Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014 m. kovo 13 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. M. gynėjo advokato D. K. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. M., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl A. M. priklausančio turto vagystės) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl L. M. priklausančio turto vagystės) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu Ž. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 (vieneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2013-01-24 Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir Ž. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ž. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nuteistas už tai, kad jis, 2013 m. sausio 18 d., apie 20 val., nuplėšęs garažo sienos lentas įsibrovė į patalpą – A. M. priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ištraukęs jame buvusios užrakintos spintos ąselę iš jos pagrobė svetimą A. M. priklausantį turtą: benzininį pjūklą „Husqvarna“, kurio vertė 1 600 litų bei trimerį „Kawasaki“, kurio vertė 1 599 litų, tuo padarydamas A. M. 3 199 litų turtinę žalą.

Be to jis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nuteistas ir už tai, kad 2013 m. vasario 24 d., 19 val., tikslus laikas nenustatytas, išėmęs palėpės langą įsibrovė į patalpą – L. M. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė L. M. priklausantį turtą - 200 litų bei skaitmeninį fotoaparatą „Fujifilm“, kurio vertė 300 litų, taip pat materialinės vertės neturinčius dokumentus: nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, Utenos apskrities valdytojo sprendimą dėl nuosavybės teisės atstatymo A. G., pažymą apie išperkamą žemę, įgaliojimą, A. G. ir S. J. G., A. P., A. P. mirties liudijimus, žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją, miškotvarkos projektą, segtuvą su gyvulių pardavimo, laikymo važtaraščiais, A. G. ir J. G. pirkėjų vizitines korteles, J. G. ir A. G. privalomojo sveikatos draudimo pažymėjimus, J. G. ir A. G. pensininko pažymėjimus, bevertį medžiaginį krepšį, tuo padarydamas L. M. 500 litų turtinę žalą.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Ž. M. į namus neįsibrovė, pasiėmė savo fotoaparatą, beverčius dokumentus, kurie nelaikytini vagystės objektu, L. M. priklausančius 200 Lt, kuriuos ji pati būtų davusi sūnui, jei būtų buvusi namuose, ir pareiškimą parašė nežinodama, kad juos paėmė būtent Ž., ir jam jokių pretenzijų neturi, gynėjo teigimu laikytina, kad baudžiamoji byla turi būti nutraukta pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t.y. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (priimamas išteisinamasis nuosprendis) arba vadovaujantis BK 36 straipsnio (kai veika prarado pavojingumą) arba BK 37 straipsnio (dėl mažareikšmiškumo) nuostatomis.

Be to pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu nei A. M., nei L. M. nebuvo įspėti dėl to, kad turi teisę atsisakyti duoti parodymus prieš savo sūnų, tuo pažeidžiant Lietuvos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies ir BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teismo posėdžio metu nuteistojo Ž. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, su kuria sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, dėl Ž. M. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistojo Ž. M. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų patvirtinančių nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą – vagystę iš A. M. priklausančio garažo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, jog, priešingai nei teigiame apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma, patvirtina Ž. M. įsibrovus į patalpą – A. M. priklausantį garažą bei iš jo pagrobus svetimą, A. M. priklausantį, turtą – benzininį pjūklą „Husqvarna“ bei trimerį „Kawasaki“. Šią išvadą patvirtina paties nuteistojo Ž. M. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (53-55, 58-59, 136 b.l.), kuriuose jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip pat savo parodymuose Ž. M. detaliai papasakojo pačios veikos (įsibrovimo į garažą) mechanizmą, tai yra, kad priėjęs prie garažo, rankomis atplėšė garažo sienos tris lentas ir pro pasidarytą angą įsibrovė į garažo vidų, garaže radęs atsuktuvą, juo nuplėšė metalinę spintos ąselę ir taip atidarė spintos duris. Šie jo parodymai sutampa su 2013-01-19 įvykio vietos apžiūros protokole (6-9 b.l.) užfiksuotomis bei liudytojo A. M. apklausos protokole (21 b.l.) nurodytomis įvykio aplinkybėmis, ir, kaip nurodė liudytoja apklausta D. Č., atlikusi ikiteisminį tyrimą dėl vagysčių iš L. M. ir A. M., prieš duodant parodymus Ž. M. vagysčių mechanizmo – kaip patekta į patalpas, kaip įsibrauta – negalėjo žinoti (136 b.l.), jeigu pats nebūtų padaręs minimų veikų. Žinoma, sutiktina su gynėjo teiginiu, kad nuteistasis žinojo, kur tėvas laiko savo daiktus ir net neįvykdęs vagystės galėjo papasakoti apie tai iš kurios vietos daiktai galėjo būti pagrobti, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad Ž. M. išsamiai papasakojo ne kur buvo sudėti dingę daiktai, o kaip įvykdė nusikalstamą veiką ir jo pasakojimas sutampa su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis. Taip pat ir iš Utenos AVPK Anykščių rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus 2013-03-20 atsakymo į nutarimą susipažinti su dokumentais (informacija), matyti, kad mobilaus ryšio numeris (duomenys neskelbtini), priklausantis Ž. M., 2013-01-18 veikė (duomenys neskelbtini), esančių bazinių stočių 292A, 292B, 292C veikimo spindulyje (90 b.l.), tai yra patvirtina Ž. M. buvus įvykio vietoje, o ne savo gyvenamojoje vietoje-Vilniuje.

