Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Neringos Švedienės, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Europola“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Europola“ ieškinį atsakovams UAB „Vilskanda“ ir AB „Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Europola“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų UAB „Vilskanda“ ir AB „Lietuvos draudimas“ 16 703,08 Eur nuostolius už prarastą krovinį, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas užsakė 2015-07-21 pagal CMR konvencijos sąlygas atlikti krovinio pervežimo paslaugas – pervežti krovinį iš Lietuvos Respublikos Utenos krovinio gavėjui į Norvegiją – miestą Nesstun. Krovinys turėjo būto pervežtas 2015-07-24, krovinio vertė 59044,20 Eur. Krovinys sutartu laiku nenuvežtas, todėl krovinio gavėjas atsisakė krovinio. Pažymėjo, jog krovinio vežėjas buvo UAB „Vilskanda“, jo civilinę atsakomybę ir atsakomybę pagal CMR konvenciją buvo apdraudęs AB „Lietuvos draudimas“. Dalį nuostolių draudimo kompanija už prarastą krovinį atlygino, liko neatlyginta 16 703,08 Eur nuostolių suma. Nurodė, kad krovinio likutis po autoįvykio UAB „Vilskanda“ buvo parduotas UAB „Umaras“, tačiau minėta bendrovė ieškovui pinigų neperveda. Ieškovas pinigų išsireikalauti negali, nes faktiniai pirkimo – pardavimo santykiai yra tarp krovinio valdytojo UAB „Vilskanda“ ir UAB „Umaras“, kuriam perduotas krovinys.Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašė ieškinį atmesti, nes ieškovas išliko krovinio savininkas, kuris krovinį perleido UAB „Umaras“ pagal trišalę sutartį. Krovinys perduotas realiai UAB „Umaras“, kuris pagal trišalę sutartį privalo sumokėti ieškovui. Krovinio vežėjas buvo UAB „Vilskanda“, kuris tik valdė krovinį, todėl jis galėjo tik fiziškai perduoti krovinį, o ne perleisti teises į jį.Atsakovo UAB „Vilskanda“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-12-12 sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nurodė, kad sudarant 2016-02-05 trišalę sutartį tarp faktinio krovinio vežėjo UAB „Vilskanda“, krovinio savininko UAB „Europola“ ir krovinio pirkėjo UAB „Umaras“ dėl 16703,08 Eur sumokėjimo tvarkos ieškovui, buvo susitarta dėl likusios nuostolių dalies atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pasirašė sutartį, sprendė, kad šios sutarties pagrindu jis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolių dalį, o ne reikalauti taikyti savarankiškai CMR konvencijos normas dėl dingusio krovinio likusios vertės atlyginimo, ignoruojant sudarytą sutartį.Teismas pažymėjo, jog ieškovas gavo dalį nuostolių atlyginimo pagal draudimo sutartį, kurios draudimas taikomas krovinių gabenimui pagal CMR konvenciją – 1.3.punktas, susitarė dėl likusios nuostolių dalies atlyginimo realizavus krovinį, o iškeldamas bylą teisme nepagrįstai iš naujo revizuoja šalių susitarimus, ignoruoja aplinkybę, kad jau dalis krovinio vertės, gabento pagal CMR konvenciją, yra atlyginta ir yra trišalis susitarimas dėl likusios krovinio vertės atlyginimo. Teismas ieškinį atmetė, nes likusios dalies nuostolių atlyginimo prievolė tenka UAB „Umaras“.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Europola“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-12 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB „Europola“ ieškinį tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovų UAB „Vilskanda“ ir AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo UAB „Europola“ naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Pirmos instancijos teismas laikė, kad 2016-02-05 Pirkimo – pardavimo sutartis yra novacija, kuria UAB „Vilskanda“ ir AB „Lietuvos draudimas“ prievolė atlyginti nuostolius ieškovui UAB „Europola“ buvo pakeista UAB „Umaras“ prievole sumokėti 16 703,08 Eur, todėl UAB „Vilskanda“ ir AB „Lietuvos draudimas“ prievolė atlyginti nuostolius UAB „Europola“ yra pasibaigusi. