- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-09
- Bylos Nr.
- 2-783/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė
- Kreditorius
- Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorių Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Litamilk“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai uždarosios akcinės bendrovės ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje Nr. B2-898-260/2009.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. kovo 12 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2008 m. kovo 26 d., iškėlė UAB „Asotros veterinarija“ bankroto bylą. Taip pat buvo nustatytas trisdešimties dienų terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti, tačiau dalis bendrovės dokumentuose apskaitytų kreditorių, tarp jų ir Grinaičių ŽŪB bei UAB „Litamilk“, per nustatytą terminą savo reikalavimų nepareiškė, todėl teismas 2008 m. birželio 3 d. nutartimi, patenkindamas bankroto administratoriaus prašymą, įpareigojo minėtus kreditorius pateikti teismui finansinių reikalavimų dydį pagrindžiančius dokumentus.
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Litamilk“ 2008 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti jo 605,39 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Nurodė, kad savo bendrovei turėtą 20 439,02 Lt dydžio finansinį reikalavimą 2008 m. kovo 17 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleido IĮ „Santovita“.
Kreditorius Grinaičių ŽŪB 2008 m. birželio 27 d. raštu nurodė teismui, jog BUAB „Asotros veterinarija“ kreditorinių reikalavimų nereiškia, nes 2008 m. vasario 13 d. su įmone Bioveta a.s. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria perėmė iš pastarosios įmonės reikalavimo teisę į UAB „Asotros veterinarija“ 52 430,33 Lt skolą, o 2008 m. kovo 10 d. pranešė UAB „Asotros veterinarija“, kad įskaitė tarpusavio priešpriešinius vienarūšius Grinaičių ŽŪB ir UAB „Asotros veterinarija“ reikalavimus minėtai sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, be kitų klausimų, Grinaičių ŽŪB prašymą dėl 52 430,33 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BUAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje atmetė, o UAB ,,Litamilk“ 605,39 Lt kreditorinį reikalavimą patvirtino. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi panaikino šias minėtos nutarties dalis bei perdavė klausimus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 28 d. nutartimi patvirtinto kreditoriaus UAB ,,Litamilk“ 21 049,41 Lt dydžio finansinį reikalavimą bei Grinaičių ŽŪB 52 430,33 Lt finansinį reikalavimą BUAB ,,Astoros veterinarija“ bankroto byloje.
Teismas sprendė, kad IĮ „Santovita“ negali remtis prieš BUAB ,,Asotros veterinarija“ reikalavimo perleidimo faktu, todėl iškėlus bankroto bylą tarpusavio įsiskolinimų įskaitymas negalimas ir yra pagrindas tvirtinti UAB ,,Litamilk“ finansinį reikalavimą 21 049,41 Lt sumai. Teismas nurodė, kad iki bankroto bylos iškėlimo IĮ ,,Santovita“ buvo skolingas atsakovui UAB ,,Asotros veterinarija“ 20 439,02 Lt už pirktas prekes, o atsakovas buvo skolingas UAB „Litamilk“ 51 149,96 Lt. Pagal 2008 m. kovo 17 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, UAB „Litamilk“ perleido IĮ „Santovita“ 20 439,02 Lt dydžio savo reikalavimo teises į atsakovą, o IĮ „Santovita“ atliko skolų su UAB ,,Asotros veterinarija“ įskaitymą. Teismo nuomone, šis įskaitymas atsakovui BUAB ,,Asotros veterinarija“ teisinių pasekmių nesukuria, nes iki teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos UAB ,,Litamilk“ neatsiuntė atsakovui minėtos 2008 m. kovo 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties kopijos (CK 6.109 str. 1, 5 d.). Teismas nustatė, jog IĮ „Santovita“ 2008 m. kovo 19 d. faksu bei 2008 m. kovo 20 d. paštu išsiuntė UAB ,,Asotros veterinarija“ tik pranešimą dėl prievolės įskaitymo, tačiau reikalavimo perleidimo sutartis kartu nebuvo siunčiama. Šį faktą, teismo nuomone, patvirtina tai, kad pačiame pranešime nebuvo nurodyta, jog siunčiama sutartis. Be to, faksu išsiųsti pranešimą, sutartį ir aktą, tai yra septynis lapus, per 30 sekundžių (TEO LT, AB ataskaita patvirtina, kad tiek truko telekomunikacijų įvykis 2008 m. kovo 19 d. 16 val. 52 min.), teismo nuomone, yra neįmanoma. Tą patvirtina ir 2009 m. vasario 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Taip pat Lietuvos pašto kvite nurodytas 2008 m. kovo 20 d. išsiųstos korespondencijos svoris 10 g, kas yra vieno lapo apimties korespondencijos svoris. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad 2006 m. kovo 17 d. UAB „Asotros veterinarija“ ir UAB „Litamilk“ sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 7.1 punktas draudė be raštiško kitos šalies sutikimo perleisti iš sutarties kylančių teisių bei įsipareigojimų tretiesiems asmenims.
Teismas sprendė, kad Grinaičių ŽŪB buvo skolinga atsakovui 52 430, 33 Lt ir nuo 2008 m. kovo 21 d. turėjo tokio pat dydžio reikalavimo teisę atsakovui, tačiau šie priešpriešiniai reikalavimai nebuvo įskaityti laikotarpiu, kuomet įskaitymas buvo galimas, todėl patvirtino minėto dydžio Grinaičių ŽŪB finansinį reikalavimą bankroto byloje. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, jog Grinaičių ŽŪB buvo skolingas atsakovui 52 430,33 Lt už pirktas prekes, o atsakovas tokią pačią sumą buvo skolingas Grinaičių ŽŪB nuo 2008 m. kovo 21 d., tai yra nuo tada, kai atsakovui buvo pranešta apie 2008 m. vasario 13 d. reikalavimų perleidimo sutartį, kuria atsakovo kreditorius Bioveta a.s. perleido Grinaičių ŽŪB reikalavimo teises į skolininko UAB „Asotros veterinarija“ 52 430,33 Lt skolą. Apie šį perleidimą atsakovą skolininką pradinis kreditorius Bioveta a.s. informavo 2008 m. kovo 18 d. pranešimu.