Apeliaciniu skundu nuteistojo kaltės klausimas dėl vagystės iš L. M. priklausančio gyvenamo namo nėra kvestionuojamas, tačiau gynėjas nurodo, kad Ž. M. veiksmuose nėra vagystę kvalifikuojančio požymio, tai yra, kad jis veiką padarė įsibraudamas į gyvenamąją patalpą, ir todėl jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju iš paties Ž. M., nukentėjusiųjų L. M. ir A. M. parodymų ir kitų duomenų matyti, kad Ž. M. deklaruota ir gyvenamoji vieta iš esmės buvo kaltinime minimu adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau taip pat iš šių duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu Ž. M. realiai pas tėvus negyveno (kaip pats nurodė su tėvais gyveno tik iki 2012 m. gruodžio vidurio, po to išvyko gyventi atskirai į Vilnių), ir nors turėjo teisę ten būti bei lankytis, iš bylos medžiagos matyti, kad pas tėvus jis būdavo retai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ir nuteistasis turėjo teisę lankytis tėvų namuose, tačiau veikos padarymo dieną panaudodamas apgaulę užsitikrino, kad gyvenamasis namas bus tuščias – kaip parodė nukentėjusioji L. M., įvykio dieną Ž. M. jai atsiuntė SMS pranešimą siūlydamas susitikti apie 18.30 val. prie vilos, esančios (duomenys neskelbtini), nuo kelio vedančio link (duomenys neskelbtini) k., už 500 m, tačiau sutartoje vietoje jo nesulaukė, o grįžusi į namus rado, kad buvo įsibrauta į namo vidų (32 b.l.), o nukentėjusysis A. M. buvo išėjęs į (duomenys neskelbtini) miestelį, nakvoti bute (30 b.l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačių nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi – L. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodžiusi, kad jie turi tik vieną raktą nuo namų, o pro išimtą langelį kartais įeina, jei kuris neturi rakto, tuo tarpu nukentėjusysis A. M. teismo posėdžio metu parodė, kad sūnus turi savo raktą ir nežino, kodėl jis lindęs per langą (136 b.l.), o Ž. M. taip pat nurodė, kad neturėjo rakto nuo namų durų (53-55 b.l.), tačiau šios aplinkybės nekeičia paties įsibrovimo fakto, kadangi galima konstatuoti, jog laisvai Ž. M. į tėvų gyvenamąjį namą patekti jiems nesant namuose negalėjo. Išdėstytos aplinkybės ne tik patvirtina aplinkybę, jog Ž. M. pagrobė tėvams priklausantį turtą įsibraudamas į pastarųjų gyvenamąjį namą, tačiau ir sudaro pagrindą apeliacinio skundo argumentus dėl padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal kitą BK straipsnį, kuris nenumato veiką kvalifikuojančio požymio – įsibrovimo, atmesti kaip nepagrįstus.

