Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamida“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9334-615/2018 pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamida“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio nustatymo ir piniginių išmokų, susijusių su neteisėtu darbo sutarties nutraukimu, priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. K. (toliau – ieškovas ar darbuotojas) ir atsakovė UAB „Kaminda“ (toliau – atsakovė ar darbdavys) 2016 m. rugpjūčio 31 d. sudarė terminuotą (iki 2018 m. spalio 2 d.) darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo įdarbintas pas atsakovę vairuotojo–ekspeditoriaus pareigose (nuo 2017 m. sausio 26 d. – tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju). Ieškovas 2017 m. gegužės 31 d. pateikė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu. Atsakovės 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. P–17–952 ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą neatvykus darbuotojui į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties).

2. Ieškovas 2017 m. lapkričio 27 d. kreipėsi su prašymu į darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) priteisti iš atsakovės darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. birželio mėn.; pripažinti atsakovės 2017 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. P–17–952 dėl atleidimo iš darbo neteisėtu; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo darbo sutarties pasibaigimo 2017 m. birželio 28 d. iki atleidimo iš darbo dienos ir vidutinį darbo užmokestį nuo 2017 m. spalio 24 d. iki DGK sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir darbo užmokesčio bei kitų išmokų skolą pagal Belgijos teisės aktus; priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3. Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2018 m. sausio 29 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą kaip nepriskirtą darbo ginčų komisijos kompetencijai.

4. Ieškovas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams 2018 m. kovo 5 d. pateiktu ieškiniu ir 2018 m. birželio 6 d. jo patikslinimu prašė: 1) pripažinti Darbo sutarties Nr. 634 1.1. punktą negaliojančiu; 2) pripažinti 2016 m. rugpjūčio 31 d. Darbo sutarties Nr. 634 nutraukimą pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu neteisėtu; 3) panaikinti atsakovės 2017 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. P-17-951; 4) negrąžinti ieškovo į darbą ir laikyti, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; 5) nustatyti, kad ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 2 049 Eur, o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 100 Eur; 6) priteisti iš atsakovės 2 000 Eur piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 7) priteisti iš atsakovės piniginę kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuotiną nuo 2017 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 8) priteisti iš atsakovės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 9) priteisti iš atsakovės 17 983,11 Eur pagrindinio darbo užmokesčio įsiskolinimą už faktiškai dirbtą laiką ir dienpinigius už neapskaitytas dienas ieškovui vykstant (grįžtant) į (iš) komandiruočių; 10) priteisti iš atsakovės 570,67 Eur dienpinigių skolą už apskaitytas dienas.

5. Ieškovas nurodė, kad darbdavio įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodytas nei pats pažeidimas, už kurį ieškovas baudžiamas, nei kada jis padarytas, todėl vien šiuo pagrindu jis turi būti panaikintas. Ieškovo vertinimu, darbas pas atsakovę ES reglamentų prasme buvo neteisėtas. Atsakovė, formindama trečiųjų šalių piliečius Lietuvoje Respublikoje registruotoje įmonėje, pridengia neteisėtą darbą ES šalyse, kuriose neturi jokių savo filialų ar struktūrinių padalinių. Ieškovo nuomone, taip siekiama išvengti ES šalių jurisdikcijos, o svarbiausia – nemokėti darbuotojams ES šalių lygį atitinkanti darbo užmokestį. Siųsdama ieškovą dirbti užsienyje, atsakovė neskyrė pinigų butpinigiams, nesudarė sąlygų užtikrininti transporto priemonės ir jo krovinio saugumą, dėl ko ieškovas turėjo visą laiką praleisti transporto priemonėje ir dėl to neturėjo laiko poilsiui. Todėl už transporto priemonėje praleistą laiką darbdaviui atsirado pareiga mokėti papildomą atlyginimą, tačiau atsakovė mokėjo atlyginimą tik už faktiškai dirbtą laiką. Be to, atsakovė nemokėjo darbo užmokesčio ir dienpinigių už laiką, kuomet buvo vykstama iš Kauno į Belgiją ir atgal. Grąžinimas į pirmesnį darbą neįmanomas dėl patirtos moralinės skriaudos ir darbo sąlygų, kurios neturi tendencijos gerėti. Nesudarydama tinkamų darbo sąlygų ir versdamas gyventi kabinoje, atsakovė fiziškai sekino ieškovą, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą.

6. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo atleidimo iš darbo priežastis yra aiški, nes 2017 m. spalio 11 d. raštu Nr. 17-567 atsakovė informavo ieškovą, jog neatvykus į darbą 2017 m. spalio 20 d. be pateisinamos priežasties, toks darbuotojo elgesys bus laikomas darbo pareigų pažeidimu ir tai gali būti priežastimi nutraukti darbo santykius. Nors ieškovas gavo šį raštą, tačiau į darbą neatvyko, nepateikė jokios tokį elgesį pateisinančios priežasties ar kitokio atsakymo. Ieškovas klaidingai supranta komandiruotės sąvoką, jo pozicija yra absoliučiai nelogiška, prieštaraujanti tiek Lietuvos, tiek ES teisės aktams. Tai, kad ieškovas savo poilsio laiką leido sunkvežimyje, nesudaro pagrindo teigti, kad šis laikotarpis laikomas ne poilsio, o darbo laiku ir dėl to atsakovė netinkamai atsiskaitė su ieškovu. Atsakovė nesutinka ir su ieškovo teiginiais, kad ji neužtikrino normalių darbo sąlygų, kad tuo pagrindu traumavo ieškovą ir žemino jo orumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino ieškovo S. K. ir atsakovės UAB „Kamida“ 2016 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos Darbo sutarties Nr. 634 nutraukimą, kuriuo ieškovas 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. P-17-952 atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepagrįstu, nustatydamas, kad šalių darbo santykiai pasibaigė 2017 m. spalio 24 d. Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva; priteisė ieškovui iš atsakovės 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 2 718,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovės – 120 Eur žyminio mokesčio valstybei.

9. Vertindamas ieškinio reikalavimus dėl darbuotojo atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo, teismas nurodė, kad ieškovas 2017 m. gegužės 31 d. pateikė darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu, todėl pasibaigus keturiolikos darbo dienų terminui ir atsakovui vengiant įforminti darbo sutarties nutraukimą, ieškovas, pagal tuo metu galiojusio DK 127 straipsnio 1 dalį, turėjo teisę nutraukti darbą, ką nagrinėjamu atveju jis ir padarė. Tai, kad ieškovas po prašymo pateikimo tam tikrą laiką dar vykdė savo darbines funkcijas, negalima laikyti ieškovo rašytinio prašymo atšaukimu, kadangi rašytinis prašymas šiuo atveju galėjo būti atšauktas taip pat tik raštu. Todėl teismas sprendė, kad atsakovės 2017 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. P-17-952 dėl darbo sutarties nutraukimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą yra nepagrįstas, konstatuodamas, kad šalių darbo santykiai pasibaigė 2017 m. spalio 24 d. Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva. Kadangi darbo santykiai pasibaigė paties darbuotojo iniciatyva, teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti jam piniginę kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. spalio 24 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

10. Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti 2016 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutarties 1.1 punktą neteisėtu, teismas nustatė, kad minėtu darbo sutarties punktu šalys susitarė, jog ieškovo darbovietė yra UAB „Kamida“, o darbdavys be atskiro darbuotojo sutikimo turi teisę pakeisti darbuotojo darbo vietą, jei to reikalauja darbdavio interesai ir toks darbo vietos pakeitimas nėra laikomas darbo sutarties sąlygų pakeitimu. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad šis darbo sutarties punktas pablogina darbuotojo padėtį lyginant su ta, kurią nustato DK ir kiti teisės aktai. Pažymėjo, kad ieškovas buvo siunčiamas atlikti savo darbo funkcijų kitoje nei nuolatinė jo darbo vieta, vietoje, jo darbo laikas kitoje vietoje neviršijo 183 dienų, komandiruotės metu ieškovui buvo mokamas darbuotojo ir darbdavio darbo sutartyje sutartas darbo užmokestis, dienpinigiai bei kompensuojamos kitos su komandiruote susijusios išlaidos. Po komandiruotės ieškovas grįždavo į savo darbo vietą, esančią Lietuvos Respublikoje. Tokie atsakovo veiksmai neprieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatoms, DK 107 straipsniui.

