Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui R. K. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybių, kad iki santuokos tarp šalių sudarymo 2006-01-21 šalims gimė sūnus, kad santuoka tarp šalių buvo sudaryta 2009-04-04, kad iki santuokos sudarymo santykiai tarp šalių buvo geri. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis sprendė, kad šalys bendrą ūkį pradėjo vesti jau 2005 metais. Nustatytosios aplinkybės apelianto nėra ginčijamos.

Įvertinus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų įsigytam turtui ir turtinėms prievolėms yra taikytinos Civilinio kodekso teisės normos, reglamentuojančios turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius (sugyventiniai), bei teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turtines teises ir pareigas.

Byloje nustatyta, kad ieškovei 2007-06-22 ir 2008-07-25 buvo suteikti AB SEB banko vartojimo kreditai bendroje 32 000 Lt sumoje, taip pat nustatyta, kad atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), remontą šalys pradėjo daryti dar iki santuokos sudarymo, t.y. šalims jau vedant bendrą ūkį. Šios aplinkybės taip pat nėra ginčijamos.

Vadovaujantis nurodytomis teisės normomis ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis buvo grindžiamas kreditų naudojimas (b.l.148-169), darytina išvada, kad ieškovės vardu išduoti AB SEB banko vartojimo kreditai buvo naudojami šeimos poreikiams tenkinti, o teisiškai reikšminga priešinga aplinkybė, kad minėtieji kreditai buvo paimti ir panaudoti ne šeimos, bet ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, nėra įrodyta. Todėl vertintina, kad šalims kartu gyvenant šeimoje, tiek ieškovės pajamos, tiek atsakovo pajamos, tiek ieškovės vardu išduoti banko kreditai, buvo naudojami bendriems šeimos ar kurio nors iš sutuoktinių bei vaiko poreikiams tenkinti, kaip ir visos prievolės buvo vykdomos iš šeimos bendrų lėšų, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.

Sprendžiant klausimą dėl sugyventinių ir sutuoktinių įsigyto ir naudojamo turto padalijimo, yra nustatomas jų bendrai įgytas ir naudojamas turtas, iš kurio atimamas sugyventinių, sutuoktinių bendros skolos, kurias jie turėjo pasibaigus jų bendram gyvenimui (CK 3.118 str., 3.234 str.). Iš bendro sutuoktinių, sugyventinių turto yra vykdomos prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis, su šeimos namų ūkio išlaikymu, su prievolių, sudarytų šeimos interesais, vykdymu (CK 3.109 str.). Taigi, tarp šalių bendro dalytino turto suma yra mažinama neįvykdytos prievolės suma, kuri turi būti dengiama iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.118 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė šalims prievolę lygiomis dalimis sumokėti bankui jo suteikto kredito negrąžintą likutį (pripažinus ieškovės asmenine prievole bankui, iš atsakovo ieškovei priteisus kompensaciją).

Pažymėtina, kad skundžiamu teismo sprendimu pripažinus asmenine L.K. prievole pagal su AB SEB bankas sudarytą 2011 03 31 vartojimo kredito sutartį Nr.15A1118050481-A6. iki prievolės visiško įvykdymo kreditoriui AB SEB bankui, buvo išspręsta viena iš santuokos nutraukimo pasekmių dalijant santuokinį turtą (turtines prievoles), perkeliant įsipareigojimą bankui vienai iš šalių, o kitą įpareigojant sumokėti pirmajai šaliai atitinkamą kompensaciją pinigais (1/2 dalį skolinio įsipareigojimo), o ne nustatant, kaip klaidingai vertina apeliantas, kad ieškovės prievolė bankui yra pripažinta jos asmenine prievole, už kurios vykdymą atsakovas neturi atsakyti.