Teismas sprendė, jog neįrodyti Grinaičių ŽŪB teiginiai, kad jis 2008 m. kovo 10 d. įskaitė tarpusavio įsiskolinimus su UAB „Asotros veterinarija“ bei tą pačią dieną apie tai informavo skolininką, pranešimą apie tai įteikdamas UAB „Asotros veterinarija“ darbuotojui D. V. Šią išvadą teismas grindė tuo, jog atsakovas nepripažįsta, kad per jo buvusį darbuotoją būtų gavęs pranešimą apie minėtą 2008 m. kovo 10 d. įskaitymą. Liudytoju apklaustas D. V. nieko negalėjo paaiškinti apie priimto dokumento esmę. Teismas taip pat nurodė, jog nelogiška, kad įmonėje tą pačią dieną, dėl to pačio fakto, tam pačiam asmeniui parengiami du netapataus turinio dokumentai, iš kurių nė vienas nėra registruotas pagal raštvedybos taisykles ir vienas iš jų įteikiamas adresato darbuotojui, o kitas po 8 dienų išsiunčiamas paštu. Be to, teismas pripažino, jog su abiem 2008 m. kovo 10 d. pareiškimais apie įskaitymą Grinaičių ŽŪB nepateikė UAB „Asotros veterinarija“ minėtos 2008 m. vasario 13 d. reikalavimo perleidimo sutarties (CK 6.109 str. 1, 5 d.), todėl sprendė, kad apie šią reikalavimo perleidimo sutartį atsakovą informavo pradinis kreditorius Bioveta a.s. 2008 m. kovo 21 d. (CK 6.109 str. 1, 5, 7 d.). Dėl to teismas sprendė, kad priešpriešiniai reikalavimai tarp atsakovo ir Grinaičių ŽŪB atsirado 2008 m. kovo 21 d., todėl nuo šios dienos pasidarė įmanomas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, tačiau iki 2008 m. kovo 26 d., kai priešpriešinių reikalavimų įskaitymas pasidarė neįmanomas įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, Grinaičių ŽŪB apie įskaitymą atsakovui nepranešė.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu Grinaičių ŽŪB prašo panaikinti minėtos teismo nutarties dalį, kuria patvirtintas jos 52 430,33 Lt finansinis reikalavimas BUAB ,,Asotros veterinarija“ ir klausimą išspręsti iš esmės. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Teismas ignoravo ne tik rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, tačiau ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarties motyvus. Teismas ignoravo reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo faktą, jos sudarymo datą bei aplinkybes. Grinaičių ŽŪB bei Bioveta a. s. reikalavimo perleidimo sutartį sudarė dar 2008 m. vasario 13 d. Ši sutartis yra teisėta ir galiojanti, atsakovas jos neginčija.Teismo abejonės dėl Grinaičių ŽŪB pranešimo apie įskaitymą tikrumo yra nepagrįstos ir neteisėtos. Pranešimas 2008 m. kovo 10 d. buvo įteiktas UAB ,,Asotros veterinarija“ darbuotojui D. V. , kuris jame savo ranka įrašė tikslų pranešimo apie įskaitymą gavimo laiką bei pasirašė. Tiek UAB ,,Asotros veterinarija“ veiksmai, tiek D. V. veiksmai neleido Grinaičių ŽŪB abejoti pranešimo apie įskaitymą įteikimo patikimumu. Be to, teismas nurodė, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo tik 2008 m. kovo 26 d., todėl nesuprantama ir logiškai nepaaiškinama teismo išvada, kad pranešimas apie įskaitymą buvo neįteiktas ar įteiktas ne laiku. Teismas nepagrįstai vertina aplinkybę dėl pranešimo siuntimo registruotu laišku. Pranešimą apie įskaitymą apeliantas išsiuntė UAB ,,Asotros veterinarija“ 2008 m. kovo 18 d. veikdamas apdairiai ir rūpestingai. Be to, nei buvęs atsakovo direktorius M. B. , nei buhalterė D. B. R. aiškiai nepatvirtino, ar gavo pranešimą apie įskaitymą. Jei teismui kilo įtarimas, kad pranešimas registruotu laišku nebuvo siųstas, teismas galėjo papildomai apklausti Bioveta a. s. atstovą, kuris dalyvavo laiško išsiuntimo procese. Teismo išvados prieštarauja viena kitai, nes teismas teigia, kad apeliantas apie įskaitymą nepranešė, tačiau taip pat nurodo, kad pranešimas atsakovo darbuotojui buvo įteiktas 2008 m. kovo 10 d. ir po aštuonių dienų išsiųstas paštu. Be to, net ir Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, kad Bioveta a. s. 2008 m. kovo 18 d. pranešimu informavo UAB ,,Astoros veterinarija“ apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą, o pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį, toks pranešimas yra tinkamas, kad skolininkas įvykdytų prievolę naujajam kreditoriui. Dėl to teigti, kad apeliantas dar kartą (trečią kartą) privalėjo pateikti pranešimą apie įskaitymą laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2008 m. kovo 26 d. yra neprotinga, neteisinga ir nesąžininga apelianto atžvilgiu. Net ir pavienio 2008 m. kovo 10 d. pranešimo turinys, jo įteikimo faktas, leidžia teigti, jog apeliantas tinkamai vykdė CK 6.131 ir 6.109 straipsnio reikalavimus. Apeliantas neprivalėjo pateikti reikalavimo teisių perleidimo sutarties, nes tą padarė pirminis kreditorius. Dėl to teismas netinkamai taikė CK 6.109 straipsnio pirmosios bei penktosios dalių nuostatas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu UAB ,,Litamilk“ prašo panaikinti minėtos teismu nutarties dalį, kuria patvirtintas jo finansinis reikalavimas, ir klausimą išspręsti iš esmės. