- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-08-22
- Bylos Nr.
- I2-9844-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01938-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- I. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės – Lavrinovič, Indrės Pukanasytės – Biekšės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. D. (I. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 24S107774 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad Sprendimu panaikintas pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi Nr. 760304863, galiojęs iki 2025 m. lapkričio 6 d. Pareiškėjas paaiškina, kad su UAB „A“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 0208/337. Pareiškėjo teigimu, Bendrovė prisiėmė atsakomybę už pareiškėjo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje ir parengė visus reikalingus dokumentus leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje gauti.
Nurodo, kad 2023 m. spalio 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir UTPĮ, ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. lapkričio 6 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760304863, galiojantis iki 2025 m. lapkričio 6 d.
Pareiškėjas mano, kad atsakingas darbuotojas - konsulinis pareigūnas teisingai išaiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno ir nacionalinių vizų išdavimą užsieniečiams, bei atskleidė esmines bylos aplinkybes, ir tik gavęs atsakovo garantinį raštą, kad jis prisiima atsakomybę aprūpinti ieškovą darbu, nusprendė išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad konsulinis pareigūnas įvertino tai, jog pareiškėjas yra specialistas, turintis didesnę nei dvejų metų patirtį logistikos srityje, turėjo Bendrovės įsipareigojimą, t. y. darbo sutartį be to, iš pateiktų dokumentų matyti, kad jis yra kvalifikuotas specialistas (Tadžikistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybinės eismo inspekcijos išduotas CE kategorijos vairuotojo pažymėjimas). Pažymi, kad profesijų, kurioms Lietuvoje trūksta darbuotojų, sąraše, tarptautinių krovinių pervežimo sunkvežimio vairuotojo profesijai taikomas tik reikalavimas turėti užsieniečio turimą kvalifikaciją, su darbu susijusį CE kategorijos vairuotojo pažymėjimą, kaip įrodymą, kad jis atitinka paskelbtai darbo vietai nustatytiems reikalavimams. Kiti reikalavimai (darbo patirtis ir pan.) šiame sąraše nenustatyti.
Pareiškėjas paaiškina, kad 2023 m. gruodžio 26 d. atvykęs į Lietuvos Respubliką UAB „A‘ vadovybės nurodymu, jis vyko praktiniam egzaminui - krovininės transporto priemonės su puspriekabe statymo 90 laipsnių kampu patikrinimui, bet dėl oro sąlygų, kurios iš dalies neleido matyti iš šoninių veidrodėlių ir nebuvo matomos orientacinės linijos stovėjimo aikštelėje, nepavyko išlaikyti bandomojo važiavimo (praktinio parkavimo egzamino). Dėl to jis buvo informuotas, kad jo darbo sutartis bus nutraukta.
Po to pareiškėjas ne kartą kreipėsi į personalo skyrių ir kitus darbuotojus, prašydamas suteikti jam galimybę laikyti egzaminą ar mokytis pagal mokamų kursų programą, tačiau kiekvieną kartą gaudavo neigiamą atsakymą. UAB „A“ darbuotojai po šio įvykio dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių pradėjo sąmoningai jį ignoruoti, o jo prašymui atlikti praktiką (darbą) nebuvo suteikta konkreti aktuali informacija, ir nebuvo paaiškinta, kaip jam toliau elgtis būnant Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl dėl UAB „A“ neteisėtų veiksmų ieškovas liko be darbo ir buvo priverstas ieškoti darbo kitoje analogiškoje logistikos įmonėje.
Pareiškėjo nuomone, UAB „A“ darbuotojai kvietė ieškovą, greičiausiai tam, kad išgautų kokią nors turtinę naudą, ar statistikos tikslais. Be to, Bendrovė nepagrįstai atsisakė pasirašyti darbo sutartį ir dėl tokių neteisėtų UAB „A“ veiksmų ir neveikimo, pareiškėjas patyrė materialinę ir moralinę žalą. Dėl UAB „A“ darbuotojų sąmoningų veiksmų, buvo pažeistos esminės darbo teisės normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos darbo kodekse
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad 2024 m. balandžio 26 d. gavo elektronini laišką - pranešimą apie tai, kad atsakovo Sprendimu jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad jis, teikdamas prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė numatomo buvimo tikslą ir sąlygas, kur pateikė išsamią informaciją apie savo tolimesnius ketinimus Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. norą vykdyti darbo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintą profesijų sąrašą 2023 metams, tai yra dirbti krovininės transporto priemonės tarptautiniams krovinių pervežimams vairuotoju (kodas 833209).
Pažymi, kad atsakovas priimdamas sprendimą, nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neva neturi pakankamai lėšų ir/ar negauna nuolatinių pajamų, kurių pakaktų gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, atsakovas, nesudarė būtinų sąlygų užtikrinti pareiškėjui valstybės garantuojamas procesines teises. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti nauja leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, nesudaręs su UAB „A" darbo sutarties, 2024 m. sausio 15 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, nurodydamas, kad ketina dirbti UAB „A". Pažymi, kad nėra jokiu duomenų, kurių pagrindu galima būtu daryti išvadą, jog duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento Sprendimas yra neobjektyvus, nemotyvuotas, nepagrįstas bei neteisėtas, pažeidžiantis žmogaus pagrindines teises bei gero administravimo ir proporcingumo principus, o taip pat prieštaraujantis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijams, todėl jis turėtų būti panaikintas.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2023 m. liepos 12 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „A“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. spalio 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S195023 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. lapkričio 6 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760304863, galiojantis iki 2025 m. lapkričio 6 d., pareiškėjui įteiktas 2023 m. lapkričio 20 d.