Atmetami ir gynėjo teiginiai, jog iš kaltinimo turėtų būti pašalinta aplinkybė, kad Ž. M. pagrobė L. M. priklausantį fotoaparatą „Fujifilm“, 300 Lt vertės, kadangi L. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog fotoaparatas „Fujifilm“ buvo pirktas ir priklauso sūnui Ž. M. ir nėra jos asmeninė nuosavybė. Tačiau kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, tiek L. M., tiek A. M., priešingai nei teigia gynėjas, parodė, kad fotoaparatas buvo visų, tik buvo pirktas Ž. M. esant dvyliktoje klasėje išleistuvėms, paskutiniam skambučiui, taigi minimas fotoaparatas nebuvo Ž. M. nuosavybė.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies Ž. M. buvo pripažintas kaltu už tai, kad jis 2013-02-24 įsibrovęs į patalpą – L. M. priklausantį gyvenamąjį namą, be kitų kaltinime nurodytų daiktų, pagrobė ir materialinės vertės neturinčius dokumentus: nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, Utenos apskrities valdytojo sprendimą dėl nuosavybės teisės atstatymo A. G., pažymą apie išperkamą žemę, įgaliojimą, A. G. ir S. J. G., A. P., A. P. mirties liudijimus, žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją, miškotvarkos projektą, segtuvą su gyvulių pardavimo, laikymo važtaraščiais, A. G. ir J. G. pirkėjų vizitines korteles, J. G. ir A. G. privalomojo sveikatos draudimo pažymėjimus, J. G. ir A. G. pensininko pažymėjimus bei bevertį medžiaginį krepšį. Teisėjų kolegija pažymi, kad bevertis –materialinės vertės neturintis- turtas negali būti vagystės dalyku, šioje dalyje apeliacinis skundas tenkinamas, nuosprendis keistinas - iš skundžiamo nuosprendžio šalintinos aplinkybės, kad Ž. M. pavogė pirmiau minėtus dokumentus bei maišelį, nes teismo išvados šioje dalyje neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tačiau šių aplinkybių pašalinimas iš skundžiamo nuosprendžio nekeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės, taip pat nelemia nuteistajam paskirtos bausmės dydžio, kuris atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą ir nuteistojo asmenį.

Taigi, visos pirmiau aptartos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad Ž. M. veika (dėl vagystės iš gyvenamojo namo) yra kvalifikuota tinkamai pagal 178 straipsnio 2 dalį ir nėra visiškai jokio pagrindo jos vertinti kaip baudžiamojo nusižengimo numatyto BK 178 straipsnio 4 dalyje, kaip nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde.

Nuteistojo gynėjo nurodomi teiginiai apie galimus procesinius pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu - kad nei A. M., nei L. M. nebuvo įspėti dėl to, kad turi teisę atsisakyti duoti parodymus prieš savo sūnų - atmetami kaip nepagrįsti, kadangi, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų – liudytojų apklausos protokolų (22, 31-32 b.l.), byloje nustačius, kad nusikalstamas veikas galėjo padaryti nukentėjusiųjų sūnus Ž. M. (15 b.l.), nukentėjusiesiems tolesnėse apklausose buvo išaiškinta BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį, ir jie šia procesine teise pasinaudojo.

Apeliaciniame skunde nuteistojo Ž. M. gynėjas taip pat nurodo, kad dėl vagystės iš gyvenamojo namo, nepriėmus išteisinamojo nuosprendžio, turėtų būti taikomos BK 36 arba 37 straipsnių nuostatos ir baudžiamoji byla nutraukiama.

Vadovaujantis BK 36 straipsniu nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Taigi šis straipsnis įtvirtina du savarankiškus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą. Kitas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas – kai asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tampa nepavojingas. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvaus išorinio sąlygų, kuriose asmuo buvo iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, pasikeitimo, nepriklausančio nuo kaltininko sąmonės ir valios. Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių asmens veiksmų (pakeičia savo gyvenamąją vietą, įsidarbina, pradeda mokytis ir pan.). Tačiau abiem atvejais šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką ir nulemti jo individualių savybių pasikeitimus, kad šie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju nėra visiškai jokio pagrindo nei Ž. M. veiką – vagystę iš L. M. priklausančio gyvenamojo namo, nei paties Ž. M. asmenybę vertinti kaip praradusius pavojingumą, pažymėtina, kad tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo ir pats gynėjas.

Pagal BK 37 straipsnį asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Baudžiamasis įstatymas nenumato nusikaltimų, kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Nustatant veikos mažareikšmiškumą atžvelgiama į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir šiuo pagrindu nutraukti baudžiamąją bylą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo, kadangi, kaip jau ir pirmiau minėta, Ž. M. veikos – vagystės iš L. M. priklausančio gyvenamojo namo, nėra pagrindo traktuoti net kaip baudžiamojo nusižengimo pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, o juo labiau pripažinti ją mažareikšme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu

NUTARIA:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybes, kad Ž. M. pavogė materialinės vertės neturinčius dokumentus: nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, Utenos apskrities valdytojo sprendimą dėl nuosavybės teisės atstatymo A. G., pažymą apie išperkamą žemę, įgaliojimą, A. G. ir S. J. G., A. P., A. P. mirties liudijimus, žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją, miškotvarkos projektą, segtuvą su gyvulių pardavimo, laikymo važtaraščiais, A. G. ir J. G. pirkėjų vizitines korteles, J. G. ir A. G. privalomojo sveikatos draudimo pažymėjimus, J. G. ir A. G. pensininko pažymėjimus ir bevertį medžiaginį krepšį.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.