Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gintarei Džiautaitei.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Niūronių jojimo klubo „Akela“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Atliekant Jojimo klubo mokestinį patikrinimą, nepagrįstai nustatyta, jog egzistuoja būtinybė perskaičiuoti mokėtinus mokesčius. Klubas įsigijo iš trečiųjų asmenų (S. K., L. V., S. U., D. B., J. P., V. U., S. U.) kilmingus sportinius žirgus, sumokėjo už juos sandorių metu naudingą kainą, tinkamai atspindėjo įvykdytas ūkines operacijas buhalterinėje apskaitoje. Atsižvelgiant į įsigytų žirgų kilmę bei fizinius rodiklius, sandoriai atitiko tuometinę jų rinkos kainą. Klubo sudarytų sandorių kainos nepagrįstai traktuotos kaip „ženkliai didesnės nei apskaičiuotos maksimalios rinkos kainos". Pažymėjo, kad Klubo patikrinimo metu informacija apie žirgų kainas buvo renkama iš valstybinių institucijų, analogiška veikla užsiimančių ūkių, bendrovių, spaudos bei interneto, o tai leidžia daryti išvadą apie neobjektyvų reikšmingų faktinių aplinkybių įvertinimą. Atliekant Jojimo klubo patikrinimą ir analizuojant žirgų pirkimo-pardavimo sandorius, nebuvo atsižvelgta į žirgų, dėl kurių buvo sudaryti sandoriai, savybes (kilmę, sportinį pajėgumą ir kt.)

2. Vertinant įvykdytus sandorius ir nustatant galimą pirkimo – pardavimo kainą nepagrįstai naudotasi Žemės ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 474 bei 2002 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 505 „Dėl žemės ūkio produkcijos normatyvinių kainų patvirtinimo". Pareiškėjo teigimu, Žemės ūkio produkcijos normatyvinės kainos tvirtinamos remiantis ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo dvejybine apskaitos sistema rekomendacijomis, patvirtintomis Žemės ūkio ministro 2001 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 414, siekiant sudaryti ūkininkams palankesnes sąlygas ūkio veiklos buhalterinei apskaitai vykdyti, o ne sandoriams sudaryti. Rekomendacijos skirtos ūkininkams, pretenduojantiems gauti specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros programos (SAPARD) ir kitą investicinę paramą jų ūkyje išaugintos, suvartotos ūkio reikmės produkcijos įkainavimui 2002 ir 2003 m.

3. Pabrėžė, jog net ir darant prielaidą, kad Jojimo klubas 2000 ir 2003 metais sudarė sandorius siekdamas gauti mokestinę naudą, tačiau Mokestinių ginčų komisijos sprendimas yra nepagrįstas dėl šių priežasčių:

3.1. Mokestinė prievolė nepagrįstai kildinama iš 2004 m. balandžio 13 d. mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio. Pareiškėjo nuomone, MAĮ 70 straipsnio 1 dalis taikoma tik tuomet, kai atitinkamo subjekto buhalterinėje apskaitoje nefiksuojami realiai mokesčių mokėtojo atliekami veiksmai, kurie lemia mokėtino mokesčio dydį, taip sumažinant mokesčio bazės dydį. Šiuo atveju Klubo įvykdytų sandorių bei jų atspindėjimo klubo buhalterinėje apskaitoje analizė akivaizdžiai leidžia daryti išvadą, jo šiuo atveju MAĮ 70 straipsnio 1 dalis, apskaičiuojant pareiškėjo mokestines prievoles, negalėjo būti taikoma. Net ir nustačius, jog Klubo sudaryti žirgų pirkimo pardavimo sandoriai prieštarauja ekonominei logikai, pareiškėjo teigimu, šiuo atveju turėjo būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatos.

Pažymėjo, kad MAĮ 69 straipsnio 1 dalis taikytina tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus. Tokiu atveju mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Taigi, nustačius, jog Klubo sudaryti žirgų pirkimo – pardavimo sandoriai prieštarauja ekonominei logikai, turėtų būti taikomos MAĮ 69 straipsnio nuostatos.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 166 straipsnio 3 dalį šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tiems mokesčių mokėtojo sandoriams, ūkinėms operacijoms ar jų grupei, kurie įvyko ar yra vykdomi po 2002 m. liepos 1 d. Kadangi mokesčių, mokėtinų klubo sandorių pasėkoje, apskaičiavimas galėjo būti atliekamas tik vadovaujantis Mokesčių administravime įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi, daroma išvada, jog mokestinės prievolės dėl sandorių, įvykdytų iki 2002 m. liepos 1 d., pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti perskaičiuojamos.