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Teismas pažeidė įrodymų sąsajumo taisyklę, priėmė ir netinkamai vertino atsakovo pateiktus ir neturinčius reikšmės bylai rašytinius įrodymus. Pateiktas 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neturi loginio ryšio su įrodinėjimo dalyku ir nepaneigia aplinkybės, kad būtent naudojant IĮ ,,Santovita“ faksimilinio ryšio aparatą, išsiųsti pranešimą, sutartį bei aktą (7 lapus) per 30 sekundžių yra neįmanoma. Tokiai išvadai padaryti reikalingos specialios technikos žinios, kurių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą surašęs antstolis neturi. Teismas nepagrįstai remiasi tuo, jog pranešime nenurodoma, kad pridedama ir sutartis. Siunčiamas buvo ne lydraštis, nes CK 6.101 ir 6.130 straipsnių nuostatos reikalavimo perleidimą ir įskaitymą apibrėžia kaip atskirus savarankiškus sandorius. Tad IĮ ,,Santovita“, informuodamas BUAB ,,Asotros veterinarija“ apie įskaitymą CK 6.131 straipsnio pirmosios ir antrosios dalies pagrindu, neprivalėjo kartu su pranešimu apie prievolės įskaitymą kaip priedą siųsti sutartį ir šią aplinkybę nurodyti pranešime. Tai, kad siunčiant dokumentus paštu galėjo būti išsiųsti ne visi dokumentai ar siunčiama sutarties kopija galėjo būti padaryta abiejose popieriaus lapo pusėse, besąlygiškai neeliminuoja faktinės aplinkybės, kad faksu buvo pateikta ir sutarties kopija bei pranešimas dėl prievolės įskaitymo.Teismas, vertindamas 2006 m. kovo 17 d. sutarties Nr.0000/0317 7.1 punktą, nepagrįstai apsiribojo tik pažodiniu jos aiškinimu. Teismo minėtas draudimas neapima draudimo apeliantui atlygintinai perleisti reikalavimo teisę, kylančią iš minėtos sutarties be raštiško UAB ,,Asotros veterinarija“ sutikimo. Minėto punkto nuostatomis buvo siekiama uždrausti perduoti iš sutarties dalyko kylančias teises ir pareigas, konkrečiai įtvirtintas sutartyje ir susijusias su prekių bei jas lydinčių dokumentų perdavimu ir priėmimu.
Trečiasis asmuo IĮ ,,Santovita“ pareiškė prisidėjimą prie šio UAB ,,Litamilk“ atskirojo skundo bei prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į UAB ,,Litamilk“ atskirąjį skundą atsakovas BUAB ,,Asotros veterinarija“ prašo skundą atmesti ir teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas atskleidė bylos esmę, nustatė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai vertino surinktus įrodymus ir teisingai aiškinio bei taikė teisės normas. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas ir momentas, nuo kurio šis faktas gali būti panaudotas prieš skolininką, nesutampa, todėl iš šiuo atveju yra susidarius situacija, kai reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti, tačiau reikalavimo perleidimo faktas negali būti panaudotas prieš skolininką, nes skolininkui nepateiktas šio fakto įrodymas. Dėl to net ir nenuginčyta reikalavimo perleidimo sutartis nesukelia skolininkui teisinių pasekmių. Perleisdamas reikalavimą trečiajam asmeniui, kuris buvo skolingas nemokiam atsakovui, apeliantas siekė išvengti įstatymo nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo. Tokį siekį patvirtina skubotas, vos tik paskelbus apie 2008 m. kovo 15 d. iškeltą bankroto bylą, reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas, sutartyje įvirtinto draudimo tai daryti be kitos šalies sutikimo, nepaisymas, bei aplinkybė, jog perleistas ne visas reikalavimas, o tik jo dalis.
Motyvuojamoji dalis
Atskirieji skundai atmestini.
Nagrinėjamu atveju teismas patvirtino tiek UAB ,,Litamilk“, tiek Grinaičių ŽŪB kreditorinius reikalavimus BUAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, nes sprendė, jog šių bendrovių su trečiaisiais asmenimis sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys bei atlikti įskaitymai negalėjo sukelti teisinių pasekmių skolininkui UAB ,,Asotros veterinarija“. Tokias savo išvadas teismas grindė UAB ,,Litamilk“ atveju tuo, jog reikalavimo teisių perleidimo sutartis nebuvo įteikta skolininkui, todėl ir įskaitymas nebuvo galimas (CK 6.109 str.). Grinaičių ŽŪB atveju teismas rėmėsi tuo, jog apie reikalavimo teisių perleidimo sutartį skolininkui buvo pranešta tik 2008 m. kovo 21 d. įteikus pradinio kreditoriaus pranešimą, tačiau nuo šios dienos iki 2008 m. kovo 26 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, priešpriešinių naujojo kreditoriaus ir skolininko reikalavimų įskaitymas atliktas nebuvo. Teismas taip pat sprendė, jog šiuo atveju skolininkui nebuvo įteiktas ir pranešimas apie įskaitymą, kurį Grinaičių ŽŪB teigia įteikęs skolininkui 2008 m. kovo 10 d. per skolininko darbuotoją bei pakartotinai išsiuntęs paštu 2008 m. kovo 18 d. Apeliantai su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, nurodydami, jog tiek apie reikalavimo perleidimus, tiek apie įskaitymus skolininkas buvo tinkamai informuotas.
