Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. (D. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas D. L. (D. L.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 9–11, 32–34), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (15/6-14)14U-3 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio D. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą priimti sprendimą iš naujo, atsižvelgiant į pagrindus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnyje.

Pareiškėjas nurodė, jog teikdamas skundą dėl Sprendimo nesiekia įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo, bet turi teisę įsitikinti ir žinoti, kad (duomenys neskelbtini) suteikė tikras garantijas, jog pareiškėjas nebus persekiojamas ir jam nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė. Paaiškino, kad jis kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu suteikti prieglobstį dėl savo pacifistinių įsitikinimų bei jo sveikatai ir gyvybei gresiančio pavojaus, atliekant karinę prievolę (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Buvo nustatyta, kad į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) pilietis D. L. atvyko teisėtai, turėdamas vizą LR 846816, ir negaliojantį SSSR pasą (galiojimo laikas baigėsi 2005 m. gegužės 10 d.), taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ne vieną kartą lankėsi Lietuvos Respublikoje. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. išnagrinėjo D. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl priimto sprendimo nesuteikti prieglobsčio ir nutarė pareiškėjo skundą atmesti. Migracijos departamentas nusprendė grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), nes, įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje ir negali likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o (duomenys neskelbtini) sutiko, kad pareiškėjas būtų grąžintas į (duomenys neskelbtini) pagal 2006 m. gegužės 25 d. priimtą Susitarimą tarp Europos Bendrijos ir (duomenys neskelbtini) dėl readmisijos įgyvendinimo (toliau – ir Susitarimas). Pareiškėjo teigimu, priimdamas Sprendimą dėl grąžinimo į (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas turėjo vadovautis ne tik Lietuvos vyriausiojo administracijos teismo nutartimi, bet turėjo pareigą visapusiškai įvertinti ne tik prašymo suteikti prieglobstį turinį ir dėl prašymo priimtus ir įsiteisėjusius teismų sprendimus, bet ir aplinkybes, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas pagal Įstatymo 128 straipsnį sustabdomas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jeigu sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę. Pareiškėjo teigimu, tai sudaro pagrindą ne tik konstatuoti, kad Sprendimas yra nepagristas, priimtas be visapusiško ir išsamaus įvertinimo, bet ir leidžia teikti prašymą dėl tokio sprendimo panaikinimo. Nurodė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakyme Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 66.5 punktą. Teigė, jog valstybės tarnautojas, žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) yra galiojanti Baudžiamojo kodekso norma (328 straipsnis) dėl vengimo atlikti karinę prievolę arba alternatyvią tarnybą, kurios sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų, turėjo įsitikinti ir turėti garantijas iš priimančios valstybės, kad grąžinamas asmuo nebus persekiojamas.