3.2. 2000 m. S. K., L. V., S. U., D. B. ir J. P. žirgų pardavimo sandorių pasėkoje gautų pajamų apmokestinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 straipsnio 10 dalimi, kurioje numatyta, jog pajamų mokesčiu neapmokestinamos pajamos už parduotą gyventojui priklausantį turtą, jei už jį gauta suma neviršija vieno pagrindinio neapmokestinamojo minimumo per mėnesį arba kai per metus parduotas vienas bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktas.

3.3. 2003 m. S. U. ir V. U. gautos pajamos apibrėžtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje – tai B klasės pajamos, t. y. pajamos, nepriskirtos A klasės pajamoms. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 punktu, minėtos pajamos apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą, pajamų mokestį, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, šiuo atveju privalo deklaruoti ir sumokėti pats apmokestinamas asmuo.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai akcentavo, kad žirgus pirko kaip grynaveislius.

VMI teigimu, Mokestinių ginčų komisija sprendime teisingai pažymėjo, kad ūkinės operacijos turinys turi atspindėti ūkinį ar finansinį veiksmą, kurį atlieka ūkio subjektas, turi būti nurodyta, koks turto, nuosavybės, pajamų ar sąnaudų straipsnis (buhalterinėje apskaitoje) pasikeitė ir kaip bei kokia apimtimi pasikeitė. Pasikeitimas turi būti realus ir atspindėti tikrąjį ūkinės operacijos turinį. Pareiškėjo įsigyjamo turto (žirgų) kaina turi būti reali ir atspindėti tikrąją įsigyjamo turto kainą, o ne tik formaliai atitikti įstatymo reikalavimus. VMI teigimu, konstatuotų faktų bei byloje surinktų įrodymų visuma leido daryti išvadą, kad dokumentuose nurodyta žirgų įsigijimo kaina apima tiek nagrinėjamus žirgų įsigijimo sandorius, tiek ir kitus, su sandoriu nesusijusius tikslus, t. y. tam tikriems fiziniams asmenims išmokėtinas sumas, nesusijusias su žirgų pirkimo - pardavimo sandoriu. Atsakovo manymu, pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, dėl to mokesčių administratorius negalėjo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t.y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. VMI teigimu, vietos mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai buvo pakankami fizinių asmenų pajamų mokestį ir gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Utenos apskrities VMI) prašė skundą atmesti (b.l. 45).

II.

III.

1. Nesutinkama su teismo argumentais dėl 2007 m. spalio 15 d. teismo posėdyje pareiškėjo pateiktų veislinio arklio kilmės sertifikatų Nr.000149, Nr.003728, Nr.003729, Nr.003730 vertinimo (teismo sprendime nurodyta, kad pateikti sertifikatai liudija, jog dalis pirktų žirgų yra veisliniai; kadangi dauguma veislinio arklio kilmės sertifikatų buvo išduoti po skundžiamų sprendimų priėmimo, Komisija ir VMI negalėjo jų iš esmės įvertinti; kai kurie pareiškėjo pirkti žirgai buvo nepagrįstai įvertinti kaip neveisliniai ir dėl to galimai buvo nustatyta didesnė apmokestinama suma, t.y. skundžiami sprendimai iš esmės yra neteisingi).

3.Nesutiko su atsakovo argumentu, kad pajamos, gautos pagal S.K., L.V., S.U., D.B. ir J.P. žirgų pardavimo sandorius, turėtų būti apmokestintos vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjo nuomone, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 straipsnio 10 dalimi.

4. Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad S.U. ir V.U. gautos piniginės lėšos priskirtinos A klasės pajamoms pažymėjo, kad 2003 metais S.U. ir V.U. gautos pajamos apibrėžtos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje kaip B klasės pajamos (t.y. pajamos, kurios nepriskirtos A klasės pajamoms). Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 punktu, minėtos pajamos apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą, o pajamų mokestį, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, šiuo atveju privalo deklaruoti ir sumokėti pats apmokestinamas asmuo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą skundžia tuo aspektu, kad, apelianto nuomone, šis sprendimas nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikius teisės aktus, neatsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis). Šie reikalavimai yra susiję. Nesilaikant vieno reikalavimo pažeidžiamas ir antrasis. Teismo sprendimas laikytinas teisėtu, jie jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. Materialinės teisės normų pažeidimas (jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino) yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti (ABTĮ 143 straipsnis). Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje nurodyta kokie procesinės teisės normų pažeidimo atvejai besąlygiškai yra pripažįstami sprendimo negaliojimo pagrindais. Kiti procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejai yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis įpareigoja administracinę bylą nagrinėjantį teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, o ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad priimant sprendimą teismas privalo įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos; taip pat kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybes; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Sistemiškai aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatas pažymėtina, jog prieš priimdamas byloje sprendimą teismas turi imtis visų įstatyme numatytų priemonių visoms bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti bei įvertinti. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju šias įstatymo nuostatas pažeidė. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo, patenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies ir panaikindamas Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. S-58 (7-32/2007) bei VMI 2007 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 69-17 pavedant mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, teismas rėmėsi pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktais veislinio arklio kilmės sertifikatais Nr.000149 (2002 m. rugsėjo 2 d. dėl kumelės „Tekila“), Nr.003728, Nr.003729, Nr.003730 (2007 m. rugsėjo 19 d. dėl kumelių „Viena - Viena“, „Jalta“, „Vėpa“), kurie, teismo nuomone, liudija, jog dalis Jojimo klubo 2000 ir 2003 metais pirktų arklių („Tekila“, „Viena- Viena“, „Jalta“, „Vėpa“) yra veisliniai. Nustatęs, kad dauguma pareiškėjo pateiktų sertifikatų buvo išduoti po skundžiamų sprendimų priėmimo (Nr.003728, Nr.003729, Nr.003730), teismas konstatavo, jog Mokestinių ginčų komisija ir VMI negalėjo šių sertifikatų įvertinti iš esmės, kai kurie pareiškėjo pirkti žirgai buvo nepagrįstai įvertinti kaip neveisliniai ir dėl to galimai buvo nustatyta didesnė apmokestinama suma (skundžiami sprendimai iš esmės yra neteisingi). Remdamasis šiais argumentais teismas pavedė mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą.

Dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai yra viena iš įrodinėjimo administracinėje byloje priemonių (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Teismui į bylą turi būti pateikiami rašytinių įrodymų originalai arba jų kopijos, patvirtintos tokius įgaliojimus turinčio asmens (notaro, advokato, kt.). Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų patikimumo (tikrumo), liečiamumo, leistinumo. Iš 2007 m. spalio 15 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė prijungti pareiškėjo atstovo pateiktų arklio kilmės sertifikatų Nr.000149, Nr.003728, Nr.003729, Nr.003730 kopijas, kurias patvirtino pareiškėjo atstovas – Jojimo klubo „Akela“ valdybos pirmininkas V.U., t.y. tokios teisės neturintis asmuo. Byloje nėra duomenų, kad teismas pasiūlė pareiškėjui pateikti veislinio arklio kilmės sertifikatų originalus ir su jais susijusius dokumentus ir kad pareiškėjas juos buvo pateikęs. 2007 m. spalio 25 d. sprendime remdamasis minėtomis sertifikatų kopijomis, t.y. nepatikrinęs įrodymų patikimumo (tikrumo) ir neįvertinęs jų reikšmės bylai įrodymų visumos kontekste, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų administracinėje byloje tyrimo ir vertinimo taisykles. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 ir 81 straipsnio nuostatas teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Kolegija pažymi, kad net ir pripažinus pareiškėjo pateiktus veislinio arklio kilmės sertifikatus patikimais įrodymais, šie įrodymai nelaikytini pakankamais pagrįsti pirmosios instancijos teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo išvadą, jog dalį arklių Jojimo klubas 2000 ir 2003 metais pirko kaip veislinius, o mokesčių administratorius ir Komisija juos nepagrįstai laikė neveisliniais, dėl to galimai buvo nustatyta didesnė apmokestinama suma (skundžiami sprendimai iš esmės yra neteisingi) ir todėl turi būti atliktas pakartotinis pareiškėjo patikrinimas. Šių teismo išvadų ir jomis paremto teismo sprendimo pripažinti pagrįstu ir teisėtu nėra pagrindo, nes minėtos teismo išvados padarytos apsiribojus vien tik pareiškėjo 2007 m. spalio 15 d. teismo posėdyje pateiktais veislinio arklio kilmės sertifikatais Nr.000149, Nr.003728, Nr.003729, Nr.003730 (netinkamai patvirtintomis kopijomis), nenustačius su minėtų sertifikatų surašymu susijusių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Apeliantas nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A17-573/2007) remiasi nepagrįstai, kadangi minėtoje nutartyje nagrinėta mokesčių mokėtojo teisė Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje ir 155 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka teikti įrodymus patikrinimo metu ir ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje. Nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, bylos šalių teisę pateikti teismui įrodymus reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas (ABTĮ 53 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal šio įstatymo 33 straipsnį pateikti įrodymus, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, yra pareiškėjo pareiga (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 24 straipsnio 1 dalis). Jei mokesčių mokėtojas pateikia pirmosios instancijos teismui rašytinius įrodymus, kurių dėl atitinkamų priežasčių Mokesčių administravimo įstatymo 126 straipsnio 2, 3 dalyje, 153 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nebuvo pateikęs mokesčių administratoriams arba to paties įstatymo 155 straipsnyje nustatyta tvarka Mokestinių ginčų komisijai, teismas priimtus įrodymus turi įvertinti pats ir jais remdamasis sprendime pagrįsti atitinkamas savo išvadas (ABTĮ 57, 81 straipsniai, 86 straipsnio 2 dalis, 87 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas įrodymų, kuriuos pareiškėjas pateikė teismui, tyrimo ir vertinimo naštą nepagrįstai perkėlė mokesčių administratoriui. Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 10, 81 straipsniai), taip pat administracinio proceso operatyvumo principas (ABTĮ 65 straipsnis) sąlygoja tai, kad mokestinio ginčo nagrinėjimas į ikiteisminę stadiją gali būti grąžinamas tik išskirtiniais atvejais motyvuotu teismo sprendimu, kuriame turi būti aiškiai suformuluota kokių reikšmingų bylai aplinkybių nenustatė mokesčių administratorius, nors vykdydamas savo funkcijas galėjo ir turėjo nustatyti. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas dėl centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų panaikinimo pavedant atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą priimtas teismui neišreikalavus arklio kilmės sertifikatų originalų ir su jų išdavimu susijusių dokumentų, neatlikus pilno ir visapusiško pateiktų sertifikatų vertinimo kartu su kitais įrodymais, t.y. sprendimas yra paremtas prielaida, jog apmokestinama suma galimai buvo nustatyta didesnė. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismas nevertino aplinkybės, kad nei ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje, nei teismui pateiktame skunde bei patikslintame skunde pareiškėjas neteigė, jog kurie nors iš jo 2000 ir 2003 metais pirktų arklių buvo pirkti kaip veisliniai (buvo akcentuojama, kad arkliai - sportiniai) ir dėl to mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo papildomas mokesčių sumas. Mokestinių ginčų komisijos sprendime akcentuota, kad tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo nėra ginčo, jog pareiškėjo pirkti 7 arkliai - neveisliniai. Aplinkybę, kad 4 arkliai – veisliniai pareiškėjas nurodė tik teismo posėdyje, kuriame dėl šių arklių pateikė veislinio arklio kilmės sertifikatų kopijas. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad 3 iš 4 pareiškėjo pateiktų sertifikatų (Nr.003728, Nr.003729, Nr.003730) išduoti po to, kai buvo priimti šioje byloje skundžiami sprendimai (VMI 2007 m. sausio 17 d. sprendimas ir Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. balandžio 11 d. sprendimas), tačiau nepagrindė savo išvados kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu mokesčių administratorius patikrinimo metu, t.y. 2006 metais, minėtuose sertifikatuose nurodytus arklius galėjo ar turėjo vertinti kaip veislinius ir, atsižvelgiant į tai, nustatyti jų pirkimo kainų realumą. Sertifikatuose Nr.003728, Nr.003729, Nr.003730 jų išdavimo data nurodyta 2007 m. rugsėjo 19 d., t.y. jie išduoti ne tik po minėtų VMI ir Komisijos sprendimų priėmimo, bet ir po to, kai pareiškėjas 2007 m.gegužės 14 d. skundu ir 2007 m. rugsėjo 7 d. patikslintu skundu šiuos sprendimus apskundė teismui, nepateikdamas argumento, jog kai kurie pirkti arkliai - veisliniai. Iš 2007 m. spalio 15 d. teismo posėdžio protokolo, bylos medžiagos ir 2007 m. spalio 25 d. teismo sprendimo matyti, kad teismas nesiaiškino kodėl 1995,1996,1997 m. atvestoms kumelaitėms, kurias Jojimo klubas pirko 2000 metais („Viena - Viena“, „Jalta“) ir 2003 metais („Vėpa“), veislinio arklio kilmės sertifikatai buvo išduoti tik 2007 m. rugsėjo 19 d., ar pareiškėjas šių arklių pirkimo metu gavo iš pardavėjų kokius nors jų kilmės dokumentus. Jeigu minėti arkliai, kaip nurodyta sertifikatuose, iš tikrųjų yra veisliniai, teismas turėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjui tai buvo žinoma pirkimo sandorių sudarymo metu, ar pareiškėjas iš tikrųjų arklius pirko kaip veislinius ir kad tai turėjo įtakos pirkimo kainai. Byloje esančiose arklių „Tekila“, „Viena- Viena“, „Jalta“, „Vėpa“ pirkimo sutartyse nenurodyta, kad Klubas šiuos arklius pirko kaip veislinius. Tokia aplinkybė nenurodyta ir pirmiau sudarytose arklių „Viena- Viena“, „Jalta“ panaudos sutartyse. Taigi minėtų aplinkybių ištyrimui būtina surinkti naujus įrodymus (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateiktose veislinio arklio sertifikato Nr.003728, Nr.003729, Nr.003730 kopijose dėl kumelių „Viena - Viena“, „Jalta“, „Vėpa“ veisliškumo nurodyta, kad jos yra mišrūnės, skyrius „Kilmė“ užpildytas nevisiškai (iš dalies užpildyta tik pirmoji iš keturių skilčių), eilutėse „Gimimo vieta, augintojas“ nurodyta, kad savininkas nežinomas. Teismas nepatikrino, ar minėti veislinio arklio kilmės sertifikatai, taip pat dėl 1996 m. gimusios kumelės „Tekila“ 2002 m. rugsėjo 2 d. surašytas veislinio arklio kilmės sertifikatas Nr.00114, atitinka Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymu ir su juo susijusiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytus veislinių gyvulių kilmės nustatymo reikalavimus (nepasiūlė pareiškėjui pateikti sertifikatų originalus ir su jų išdavimu susijusius dokumentus, nepareikalavo atitinkamos informacijos iš sertifikatus išdavusios asociacijos, Arklių veislininkystės informavimo sistemos tvarkytojo, kt.).