11. Pasisakydamas dėl vidutinio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, teismas nustatė, kad pagal darbo sutarties sąlygas ieškovui turėjo būti mokamas LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlygis, taikant valandinio atlygio didinimo koeficientą 1,3 proc. proporcingai dirbtam darbo valandų skaičiui per mėnesį + 0,01 Eur, o dienpinigiai – pagal LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 526 „Dėl tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių patvirtinimo“.

12. Teismas nurodė, kad ieškovo paskaičiavimai neatitinka šalių 2016 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartimi sulygtų apmokėjimo sąlygų, darbo užmokesčio dydžio ir ieškovo dirbtų valandų skaičiaus, todėl sprendė, kad jie yra nepagrįsti. Ginčui spręsti teismas vadovavosi atsakovės į bylą pateiktais paskaičiavimais, pažymėdamas, kad atsakovės pažymos yra oficialūs dokumentai, pasirašyti įmonės vadovo ir buhalterės, kurie pagal teisės aktus yra atsakingi už teisingą įmonės buhalterinės apskaitos ir kitos įmonės dokumentacijos vedimą. Paaiškėjus, kad teisės aktų nustatyta tvarka veikianti įmonė (jos vadovas ir/ar buhalterė) į bylą pateikė žinomai neteisingus buhalterinės apskaitos duomenis, tokios aplinkybės galėtų sudaryti pagrindą ieškovui kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovo atstovas teismo posėdžio metu neginčijo atsakovės nurodytos aplinkybės, jog darbuotojo darbo ir poilsio laikas buvo skaičiuojamas pagal paties ieškovo transporto priemonės tachografe daromus žymėjimus, kurio duomenys iš karto patekdavo pas darbdavį ir kuriais remiantis buvo paskaičiuotas ieškovo darbo laikas.

9. Vertindamas ieškovo teiginius dėl sunkiasvorėje transporto priemonėje praleisto laiko, teismas nurodė, kad darbuotojo poilsio laikas transporto priemonėje nėra prilyginamas darbuotojo darbo laikui. Visuotinai žinoma, kad sunkiasvorėse transporto priemonėse, pervežančiose krovinius ilgais maršrutais, paprastai yra įrengtos vietos vairuotojo poilsiui (miegui, maitinimuisi ir kt.), nors ginčo atveju teismo gali būti nustatytos ir kitokios aplinkybės. Tačiau jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovės sunkiasvorėse transporto priemonėse nebuvo įrengtos vietos vairuotojo poilsiui, ieškovas ir jo atstovas nepateikė.

10. Teismas nurodė, kad darbuotojo darbas laikomas komandiruote, jei jis atitinka šių sąlygų visetą: 1) darbuotojas darbdavio įsakymu yra siunčiamas atlikti savo pareigas kitoje nei nuolatinė darbo vieta vietoje; 2) darbuotojas nebūna vienoje vietoje daugiau kaip 183 dienas. Atsakovė, kaip Lietuvos Respublikoje veikianti įmonė, kurios pagrindinė veikla yra vežti krovinius, siuntė savo darbuotoją (ieškovą) atlikti darbo funkcijas kitoje nei nuolatinė jo darbo vieta vietoje, darbuotojo darbo laikas vienoje vietoje neviršijo 183 dienų, o komandiruotės metu ieškovui buvo mokamas šalių darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, dienpinigiai bei kompensuojamos kitos su komandiruote susijusios išlaidos. Po komandiruotės ieškovas grįždavo į savo darbo vietą, esančią Lietuvos Respublikoje. Iš Lietuvos Respublikoje esančios atsakovės administracijos ieškovui buvo siunčiami nurodymai, apie sudarytą darbo sutartį pranešta Valstybiniam socialinio draudimo fondui, mokami privalomieji mokesčiai. Todėl teismas sprendė, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo ieškovo darbą komandiruotėse pripažinti nelegaliu jo darbu kitose Europos Sąjungos valstybėse.

11. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad dėl atsakovės veiksmų atleidžiant darbuotoją iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ieškovas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, buvo priverstas samdytis atstovą, kreiptis į darbo ginčų komisiją ir teismą. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (DK 151 straipsnis). Įvertinęs ieškovui padarytos neturtinės žalos pobūdį, dydį ir atsakovės veiksmais sukeltas aukščiau nurodytas pasekmes, taip pat į tai, kad darbo santykiai tarp šalių bet kuriuo atveju nutrūko tą pačią dieną kai buvo priimtas nepagrįstas atsakovės įsakymas, teismas konstatavo, kad ieškovui žala buvo padaryta tiktai nepagrįsta atleidimo iš darbo formuluote dėl teisinio atleidimo pagrindo, tačiau ne dėl paties darbo santykių nutraukimo, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priteisė ieškovui iš atsakovės 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, kad sprendimu yra tenkinama 1/5 ieškinio reikalavimų dalis. Atsakovė byloje patyrė 3398,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl priteisė jai iš ieškovo 4/5 dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų, sudarančių 2718,46 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovas S. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą, išskyrus jo dalį, kuria ieškovui priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Ginčijamu darbo sutarties 1.1 punktu nustatyta, kad ieškovo darbo vieta (darbovietė) –UAB „Kamida“, kurios buveinė yra Jovarų g. 2, Kaune, tuo tarpu sekančiu sakiniu šalių susitarimas dėl konkrečios darbo vietos pakeičiamas neapibrėžta darbo vieta – vieta, kurią ateityje nurodys darbdavys, atsižvelgdamas tik į savo interesus, o darbo vietos pakeitimas nebus laikomas darbo sutarties sąlygų pakeitimu. Esant tokiai darbo sutarties formuluotei darbdavys gauna neteisėtą naudą – nemoka darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių už sugaištą laiką vykstant iš Kauno į tariamą naują darbo vietą (Belgiją). Todėl teismas, vadovaudamasis 2002 m. DK 94 straipsnio 2 dalimi, privalėjo pripažinti, kad ginčijamas darbo sutarties punktas prieštarauja DK 91 straipsnio 1 dalies imperatyvui ir panaikinti šio punkto antrąjį sakinį. Teismui sprendime konstatavus, kad ieškovo darbo vieta buvo Lietuvos Respublikoje, jis privalėjo priteisti vidutinį darbo užmokestį ir dienpinigius, susijusias su darbuotojo vykimu iš Kauno automobiliu į ES valstybę ir atvirkščiai, tačiau to nepadarė. Tai reiškia, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir ši teismo sprendimo dalis liko teisiškai nemotyvuota ir neargumentuota.

1.2. Ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti darbo sutarties nutraukimą nepagristu, kaip nusprendė teismas. Ieškinyje buvo aiškiai suformuluotas ieškovo reikalavimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Tokiu būdu teismas išėjo už ieškinio ribų. Be to, ieškovas neprašė (neketino) nutraukti darbo sutartį nuo 2017 m. spalio 24 d., todėl negali būti darbo sutarties nutraukimas kvalifikuojamas darbuotojo iniciatyva, kai tokios iniciatyvos darbuotojas nerodė.

1.3. Ieškovas įteikė atsakovei pareiškimą dėl atleidimo iš darbo 2017 m. gegužės 31 d., todėl teismo išvados, kad darbo sutartis pasibaigė 2017 m. spalio 24 d. ieškovo iniciatyva, t. y. praėjus penkiems mėnesiams nuo įspėjimo darbdaviui apie darbo sutarties nutraukimą įteikimo dienos, ir kad toks atvejis nelaikomas priverstine pravaikšta yra teisiškai neargumentuotos, lėmusios neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Be to, ginčui spręsti teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, kadangi, vadovaujantis Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalimi, dėl darbuotojo atleidimo turėjo būti taikomos iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusios nuostatos. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 330 straipsnis). Tokiu būdu, atsiskaitymas su darbuotoju pagal 2002 m. DK 141 straipsnio 3 dalį turėjo būti atliktas ne 2017 m. spalio 24 d., bet nuo 2017 m. birželio 15 d., t. y. dienos, kada pasibaigė įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas. Todėl ieškinio 7 reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojamą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, turėjo būti patenkintas visiškai.