Taigi tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad apeliantai su trečiaisiais asmenimis sudarė minėtas reikalavimo perleidimo sutartis, tačiau nesutariama, ar apeliantai tinkamai apie reikalavimo perleidimą bei įskaitymą pranešė UAB ,,Asotros veterinarija“. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia būtina nustatyti, ar teisingai pirmosios instancijos teismas aiškino šioje byloje reikšmingas teisės normas, susijusias su tuo, kada galima laikyti reikalavimo perleidimą bei įskaitymą teisėtu bei sukeliančiu teisines pasekmes skolininkui.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimo teisės perleidimo įtaką skolininkui bei pranešimo apie perleidimą tvarką reglamentuoja CK 6.109 straipsnis. Momentas, nuo kurio naujasis kreditorius gali panaudoti reikalavimo teisės perleidimą prieš skolininką ir trečiuosius asmenis, nagrinėjamu atveju – prieš dabar jau bankrutuojančią UAB „Asotros veterinarija“, nustatomas skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar reikalavimo teisei perleisti reikalingas skolininko sutikimas, ar ne. Pirmu atveju, minėtas momentas siejamas su skolininko duotu sutikimu, antru atveju – su pranešimu skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą įteikiant jam atitinkamą perleidimo įrodymą. Įstatymas nenustato jokių specialių pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdų, vienu iš tokio tinkamo pranešimo būdų yra ir pačios reikalavimo teisės sutarties pateikimas skolininkui. Naujojo kreditoriaus pareikštas atsisakymas prievolės arba reikalavimas ją įvykdyti negalioja, jei jie pareikšti nepateikus sutarties apie reikalavimo perleidimą, o ši taisyklės gali būti netaikoma, tokiu atveju, jei pradinis kreditorius raštu pranešė skolininkui apie reikalavimo perleidimą (CK 6.109 str. 7 d.). Pagal civiliniame procese galiojančius rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principus, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Iš tokio teisinio reguliavimo akivaizdu, jog prievolė įrodyti, kad pranešimas apie reikalavimo perleidimą ar reikalavimo perleidimo sutartis buvo tinkamai įteikta skolininkui, tenka naujajam kreditoriui, siekiančiam, jog skolininkas įvykdytų jam perimtą prievolę. Dėl to, nagrinėjamu atveju naujieji kreditoriai, perėmę reikalavimo teises į skolininką UAB ,,Asotros veterinarija“, šio perėmimo pagrindu atlikę tarpusavio vienarūšių reikalavimų įskaitymus bei siekdami šiuos faktus panaudoti prieš skolininką, turi įrodyti, jog tinkamai ir laiku pranešė skolininkui apie reikalavimo teisės perėmimą ar pateikė minėtos sutarties kopiją (CPK 178 str.). Kaip teisingai konstatavo teismas, tik įrodžius šią aplinkybę būtų galima laikyti, kad reikalavimo teisės perleidimas įvyko ir buvo galima atlikti įskaitymus.
Nagrinėjamu atveju taip pat yra kilęs klausimas dėl įskaitymo tvarkos bei atlikimo tinkamumo. Dėl to svarbu pažymėti, kad nors pagal CK 6.131 straipsnio pirmąją dalį įskaitymas yra vienašalis sandoris ir tam, kad būtų įskaityta, pakanka vienos šalies išreikštos valios ir kita šalis negali jo ginčyti motyvuodama tuo, jog nedavė sutikimo, tačiau pats šis sandoris vykdomas pranešant apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 2 d.). Taigi prievolės šalis, pasinaudojusi įskaitymo teise, apie tai privalo pranešti kitai šaliai, o įskaitymas gali būti laikomas įvykusiu po šio pranešimo momento. Taigi ir šiuo atveju šalis, norinti pasinaudoti įskaitymo faktu, privalo įrodyti, kad apie įskaitymą buvo tinkamai pranešta kitai šaliai (CK 178 str.).
Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, nagrinėjamas ginčas iš esmės yra susijęs ne su teisės normų aiškinimu ar skirtingu suvokimu, o su fakto klausimais, tai yra aplinkybe, ar skolininkas buvo tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimus bei įskaitymus, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog civiliniame procese taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė, kuri yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Pagal šį principą, išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-113/2003;ir kt.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei atsižvelgdama į nurodytą teisės aiškinimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantai, siekdami remtis reikalavimo teisių perleidimu bei įskaitymu prieš BUAB ,,Asotros veterinarija“, privalo įrodyti, jog apie šiuos sandorius skolininkas buvo tinkamai informuotas, tačiau nagrinėjamu atveju to nepadarė (CPK 178, 185 str.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:
Dėl UAB ,,Litamilk“ atskirojo skundo
Kaip minėta, skundžiama nutartimi teismas patvirtino 21 049,41 Lt dydžio UAB ,,Litamilk“ kreditorinį reikalavimą BUAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje. Apeliantas UAB ,,Litamilk“ su tokia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, jog 2008 m. kovo 17 d. su IĮ ,,Santovita“ sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria pastarajai bendrovei perleido 20 439,02 Lt dydžio reikalavimo teisę į UAB ,,Asotros veterinarija“. Apelianto teigimu dėl to jis neturi bankrutuojančiai bendrovei reikalavimų, o IĮ ,,Santovita“, perėmęs reikalavimo teisę, atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Apelianto nuomone, IĮ ,,Santovita“ galėjo naudoti reikalavimo teisės perleidimo faktą prieš skolininką ir atlikti reikalavimų įskaitymą, nes apie įskaitymą jis pranešė UAB ,,Asotros veterinarija“ 2008 m. kovo 19 d. faksimiliniu pranešimu, kartu nusiųsdamas ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, o 2008 m. kovo 20 d. skolininkui dar kartą išsiuntė pranešimą apie įskaitymą bei minėtą sutartį paštu (CK 6.109 str. 1, 5, 7 d.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus apelianto teiginius kaip nepagrįstus, nurodydamas, jog bylos duomenys nepatvirtina apelianto argumentų, kad kartu su 2008 m. kovo 19 d. faksimiliniu pranešimu bei 2008 m. kovo 20 d. registruotu paštu siustu pranešimu apie įskaitymą buvo siunčiama ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis (CPK 185 str.).
