Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitos Valeckaitės, Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškimą atsakovei M. T. dėl išmokos iš vaiko išlaikymo fondo permokos (skolos) priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo permokos (3 048,61 Eur) priteisimo.

Kaip matyti, Mažeikių skyriaus, perėmusio Fondo administracijos funkcijas, pareiškimo reikalavimo pagrindas yra Fondo administracijos Sprendimas, kuriuo nuo 2011 m. spalio 6 d. nutrauktas Fondo išmokų M. T. mokėjimas. Taigi teismas, vertindamas, ar pagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti išmokų iš Fondo permoką, nagrinėjamu atveju turi ex officio nustatyti, ar šis pareiškėjo sprendimas yra teisėtas.

Pažymėtina, kad 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtinta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai (1 dalis). Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (2 dalis). Lietuvos Respublika, 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavusi Konvenciją, tuo pačiu prisiėmė įsipareigojimus dėl šios Konvencijos nuostatų vykdymo ir joje įtvirtintų principų, vienas iš kurių yra minėtas vaiko interesų prioriteto principas, užtikrinimo.

Iš esmės analogiškos nuostatos dėl pirmenybės teikimo vaiko interesams ir valstybės garantuojamo vaiko aprūpinimo yra taip pat įtvirtintos ir nacionalinio reguliavimo lygmenyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė saugo ir globoja vaikystę (38 straipsnio 2 dalis), nepilnamečius vaikus gina įstatymas (39 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad inter alia valstybės institucijos privalo: visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus (1 punktas); užtikrinti vaikui teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 punktas); nė vieno vaiko nepalikti be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos (5 punktas); sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais (6 punktas). Taip pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalį, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, Lietuvos valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti, valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė (CK 3.204 straipsnio 1, 2 dalys, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).

Pastebėtina, jog pagrindines nuostatas ir sąlygas dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams, kai buvo priimtas Sprendimas, numatė Vaikų išlaikymo fondo įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.), kuriame įtvirtinti valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindai (1 straipsnio 3 dalis). Nurodyto įstatymo tikslas ir paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad vaiko materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymus juos turi išlaikyti. Priimant Vaikų išlaikymo fondo įstatymą, buvo siekiama sukurti naują vaiko teisės gauti išlaikymą iš savo tėvų įgyvendinimo mechanizmą ir valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą su teise sumokėtas išmokas regreso tvarka išsiieškoti iš skolininko (CK 3.204 straipsnio 3 dalis, Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad Vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta 3) atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Iš esmės toks pats teisinis reguliavimas yra numatytas ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo tvarką detalizuojančiame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto „Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo“ (2011 m. vasario 18 d. redakcija) (toliau – Aprašas) 10 punkte.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas pažymi, jog šiuo atveju tarp šalių nekyla ginčas dėl nustatytų faktinių aplinkybių išmokos skyrimo 2009 metais teisėtumui ir pagrįstumui, t. y. kad prašymas skirti išmoką M. T. pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo pateiktas tinkamai ir egzistavo visos sąlygos skirti ir mokėti šią išmoką (Įstatymo 3 straipsnis). Kaip minėta, Sprendimas priimtas remiantis tuo, kad atsakovė kartu su vaiku M. T. išvyko į užsienį ir apie tai neinformavo Fondo administracijos.

Nagrinėjamu atveju tarp bylos šalių yra kilęs ginčas, ar pagrįstas ir teisėtas pareiškėjo reikalavimas grąžinti 3 048,61 Eur permoką (skolą), pareiškėjo teigimu, susidariusią nepagrįstai nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2016 m. kovo mėn. mokant išmokas, kurios pagrindas Fondo administracijos 2015 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. V2-5370 nuo 2011 m. spalio 6 d. nutraukti išmokų M. T. mokėjimą. Pastebėtina, jog šio sprendimo priėmimo teisiniu pagrindu buvo nurodyti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir Aprašo 10.3 punktas, numatantys, kad išmokų mokėjimas yra nutraukiamas, kai atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pareiškėjo nurodomi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir jį atitinkantis Aprašo 10.3 punktas yra blanketinės teisės normos, nukreipiančios į CK įtvirtintas taisykles. Ginčo teisiniams santykiams aktuali CK 3.194 straipsnio norma numato baigtinį sąrašą atvejų, kai priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės; 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime Nr. KT44-N13/2019 išaiškino, kad „<...> tarp Fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytų paskirtų Fondo išmokų mokėjimo būtinų sąlygų nebuvo reikalavimo tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nei Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas toks Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos. Vadinasi, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse nebuvo nustatyta tokia Fondo išmokų mokėjimo sąlyga ir toks šių išmokų nutraukimo pagrindas, kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos, o reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas tik kaip viena iš būtinų Fondo išmokų skyrimo sąlygų. Todėl Fondo išmokos, paskirtos pareiškėjui ir vaikui atitikus ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintą sąlygą – kreipimosi dėl Fondo išmokų ir jų skyrimo momentu nuolat gyvenant Lietuvos Respublikoje, net jeigu šie asmenys vėliau išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę, pagal Fondo įstatymą turėjo būti mokamos ir jų mokėjimas negalėjo būti nutraukiamas nei pagal ginčijamas šio įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis, nei atitinkamai pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį. Taigi konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nustatytas tik kaip viena iš būtinų Fondo išmokų skyrimo sąlygų, buvo sudarytos prielaidos pažeisti vaikų interesus, taigi ir asmenų teisę laisvai judėti pareiškėjo šioje konstitucinės justicijos byloje nurodytu aspektu.“

Teismas šiame kontekste taip pat pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Visų pirma, turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, jog pasikeitė besikreipusio dėl lėšų vaikui išlaikyti gavimo asmens ar vaiko gyvenamoji vieta (LVAT 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-97/2014; 2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-274-552/2017).