1.4. Teismas netyrė ir nevertino ieškovo argumentų, kad tiek transporto priemonės, tiek krovinio saugojimas įeina į vairuotojo - ekspeditoriaus pareigas ir už tai jam turi būti mokamas atlyginimas remiantis darbo sutartyje numatytais įkainiais. Tai esminis bylos klausimas, todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad darbuotojas likusį paros laiką galėjo laisvai leisti savo nuožiūra, kad darbdavys pagal šalių pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį sudarė sąlygas saugiai laikyti perduotą transporto priemonę ir krovinį, taip pat nepateikė įrodymų, kad apeliantas, būdamas komandiruotėse, kurios tęsdavosi beveik du mėnesius, nebūtų vykdęs savo funkcijų, susijusių su perduotos transporto priemonės ir krovinio saugojimu.

1.5. Teismas neišsprendė ieškovo reikalavimo dėl vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir vienos dienos darbo užmokesčio. Neišsprendus šio klausimo, negalima spręsti ir dėl likusių ieškovo turtinių reikalavimų.

1.6. Teismas atmestinai ir neteisingai sprendė klausimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Teigiant, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas nepriklauso, sprendime nenurodyta, kada darbuotojas buvo atostogose, ar jam buvo išmokėti atostoginiai. Be to, nežinant vidutinio darbo užmokesčio, negalima apskaičiuoti ir kompenascijos už atostogas.

1.7. Teismas visiškai nesprendė ieškinyje nurodyto dešimto ieškovo reikalavimo dėl 570,67 Eur dienpinigių skolos. Ieškovas skolą paskaičiavo pagal pateiktus į bylą dokumentus, tačiau teismas dėl jų nepasisakė.

1.8. Teismas visiškai netyrė ieškovo reikalavimo, nurodyto ieškinio devintajame punkte, apsiribodamas atsakovės atsikirtimų perkėlimu į sprendimą (teismo sprendimo 9 punktas) iš esmės jų nevertinant. Pagal LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 nuostatas (10–10.7. punktai) darbai, skirti transporto priemonės ir krovinio apsaugai, buvimas darbo vietoje (transporto priemonėje) patenka į darbuotojo darbo laiką ir už juos turi būti apmokėta. Teismas visiškai nepasisakė dėl šalių teisių ir pareigų, kylančių iš visiškos materialinės atsakomybės sutarties, nors apelianto atstovas siekė, kad tai būtų padaryta. Teismas nevertino faktinės bylos aplinkybės, kad daugelyje teismo išreikalautų CMR važtarščių nenurodytas krovinio pakrovimo–iškrovimo laikas, nes darbdaviui neįtraukus šio laiko į apskaitą, nereikia darbuotojui už jį mokėti; netyrė kelionės lapų, iš kurių matyti, kad transporto priemonės buvo apelianto žinioje 24 valandas per parą; nevertino tachografų parodymų. Teismo neištirti duomenys patvirtintų ieškovo įrodinėjamą aplinkybę dėl nuolatinio darbo užsienyje, o ne darbuotojo komandiruotės. Tai reiškia, kad ieškovui turėjo būti mokamas darbo užmokestis pagal tos valstybės teisės aktus.

1.9. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčas vyksta ne dėl apskaityto darbo laiko, o dėl laiko, kuris turėjo būti apskaitytas papildomai.

1.10. Teismas netyrė, ar atitinka minimalius reikalavimus poilsis transporto priemonės kabinoje, ar toks poilsis iš viso yra galimas, kai kabinoje nėra vandens nusiprausti, tualeto.

1.11. Neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas neteisingai. Ši skundžiamo teismo sprendimo dalis visiškai nemotyvuota ir teisiškai neargumentuota.

1.12. Teismas negalėjo priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų, kadangi atsakovės į bylą pateikti tinkamai nepatvirtinti buhalteriniai duomenys.

