Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-778-190/2014

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00163-2012-8

2.4.5., 2.4.7.

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. ir I. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

- A. G. nuteistas pagal LR BK 182 str. 2 d. 40 MGL dydžio, t.y. 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) bauda.

- I. G. nuteista pagal LR BK 182 str. 2 d. 30 MGL dydžio, t.y. 3900 Lt (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) bauda.

Priimtas nukentėjusiojo, civilinio ieškovo Č. K. atsisakymas nuo civilinio ieškinio ir civilinio ieškinio dalyje byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. ir I. G. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, apgaule įgijo teisę pagal du neprotestuotinus paprastuosius vekselius į Č. K. priklausantį turtą – 60 000 litų ir užvaldė dalį šio turto – 8 117,60 litų, o būtent:

A. G. 2006 m. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, susitarė su I. G. apgaule užvaldyti didelės vertės Č. K. turtą. Po ko, jis, veikdamas kartu su I. G., 2006 m., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, surašė du neprotestuotinus paprastuosius vekselius, melagingai juose nurodydami, kad Č. K. skolingas I. G. po 30 000 Lt ir 2006-04-21 įsipareigoja grąžinti pinigus.

Tęsdamas bendrą nusikalstamą veiką, jis, A. G., manipuliuodamas Č. K. priklausomybe alkoholiui ir pasinaudodamas įgytu nukentėjusiojo pasitikėjimu, 2006-01-18, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, Č. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelntini), pateikė nukentėjusiajam Č. K. pasirašyti užpildytą neprotestuotiną paprastąjį vekselį 30 000 Lt sumai, kuriame Č. K., būdamas jo, A. G. suklaidintas, ties tekstu „parašas, vardas ir pavardė“ įrašė savo vardą, pavardę bei pasirašė, ties tekstu „2006 m. balandžio 21 d. pranešimą dėl apmokėjimo gavau“ įrašė „gavau“, savo vardą, pavardę ir pasirašė.

Tęsdamas bendrą nusikalstamą veiką, jis, A. G., manipuliuodamas Č. K. priklausomybe alkoholiui ir pasinaudodamas įgytu nukentėjusiojo pasitikėjimu, 2006-02-14, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu, Č. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelntini), pateikė Č. K. pasirašyti užpildytą neprotestuotiną paprastąjį vekselį 30 000 Lt sumai, kuriame Č. K., būdamas jo, A. G. suklaidintas, ties tekstu „vardas pavardė parašas“ įrašė savo vardą, pavardę bei pasirašė.

Po ko I. G., tęsdama bendrą nusikalstamą veiką, 2006-05-09 d. vieną suklastotą vekselį pateikė Vilniaus m. 2-ojo notaro biuro, esančio Tilto g. 12A, Vilniuje, notarei Daivai Manzurovienei, kuri buvo suklaidinta, ir gavo vykdomąjį įrašą. Kitą suklastotą vekselį I. G., 2006-05-10 d. pateikė Vilniaus m. 15-ojo notaro biuro, esančio Tuskulėnų g. lc-13, Vilniuje, notarei Genovaitei Šiško, kuri buvo suklaidinta, ir gavo vykdomąjį įrašą.

Tęsdama bendrą nusikalstamą veiką, I. G. 2006-05-09 ir 2006-05-10 gautus vykdomuosius įrašus pateikė antstolių Vitalio Milevičiaus ir Daivos Milevičienės kontoros, esančios Kęstučio g. 50-3, Vilniuje, antstoliui Vitaliui Milevičiui.

Antstolis V. Milevičius, būdamas suklaidintas, 2006-05-09 d. užvedė vykdomąją bylą Nr. 0013/06/01115 dėl 30 237,24 litų išieškojimo, o 2006-05-10 d. užvedė vykdomąją bylą Nr. 0013/06/01116 dėl 30 150 litų išieškojimo. Po ko, antstolis V. Milevičius 2006-05-11 d. I. G., naudai areštavo Č. K. priklausančią UAB „Medicinos banko“ sąskaitą, iš kurios I. G. pervedė 8 117,60 litų. Toliau vykdydamas išieškojimą, antstolis V. Milevičius 2010-07-08 d. areštavo Č. K. priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Tokiu būdu A. G., veikdamas bendrininkų grupėje su I. G., apgaule įgijo teisę pagal du neprotestuotinus paprastuosius vekselius į Č. K. priklausantį turtą – 60 000 litų ir užvaldė dalį šio turto – 8 117,60 litų.