Nurodo, kad duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau - ir VSDFV). Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, nes jis neatitiko kvalifikacijos reikalavimų.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis Sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas atkreipia dėmesį, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, yra Įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties ir negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai.
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1386 Eur. Kadangi darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta, jis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos - darbo užmokestis), Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad leidimų gyventi išdavimą ir panaikinimą reglamentuoja Įstatymas, o ne Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos aprašas, kaip nurodo pareiškėjas skunde. Nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas pažeidė pagrindines procedūras ar taisykles turėjusias užtikrinti objektyvų vertinimą, tačiau nenurodė tiksliai, kokias procedūros, nuostatos ar taisyklės buvo pažeistos, todėl jo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs. Be to, nesuprantama, apie kokias valstybines garantuojamas procesines teises kalba pareiškėjas skunde.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, ar draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl ši skundo argumentų dalis atmestina kaip nepagrįsta. Akivaizdu, kad pareiškėjas savo skunde plačiai cituoja teismų praktika nenurodydamas bylos numerio, o be to, bylos aplinkybės ir sprendimų pagrindai nėra tapatus.
Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Migracijos departamentas mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, nagrinėjamu atveju ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.
Mano, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas papildomai pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės pakartojo skunde nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nesutiko su pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytomis aplinkybėmis, prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 24S107774, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Uzbekistano Respublikos pilietis gimęs 1998 m. spalio 18 d. turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760304863, galiojusį iki 2025 m. lapkričio 6 d., kuris ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas.
Į bylą yra pateiktas pareiškėjo 2023 m. liepos 12 d. prašymas Nr. 2305-LLG-7441 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pagal darbo sutartį su UAB „A“. Prašyme nenurodyta, kad pareiškėjas planuoja užsiimti alternatyviomis veiklomis Lietuvoje, nurodomas planuojamas gauti darbo užmokestis –1386,00 Eur, kurį pareiškėjas įvardija vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.
Byloje pateiktas UAB „A“ tarpininkavimo raštas Nr. 20230523-092712, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas bus įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pagal neterminuotą darbo sutartį, o numatomo mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 1386,00 Eur.
Byloje taip pat pateiktas UAB „A“ 2024 m. sausio 8 d. pranešimas MIGRIS sistemoje, kuriame Bendrovė informavo, kad pareiškėjas neįdarbintas, nes neišlaikė egzamino.
Remiantis į bylą pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėjas UAB „A“ įdarbintas nebuvo, jokiose kitose įmonėse Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nedirba.
Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S107774 tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojantis Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (ginčui aktuali UTPĮ redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 7 d.).
Įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; o kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (Įstatymo 44 straipsnio 3-6 dalys).
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Remiantis nurodytų teisės aktų nuostatų analize, konstatuotina, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ar panaikinimo, todėl laikytina, jog Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Kaip nurodyta Sprendime, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas, nes pareiškėjas nebuvo įdarbintas UAB „A“, su juo darbo sutartis nebuvo sudaryta. Sprendime nurodyta ir tai, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta dėl to, kad pareiškėjas neatitinka kvalifikacijos reikalavimų. Į bylą pateiktame Bendrovės pranešime Migracijos departamentui nurodyta, kad pareiškėjas neišlaikė egzamino. Pareiškėjas šių Migracijos departamento Sprendime nurodytų faktų neginčija. Tai paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė.
Minėta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, jokiose kitose įmonėse nedirba. Pažymėtina ir tai, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, yra Įstatymo nustatytas savarankiškas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas, nei skunde, nei papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus.
Pažymėtina, kad, nors pareiškėjas tvirtina, jog nepagrįstai konstatuota, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas gavo leidimą gyventi tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti UAB „A“, kur jam turėjo būti mokamas 1 386 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjas iš viso nepradėjo dirbti UAB „A“, negavo darbo užmokesčio. Kaip skunde nurodo pats pareiškėjas, jis neišlaikė (pareiškėjo teigimu, dėl oro sąlygų) krovininės transporto priemonės su priekaba praktinio parkavimo patikrinimo. Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti ir nurodydamas ketinimą dirbti krovininės transporto priemonės tarptautiniams krovinių pervežimams vairuotoju, tačiau neturėdamas tam reikiamos kvalifikacijos, tikėtina nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją.
Prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra numatomas darbo užmokestis, gaunamas Bendrovėje, jis kitų pragyvenimo lėšų šaltinių nenurodė, o iš nurodyto lėšų šaltinio atitinkamų pajamų negavo, visiškai nedirbo. Teismų praktikoje tokia aplinkybė vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1786-575/2024; kt.). Be to, pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu turėjo pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje, taigi ir šio Sprendime konstatuoto leidimo gyventi panaikinimo pagrindo nepaneigė.
Iš pateiktų faktinių aplinkybių (kurių neneigia ir pareiškėjas), akivaizdu, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytų imperatyvių pagrindų buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas sutinka su Migracijos departamento argumentais, kad leidimų gyventi išdavimą ir panaikinimą reglamentuoja Įstatymas, o ne Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos aprašas, kaip nurodo pareiškėjas skunde, taip pat, kad pareiškėjo argumentai, susiję su procedūrinių taisyklių pažeidimu, vertintini kaip deklaratyvūs.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą ar draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl dėl pareiškėjo argumentų šiais aspektais, teismas plačiau nepasisakys.
Teismas sutinka ir su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatymo bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.
Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. balandžio 24 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą Nr. 24S107774, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760304863, galiojęs iki 2025 m. lapkričio 6 d., todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. D. (I. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.