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, teismas savo išvadą, jog kartu su pranešimu apie įskaitymą skolininkui nebuvo siunčiama reikalavimo teisių perleidimo sutartis, grindė atsakovo BUAB ,,Asotros veterinarija“ pateiktais įrodymais, susijusiais su techninėmis objektyviomis dokumentų siuntimo aplinkybėmis – septynių popieriaus lapų dokumento siuntimo faksu trukme, siuntos svoriu, bei tuo, kad pranešime nenurodyta, jog pridedama ginčo sutartis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo nurodytos aplinkybės atitinka faktinę situaciją: reikalavimo perleidimo sutartis, reikalavimo teisių perleidimo aktas bei 2008 m. kovo 17 d. pranešimas apie įskaitymą iš tiesų turėjo sudaryti septynių popieriaus lapų siuntą (t. 1, b. l. 148-154, 55-60, 183-189). Iš TEO LT, AB ataskaitos matyti, jog ryšio trukmė, siunčiant dokumentus skolininkui, truko 30 sekundžių, o antstolis 2009 m. vasario 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole patvirtino, jog septynių lapų siuntimas truko 1 minutę bei 41 sekundę (t. 1, b. l. 182). Taip pat iš pašto kvito, kuris patvirtina apie 2008 m. kovo 20 d. siuntą UAB ,,Asotros veterinarija“ matyti, jog siuntos svoris buvo 10 g, tuo tarpu kiti atsakovo pateikti pašto kvitai patvirtina, jog pašto siuntos, kuria siųstas vienas lapas, svoris buvo 11 g, o siuntos, kuria siųsti septyni lapai - 40 g (t. 1, b. l. 87, 160-164). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog dokumentą siunčiant faksu, jo viršuje fakso aparatas palieka žymes apie siuntėją, fakso numerį bei siuntimo datą. Byloje yra 2008 m. kovo 17 d. pranešimo apie įskaitymą kopija su tokia žyma (t. 1, b. l. 148, 173, 183), tačiau reikalavimo perleidimo sutarties kopijos su tokiomis žymomis nėra.
Tuo tarpu apeliantas, nesutikdamas su minėta teismo išvada, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių anksčiau minėtas aplinkybes (CPK 178 str.). Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantas tik išreiškia savo abejones dėl faksimilinio ryšio aparato techninių galimybių, galimos klaidos siunčiant dokumentus paštu ar atspausdinus sutarties kopiją ant abiejų popieriaus lapų pusių. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teigti, jog IĮ ,,Santovita“ faksimilinio ryšio aparatas galėjo persiusti septynis lapus per 30 sekundžių. Be to, pagal byloje esančiuose faksu siųsto pranešimo nuorašuose faksimilinio ryšio aparato padarytas žymas pranešimas iš viso buvo gautas ne iš IĮ ,,Santovita“, o iš UAB ,,Litamilk“ (t. 1, b. l. 88, 148, 173, 183).
Atmestini apelianto argumentai, kad teismas negalėjo remtis minėtu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Iš šio protokolo turinio matyti, jog buvo tiriama ir konstatuojama konkreti aplinkybė – kiek laiko siunčiamas faksimilinis pranešimas, susidedantis iš septynių lapų. Tai, atsižvelgiant į apelianto nurodytą teiginį, jog buvo siunčiamas ne tik pranešimas apie įskaitymą, tačiau ir reikalavimo perleidimo sutartis, bei į šių dokumentų siuntimo laiką, leidžia abejoti, ar kartu su pranešimu buvo siunčiama ir sutartis. Taigi šios aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su nagrinėjamu klausimu – ar buvo skolininkui pateikta reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Be to, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad aplinkybėms, susijusioms su faksimilinio pranešimo siuntimo trukme, konstatuoti reikalingos specialios technikos žinios, nes minėtame protokole nėra nagrinėjami klausimai, susiję su fakso aparatų ypatybėmis, ryšio perdavimu ar pan., o tiesiog konstatuojama, kiek užtruko septynių lapų perdavimas minėtu ryšiu. Tokį perdavimą sugeba atlikti kiekvienas faksimilinio ryšio paslauga besinaudojantis vartotojas ir tam nėra reikalingos specialios technikos žinios (CPK 185 str.).
Abejonių, jog skolininkui nebuvo siunčiamas reikalavimo teisių perleidimo sutarties nuorašas, nepaneigia ir apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, jog pranešime apie įskaitymą nenurodoma apie sutarties pridėjimą. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad reikalavimo perleidimas ir įskaitymas apibrėžiami kaip atskiri sandoriai ir informuojant apie įskaitymą nėra privaloma pridėti reikalavimo perleidimo sutartį, tačiau pranešime minėta sutartis yra minima, todėl logiškai galima būtų tikėtis, jog ji bus pridedama prie pranešimo apie įskaitymą kaip šio įskaitymo teisinis pagrindas. Tokią išvadą patvirtina ir paties apelianto teiginiai, jog ši sutartis buvo siunčiama kartu su pranešimu.
Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgdama į minėtą šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jos remiasi, bei į tikėtinumo taisyklę, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pateiktų įrodymų visuma leidžia laikyti labiau tikėtina, kad ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutartis UAB ,,Asotros veterinarija“ 2008 m. kovo 19 d. faksimiliniu ryšiu bei 2008 m. kovo 20 d. registruotu paštu nebuvo siunčiama kartu su 2008 m. kovo 17 d. pranešimu apie įskaitymą (CPK 185 str.). Apeliantas priešingai neįrodė (CPK 178 str.).
Taip pat atmestini apelianto teiginiai, kad teismas nepagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog UAB ,,Asotros veterinarija“ ir UAB ,,Litamilk“ 2006 m. kovo 17 d. pirkimo – pardavimo sutarties 7.1 punktas draudė be raštiško kitos šalies sutikimo perleisti iš sutarties kylančių teisių ir pareigų tretiesiems asmenims (t. 1, b. l. 44). Apelianto teigimu, minėtas draudimas neapima draudimo apeliantui atlygintinai perleisti reikalavimo teisę, kylančią iš minėtos sutarties be raštiško UAB ,,Asotros veterinarija“ sutikimo, nes minėto punkto nuostatomis buvo siekiama uždrausti perduoti iš sutarties dalyko kylančias teises ir pareigas, konkrečiai įtvirtintas sutartyje ir susijusias su prekių bei jas lydinčių dokumentų perdavimu ir priėmimu. Tačiau, kaip matyti iš minėto sutarties punkto, jame nėra konkrečiai išvardijamos ar nurodomos teisės bei pareigos, kurių atžvilgiu šis apribojimas, tai yra reikalavimas gauti kitos sutarties šalies sutikimą, yra taikomas. Tuo tarpu iš ginčo reikalavimo teisių perleidimo sutarties matyti, jog pirkėjas liko skolingas pardavėjui pagal minėtą pirkimo – pardavimo sutartį ir ši reikalavimo teisė į skolą už prekes ir buvo perleista. Akivaizdu, jog teisė reikalauti atsiskaityti už parduotas prekes ir pareiga atsisakyti tiesiogiai kyla iš pirkimo – pardavimo sutarties dalyko (CK 6.305 str.), todėl nėra jokio pagrindo minėtą sutarties punktą aiškinti kitaip, nei tai darė teismas (CPK 185 str.).
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bylos medžiaga leidžia laikyti, jog nebuvo įvykdytas įstatymo keliamas reikalavimas pateikti skolininkui reikalavimo perleidimo sutartį, o apeliantas priešingai neįrodė, todėl teisinga teismo išvada, jog reikalavimo perleidimo fakto negalima naudoti prieš skolininką UAB ,,Asotros veterinarija“ (CK 6.109 str.) ir įskaitymas negalėjo būti atliktas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino 21 049,41 Lt dydžio UAB ,,Litamilk“ finansinį reikalavimą BUAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje, o atskirajame skunde nurodyti argumentai šios išvados nepaneigia (CPK 185, 263 str.). Esant tokioms aplinkybėms, UAB ,,Litamilk“ atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama minėtos nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Dėl Grinaičių ŽŪB atskirojo skundo
Teismas skundžiama nutartimi patvirtino 52 460,33 Lt dydžio Grinaičių ŽŪB kreditorinį reikalavimą BUAB ,,Asotros veterinarija“ bankroto byloje. Tokią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog: pirma, Grinaičių ŽŪB neįrodė, jog UAB ,,Asotros veterinarija“ buvo įteiktas 2008 m. kovo 10 d. pranešimas apie įskaitymą, be to, nėra duomenų, jog kartu su šiuo pranešimu būtų siųstas reikalavimo teisių perleidimo sutarties nuorašas (CK 6.109 str.); antra, pradinis kreditorius Bioveta a. s. apie reikalavimo teisės perleidimą skolininkui pranešė 2008 m. kovo 18 d. pranešimu tik 2008 m. kovo 21 d. (t. 1, b. l. 36) ir nuo šios dienos galėjo būti atliekamas įskaitymas, tačiau naujasis kreditorius Grinučių ŽŪB apie tai skolininko neinformavo, o 2008 m. kovo 26 d. įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo tai tapo neįmanoma.
Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta bei teisėta, o apeliantas nepateikė ją paneigiančių įrodymų (CPK 185 str.).
