- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-28
- Bylos Nr.
- 1S-51/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Rūta Mickevičienė
- Kaltinamasis
- R. V.
teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo R. V. (R. V.) gynėjo advokato skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties, kuria R. V., kaltinamam padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. vasario 11 d.
Teisėja, išnagrinėjusi kaltinamojo gynėjo skundą ir susipažinusi su pateikta bylos medžiaga,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. V. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, t. y. jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje.
Be to, R. V. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje R. V. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.
R. V. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi R. V. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviems mėnesiams. Vėliau kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartimi kaltinamajam R. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, motyvuodamas tuo, jog R. V. kaltinamas labai sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos įstatymas numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes, be to, anksčiau buvo teistas, nors iki suėmimo dirbo, turi gyvenamąją vietą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis dalyvavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuriame buvo rengiami slapti susitikimai, naudoti slapti mobiliojo ryšio abonentiniai numeriai, periodiškai juos keičiant, jo vaidmuo darant inkriminuojamus nusikaltimus nebuvo antraeilis. Be to, 1997 – 2009 metais dėl R. V. buvo pradėti 7 ikiteisminiai tyrimai, kelis kartus jis buvo teistas, ir nors paskirtas bausmes kaltinamasis atliko, šios aplinkybes rodo kaltinamojo neigiamas nuostatas į visuomenėje nustatytas taisykles bei elgesio normas. Teismas pažymėjo, jog R. V. ne tik anksčiau (iki šioje byloje jam inkriminuojamų veikų padarymo), bet ir jam inkriminuojamų nusikaltimų darymo laikotarpiu, keletą kartų buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. 2010-07-19 R. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Be to, kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o iš anksto suplanuotos, todėl manytina, kad kaltinamasis yra linkęs pažeisti visuomenėje priimtas ir įstatymo nustatytas elgesio taisykles ir būdamas laisvėje R. V. ir toliau gali daryti naujus nusikaltimus (BPK 122 str. 1 d. 3 p.)
Be to, apygardos teismas taip pat nurodė, kad tai, jog kaltinamasis iki sulaikymo turėjo darbą, šeimą, mažametį sunkiai sergantį vaiką, negali nulemti egzistuojančių procesinės prievartos priemonės – suėmimo taikymo pagrindo, o konstatavus, jog byla yra ypač sudėtinga bei didelės apimties (33 kaltinamieji, šiuo metu 95 bylos tomai), kaltinimai pateikti dėl labai sunkių nusikaltimų padarymo ir atsižvelgus į tai, kad suėmimo skyrimo sąlygos ir pagrindai nėra išnykę, padarė išvadą, kad kardomosios priemonės tikslai negali būti pasiekti kitomis kardomosiomis priemonėmis, kaip pačia griežčiausia – suėmimu.
Šalies argumentai
Kaltinamojo R. V. gynėjas skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį.
Gynėjas skunde teigia, jog teismo nutartis yra nepagrįsta bei neteisėta. Teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. V. suėmimo terminą, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi Nr.1S-259/2011 BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo pagrindą pašalino ir nepagrįstai akcentavo, jog suėmimas pratęsiamas siekiant užkirsti kelią proceso trukdymui. Gynėjas pažymi, jog jeigu aukštesnės instancijos teismas konstatavo, kad nėra tikimybės, jog R. V. bėgs (slėpsis) nuo teismo, taip pat nėra pagrindo teigti ir kad kaltinamasis trukdys procesui. Skundžiamoje nutartyje trečią kartą dėstomi tie patys motyvai, kurie minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi yra paneigti kaip nepagrįsti. Suimtojo gynėjas mano, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-14 nutarties argumentai nėra praradę aktualumo, tačiau Vilniaus apygardos teismas vadovaujasi aukštesnės instancijos teismo paneigtais faktais.