Paaiškino, jog Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo baimės, kilusios dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą kilmės valstybėje, pagrįstumą, turėjo išsamiai įvertinti, ar jam prieglobsčio prašymo pateikimo metu grėstų baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu bei, nustačius šią sąlygą, įvertinti, ar atliekant karo tarnybą pareiškėjui reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose (Tvarkos aprašo 66.1 punktas). Pagal Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro Pabėgėlio statuso nustatymo ir kriterijų vadovo 5 skyriaus B dalies 170 punktą, būtinybė atlikti karo prievolę gali būti savarankišku pagrindu suteikti pabėgėlio statusą tuo atveju, jeigu prieglobsčio prašytojas gali įrodyti, kad dėl karo tarnybos jis būtų priverstas dalyvauti kariniuose veiksmuose, prieštaraujančiuose jo politiniams, religiniams, moraliniams ar pagrįstiems sąžinės įsitikinimams; pareiga įrodyti minėtas aplinkybes neturėtų būti vertinama kitaip, negu to reikalaujama pagal teismų praktiką ir teisės aktus tokio pobūdžio bylose, t. y. prieglobsčio prašytojui taikomas jo pasakojimo neprieštaringumo ir nuoseklumo reikalavimas, abejonės yra vertinamos jo naudai. Jokia sąlyga, numatyta Tvarkos 66.1 punkte, nėra absoliuti ir turi būti vertinama didelės ir pagrįstos tikimybės kontekste, tačiau analizė turi būti išsami ir visapusiška. Vertinant, ar padėtis, kurios metu pareiškėjas galbūt turėtų atlikti karo tarnybą, yra konfliktas, situacija turi būti išanalizuota sistemiškai ir vadovaujantis protingumo principu. Pažymėjo, kad Migracijos departamente, taip pat teismo sprendimuose nustatyta, kad pareiškėjas ne tik gimė Lietuvos Respublikoje, bet Lietuvoje gyvena legaliai (leidimas gyventi Lietuvoje), taip pat turi šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis: motina T. K. bei seneliu I. K., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Migracijos departamentas, formaliai ir siaurąja prasme nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nevertino svarbios aplinkybės – pareiškėjas Lietuvos Respublikoje išbuvo apie 8 metus, o kuo ilgiau asmuo yra valstybėje, tuo didesni socialiniai ir ekonominiai ryšiai sieja asmenį su buvimo valstybe. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, nurodydamas, kad pareiškėjui neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, turėjo įvertinti jo socialinius ir ekonominius ryšius, nustatyti, ar per nurodytą laikotarpį pareiškėjui tikrai yra kur grįžti ir jo grąžinimas į (duomenys neskelbtini) nereikš ekonominio ir socialinio asmens žlugimo. Pasak pareiškėjo, įvertinant nurodytas aplinkybes kartu su skundžiamu Sprendimu bei nustatytu faktu, kad pareiškėjas neturi galiojančio asmens dokumento ((duomenys neskelbtini) piliečio paso), minėtas Sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 17–18, 60) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovavosi Įstatymo (iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusia redakcija) 128 straipsnio 2 dalimi, ir teigė, jog nurodytos aplinkybės vertinamos ir nustatomos jau vykdant priimtą sprendimą dėl asmens išsiuntimo, o ne prieš priimant tokį sprendimą. Taikyti šių aplinkybių pareiškėjui nėra jokio pagrindo, todėl nesuprantama, kokia iš šių nuostatų, pareiškėjo nuomone, yra taikytina, nes skunde nenurodyta nė viena. Nesuprantamas pareiškėjo teiginys, jog Migracijos departamentas turėjo atlikti tyrimą ir nustatyti, ar nėra priežasčių, nurodytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti arba išsiųsti į (duomenys neskelbtini), t. y. ar jis nebus persekiojamas, nes (duomenys neskelbtini) dėl vengimo atlikti karinę tarnybą yra numatyta sankcija – laisvės atėmimas iki 2 metų, nes Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, šias aplinkybes tyrė, įvertino ir nustatė, kad pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalis nėra priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje patvirtino, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vadovaujasi Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad „atsižvelgimas“ gali turėti įtakos išimtinai išsiuntimui, bet ne atsisakymui išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Toks 128 straipsnio 1 dalies išdėstymas paaiškinamas tuo, kad išvardytos aplinkybės yra reikšmingos tik tuo atveju, kai priimamas sprendimas išsiųsti užsienietį, kuriam, remiantis Įstatymo nuostatomis, yra pagrindas leisti laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl priežasčių, nurodytų Įstatymo 35, 50 ir 54 straipsniuose, toks leidimas jam negali būti išduotas arba panaikinamas.