Kolegija taip pat pažymi, kad apelianto skundžiamu teismo sprendimu VMI ir Komisijos sprendimai buvo panaikinti pavedant atlikti papildomą pareiškėjo patikrinimą ir pagal arklių „Banginis“, „Džiazas“, „Hela“ pirkimo sandorius, nors teismas savo sprendime suabejojo tik dėl pareiškėjo apmokestinimo sumos pagal arklių „Tekila“, „Viena- Viena“, „Jalta“, „Vėpa“ pirkimo sandorius. Šioje dalyje teismo sprendimas taip pat nėra pagrįstas ir teisėtas (be motyvų).

Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 142 straipsnio 1 dalis). Nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl pirmiau paminėtų priežasčių, kolegija kitų apeliacinio skundo argumentų nevertina. Kolegija pažymi, kad nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi pasiūlyti pareiškėjui pateikti papildomus įrodymus, taip pat pats aktyviai dalyvauti papildomų įrodymų rinkimo procese (ABTĮ 40,81 straipsniai) ir juos vertindamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais bylai reikšmingų aplinkybių kontekste nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybes apie 4 arklių galimą veisliškumą ir jo galimą įtaką arklių pirkimo kainai yra reikšmingos dėl mokesčių administratoriaus 2006 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo aktu pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.