Gynėjas skunde nurodo, jog vienintelis suėmimo pagrindas, kuris buvo pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas, tačiau ši išvada padaryta dėl netinkamo faktinių duomenų apie kaltinamojo praeitį vertinimo. Gynėjas teigia, jog R. V. nėra teistas ir teismas neturi jokių R. V. teistumą patvirtinančių įrodymų, todėl nėra BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto suėmimo pagrindo. Iš teismui pateiktų pažymų aiškiai matyti, jog R. V. neteistas, todėl skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė, jog R. V. buvo teistas, suponuoja išvadą, jog teismas vadovavosi ne bylos duomenimis, o asmeniniais siekiais. Gynėjas vadovaujasi BK 97 straipsnio 6 dalies nuostata ir teigia, jog suėjus teistumo terminams jokiais pagrindais ir jokiose valstybinėse ar privačiose įstaigose negali būti įvardijamas kaip kažkada teistas asmuo, nes pastaram tokia teisinės padėties ypatybė neegzistuoja ir laikoma, jog niekada ir neegzistavo. Vilniaus apygardos teismas, nurodydamas, jog R. V. buvo teistas bei šiuo pagrindu nepagrįstai apsunkindamas jo teisinę padėtį pratęsdamas suėmimo terminą, šiurkščiai pažeidė ne tik baudžiamuosius įstatymus, bet ir Lietuvos Respublikos Konstituciją bei joje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Teistumo išnykimo kategorija reikalinga tikslu asmenį reabilituoti praėjus pakankamai laiko nuo prasižengimo padarymo. Vilniaus apygardos teismas pažeidė principas non bis in idem, kuriuo vadovaujantis asmuo negali būti baudžiamas kelis kartus už tą patį prasižengimą, kadangi nepagrįstai suvaržė kaltinamojo laisvę vadovaudamasis praeities įvykiais, kurie nebeegzistuoja ir įstatymų tvarka laikomi niekada ir neegzistavusiais.
Gynėjas taip pat nurodo, jog teismo nutartyje akcentuotas dėl R. V. pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius negali būti pagrindas daryti neginčijamą išvadą, apie antivisuomeninį ar antiįstatymišką kaltinamojo elgesį. Pradėtas ikiteisminis tyrimas nereiškia, jog asmuo, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas, iš tiesų padarė nusikalstamą veiką. Ikiteisminis tyrimas yra nutraukiamas tada, kai paaiškėja, jog nėra padaryta veiksmų, turinčių nusikalstamos veikos požymių. Visi teismo įvardinti septyni dėl R. V. pradėti ikiteisminiai tyrimą buvo nutraukti, tai reiškia, jog nei vieno jų pagrindu R. V. nepadarė jokios įstatymo draudžiamos veikos, todėl asmens polinkio pažeisti teisės normas pagal asmens atžvilgiu pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičių negalima vertinti. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas negali būti tapatinamas su apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, kurio pagrindu asmeniui atsiranda teistumas ir iki jam išnykstant ši aplinkybė gali daryti įtaką jo teisinei padėčiai. Pagrindai, dėl kurių buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai, neturi jokios teisinės prasmės, kadangi išimtinai visi dėl R. V. pradėti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti nepriėmus apkaltinamojo teismo nuosprendžio, kurio pagrindu asmeniui atsiranda teistumas.
Be to, gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai jau ilgą laiką nėra atliekami, todėl laikyti R. V. suimtu, nėra pagrindo. Taip pat teigia, kad teismo argumentai, jog yra tikimybė, kad kaltinamasis R. V., būdamas laisvėje darys naujas nusikalstamas veikas bei trukdys teisingam bylos išsprendimui, prieštarauja formuojamai teismų praktikai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei tarptautiniams teisės aktams, reglamentuojantiems su žmogaus teisėmis susijusius klausimus. Gynėjas pažymi, jog kaltinamojo veiksmų visuma rodo, jog R. V. linkęs bendradarbiauti su pareigūnais ir neketina trukdyti baudžiamajam procesui bei siekia jame tinkamai dalyvauti. Pagrindo manyti, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus taip pat nėra. R. V. neteistas, dėl jo nėra pradėta kitų ikiteisminių tyrimų, todėl pagrindo manyti, kad būdamas laisvėje darys naujus nusikaltimus, nėra.
Suimtojo gynėjas taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje diskriminuojami kaltinamieji, nes panašios ar net identiškos aplinkybės, kaltinamųjų charakteristikos vertinamos skirtingai, o tuo pačiu priimami visiškai skirtingi procesiniai sprendimai. Byloje yra 33 kaltinamieji, iš kurių 18 yra laisvėje, o 15 skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Kaltinamasis R. V. neprisipažįsta padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, jis taip pat nėra teistas, tačiau yra suimtas ilgiau nei devynis mėnesius. Taip pat atkreipia dėmesį, jog charakterizuojant kai kuriuos kaltinamuosius iš vis nenurodyta informacija apie jų teistumą, kas teismo procesinius veiksmus verčia vertinti neigiamai. Iš bylos duomenų matyti, jog asmenys, kurie yra teisti bei neprisipažįsta padarę nusikalstamas veikas nėra suimti, kai tuo tarpu kaltinamasis R. V., kurio charakteristika vertinama teigiamai, nepagrįstai yra suimtas, o suėmimo terminas pratęstas dar trims mėnesiams.
Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti, kaltinamojo gynėja prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo R. V. gynėjo skundas atmetamas.
Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas veikas. Tokie duomenys yra kitų kaltinamųjų parodymai, asmenų atpažinimo protokolai, kratų protokolai, specialistų išvados bei kiti duomenys, leidžiantys pagrįstai R. V. kaltinti jam inkriminuojamų pavojingų visuomenei veikų padarymu. Šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nevertina visų bylos įrodymų dinamikos proceso metu, įrodymų surinkimo aplinkybių, nesprendžia R. V. kaltės klausimo iš esmės, nes tai yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, tačiau tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo pratęsimo pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas kaltinti R. V. jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu ir leidžia taikyti kaltinamajam kardomąsias priemones, tame tarpe ir suėmimą.
Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kuriomis siekiama garantuoti, kad įtariamasis (kaltinamasis) nepasislėps nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat siekiant atimti asmeniui galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui bei bylos nagrinėjimui ir užkirsti kelią kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti.
Pratęsdamas R. V. suėmimo terminą, teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte (darys naujus nusikaltimus).
Kardomoji priemonė – suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti skiriama arba pratęsiama, jeigu asmuo kaltinamas padaręs bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. Nors šiuo metu R. V. teistumas yra išnykęs, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, R. V. praeityje buvo teistas, šioje byloje kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. R. V. kaltinamas dalyvavęs šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuriame buvo rengiami slapti susitikimai ir jų metu aptarti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo klausimai, tik psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimo tikslais naudoti slapti mobiliojo ryšio abonentiniai numeriai, periodiškai juos keičiant, R. V. vaidmuo darant inkriminuojamus nusikaltimus nebuvo antraeilis. Nurodytų aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad būdamas laisvėje R. V. gali daryti naujus nusikaltimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo skyrimo pagrindą.
Suimtojo gynėjo skunde nurodoma, jog Vilniaus apygardos teismas pažeidė non bis in idem principą, kuriuo vadovaujantis asmuo negali būti baudžiamas kelis kartus už tą patį prasižengimą, nes nepagrįstai suvaržė kaltinamojo laisvę, vadovaudamasis praeities įvykiais, kurie nebeegzistuoja ir įstatymų tvarka laikomi niekada neegzistavusiais, be to, ginčija ir suėmimo pratęsimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Aukštesnės instancijos teismas atkreipia kaltinamojo gynėjo dėmesį į tai, kad į analogiškus skundo argumentus Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs 2011 m. lapkričio 25 d. nutartyje, todėl šioje nutartyje dėl šių skundo motyvų nepasisako.
Atitinkamai nėra reikšmingas ir suimtojo gynėjo skundo argumentas dėl nevienodo kaltinamųjų vertinimo. Tai, kad kitiems asmenims šioje byloje pareikšti analogiški kaltinimai, nereiškia, kad jų teisinė situacija, kalbant apie kardomosios priemonės skyrimo pagrindus ir sąlygas, yra vienoda. Todėl ta aplinkybė, kad ne visiems nusikalstamų veikų padarymu kaltinamiems asmenims šioje byloje yra taikomas suėmimas, nėra pagrindas netaikyti griežčiausiosios kardomosios priemonės R. V., kadangi kardomoji priemonė kiekvienam kaltinamam (arba įtariamam) asmeniui parenkama individualiai, atsižvelgiant į BPK 121 straipsnio 4 dalyje nurodytas aplinkybes.
Nepagrįstas ir suimtojo gynėjo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai jau ilgą laiką nėra atliekami, todėl laikyti R. V. suimtu, nėra pagrindo. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad byla yra vilkinama. Baudžiamoji byla šiuo metu yra nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. BPK 127 straipsnio nustatyti kardomosios priemonės – suėmimo terminai taikomi tik ikiteisminio tyrimo stadijoje. Savo žinioje bylą turinčio teismo tokie terminai nesaisto.
Aukštesnės instancijos teismas pažymimi, jog kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus nusikaltimus, kuriais kaltinamas R. V., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t.y. užtikrinti R. V. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą.
Dėl šių motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikinama.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
kaltinamojo R. V. gynėjo skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.