Teigė, jog Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir nustatė, kad nėra priežasčių, dėl kurių jam gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje. Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kitu pagrindu pareiškėjas nesikreipė. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai joje yra. Įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, pareiškėjas prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje ir turėjo būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini). Jeigu, kaip teigia pareiškėjas, jo atveju būtų taikytini Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies reikalavimai, tai nesuprantama, kokiu pagrindu jam turėtų būti išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, nes nėra jokio įstatyminio pagrindo leisti jam gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl vienintelė galima pasekmė būtų jo sulaikymas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre, kas nebūtų logiška ir prieštarautų tiek Lietuvos Respublikos, tiek paties pareiškėjo interesams. Pažymėjo, kad Migracijos departamente buvo atsižvelgta į pareiškėjo giminystės ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, todėl jo atžvilgiu nebuvo pritaikytas Įstatymo 133 straipsnyje numatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo argumentas, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas sprendimą turėjo įvertinti aplinkybes, dėl kurių jo grąžinimas yra sustabdomas pagal Įstatymo 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui ir užsieniečio negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (nėra galiojančio kelionės dokumento), yra nesuprantamas ir nelogiškas, nes pareiškėjo nurodytos Įstatymo 128 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos aplinkybės nustatomos bei vertinamos jau vykdant priimtą sprendimą dėl asmens išsiuntimo/grąžinimo, o ne prieš priimant tokį sprendimą. Migracijos departamentas neturi galimybės iš anksto numatyti, ar užsienietis apskųs priimtą sprendimą. Kelionės dokumento neturėjimas taip pat nėra priežastis sustabdyti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo/grąžinimo, nes užsieniečio kilmės valstybė gali išduoti kelionės dokumentą. Tik iš užsieniečio kilmės valstybės gavus atsakymą, kad užsieniečiui nebus išduotas kelionės dokumentas Migracijos departamentui yra pagrindas stabdyti sprendimo vykdymą. Be to, pareiškėjo teiginys, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis neturi galiojančio asmens dokumento, yra visiškai nelogiškas ir nesuprantamas, nes jam nereikia jokių asmens dokumentų. Prieš priimant skundžiamą sprendimą iš (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje buvo gautas atsakymas, kad (duomenys neskelbtini) išduos pareiškėjui grįžimo dokumentą. Taigi pareiškėjas bus grąžintas į (duomenys neskelbtini) pagal 2006 m. gegužės 25 d. priimtą Readmisijos susitarimą tarp Europos Bendrijos ir (duomenys neskelbtini).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu skundą tenkino, o Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (15/6-14)14U-3 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio D. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ panaikino ir įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimti sprendimą iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1457/2011 pripažinus, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. III-2136-331/2010 yra teisėtas bei pagrįstas, liko galioti ir Migracijos departamento 2010 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. (15/6-14)12PR-24 32PR-3 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. L. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Todėl šioje administracinėje byloje vertinti, ar pareiškėjui kils kokia nors grėsmė (duomenys neskelbtini), nėra teisinio pagrindo, nes tai jau išnagrinėta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Pabrėžta, kad jokie pabėgėlio statusą reglamentuojantys teisės aktai pareiškėjo atžvilgiu netaikytini, nes jam pabėgėlio statusas nesuteiktas ir tai patvirtinta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Tačiau teismas pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas yra negrįstas tinkamomis teisės normomis, be to, priimtas neišanalizavus visų faktinių aplinkybių. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, nors skundžiamas Sprendimas yra priimtas vadovaujantis iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusiomis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis, tačiau šio sprendimo vykdymas yra grindžiamas netinkamomis normomis, t. y. pareiškėjas – D. L. būtų išsiųstas (grąžintas) per prievartą pagal 2006 m. gegužės 25 d. priimtą Readmisijos susitarimą tarp Europos Bendrijos ir (duomenys neskelbtini). Pabrėžta, jog priimant skundžiamą Sprendimą minėtas Susitarimas Lietuvai negaliojo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (duomenys neskelbtini) Vyriausybės įgyvendinimo protokolas dėl Susitarimo įgyvendinimo buvo pasirašytas tik 2012 m. balandžio 19 d. (duomenys neskelbtini) (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 792 (Žin., 2012, Nr. 78-4056)). Šiuo aspektu skundžiamas Sprendimas yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusi įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, kuri iš esmės turi būti taikytina skundžiamo sprendimo įgyvendinimui, švelnina užsieniečių teisinę padėtį – pagal Įstatymo nuostatas turi būti pirmiausia priimamas sprendimas grąžinti užsienietį arba įpareigojimas išvykti užsieniečiui, kuriuos užsienietis vykdo pats; tik tada, jeigu tų sprendimų užsienietis neįvykdo, jis gali būti išsiunčiamas per prievartą (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis, todėl naikintinas. Teismas nurodė nuo 2012 m. vasario 1 d. galiojančią Įstatymo 128 straipsnio redakciją ir pabrėžė, kad pareiškėjas yra gimęs Lietuvoje, Vilniuje, kad jo sveikatos būklė yra kritinė, kad jis Lietuvoje turi gyvenamąją vietą, nuo 2005 m. jis nėra išvykęs iš Lietuvos, nes jo pasas negalioja nuo 2005 m. gegužės 10 d., kad jis Lietuvoje gyvena su artimaisiais (motina ir seneliu), pareiškėjo senelis yra Lietuvos Respublikos pilietis, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų padaręs pažeidimų. Teismas akcentavo, jog Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra pakartojęs, kad žmogaus šeimyninio gyvenimo sąvoka pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kad jaunų suaugusių asmenų, neturinčių savo šeimos, o turinčių tamprius ryšius su artimaisiais (tėvais ir kitais asmenimis) (toks yra pareiškėjas – D. L.), gyvenimas yra šeimyninis Konvencijos 8 straipsnio prasme (2008 m. birželio 23 d. sprendimas Maslov prieš Austriją [GC], Nr. 1638/03, par. 62–63, taip pat 2011 m. birželio 14 d. sprendimas Osman prieš Daniją, Nr. 38058/09, par. 54–55). Migracijos departamentas, nevertinęs visų šių itin svarbių aplinkybių, buvo įpareigotas priimti sprendimą iš naujo.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 82–84) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde pažymi, jog nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog Susitarimas Migracijos Departamento Sprendimo priėmimo metu negaliojo. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (duomenys neskelbtini) Vyriausybės įgyvendinimo protokolo paskirtis nėra Susitarimo, įsigaliojusio nuo 2007 m. birželio 1 d., ratifikavimas, o tik tvarkos, pagal kurią šis Susitarimas yra vykdomas, nustatymas. Remiantis Susitarimo 20 straipsnio 3 dalimi, bet kurią su viena valstybe nare sudaryto įgyvendinimo protokolo nuostatą (duomenys neskelbtini) sutinka taikyti ir santykiuose su kita valstybe nare, pastarajai to paprašius ir jei tokia nuostata gali būti praktiškai taikoma (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad Sprendimo priėmimo metu Susitarimas ne tik galiojo Lietuvos Respublikai, bet taip pat galėjo būti vykdomas taikant kitų valstybių narių sudarytų įgyvendinimo protokolų nuostatas. Teigia, kad Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamento praktikoje Susitarimas buvo sėkmingai taikomas kitiems užsieniečiams, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas teisiniu požiūriu yra visiškai nepagrįstas.