Sprendžiant klausimą dėl lėšų, įdėtų į atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimą, priteisimo ieškovei klausimą, svarbus vertinimo aspektas ta prasme, kad bendromis sutuoktinių lėšomis sukurtas turtas negali būti padalijamas tarp šalių dėl to, kad nekilnojamasis turtas su visais atliktais iš bendrų pajamų pagerinimais ir toliau lieka atsakovo nuosavybė. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas du kartus priteisė iš atsakovo lėšas, kurias ieškovė, gavusi kreditą, panaudojo namo statybos ir remonto darbams. Nutraukiant santuoką ir dalijant turtą taikomas bendras principas, kad santuokos nutraukimo momentui esamo sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, atitinkamai ir santuokos metu prisiimtos ir neįvykdytos turtinės prievolės šeimos poreikiams tenkinti yra lygios (CK 3.117 str.). Pripažinus, kad AB SEB banko suteikti vartojimo kreditai buvo naudojami šeimos poreikiams tenkinti, buvo tarp šalių padalinta ir atitinkamai paskirstyta šalių pareiga prievolės įvykdymui. Bylos medžiaga pareikštų reikalavimų ribose nustatyta, kad vienintelis santuokoje šalių įsigytas turtas buvo atsakovui priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimas, atliekant statybos remonto darbus. Taigi, šis turtas jo atliktų pagerinimų vertėje tarp šalių taip pat yra dalytinas bendra tvarka. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti bendromis šalių lėšomis sukurto turto vertę, o ne nustatyti, kurios iš šalių lėšomis ta vertė buvo sukurta, nes, kaip jau minėta, byloje nėra įrodyta, kad buvo naudojamos ieškovės ar atsakovo asmeninės lėšos, kurios neturėtų būti įtraukiamos į turto balansą, dalijant sutuoktinių bendrąją nuosavybę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad namo priestato pagerinimo darbai, siekiant jį pritaikyti gyvenimui, buvo atlikti be statybos leidimo, ūkio būdu, neįteisinus užbaigtos statybos, kad iš esmės tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad sutuoktiniai gyvenamojo namo dalyje atliko statinio remontą, kurio atlikimui buvo perkamos statybinės medžiagos (keramzitbetoniniai blokeliai, smėlis, cementas ir kt.), įrangos prekės (langai, durys, santechnikos įranga ir kt.), vertina, kad susiklosčiusioje situacijoje ieškovės pateikti statybinių medžiagų ir įrangos prekių kvitai turi būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai, nes kitokių įrodymų byloje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikta bei nenurodyta, kad kitokie įrodymai egzistuoja. Įrodinėjimas civiliniame procese turi specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant laibiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Vien apelianto skunde dėstomas neigimas ar nurodomos abejonės dėl šių įrodymų leistinumo ir jų įrodomosios galios, nepateikiant nesutikimo motyvus pagrindžiančių įrodymų, nepaneigia paties įrodinėjamojo fakto – kad buvo vykdomi statybos remonto darbai ir kad jiems buvo panaudotos medžiagos ir atitinkamai lėšos bei darbai. O tai reiškia, kad santuokos metu buvo sukurta nauja turto vertė, kuri yra dalytina tarp šalių lygiomis dalimis.

Sprendžiant santuokoje sukurtojo turto vertę, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs pateiktus įrodymus, nustatė, kad įrodyta, jog namo statybos remonto darbams buvo išleista 11 955,05 Lt (10 105,05+1700+150), tačiau įvertinęs šalių paaiškinimus nustatė, kad visų pagerinimų vertė yra 20 000 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo motyvu, kad 20 000 Lt suma įrodyta nebuvo. Taip pat sutiktina su skundo motyvu, kad į namo vertės pagerinimą neturėtų būti įtraukiami kilnojamųjų daiktų, funkciškai nesusijusių su namo komunikacijomis, vertė. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatytoji 20 000 Lt pagerinimų vertė mažintina iki įrodytosios 11 955,05 Lt vertės, taip pat mažintina televizoriaus įsigijimo verte, t.y. 2 300 Lt, atitinkamai mažintina iš atsakovo ieškovei priteistina kompensacijos už namo pagerinimo vertę suma (10105,05+150+1700-2300=9655,05:2=4827,53).

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nustatytosios namo pagerinimo vertės. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija tenkina apeliacinį skundą iš dalies, keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažindama ieškovei iš atsakovo priteistos kompensacijos dydį bei atitinkamai perskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliantas pateikė turėtas 1694 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai už apeliacinio skundo paruošimą pagrindžiančius įrodymus, kurias prašė priteisti iš ieškovės. Ieškovė pateikė turėtas 500 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą pagrindžiančius įrodymus, kurias prašė priteisti iš atsakovo. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str.). Todėl ieškovei iš atsakovo priteistini 352 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovui iš ieškovės priteistini 502 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą pakeisti dalyje, kuria nuspręsta priteisti iš R. K., a.k. (duomenys neskelbtini), 17454,65 Lt (septyniolika tūkstančių keturis šimtus penkiasdešimt keturis litus 65 Lt) kompensaciją L. K., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai, šią dalį išdėstant taip:

Priteisti iš R. K., a.k. (duomenys neskelbtini), 12 282,18 Lt (dvylika tūkstančių du šimtai aštuoniasdešimt du litai 18 ct) kompensaciją L. K., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai.

Sumažinti iš R. K. į valstybės biudžetą priteistą 634,64 Lt žyminio mokesčio sumą iki 479,47 Lt.

Padidinti iš L. K. į valstybės biudžetą priteistą 998,36 Lt žyminio mokesčio sumą iki 1153,53 Lt.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti R. K. iš L. K. 502 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti L. K. iš R. K. 352 Lt bylinėjimosi išlaidų.