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos, neatitinka CK 6.141 straipsnio reikalavimų. Tam kad įvyktų novacija yra būtina aiškiai išreikšta kreditoriaus valia, jog pradinis skolininkas yra atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo. UAB „Europola“, kaip pinigų gavėjas, pasirašydamas 2016-02-05 Pirkimo – pardavimo sutartį tik išreiškė sutikimą, kad už UAB „Vilskanda“ nuostolių atlyginimą sumokėtų trečiasis asmuo UAB „Umaras“, t. y. jei UAB „Umaras“ tiesiogiai sumokėtų UAB „Europola“, tai būtų laikoma tinkamu UAB „Vilskanda“ prievolės atlyginti žalą įvykdymu, tačiau neatleido ir nesiekė atleisti atsakovų UAB „Vilskanda“ ar AB „Lietuvos draudimas“ nuo pačios prievolės įvykdymo. Skundžiamajame sprendime teismas nurodė, kad ieškinį atmeta, nes likusios dalies nuostolių atlyginimo prievolė tenka UAB „Umaras“. Taigi teismas iš esmės sukūrė naują materialiąją prievolę UAB „Umaras“ atlyginti nuostolius ieškovui UAB „Europola“ už atsakovus UAB „Vilskanda“ ir AB „Lietuvos draudimas“, nors UAB „Umaras“ net nebuvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu ir nebuvo vežimo santykių subjektu. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė šiuos atsikirtimus:Krovinio vežimo metu už jo išsaugojimą yra atsakingas vežėjas, šiuo atveju faktinis vežėjas UAB „Vilskanda“. Dėl šios priežasties būtent faktinis vežėjas yra laikomas atsakingas dėl apelianto patirtos žalos. Tokios atsakomybės bylos nagrinėjimo metu neginčijo nei pats faktinis vežėjas, nei atsakovas. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog 2015-12-21 atsakovas, kaip faktinio vežėjo civilinės atsakomybės draudikas, išmokėjo apeliantui 41 472,26 Eur (42341,12 Eur - 868,86 Eur besąlyginė išskaita) draudimo išmoką žalai atlyginti. Likusią apelianto žalos dalį, sudaryta trišale Pirkimo – pardavimo sutartimi įsipareigojo atlyginti UAB „Umaras“ būtent įsigydamas krovinį už 16 703,08 Eur. Teismas savo 2016-12-12 sprendime nekalba apie novaciją bei nesivadovauja novaciją reguliuojančiomis nuostatomis. Teismas tik nurodo, jog Pirkimo – pardavimo sutartimi buvo sudarytas susitarimas dėl likusios nuostolių dalies atlyginimo tvarkos. Šis susitarimas ir susitarimas dėl vežimo teisinių santykių atsiradimo yra du skirtingi sandoriai su atskiromis teisėmis ir pareigomis, kurių tikslas – atlyginti apeliantui nuostolius. Dėl šios priežasties sudarytos Pirkimo – pardavimo sutarties jokiais būdais negalima laikyti prievolės perkėlimu ar kitokiu atsakovo bei faktinio vežėjo atsakomybės dėl apelianto žalos vengimu.Atsakovui nesuprantama, kodėl, esant sutarčiai, kuri šalims turi įstatymo galią, kur numatytos sankcijos už nevykdymą, ir kuri gali būti vykdoma priverstinai arba jos pagrindu gali būti paduotas ieškinys teismui, yra kreipiamasi į draudiką, kuris žalos administravimą yra baigęs, žalos atlyginimo klausimus yra išsprendęs. Tai, kad Pirkimo – pardavimo sutarties šalys galimai jos nevykdo, nėra AB „Lietuvos draudimas“ atsakomybė.Teismas negalėjo sukurti ir nesukūrė naujos materialiosios prievolės UAB „Umaras“. Konstatuodamas tai, kad dėl apelianto reikalaujamos atlyginti žalos yra atsakingas UAB „Umaras“, teismas tik pažymėjo tai, kas kyla iš paties UAB „Umaras“, apelianto bei faktinio vežėjo sudarytos Pirkimo – pardavimo sutarties. UAB „Umaras“ prievolė sumokėti apeliantui 16 703,08 Eur kilo 2016-02-05 sudarius krovinio Pirkimo – pardavimo sutartį, o ne teismui priėmus sprendimą. Todėl negalima teigti, jog teismas šiuo atveju sukūrė naują materialiąją prievolę ir taip nusprendė dėl UAB „Umaras“, kuris nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, materialiųjų teisių ir pareigų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, jų tarpe 2016-02-05 pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės, atsakovo UAB „Vilskanda“ ir neįtrauktos į procesą UAB „Umaras“ galėjo netinkamai aiškino ir taikė nurodytos sutarties nuostatas. Pripažinęs, kad šios trišalės sutarties pagrindu ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad UAB „Umeras“ įvykdytų sutartinę prievolę, teismas pasisakė dėl neįtraukto į procesą ūkio subjekto pareigų, kas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK Byloje nustatyta, jog ieškovas UAB „Europola” pagal CMR konvencijos sąlygas 2015-07-21 užsakė atlikti krovinio pervežimo paslaugas – pervežti krovinį iš Lietuvos Respublikos, Utenos, krovinio