Teigia, jog teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis, kurios įsigaliojo nuo 2012 m. vasario 1 d., kai Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas 2011 m. sausio 26 d., todėl nesutinka su teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo nepagrįstas teisės normomis. Pažymi, kad remiantis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais viena iš sąlygų taikyti užsieniečiui gražinimo arba įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos procedūras yra galiojančio kelionės dokumento turėjimas. Asmuo neturintis galiojančio kelionės dokumento negali savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl galiojantys teisės aktai nenumato galimybės priimti tokio asmens atžvilgiu grąžinimo sprendimo arba įpareigoti jį išvykti. Tokie asmenys gali būti tik išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos. Remiantis pareiškėjo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jis neturi galiojančio kelionės dokumento, todėl grąžinimas arba įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos jam negali būti taikomas. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad šiuo aspektu teismo argumentai yra nepagrįsti nei teisės, nei logikos prasme. Vadovaujasi Įstatymo (iki 2012 m. vasario 1 d. aktualia redakcija) 128 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog priimant sprendimą dėl išsiuntimo, būtina atsižvelgti į minėtame straipsnyje nurodytas aplinkybes, tačiau nėra reikalaujama, kad vien nustačius minėtų aplinkybių egzistavimo faktą išsiuntimas būtų sustabdomas arba draudžiamas. Pakartoja, kad „atsižvelgimas“ gali lemti išimtinai išsiuntimą, bet ne atsisakymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir išdėsto argumentus, jau nurodytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo teigimu, vien faktas, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje nelegaliai esantis pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės valstybę, negali būti prilyginama įsikišimui į šeimyninį gyvenimą pagal Konvencijos 8 straipsnį, kaip akcentuoja pirmosios instancijos teismas, nes toks išsiuntimas nesukuria jokių rimtų ir ilgalaikių kliūčių pareiškėjui bendrauti su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais šeimos nariais. Kilmės valstybėje sutvarkęs asmens dokumentus bei įstatymų nustatyta tvarka įforminęs Lietuvos Respublikoje vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas galės netrukdomai atvykti į Lietuvos Respubliką bei gyventi su šeimos nariais. Migracijos departamento nuomone, vien tas faktas, kad Lietuvos Respublikoje laikinai gyvena pareiškėjo motina ir senelis neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka, kuri yra taikytina visiems užsieniečiams. Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato specialių taisyklių išduodant leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje asmenims, turintiems Lietuvos Respublikoje gyvenančių giminaičių. Tokie asmenys privalo kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo bei gauti tokį leidimą bendra tvarka. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimu ne tik panaikino Migracijos departamento sprendimą, bet taip pat įpareigojo priimti sprendimą iš naujo. Visiškai nesuprantama, kokio turinio sprendimą Migracijos departamentas yra teismo įpareigotas priimti, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato sprendimų dėl užsieniečių negrąžinimo priėmimo galimybės, o pareiškėjas į Migracijos departamentą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė, kad įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje dėl priežasčių, nesusijusių su prieglobsčio suteikimu.