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Kamida“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

15.1. Darbo sutarties 1.1 punkte nustatyta viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų – darbovietė, t. y. UAB „Kamida“, kas atitinka DK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas. Likusioje dalyje iš esmės yra apibrėžta, kad darbuotojas darbo funkcijas gali atlikti skirtingose vietose, t. y. kad gali kisti jo darbo funkcijų atlikimo vieta. Ši nuostata yra neatsiejamai susijusi su darbo sutarties 1.2 punktu, nustatančiu kitą būtinąją darbo sutarties sąlyga – darbuotojo pareigas (funkcijas). Darbo sutarties 1.2 punkte šalys sulygo, kad ieškovas priimtas į vairuotojo - ekspeditoriaus pareigas. Byloje nėra ginčo, kad vairuotojo - ekspeditoriaus (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo) pareigos savo esme yra mobilaus pobūdžio, tiesiogiai susijusios su važinėjimu, ką atspindi ir ieškovo pareiginė instrukcija

15.2. Ieškovas nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovo netinkami ar nesąžiningi veiksmai, nedetalizuoja, už kokį vykimą (ar) grįžimą iš komandiruotės ieškovui nebuvo apmokėta, byloje nepateikė jokių tokius teiginius patvirtinančių įrodymų. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

15.3. Teismo sprendimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą nepagrįstu savo esme ir pasekmėmis reiškia darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, kas atitinka DK 218 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovas iš esmės formaliais pagrindais vertina sprendimo turinį ir rezoliucinės dalies formuluotę, neatsižvelgdamas į jų esmę, todėl tokie ieškovo motyvai neturėtų būti laikomi apeliacijos objektu apskritai.

15.4. Teismas argumentavo, kodėl kompensacija už priverstinę pravaikštą ieškovui nepriteistina, t. y. teismas nurodė, jog kompensacija nepriteistina, nes darbo sutartis nutraukta jo paties pareiškimu nuo 2017 m. spalio 24 d.

15.5. Ieškovas nepateikė į bylą visiškai jokių įrodymų ar pagrįstų paaiškinimų apie tai, kad jam buvo pavesta nuolatos saugoti transporto priemonę ar krovinį. Kitaip nei nurodo ieškovas, ne atsakovė privalėjo byloje įrodyti faktiškai nedirbtą laiką, o ieškovas privalėjo įrodyti, kad vykdė jo akcentuojamas darbo funkcijas poilsio laiku, kad tai darė atsakovo pavedimu ar nurodymu.

2. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kamida“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti visiškai ir priteisti iš jo visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Nors ieškovas buvo pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo savo noru, tačiau praėjus įspėjimo terminui jis toliau tęsė savo darbo funkcijas komandiruotėje ir neišreiškė valios nutraukti darbo sutartį. Toks prašymas nebuvo gautas ir darbuotojui grįžus iš komandiruotės. Bendrovės vadybininkui M. A. susisiekus telefonu su ieškovu, pastarasis patvirtinto, kad persigalvojo ir toliau žada dirbti. Taigi darbuotojas tiek konkliudentiniais veiksmais, tiek tiesiogiai žodžiu išreiškė valią tęsti darbo santykius. Bendrovė atsižvelgė į faktą, kad darbuotojas toliau vykdė darbo funkcijas, ir tokius ieškovo veiksmus, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, tinkamai vertino kaip jo valios pasikeitimą. Jei darbuotojas iš tiesų būtų galvojęs, kad darbo santykiai yra pasibaigę, jis privalėjo sąžiningai vykdyti savo kaip darbuotojo pareigas ir susisiekti su darbdaviu bei išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jo darbo sutartis vis dar nėra nutraukta, tačiau to nepadarė.

16.2. Raginamas atvykti į darbą, ieškovas į darbą neatvyko, nedėjo jokių pastangų išsiaiškinti susidariusios situacijos, nors tiek jis, tiek jo atstovas žinojo apie pareigą atvykti į darbą. Atsižvelgiant į tai, darbdavio parinkta drausminė nuobauda yra visiškai proporcinga padarytam darbo pareigų pažeidimui, todėl darbo sutarties nutraukimas remiantis DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu yra teisėtas.