A. G. ir I. G. pateikė analogiškus apeliacinius skundus, kuriuose išdėstė tuos pačius argumentus ir tuos pačius prašymus panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį ir priimti jų atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantai skunduose nesutinka su teismo nuosprendžiu, nes, jų manymu, jis yra formalus, nepagrįstas, prieštaraujantis bylos faktinėms aplinkybėms, dėl to neteisėtas ir naikintinas.

Skunduose nurodoma, kad LR BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika yra tyčinė, ją kaltininkas gali padaryti veikdamas tik tiesiogine tyčia. Pagrindiniai ir būtini šios nusikalstamos veikos elementai yra, kad kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, neteisėtai užvaldė svetimą turtą panaudodamas prieš nukentėjusįjį apgaulę. Apgaulė šiuo atveju turi būti esminė. Nesvarbu, ar ji pasireikštų aktyvios apgaulės forma, ar piktnaudžiavimu pasitikėjimu, tačiau apgaulė turi būti tokia, kad žinodamas tikrąją situaciją nukentėjusysis niekada nebūtų sudaręs sandorio arba atlikęs veiksmų. Be to, būtina sąlyga yra, kad atsirastų tokia teisinė situacija, jog nukentėjusysis negalėtų atstatyti savo pažeistų teisių be teisėsaugos institucijų įsikišimo, t.y. negalėtų apginti savo pažeistų teisių kitais teisiniais keliais, pvz., civilinio proceso tvarka. Iš to, atitinkamai, išplaukia ir dar vienas būtinas sudėties elementas - nukentėjusiojo teisės turi būti pažeistos, t.y. jis turi patirti žalą ir siekti jos atlyginimo, kadangi priešingu atveju sudėtyje nelieka nusikalstamos veikos objekto ir objektyviosios pusės.

Tačiau, apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nesugebėjo nustatyti jokių būtinų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl, atitinkamai, neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti jų kaltais dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistieji atkreipia dėmesį į tai, kad netgi valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikiusi prokurorė atsisakė kaltinimų jų atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismas to nevertino ir dėl to nepasisakė nuosprendyje. Anot apeliantų, bylos nagrinėjimo metu taip ir liko neįrodyta, kad apeliantai būtų padarę kokius nors nusikalstamus veiksmus. Nei nukentėjusysis, nei liudytojai apeliantų neatpažino. Apeliantų teigimu, pats teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė, jog „byloje nenustatyta, kad kaltinamasis A. G. kokiais nors veiksmais būtų sąmoningai įtraukęs savo seserį I. G. į nusikalstamą veiką ar pasinaudojęs jos pasitikėjimu siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą“.

Apeliantai taip pat nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, neginčijamai nustatyta, kad vekseliai nėra suklastoti, juos pasirašė pats Č. K. laisva valia, jų neginčijo, kad pasirašė pripažįsta. Tą patvirtina ir liudytojų parodymai. Dar daugiau, Č. K. nurodo, kad pareiškimą policijai parašė tik patyręs didelį spaudimą iš policijos pareigūnų pusės. Pretenzijų apeliantams nei anksčiau, nei dabar neturi, civilinio ieškinio atsisakė, todėl nukentėjusysis nepatyrė jokios žalos. Atsižvelgiant į tai, nėra nusikalstamos veikos objekto, nėra pavojingų pasekmių, nepadaryti neteisėti veiksmai. Pats Č. K. šių veiksmų neteisėtais nelaiko, prieš jį apgaulė panaudotą nebuvo. Tą patvirtina ir liudytojas A. K., parodydamas, kad „minėti kaltinamieji įtakos įkalbėti jo dėdės neturėjo“.

Be to, apeliantų manymu, jeigu Č. K. ir turėtų pretenzijų, veiksmai, kurių padarymu jie buvo kaltinami, ir už kurių padarymą yra nuteisti, negali būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas dėl dar vieno esminio elemento nebuvimo - teisėsaugos institucijos įsikišimo būtinybė. Anot apeliantų, tarp jų ir Č. K. susiklostę santykiai yra išimtinai civilinio pobūdžio, todėl, pastarasis, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos bet kuriuo momentu galėjo jas apginti civilinio proceso tvarka, tačiau to nedarė ir neketina, priešingai, atsisakė civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje.