Pareiškėjas D. L. (D. L.) atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93–95) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepime išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, jog Migracijos departamentas savo Sprendime nesivadovavo Įstatymo 128 straipsnio nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. (15/6-14)14U-3 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio D. L. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1457/2011 pripažinus, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. III-2136-331/2010 yra teisėtas bei pagrįstas, liko galioti ir Migracijos departamento 2010 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. (15/6-14)12PR-24 32PR-3 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. L. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Todėl šioje administracinėje byloje vertinti, ar pareiškėjui kils kokia nors grėsmė (duomenys neskelbtini), nėra teisinio pagrindo, nes tai jau išnagrinėta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Pabrėžta, kad jokie pabėgėlio statusą reglamentuojantys teisės aktai pareiškėjo atžvilgiu netaikytini, nes jam pabėgėlio statusas nesuteiktas ir tai patvirtinta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose.

Nuo 2012 m. vasario 1 d. galiojančioje įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio redakcijoje yra nustatyta, kad grąžinant ar išsiunčiant asmenį būtina atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, be kita ko, į teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Teisėjų kolegija sutinka taip pat su teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas tinkamomis teisės normomis, be to, priimtas neišanalizavus visų faktinių aplinkybių. Teismas nurodė nuo 2012 m. vasario 1 d. galiojančią Įstatymo 128 straipsnio redakciją ir pabrėžė, kad pareiškėjas yra gimęs Lietuvoje, Vilniuje, kad jo sveikatos būklė yra kritinė, kad jis Lietuvoje turi gyvenamąją vietą, nuo 2005 m. jis nėra išvykęs iš Lietuvos, nes jo pasas negalioja nuo 2005 m. gegužės 10 d., kad jis Lietuvoje gyvena su artimaisiais (motina ir seneliu), pareiškėjo senelis yra Lietuvos Respublikos pilietis, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų padaręs pažeidimų. Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra pakartojęs, kad žmogaus šeimyninio gyvenimo sąvoka pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kad jaunų suaugusių asmenų, neturinčių savo šeimos, o turinčių tamprius ryšius su artimaisiais (tėvais ir kitais asmenimis) (toks yra pareiškėjas – D. L.), gyvenimas yra šeimyninis Konvencijos 8 straipsnio prasme (2008 m. birželio 23 d. sprendimas Maslov prieš Austriją, Nr. 1638/03, 2011 m. birželio 14 d. sprendimas Osman prieš Daniją, Nr. 38058/09). Migracijos departamentas, nevertinęs visų šių itin svarbių aplinkybių, buvo įpareigotas priimti sprendimą iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šioje srityje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti.

Tokiu būdu atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad asmuo neturintis galiojančio kelionės dokumento negali savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl galiojantys teisės aktai nenumato galimybės priimti tokio asmens atžvilgiu grąžinimo sprendimo arba įpareigoti jį išvykti, dėl to tokie asmenys gali būti tik išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos.

Taip pat, kad sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – išsiuntimas) (žr. LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

Galiausiai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009). Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikoje nelegaliai esantis pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės valstybę, negali būti prilyginama įsikišimui į šeimyninį gyvenimą pagal Konvencijos 8 straipsnį, kaip akcentuoja pirmosios instancijos teismas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo D. L. (D. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.