Pirma, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, jog skolininkui UAB ,,Asotros veterinarija“ minėta 2008 m. vasario 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis būtų įteikta anksčiau, nei apie ją 2008 m. kovo 18 d. pranešimu, skolininko gautu 2008 m. kovo 21 d., informavo pradinis kreditorius Bioveta a. s. Šioje nutartyje jau buvo minėta, jog pagal CK 6.109 straipsnio nuostatas, naujojo kreditoriaus pareikštas reikalavimas įvykdyti prievolę negalioja, jei jis pareikštas nepateikus sutarties apie reikalavimo perleidimą, o ši taisyklė gali būti netaikoma tokiu atveju, jei pradinis kreditorius raštu pranešė skolininkui apie reikalavimo perleidimą (CK 6.109 str. 7 d.). Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad 2008 m. kovo 10 d. atliko įskaitymą ir apie tai informavo skolininką, įteikdamas pranešimą apie įskaitymą pastarojo darbuotojui (t. 1, b. l. 66), tačiau apeliantas neįrodinėja ir nepateikia jokių duomenų apie tai, jog kartu skolininkui būtų buvusi įteikta ir šio įskaitymo pagrindu buvusi 2008 m. vasario 13 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis (CPK 178 str.). Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad skolininkas UAB ,,Asotros veterinarija“ apie minėtą reikalavimo perleidimo sutartį buvo informuotas pradinio kreditoriaus Bioveta a. s. 2008 m. kovo 18 d. pranešimu, kuri skolininkas gavo 2008 m. kovo 21 d. (t. 1, b. l. 29, 36). Esant tokiai situacijai, teismas pagrįstai sprendė, jog, kaip ir kreditoriaus UAB ,,Litamilk“ atveju, net ir tokiu atveju, jei apelianto pranešimas apie įskaitymą būtų buvęs įteiktas 2008 m. kovo 10 d., jis negalėtų sukelti skolininkui teisinių pasekmių, nes kartu su juo nebuvo pateikta jo pagrindu buvusi reikalavimo perleidimo sutartis (CK 6.109 str.). Dėl to, apeliantui neįrodžius kitaip, turi būti laikoma, jog apie šią reikalavimo perleidimo sutartį skolininkas buvo informuotas 2008 m. kovo 21 d. pradinio kreditoriaus ir nuo šios dienos galėjo būti sprendžiamas įskaitymo atlikimo klausimas (CPK 185 str.). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas pagrįstai nurodė, kad priešpriešiniai reikalavimai tarp atsakovo ir Grinaičių ŽŪB atsirado 2008 m. kovo 21 d., todėl tik nuo šios dienos pasidarė įmanomas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Taigi, kaip buvo nurodęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartyje, kad net jeigu reikalavimo perleidimo sandoris sudarytas ir apie jį pranešta iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, būtina spręsti klausimą dėl įskaitymo teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai, jog teismas ignoravo Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarties motyvus. Taip pat atmestini apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai, jog teismas ignoravo reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo faktą, jos sudarymo datą bei aplinkybes, jog minėta reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti, jog vien 2008 m. kovo 10 d. parnešimo apie įskaitymą turinys bei įteikimo faktas leidžia teigti apie tinkamą CK 6.131 bei 6.109 straipsnių reikalavimų įgyvendinimą ir pan. Kaip ir UAB ,,Litamilk“ atveju, reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumas neturi įtakos tam, kad, nepateikus šios sutarties skolininkui, ji pastarajam nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti atliekamas įskaitymas, nors sutartis ir nepripažinta negaliojančia. Apeliantas teisus teigdamas, jog jis neprivalėjo pateikti reikalavimo teisių perleidimo sutarties, nes tą padarė pirminis kreditorius, tačiau kreditorius tai atliko, kaip minėta, tik 2008 m. kovo 21 d., todėl tik nuo tada atsirado reikalavimo teisių perleidimo teisinės pasekmės skolininkui.
Atsakovo argumentai, kad prie 2008 m. kovo 18 d. Bioveta a. s. siųsto pranešimo nebuvo pateikta minėta reikalavimo perleidimo sutarties kopija, nekeičia situacijos ir nėra teisiškai reikšmingi, nes, kaip minėta, pagal CK 6.109 straipsnio septintąją dalį, reikalavimas pateikti reikalavimo teisių perleidimo sutartį nėra taikomas, jei pradinis kreditorius raštu pranešė skolininkui apie reikalavimo perleidimą.
Antra, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai teigti, jog apelianto pranešimas apie įskaitymą buvo įteiktas skolininkui UAB ,,Asotros veterinarija“ 2008 m. kovo 10 d. per darbuotoją ar 2008 m. kovo 18 d. paštu siunčiant jį kartu su Bioveta a. s. pranešimu apie reikalavimo perleidimą (CPK 185 str.).
Pagal minėtą šalių rungimosi bei dispozityvumo principą, kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, o pateikti įrodymai vertinami vadovaujantis tikėtinumo taisykle. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, jog pranešimas apie įskaitymą buvo gautas. Buvęs UAB ,,Asotros veterinarija“ direktorius M. B. 2008 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje nurodė, kad neatliko įskaitymo, nes negavo pranešimo, o buvusi buhalterė D. B. R. paaiškino, jog ji tikrai negavo minėto pranešimo (t. 1, b. l. 70, 72). Liudytojas D. V. 2009 m. kovo 2 d. teismo posėdyje nurodė, kad pasirašytą pranešimą apie įskaitymą gavo ir pristatė į raštinę, tačiau jis nieko negalėjo paaiškinti apie atliktus įskaitymus (t. 2, b. l. 8-9). Dėl to atmestini apelianto teiginiai, jog liudytojų parodymai yra neprieštaringi, papildo vieni kitus bei vienareikšmiškai patvirtina apelianto teiginius.
Be to, kaip matyti iš 2008 m. kovo 10 d. pranešimo apie įskaitymą, kuris yra pasirašytas skolininko darbuotojo, bei 2008 m. kovo 10 d. pranešimo, prie kurio yra pridėtas pašto kvitas, šių pranešimų turinys nėra identiškas (t. 1, b. l. 66, 67). Taigi tai nėra du to paties rašto egzemplioriai, o skirtingi raštai apie tą patį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas pagrįstai nurodė, kad abejotinas dviejų raštų, kurie yra tos pačios dienos, tačiau skirtingo turinio, įteikimo darbuotojui bei siuntimo pakartotinai paštu po aštuonių dienų, tikslingumas ir logiškumas. Šias abejones patvirtina ir prieštaringa apelianto pozicija: jis nurodo, jog neturėjo pagrindo abejoti, kad įteikia tinkamam skolininko atstovui, tačiau vis tiek išsiuntė raštą pakartotinai paštu praėjus aštuonioms dienoms, nes, apelianto teigimu, nei buvęs atsakovo direktorius, nei buhalterė aiškiai nepatvirtino, ar gavo pranešimą apie įskaitymą. Taip pat reikšminga ir teismo nurodyta aplinkybė, jog apelianto nurodyti 2008 m. kovo 10 d. pranešimai nė vienas nėra registruotas pagal raštvedybos taisykles. Apeliantas šio teismo teiginio nepaneigė, nepateikė išrašų iš siunčiamų raštų registro žurnalų, kurie patvirtintų, jog minėti raštai iš tiesų buvo siųsti (CPK 178 str.).
