- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-17
- Bylos Nr.
- 2S-108-603/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15725-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- Rusijos Federacijos bendrovės OOO „Rusant“
- Kategorijos
- 94.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Lipnickienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Rusijos Federacijos bendrovės OOO „Rusant“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nutarties palikti ieškinį nenagrinėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Rusijos Federacijos bendrovė OOO „Rusant“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 425 straipsnyje nustatyta tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Nerginta“ (toliau – atsakovas) 22 097,92 Lt skolos, 1 347,67 Lt palūkanų, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-13 preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-22427-809/2013 ir ieškovo ieškinį atsakovui dėl 22 097,92 Lt skolos, 1 347,67 Lt palūkanų, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliko nenagrinėtu. Teismas nustatė, kad 2011-09-01 ieškovas ir atsakovas pasirašė Krovinių pervežimo sutartį Nr. 11.09.01 (toliau – Sutartis), kurios 6.4 punkte numatyta, jog visi tarp šalių kilę ginčai bus nagrinėjami Vilniaus komercinio arbitražo teisme. 2012-02-22 šalys pasirašė krovinio pervežimo užsakymus „Tarptautinio pervežimo sutartis“ Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487, kurių 13 punkte numatė, jog ginčai bus nagrinėjami Vilniaus miesto apylinkės teisme, atsižvelgiant į ekspeditoriaus (atsakovo) deklaruojamą buvimo vietą. Teismo nuomone, šalių juridinių asmenų vadovai išreiškė valią bendrovių vardu sudarydami sandorius, t.y. Sutartį. Tuo tarpu 2012-02-22 krovinio pervežimo užsakymus „Tarptautinio pervežimo sutartis“ Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487 sudarė ir pasirašė bendrovių darbuotojai – vadybininkai. Byloje nesant duomenų, jog bendrovės darbuotojams buvo suteikta teisė susitarti dėl kitokios ginčų sprendimo tvarkos, teismas pripažino, jog šalys (bendrovės vadovai) sudarė arbitražinį susitarimą dėl sutartinių santykių, iš kurių kildinamas ieškinyje reiškiamas reikalavimas.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde atsakovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir bylos teismingumo klausimą išspręsti iš esmės. Nurodė, kad šalių sudaryta Sutartis yra vežimų organizavimo sutartis, joje nėra esminių krovinio vežimo sutarties sąlygų. Šalys 2012-02-22 sudarė krovinio vežimo sutarties „tarptautinio pervežimo sutarties“ Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487, kuriose numatė visas esmines krovinio vežimo sutarties sąlygas. Būtent atsakovas pateikė ieškovui dvi krovinio vežimo sutartis, kuriose numatė teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teisme. Pateiktos sutartys laikomos ofertomis. Ieškovas be jokių išlygų sutiko atsakovo pateiktų sutarčių sąlygomis ir akceptavo atsakovo pateiktas ofertas. Šalims sudarius krovinių vežimo sutartis, šalys savo veiksmais pripažino, kad šios sutartys yra sudarytos ir vykdytinos. Ginčai kilo ne iš organizacinės Sutarties, o iš konkrečių vežimo sutarčių. Šalys 2012-02-22 sutartimis pakeitė 2011-09-01 sutartyje numatytą teismingumą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašė atskirąjį skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovas pripažįsta, kad šalių sudaryta Sutartis yra vežimų organizavimo sutartis, o tai reiškia, kad Sutartis turi būti laikoma kontroliuojančia sutartimi visų kitų jos pagrindu sudaromų konkrečių pervežimo sutarčių atžvilgiu. Šalių sulygtos teismingumo sąlygos pakeitimas turėtų būti aiškiai įvardijamas, patvirtinant abiejų šalių įmonių vadovų parašais, nurodant, kad atsisakoma komercinio arbitražo ir susitariama dėl ginčų sprendimo bendros kompetencijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu kartu patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Pažeistas subjektyvines teises ir įstatymų saugomus interesus gina ne tik teismas. Šalys gali susitarti, kad tarp jų kilusius ginčus spręstų arbitražas. Susitarimą perduoti ginčus, kilusius ar galinčius kilti dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių spręsti arbitražiniam teismui, šalys įformina arbitražiniu susitarimu.
Lietuvos respublikos komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas – tai dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika arbitražinio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui. Sudarytas arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip pat pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Be to, arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jo šalims, bet ir teismui. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).
Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2011-09-01 sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo teikti krovinių gabenimo organizavimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas atsakovui, o atsakovas įsipareigojo už šias paslaugas apmokėti. Pagal Sutarties 6.4. punktą, visi ginčai, kilę ryšium su šios Sutarties šalių įsipareigojimų vykdymu, turi būti nagrinėjami Vilniaus miesto (Lietuvos Respublika) arbitražiniame teisme, jeigu šalys negali suderinti derybų būdu.
Bylos medžiaga tvirtina, kad organizacinės Sutarties pagrindu šalys 2012-02-22 sudarė tarptautinio pervežimo sutartis Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487, kuriose numatė visas esmines krovinio vežimo sutarties sąlygas. Šių sutarčių 13 punkte numatyta, kad teismo ginčai tarp šalių nagrinėjami Vilniaus miesto apylinkės teisme atitinkamai pagal ekspeditoriaus (atsakovo) deklaruotą buveinės vietą (tomas I, b.l. 69, 77).
Iš ieškinio turinio matyti, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo atsiskaitymo pareigos vykdymo pagal šalių sudarytas tarptautinio pervežimo sutartis Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487 už ieškovo suteiktas paslaugas atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, sutinka su ieškovo pozicija, kad vadovaujantis tarptautinio pervežimo sutartimis Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487, ieškinys yra teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Atsakovas prieštaravimuose pripažino, kad šalys sudarė tarptautinio pervežimo sutartis Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487 (tomas I, b.l. 124). Atsakovo vertinimu, pagrindinės Sutarties pagrindu pateikti užsakymai - tarptautinio pervežimo sutartys negalėjo pakeisti Sutarties nuostatų dėl arbitražo, nes Sutartį pasirašė įmonių vadovai, o užsakymus – vadybininkai, todėl siekdamas bylos nagrinėjimo teisme, ieškovas turėjo nuginčyti Sutartyje numatytą arbitražo susitarimą (tomas II, b.l. 152). Teismas su šiais argumentais nesutinka.
Šalių sudarytos Sutarties 2.1. punkte numatyta, jog pervežimai vykdomi paraiškų pagrindu, <...> vežėjas (ieškovas) neturi teisės vienpuse tvarka įnešti pakeitimus paraiškoje. Atsakovas (ekspeditorius pagal Sutartį) 2012-02-22 pateikė ieškovui dvi krovinio vežimo sutartis Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487. Sutarties 3.2. punkte numatyta, jog paraiškos, suderintos šalių, yra neatskiriamas šios Sutarties priedas. Pagal Sutarties 7.2. punktą, dokumentai (Sutartis, Paraiška, Priedai ir kt.), gauti šalims paštu ar elektroniniu paštu Sutarties vykdymo apimtyje, turi pilną juridinę galią (tomas I, b.l. 66). Iš 2012-02-22 sutarčių Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487 turinio matyti, kad šalys jose numatė visas esmines krovinio vežimo sutarties sąlygas bei specialią sąlygą, kad iš šių sutarčių kilę ginčai bus nagrinėjami bendros kompetencijos teisme pagal ekspeditoriaus (atsakovo) deklaruotą buveinės vietą. Ieškovas be išlygų sutiko su visomis atsakovo pateiktų sutarčių Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487 sąlygomis, jas šalys patvirtino savo parašais ir antspaudais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių susitarimas ginčą spręsti Lietuvos Respublikos nacionaliniame teisme yra galiojantis ir atitinka CK 6.156 straipsnyje įtvirtiną sutarčių laisvės principą. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal kasacinio teismo praktiką šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui (imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012). Atsakovas, nors ir nurodo, kad sutartis Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487 kaip šalių atstovai pasirašę vadybininkai nebuvo įgalioti pasirašyti tokias sutartis arba sulygti dėl sutarčių atskirų nuostatų, tačiau nepareiškė reikalavimo pripažinti minėtas sutartis negaliojančiomis remdamasis tuo, kad jas pasirašė neįgalioti asmenys bei nepateikė įrodymų, kad sutarčių Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487 13 punktų nuostatos jau būtų pripažintos negaliojančiomis. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl konkretaus ginčo, kylančio iš sutarčių Nr. NO185-1541 ir NO 186-15487 sprendimo būdo, o ieškovas susitarimą tinkamai įgyvendino, t. y. pareiškė ieškinį pagal atsakovo (ekspeditoriaus) buveinės vietą Vilniaus miesto apylinkės teisme.
Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp šalių kilęs ginčas jų tarpusavio susitarimu nagrinėtinas arbitraže, todėl skundžiamą teismo nutartį yra pagrindas panaikinti, o bylą perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui (337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - civilinę bylą pagal ieškovo Rusijos Federacijos bendrovė OOO „Rusant“ ieškinį atsakovui UAB „Nerginta“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.