gavėjui į Norvegiją, miestą Nesstun. Faktinis krovinio vežėjas UAB „Vilskanda“ 2015-07-23 Norvegijoje pateko į autoįvykį, automobilis nuvažiavo nuo kelio, o vėliau automobilis ir krovinys buvo areštuotas Hallingdal apylinkės teismo iki bus atlyginta žala gamtai, turėti nuostoliai už gelbėjimo paslaugas. Krovinio gavėjas atsisakė krovinio. Dėl prarasto krovinio UAB „Europola“ patyrė 59 044,20 Eur žalos. Draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ atlygino ieškovui dalį žalos – 41 472,26 Eur, kilo ginčas, kas privalo atlyginti likusią žalos dalį – 16 703,08 Eur. Ieškovas, manydamas, kad turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš krovinio vežėjo ir jo draudiko, kreipėsi į teismą. Atsakovas draudikas AB „Lietuvos draudimas“ laikėsi pozicijas, kad pagal 2016-02-05 sudarytą trišalę sutartį tarp faktinio krovinio vežėjo UAB „Vilskanda“, krovinio savininko UAB „Europola“ ir krovinio pirkėjo UAB „Umaras“, kurioje numatyta, kad krovinį perka UAB „Umaras“, prievolė sumokėti ieškovui 16 703,08 Eur tenka UAB „Umaras“.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-12-12 sprendimu ieškinį atmetė. Sprendimą teismas motyvavo tuo, kad sudarant 2016-02-05 trišalę sutartį dėl 16 703,08 Eur sumokėjimo ieškovui tvarkos buvo susitarta dėl likusios nuostolių dalies atlyginimo. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pasirašė sutartį, teismas sprendė, kad šios sutarties pagrindu ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolių dalį, o ne reikalauti taikyti savarankiškai CMR konvencijos normas dėl dingusio krovinio likusios vertės atlyginimo, ignoruojant sudarytą sutartį. Teismas konstatavo, kad 2016-02-05 sudaryta trišalė sutartis dėl 16 703,08 Eur ieškovui sumokėjimo yra nuostolių atlyginimo pagal CMR konvenciją susitarimo tęsinys. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai ir pažeisdamas CK 6.141 straipsnio nuostatas, 2016-02-05 Pirkimo – pardavimo sutartį vertino kaip novacijos sutartį, todėl nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad UAB „Vilskanda“ ir AB „Lietuvos draudimas“ prievolė atlyginti UAB „Europola“ nuostolius už prarastą krovinį – 16 703,80 Eur, tenka UAB „Umaras“. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus.Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį ir motyvus, sutinka, kad teismas, pripažinęs, jog 2016-02-05 trišalės Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu šios sutarties šalys susitarė dėl likusios nuostolių atlyginimo tvarkos ir ieškovei atsirado teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš UAB „Umaras“, o UAB „Umaras“ – prievolę atlyginti likusį dalį nuostolių už krovinio vežėją UAB „Vilskanda“, iš esmės pripažino, jog šalims UAB „Vilskanda“, UAB „Europola“ bei UAB „Umaras“ sudarius trišalę 2016-02-05 Pirkimo – pardavimo sutartį, įvyko novacija. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančia naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Novacijos institutas (CK 6.141–6.144 straipsniai) yra išimtis iš CK 6.59 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad prievolė turi būti vykdoma ir negali būti pakeista, todėl pagal CK 6.141 straipsnio 2 dalį novacija nėra preziumuojama. Tai reiškia, kad novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; ir kt.). Taigi novacija yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų (t. y. novacijos atveju pradinė prievolė pasibaigia), kuris gali būti konstatuojamas tik tada, jei yra šalių aiškiai išreikšta valia pabaigti tarpusavio santykius novacija.Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino ir nepasisakė dėl Pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų atitikimo novacijos sąlygoms. Bylos duomenimis ieškovė atsisakė nuo avarijos metu sugadinto krovinio; pagal Pirkimo-pardavimo sutarties nuostatas sugadinto krovinio pardavėjas yra UAB „Vilskanda“ (vežėja-atsakovė), o pirkėja – į bylą neįtrauktą bendrovę UAB „Umaras“. Ieškovė UAB „Europola“ dalyvauja jų santykiuose kaip pinigų gavėja; pagal Pirkimo –pardavimo sutarties sąlygas pinigai turėjo būti sumokėti UAB „Europola“ per 30 darbo dienų nuo prekių perdavimo pirkėjui dienos, arba pasirašius tarp pirkėjo ir pinigų gavėjo tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą (Pirkimo – pardavimo sutarties III dalis „Prekių kaina ir atsiskaitymo tvarka“, 1 ir 3 punktai). Taip pat pažymėtina, kad pardavėjos ir pirkėjos sutarimas dėl parduodamo krovinio kainos yra sąlyginis – jeigu parduodama prekė neatitinka kokybinių reikalavimų, UAB „Umaras“ turi teisę atsisakyti priimti prekę ir mokėti kainą; sutarties sąlygos taip pat numato galimybę pakeisti kainą, jeigu paaiškėtų, kad prekė neatitinka jai keliamų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad šalių paaiškinimais nustatyta, kad UAB „Umaras“ krovinį gavo, tačiau ši bendrovė nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, jos pozicija išklausyta nebuvo; duomenų apie prekių perdavimo akto pasirašymą arba pirkėjo ir pinigų gavėjo tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto pasirašymą byloje taip pat nėra. Byloje nenustatyta, ar UAB „Umaras“ priėmė prekes, ar visos prekės yra tinkamos kokybės, ar nėra pagrindo UAB „Umaras“ atsakyti priimti prekes arba mažinti jų kainą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad prekės buvo perduotos UAB „Umaras“ ir pagal trišalės Pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas kilo prievolė prievolę atlyginti likusį dalį nuostolių (16 703,80 Eur) už krovinio vežėją UAB „Vilskanda“, sukūrė prievolę neįtrauktam į bylą ūkio subjektui – UAB „Umaras“. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą, ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Materialusis trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų (CPK 47 str.), dalyvavimo byloje pagrindas - jų teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi; nors šie asmenys nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, jog išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva. CPK 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą; aptartos įstatyminės nuostatos reiškia ir tai, kad, kvalifikuodamas ginčo materialius teisinius santykius, teismas turi įvertinti ir tuos teisinius ryšius, kurie ginčo šalis sieja su kitais asmenimis bei materialiosios teisės normas, kuriose nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“; nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai; tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokių įstatymo nustatytų teisinių pasekmių teismo sprendimas jam sukėlė; vien procesinis suinteresuotumas nepakankamas išvadai, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011; 2013 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2013).Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad civilinė byla negali būti išnagrinėta apeliacine tvarka, kadangi pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nurodytų asmenų įtraukimo į civilinį procesą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nesudarytos jiems procesiniame įstatyme nustatytos galimybės pasinaudoti šalies procesinėmis teisėmis ir pareigomis pirmosios instancijos teisme (CPK 47 str.).Šiuo atveju konstatuotina, kad dėl nurodytų procesinės teisės normų netinkamo taikymo yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes šie pažeidimai, atsižvelgiant į jų pobūdį, negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, o jų nepašalinus, byla gali būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų ištirti, ar pradinė prievolė – atlyginti 16 703,08 Eur nuostolius ieškovui, nepasibaigė, ar trišalė Pirkimo-pardavimo sutartimi buvo suderinta šio sandorio šalių aiškiai išreikšta valia pabaigti tarpusavio santykius novacija. Tuo tikslu pirmosios instancijos teismas turi spręsti, ar nėra pagrindo įtraukti UAB “Umaras” į bylos nagrinėjimą, siekiant išsiaiškinti visas bylos reikšmingas aplinkybes, susijusias su tiršalės Pirkimo-pradavimo sutarties sudarymu ir vykldymų bei išklausyti šio asmens nuomonės nurodytais, šioje byloje aktualiais klausimais. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo, perduodant civilinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 329 str. 1 d.). Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.