16.3. Teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgė į tai, jog nagrinėtinu atveju neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų visetas. Pirma, atleidimas iš darbo buvo sąlygotas darbo drausmę pažeidžiančio ieškovo elgesio, t. y. pakartotinio neatvykimo į darbą, todėl yra teisėtas. Teismo išvada, jog darbo sutartis turi būti laikoma nutraukta darbuotojo valia yra nepagrįsta, nes ieškovas savo elgesiu suponavo pagrįstą darbdavio įsitikinimą, kad pateiktas prašymas dėl atleidimo iš darbo yra atšauktas. Antra, atsižvelgiant į tai, kad darbdavys tinkamai nurodė darbo santykių nutraukimo pagrindą, negalima konstatuoti, kad atleidimas iš darbo sukėlė neigiamą poveikį darbuotojui, o vien aplinkybė, kad darbuotojas yra atleistas, negali būti laikoma pakankama priežastimi pripažinti, jog jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo S. K. atstovas advokatas Č. P. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti tais pačiais argumentais, kurie nurodyti ieškovo apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

5. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2016 m. rugpjūčio 31 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas iki 2018 m. spalio 2 d. buvo įdarbintas pas atsakovę vairuotojo–ekspeditoriaus pareigose (nuo 2017 m. sausio 26 d. – tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) (t. 1, b. l. 35-45). Ieškovas 2017 m. gegužės 31 d. įteikė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu (t. 1, b. l. 60-61). Atsakovės 2017 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. P–17–952 ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą (už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą neatvykus darbuotojui į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties) (t. 1, b. l. 57).

6. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepagrįstu, nuspręsdamas, kad šalių darbo santykiai pasibaigė 2017 m. spalio 24 d. Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva; priteisė ieškovui iš atsakovės 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmetė. Taigi, apylinkės teismas, sprendime konstatuodamas, kad ieškovui 2017 m. gegužės 31 d. pateikus prašymą dėl atleidimo iš darbo darbuotoju prašymu ir šio prašymo raštu neatšaukus, darbdavys neturėjo pagrindo atleisti ieškovą už pravaikštas, todėl atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir laikė, kad ieškovas yra atleistas iš darbo nuo 2017 m. spalio 24 d. pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dal į (darbuotojo iniciatyva).

7. Atsižvelgdama į ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų argumentus dėl minėtos teismo sprendimo dalies (atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo), teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalį, kai darbuotojas dėl darbo sutarties nutraukimo raštu įspėjo iki Darbo kodekso įsigaliojimo, tai jo skundai, prašymai sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas.

8. Pagal DK 127 straipsnio 1 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Atšaukti tokį prašymą darbuotojas turi teisę ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu.

9. Pripažindamas ieškovo atleidimą iš darbo neteistu, pakeisdamas atleidimo iš darbo datą ir teisinį pagrindą pirmosios instancijos teismas, viena vertus, nenurodė argumentų ir nepagrindė materialinės teisės normomis savo išvados, kodėl darbo sutartis nebuvo nutraukta pagal DK 127 straipsnio nuostatas ir jame nustatytais terminais (pvz., nuo 2017 m. birželio 14 d.); kita vertus, liko neaišku, kaip buvo išspręstas ieškovo ketvirtasis reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo teismo sprendimu ir tai sąlygojančio darbuotojo teisių gynimo būdo, numatyto DK 300 straipsnio 4 dalyje. Minėtų klausimų išsprendimas turi tiesioginės įtakos nagrinėjant kitus ieškovo klausimus, susijusius su darbo išmokų rūšies ir jų dydžio nustatymo bei (ne)priteisimo klausimais.

10. CPK 270 straipsnis įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą; argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

11. Tenkindamas ieškovo reikalavimą iš dalies ir nustatydamas naują atleidimo iš darbo pagrindą ir datą, teismas neanalizavo ir netyrė, koks darbuotojui turėjo būti mokamas ir kokio dydžio atlyginimas nuo darbo santykių faktinio pasibaigimo termino (momento) iki 2017 m. spalio 24 d. (tesimo nustatytos darbo santykių pasibaigimo datos). Be to, kaip teisingai nurodoma atsakovės apeliaciniame skunde, teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovės argumentų ir tuo pagrindu procesiniuose dokumentuose nurodytos teismų praktikos, kad ieškovas savo norą toliau dirbti ir atšaukti 2017 m. gegužės 31 d. prašymą išreiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. po įspėjimo termino pabaigos toliau dirbdamas pas atsakovę ir nereikalaudamas nutraukti darbo sutartį. Minėtą aplinkybę atsakovė įrodinėjo ankstesniais ieškovo veiksmais, kuomet jis 2017 m. sausio 31 d. jau buvo pateikęs analogišką prašymą, bet darbo santykiai nebuvo nutraukti (t. 1, b. l. 54-55), atsakovės vadybininko M. A. darbdaviui duotais paaiškinimais (t. 1, b. l. 28), tačiau teismas šių įrodymų netyrė, dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė, savo iniciatyva naujų įrodymų nerinko, taip pažeisdamas CPK 265 ir 414 straipsnių nuostatas.

12. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto (ieškovo) apeliacinio skundo argumentais, kad formalus atsakovės pateiktų duomenų apie ieškovo išdirbtą ir išbūtą laiką komandiruotėse bei su tuo susijusių darbo išmokų dydžio perkėlimas į sprendimą, šių duomenų išsamiau netyrus ir dėl jų nepasisakius, neanalizavus ieškovo ieškinyje pateiktų skaičiavimų dėl atsakovės 17 983,11 Eur įsisikolinimo už laikotarpį nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. ir sprendime nenurodžius, kodėl ir kokia apimtimi šie skaičiavimai nepagrįsti, teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo, betarpiškumo principus ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko šioje sprendimo dalyje neatskleidė bylos esmės.

13. Pažymėtina, kad motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no.4968/99, par.30, 27 September 2001).

14. Absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (CPK 329 str. 2 d. 4 ir 7 p. p.).

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškiniu, be kita ko, buvo prašoma nustatyti, jog ieškovo vidutinis darbo užmokestis yra 2049 Eur (5 reikalavimas), taip pat priteisti 570,67 Eur dienpinigių skolą. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesprendė ir dėl jų sprendime iš viso nepasisakė. Pažymėtina, kad vidutinio darbo užmokesčio nustatymas aktualus esant būtinybei taikyti DK 300 straipsnio nuostatas.

16. Šios nutarties 26, 29 punktų kontekste pažymėtina, kad pagal DK 220 straipsnį pasiųstiems į tarnybines komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Darbuotojams, kurių darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamų ir su tuo susijusių padidėjusių išlaidų atlyginimą ginčo santykių metu reguliavo DK 216 straipsnis.

17. Darbo sutarties 3.2. punktu šalys susitarė, kad komandiruočių metu darbuotojui bus mokama 50 proc. dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Vyriausybės patvirtintas Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos nuostatas. Be to, darbdavio nuožiūra gali būti mokama ir didesnė kaip 50 proc. dienpinigių suma.

18. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas dėl minėtos darbo sutarties nuostatos nepasisakė, materialinės teisės normų, reglamentuojančių kompensuojamų ir su tuo susijusių padidėjusių išlaidų atlyginimą, nenurodė, taip pat nenustatė, kokie buvo darbdavio ir darbuotojo susitarimai dėl išlaidų, susijusių su vykimų į komandiruotę ir parvykimu iš jos, nakvynės išlaidų apmokėjimo ir pan., dėl ko liko iš esmės neišnagrinėti ieškovo reikalavimai, nurodyti ieškinio 9 ir 10 punktuose.

19. Apeliacinės instancijos teismas negali spręsti dėl materialiųjų teisinių reikalavimų, kurių nenagrinėjo ir nesprendė pirmosios instancijos teismas; panaikinus sprendimo dalį, kuria kiti ieškinio reikalavimai atmesti ir pačiam nagrinėjant pareikštus reikalavimus, apeliacijos dalyku tampa ne pirmosios instancijos teismo sprendimas, o šalių ginčas, kurio turinį sudaro pareikštų reikalavimų teisinis ir faktinis pagrindai, atsakovo atsikirtimai, tačiau tai neatitinka įstatymo imperatyviųjų nuostatų dėl apeliacijos paskirties, apeliacinės instancijos teismo procesinių galių.

20. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, bei tai, kad šiuo atveju bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo tik bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų, teisėjų kolegija konstatuoja byloje esant CPK 329 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 7 punkte įtvirtintus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

21. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teisėjų kolegija nepasisako, nes šį klausimą turės spręsti pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.