Skunduose taip pat pažymima, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuota (LR Konstitucinio Teismo 1997-11-13 ir 2005-11-10 nutarimai) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartis Nr. 2K-409/2011) išplėtota pozicija, baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio ir gali būti taikoma tik tais atvejais kai pažeistų teisių negalima apginti kitu, pvz., civilinio proceso, keliu. Tokiu būdu, pasak apeliantų, teisėsaugos institucijos apskritai neturi teisės priverstinai „ginti“ nukentėjusiojo teisių baudžiamojo proceso tvarka, kai tą nesudėtingai galima padaryti civilinio proceso tvarka, i, juo labiau, jeigu asmuo nesutinka, kad jo teisės buvo pažeistos ir aktyviais veiksmais priešinasi, kad jos būtų „ginamo“", kaip tą tiek ikiteisminio tyrimo, tiek nagrinėjimo teisme metu, darė Č. K.. Todėl, apeliantų manymu, tokia situacija apskritai vertinama kaip teisėsaugos institucijų susidorojimas su įtariamuoju/kaltinamuoju, verčiant asmenį tapti nukentėjusiuoju ir reikšti pretenzijas bei reikalavimus, kurių jis neturi ir nenori.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. G., I. G. ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė I. G. apeliacinį skundą tenkinti, A. G. - atmesti.

A. G. ir I. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistieji A. G. ir I. G. apeliaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį ir juos išteisinti, pripažįstant nepadariusiais jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nurodo, jog byloje jų veikoje nėra visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų A. G. ir I. G. kaltės, o jų įvykdytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo.

Vien tai, kad nuteistieji apeliaciniuose skunduose nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir vertindami juos savo naudai, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinius skundus. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o A. G. ir I. G. veiką patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantai su šiomis išvadomis nesutinka ir subjektyviai interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo, o tokie jų teiginiai, teismo manymu, nepagrįsti.

Kolegija sprendžia, kad visi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyti objektyvūs ir subjektyvūs požymiai nagrinėjamoje byloje nustatyti tinkamai, juos patvirtina nukentėjusysis Č. K., liudytojai V. G., S. Šuškevičius, V. Milevičius, K. I., O. Kovalenko, A. K., K. Maciulevičūtė, kiti BPK numatyta tvarka surinkti ir įvertinti įrodymai.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminis šios nusikalstamos veikos požymis, kuri naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Sukčiavimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Taigi, nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, padaromą tiesiogine tyčia, turi būti neabejotinai ir neginčytinai įrodyta, kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas bei iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir norėjo apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį.

Apklausiami teisiamajame posėdyje A. G. ir I. G. pripažino dalį kaltinime nurodytų aplinkybių, t.y. A. G. pripažino, jog surašė du neprotestuotinus paprastuosius vekselius, nurodydamas, kad Č. K. skolingas I. G. po 30 000 Lt ir pateikė juos pasirašyti nukentėjusiajam, o I. G., jog padėjo broliui tvarkyti su vekseliais susijusius reikalus, t.y. važiavo pas notarą, antstolį, tačiau abu neigė, jog šiais vekseliais siekė apgaule įgyti iš nukentėjusiojo pinigus.

Analizuojant A. G. ir I. G. inkriminuojamų sukčiavimų subjektyviąją pusę ir jų kaltės formą, pažymėtina, kad jų veikos objektyvieji požymiai duoda neabejotiną pagrindą teigti, kad šiuos nusikaltimus jie padarė veikdami tiesiogine tyčia. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių bylai reikšmingas aplinkybes, kad jie bendrais veiksmais apgaule įgijo teisę pagal du neprotestuotinus paprastuosius vekselius į Č. K. priklausantį turtą – 60 000 litų ir užvaldė dalį šio turto – 8 117,60 litų

Byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis Č. K. iš A. G. ar I. G. būtų gavęs vekseliuose nurodytas pinigų sumas. Atkreiptinas dėmesys, jog Č. K. apklausiamas 2012-02-02, 2012-11-11, 2013-02-04, 2013-06-03 nuosekliai teigė, jog jis iš pareigūnų sužinojo, jog pasirašė du vekselius, po to, kai nuo savo sąskaitos esančios AB „Medicinos bankas“ norėjo nusiimti pinigų, tačiau sąskaita buvo areštuota, o pinigų (apie 8 000 Lt) nebuvo. Pabrėžė, jog niekad nėra skolinęsis iš A. G. ar I. G. 60 000 Lt grynaisiais, todėl nėra jiems skolingas. Nurodė, kad A. G. tvarkė jo nekilnojamojo turto reikalus, šiuo tikslu buvo išrašęs įgaliojimą, jis juo pasitikėjo. Pripažino, kad piktnaudžiauja alkoholiu, todėl ant vekselių galėjo pasirašyti neblaivus jų neskaitęs (t. 1, b.l. 10-19). Tačiau nukentėjusysis, apklausiamas 2013-08-06 pakeitė parodymus, teigdamas, jog A. G. ir I. G. dėl 8 000 Lt pretenzijų neturi, jei jie buvo nuimti dėl žemės dokumentų tvarkymo ar jam (Č. K.) pirkto maisto, tačiau iš šios apklausos matyti, jog tokius jo parodymus sąlygojo tai, kad, kaip nurodė Č. K., pas jį prieš kelias dienas, t.y. 2013-08-03 buvo atvažiavęs A. G., perdavė jam abu vekselius ir pasakė, kad nukentėjusysis jam nėra skolingas, o areštas nuo nekilnojamojo turto yra nuimtas (t. 1, b.l. 20-21). Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis, nors ir teigė, kad A. G. jam padėjo atgauti žemes, investuodamas savo pinigus, nes jis (Č. K.) pinigų neturėjo, taip pat, jog jam pretenzijų neturi, pareiškimą parašė dėl to, jog policija darė spaudimą, tačiau vis tik jis nepaneigė teisme pagarsintų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, jog yra pasirašęs A. G. atvežtus dokumentus jų net neskaitęs ir galimai išgėręs. Be to, jis neparodė, jog buvo skolingas A. G. ar I. G. vekseliuose nurodytas sumas, viso 60 000 Lt, tik teigė, kad pasitikėjo A. G. ir pretenzijų jam neturi. Taigi, apeliacinės instancijos teismo manymu, įvertinus tai, jog Č. K. parodymų pakeitimas tik toje dalyje, kad jis, iš pradžių turėjęs pretenzijų kaltinamiesiems, vėliau jų atsisakė, nėra reikšmingas ir esminis, nes, kaip jau minėta aukščiau, teisiamajame posėdyje pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, Č. K. juos patvirtino.

Kaip jau minėta aukščiau, apklausiami teisiamajame posėdyje A. G. ar I. G. pripažino dalį kaltinime nurodytų aplinkybių, neigdami, jog panaudojo apgaulę, tačiau ši jų versija pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta kaip gynybinė. Nepagrįstas ir nelogiškas bei nepatvirtintas bylos duomenimis A. G. paaiškinimas, jog vekseliai buvo surašyti kaip garantas, nes V. G. trukdė tvarkyti su Č. K. žemėmis susijusius reikalus, turėjo paėmęs Č. K. dokumentus ir buvo su nukentėjusiuoju neatsiskaitęs, dėl ko jis (A. G.), tvarkydamas Č. K. žemės dokumentus turėjo išlaidų (t. 3, b.l. 102-108). Pažymėtina, jog pats A. G. parodė, kad jo išlaidos sudarė 8 000-10 000 Lt, o tiek V. G., tiek ir Č. K. patvirtino, kad V. G. su Č. K. buvo atsiskaitęs (t. 3, b.l. 102-108, 162-166). Taip pat neįtikinantis ir nepagrįstas bylos duomenimis I. G. teiginys, jog tarp jos ir A. G. nebuvo susitarimo apgaule užvaldyti didelės vertės Č. K. turto. Iš bylos medžiagos matyti, jog abu vekseliai buvo sudaryti jos vardu, jose nurodytos didelės pinigų sumos – po 30 000 Lt. Pati I. G. patvirtino, jog Č. K. jai skolingas nebuvo, ji tik neva padėjo broliui, kuris tvarkė Č. K. žemės reikalus, teigdama, kad A. G. tik bendrais bruožais papasakojo apie Č. K. ir su vekseliais susijusius reikalus, kurie jai yra neįdomūs (t. 3, b.l. 102-108). Atkreiptinas dėmesys, jog vekseliuose nurodytos pakankamai didelės sumos, tačiau, kaip teigia apeliantė, ji, būdama pakankamai brandaus amžiaus ir turėdama aukštesnįjį išsilavinimą, neva net nesiaiškinus situacijos, surašė du neprotestuotinus paprastuosius vekselius, melagingai juose nurodydama, kad Č. K. skolingas jai po 30 000 Lt, vėliau juos pateikė notarei bei antstoliui, po ko, vykdant išieškojimą antstolis į jos sąskaitą pervedė 8 117, 60 Lt, kas, kolegijos vertinimu, yra neįtikinama ir traktuotina tik kaip I. G. noras išvengti baudžiamosios atsakomybės. Antstolio V. Milevičiaus parodymai bei jo kontoros pateikta medžiaga tvirtina apie apeliantės I. G. aktyvius veiksmus, siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą.

Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusysis Č. K. yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiu ir ši aplinkybė, be abejonės, palengvino nusikalstamus planus nuteistiesiems. Dėl Č. K. turimo išsilavinimo, gyvenimo būdo ir orientavimosi socialinėje aplinkoje buvo nesunku įgauti jo pasitikėjimą. A. G. ir I. G. naudojama apgaulė pasireiškė piktnaudžiavimu pasitikėjimu. Č. K. parodė, jog jis visiškai pasitikėjo A. G., nes jis padėjo jam sutvarkyti su žemės atgavimu bei pardavimu susijusius reikalus, todėl visos aukščiau nurodytos aplinkybės nuteistiesiems sąlygojo palankią aplinką planuojant sukčiavimo veiksmus prieš nukentėjusįjį.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog Č. K. nurodo, kad pareiškimą policijai parašė tik patyręs didelį spaudimą iš policijos pareigūnų pusės, tačiau šis jų teiginys nepatvirtintas bylos duomenimis, nes Č. K. ikiteisminio tyrimo metu neskundė teisėsaugos pareigūnų veiksmų, ši jo versija atsirado tik bylą nagrinėjant teisme, kai jis, nors ir nepaneigdamas savo viso ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, bandė nuteistiesiems duoti palankesnius parodymus.

Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog A. G. ir I. G. apgaule įgijo teisę į Č. K. priklausantį turtą ir užvaldė dalį šio turto, nėra pagrindo tarp jų ir nukentėjusiosios susiklosčiusius teisinius santykius laikyti civiliniais teisiniais santykiais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių sudaryti sandoriai formaliai atitinka civilinės teisės reglamentuojamą paskolos institutą, paskolos sandorio sudarymo patvirtinimui būdavo pasirašomas vekselis paskolintai pinigų sumai, tačiau vien tai, kad formaliai sandoriai buvo sudaromi pagal civilinės teisės normas, nenaikina A. G. ir I. G. baudžiamosios atsakomybės, nes šių sandorių sudarymui buvo naudojama apgaulė, kuri buvo esminė žalingiems sandoriams sudaryti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė teisingą išvadą dėl A. G. ir I. G. kaltės ir pagrįstai jų nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, padaręs teisingas išvadas dėl A. G. ir I. G. nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos, įvertinęs nusikalstamų veiksmų sunkumą, pobūdį, o taip pat nuteistųjų asmenybes, kolegijos nuomone, pagrįstai nuosprendyje pažymėjo, jog, nors LR BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimą iki aštuonerių metų, vis dėlto manytina, kad A. G., I. G. laisvės atėmimas yra per griežta bausmės rūšis, kuri aiškiai prieštarautų teismingumo principui, bei paskyrė jiems baudas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apylinkės teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje argumentuodamas nuteistiesiems švelnesnės, nei numatyta įstatymo sankcijoje, bausmės skyrimą, rezoliucinėje dalyje paskyrė baudas, tačiau nenurodė jų skyrimo pagrindo – LR BK 54 str. 3 d., kuris yra būtinas, ką teisėjų kolegija pripažįsta technine klaida, todėl nuosprendžio rezoliucinė dalis tikslintina dalyje dėl A. G. ir I. G. paskirtų bausmių.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. G. ir I. G. apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį išdėstant ją sekančiai:

pripažinti A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) kaltu pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius LR BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 40 MGL dydžio, t.y. 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) baudą.

pripažinti I. G., a.k. (duomenys neskelbtini) kalta pagal LR BK 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius LR BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 30 MGL dydžio, t.y. 3900 Lt (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) baudą.