeliacinės instancijos teisme. Privatūs kaltintoja pateikė apeliacinį skundą siekdami, kad R. L. būtų nuteistas, todėl R. L. turėjo pasirengti gynybai. Įvertinus tai, kad privačių kaltintojų skundas atmestas, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo trukmę, gynėjo sugaištą laiką bei suteiktų paslaugų apimtį, aukštesniojo teismo nuomone, išlaidos advokato pagalbai apmokėti-200 Lt yra protingos, nėra per didelės, todėl visa apimti turi būti priteistos R. L. iš apeliantų.

Atsižvelgiant į aptartus argumentus konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, įrodymai ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. įtvirtintų taisyklių, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

D. K. ir J. P.-K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Iš D. K. ir J. P.-K. R. L. priteisti 200 Lt (du šimtus litų) proceso išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.