Nurodytos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. KT44-N13/2019 bei teismų praktika patvirtina, kad Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatų šioje situacijoje aiškinti plečiamai. Taigi išmokų mokėjimas M. T. negalėjo būti nutrauktas Sprendime nurodytu teisiniu pagrindu, o tai daro Sprendimą neteisėtą iš esmės, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams. Esant nustatytam teismas ex officio pripažįsta Sprendimą neteisėtu.

Tai, kad atsakovė su vaiku atitinkamu laikotarpiu išvyko gyventi į užsienį, nedaro jokios įtakos vaiko teisei gauti nustatyto dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kadangi, kaip nustatyta, įstatymų leidėjas Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nebuvo įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo (kaip vaiko ar pareiškėjo išvykimas gyventi į užsienį) pagrindo. Kadangi nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, o šiuo atveju išmokos iš Fondo yra skiriamos būtent jam ir negali būti nutraukiamos nesant konkrečiame teisės akte nurodyto teisinio ir faktinio pagrindo. Taip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą.

Teismui nustačius, kad Fondo administracijos 2015 m. gegužės 13 d. sprendimas, kuriuo nutrauktas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo M. T. mokėjimas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, darytina išvada, kad nepagrįstas pareiškėjo Mažeikių skyriaus reikalavimas priteisti iš atsakovės 3 048,61 Eur sumą, susidariusią Fondo administracijai nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2016 m. kovo mėn. iš Fondo M. T. mokėtas išmokas. Teismui konstatavus, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, Mažeikių skyriaus pareiškimas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Atsakovė pateikė prašymą priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Tačiau vien tai, kad bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduotino dydžio nėra absoliutus pagrindas priteisti faktiškai visas šalies turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Rekomendacijų 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Byloje esantys 2019 m. gegužės 30 d. atstovavimo sutartis ir 2019 m. gegužės 3 d. įgaliojimas patvirtina advokato Juliaus Jasaičio teisę atstovauti atsakovę (el. b. l. 138–140).

Atsiliepimus į ieškinį ir į pareiškėjo pareiškimą rengė ir teismui pateikė advokatas Julius Jasaitis (el. b. l. 71–76, 132–137), kuris taip pat dalyvavo 2019 m. lapkričio 14 d. vykusiame teismo posėdyje (el. b. l. 179, 180).

Iš į bylą pateikto 2019 m. birželio 4 d. pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 1026845 matyti, kad atsakovės įgaliotas asmuo J. L. advokatui Juliui Jasaičiui sumokėjo 600 Eur už dokumentų surašymą, iš pateikto 2019 m. rugpjūčio 5 d. pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 1026849 matyti, kad atsakovės įgaliotas asmuo advokatui Juliui Jasaičiui sumokėjo 100 Eur (el. b. l. 178). Taigi įrodymai patvirtina, kad atsakovė šioje byloje patyrė 700 Eur išlaidų. Už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas 2,5 koeficientas (Rekomendacijų 8.2 papunktis). Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2018 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 970,30 Eur, 2019 m. I ketvirčio – 1 262,7 Eur.

Nustatytų bylos aplinkybių kontekste, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, teismas pripažįsta, kad atsakovė turi teisę gauti visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pareiškėjo. Pareiškėjas, nepaisydamas aiškios suformuotos LVAT praktikos dėl Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo (t. y. jog nei šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas toks Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, kaip pareiškėjo (šiuo atveju vaiko motinos) ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos), kuria buvo pripažįstami analogiški Vaikų išlaikymo fondo administracijos sprendimai dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo nepagrįsti ir neteisėti, kreipėsi į teismą su reikalavimu dėl tokios išmokos priteisimo iš atsakovės. Teismas pažymi, jog LVAT praktika Mažeikių skyriui, kaip viešojo administravimo institucijai pagal jai nuo 2018 m. sausio 1 d. priskirtas funkcijas skiriančiai ir mokančiai vaiko išlaikymo išmokas, vienareikšmiškai turėjo ir turi būti žinoma. Atsakovė turi teisę pasinaudoti profesionalaus teisininko (advokato) pagalba, gindama savo pažeistas teises nuo nepagrįstų reikalavimų.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad atsakovės prašoma priteisti 700 Eur dydžio suma už procesinių dokumentų parengimą neviršija Rekomendacijoje nustatytų dydžių, yra pagrįsta ir atitinka teisingumo bei protingumo reikalavimus, teismas daro išvadą, jog ši suma priteistina iš pareiškėjo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas, atsakovei iš pareiškėjo priteistinas 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės M. T. prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas.

Atsakovei M. T. iš pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.