Abejones dėl to, jog skolininkui buvo įteiktas pranešimas apie įskaitymą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Pavyzdžiui, apelianto atstovas 2008 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje paaiškino, kad pranešimas apie įskaitymą paštu buvo siunčiamas kartu su Bioveta a. s. pranešimu apie reikalavimo teisių perleidimą, tai yra jie buvo įdėti į tą patį voką (t. 1, b. l. 71), tačiau iš pašto kvito, kuriuo apeliantas grindžia šio voko išsiuntimą, matyti, kad siuntos svoris buvo 10 g (t. 1, b. l. 67), kas, kaip jau buvo minėta anksčiau šioje nutartyje, yra vieno lapo svoris. Be to, apelianto atstovė 2008 m. balandžio 17 d. rašte BUAB ,,Asotros veterinarija“ administratoriui atsakydama į raginimą sumokėti skolą, nurodo, jog šios prievolės įvykdymas negali būti reikalaujamas, nes buvo sudaryta 2008 m. vasario 13 d. reikalavimo perleidimo sutartis, o Bioveta a. s. 2008 m. kovo 18 d. registruotu laišku išsiuntė UAB ,,Asotros veterinarija“ pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą. Šiame rašte nei įskaitymas, nei pranešimai apie jį nėra minimi (t. 1, b. l. 33). Apeliantas apie atliktą įskaitymą bei minėtų 2008 m. kovo 10 d. pranešimų kopijas teismui pateikė tik 2008 m. birželio 27 d. (t. 1, b. l. 63).
Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė teiginių dėl pranešimų apie įskaitymą siuntimo skolininkui, o bylos medžiaga leidžia laikyti labiau tikėtina faktą, jog tokie pranešimai siųsti nebuvo (CPK 178, 185 str.).
Atmestini apelianto argumentai, jog jei teismui kilo įtarimas, kad pranešimas registruotu laišku nebuvo siųstas, teismas galėjo papildomai apklausti Bioveta a. s. atstovą, kuris dalyvavo laiško išsiuntimo procese. Kaip minėta, pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.).
Trečia, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tik 2008 m. kovo 21 d. informavus skolininką apie reikalavimo perleidimą, galėjo būti atliekamas ir įskaitymas, tačiau byloje nėra duomenų, jog apeliantas apie jį būtų pranešęs skolininkui apie įskaitymą šiuo laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2008 m. kovo 26 d., kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti skolininko bankroto bylą. Dėl to teisėta teismo išvada, kad įskaitymas atliktas nebuvo ir apelianto finansinis reikalavimas bankroto byloje turi būti patvirtintas (CPK 263 str.).
Atmestinas apelianto teiginys, jog nesuprantama tokia teismo išvada, nes pats teismas nurodė, kad nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo tik 2008 m. kovo 26 d. Kaip minėta, nėra pakankamai duomenų, kurie leistų spręsti, kad parnešimas apie įskaitymą atsakovui apskritai buvo įteiktas. Be to, jo įteikimas anksčiau nei 2008 m. kovo 21 d. negalėjo sukelti teisinių pasekmių, nes tuo metu skolininkas dar nebuvo informuotas apie reikalavimo perleidimo sutartį ir šį jam neturėjo teisinių pasekmių.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Grinaičių ŽŪB buvo skolinga atsakovui 52 430, 33 Lt ir nuo 2008 m. kovo 21 d. turėjo tokio pat dydžio reikalavimo teisę atsakovui, tačiau šie priešpriešiniai reikalavimai nebuvo įskaityti laikotarpiu, kuomet įskaitymas buvo galimas, todėl teisėtai patvirtino minėto dydžio Grinaičių ŽŪB finansinį reikalavimą bankroto byloje. Apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai neduoda pagrindo kitokiai išvadai (CPK 185 str.).
Pažymėtina, jog minėtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl apeliantų reikalavimų tvirtinimo sustiprina ir kitos reikšmingos aplinkybės bei jų visuma. Kaip minėta, apeliantams tenka pareiga įrodyti, jog reikalavimų perleidimo sutartys bei pranešimai buvo laiku įteikti skolininkui, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė savo siunčiamų dokumentų registracijos žurnalų išrašų, sudarytų sutarčių registrų žurnalų ir kitų rašytinių įrodymų, kuriuose, kaip žinoma, privaloma fiksuoti juridinio asmens atliekamus veiksmus, tarp jų ir sudaromus sandorius (CPK 185 str.). Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartyje yra konstatavęs, kad administratorius neįrodė savo teiginių dėl ginčo reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo atgaline data, tai yra jų fiktyvumo. Tačiau teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad šioje byloje yra reikšmingas viešas interesas, atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nustatytos bei šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės, susijusios su reikalavimo teisių perleidimais, leidžia svarstyti, ar šių sandorių šalys buvo sąžiningos, ar nėra pagrindo Pauliano ieškiniui (CK 6.66 str.), turint galvoje šių sutarčių sudarymo bei bankroto proceso pradžios laiką.
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.