Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui K. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje - C. S. A. dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti 2020-11-13 Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, ir VMVT) nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjai paskirta 300 Eur bauda už Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (toliau- ir Maisto įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kadangi pareiškėjos pateiktoje rinkai šaldytoje paukštienoje buvo nustatyti patogeniniai mikroorganizmai – Salmonella Enteritidis.

Pareiškėja nesutikdama su Nutarimu nurodo, kad Tarnyba nepagrįstai konstatavo Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Pažymi, kad Tarnyba Nutarime įrodinėdama pareiškėjos kaltę turėjo pagrįsti kaip pasireiškė pareiškėjos kaltė dėl taikomos administracinės atsakomybės. Nurodo, kad pareiškėja UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jokios produkcijos negamino, ji ją įsigijo iš ES rinkos, į kurią produkciją pateikė sertifikuota ES įmonė C. S. A. Pareiškėja, nusipirkusi produkciją iš C. S. A. jos niekam nepardavė, visa įsigyta produkcijos partija buvo sandėliuojama ir visa buvo sunaikinta vykdant Tarnybos 2019-12-11 priimtą sprendimą Nr. 69SV-643 ,,Dėl produkto tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“, kurio pagrįstumo ir teisėtumo pareiškėja net nekvestionavo. Atsižvelgiant į šiuos faktus teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nei jokių neteisėtų pareiškėjos veiksmų, nei kaltės.

Taip pat pažymi, kad Tarnyba pareiškėjos sandėlyje buvusios produkcijos net netyrė, o rėmėsi iš kažkur gautu pranešimu (tikėtinai, kad iš kitos ES šalies) apie toje pačioje gamintojo produkcijos partijoje nustatytą Salmonella Enteritidis. Taigi mano, kad atsakovė net nenustatė (neįrodė) aplinkybės, kad pareiškėjos produkcija buvo netinkama, t. y. paties pažeidimo fakto.

Pareiškėja teigia, jog ginčijamas Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, kadangi jame Tarnyba tik išvardino bendro pobūdžio normas, tačiau kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjos neteisėti veiksmai ir kaltė neįvardino. Pažymi, kad pareiškėja daro prielaidą, jog Tarnyba bausdama pareiškėją už Lenkijos Respublikos gamintojo veiksmus, siekia, kad pareiškėja įsigytų produkciją pavyzdžiui iš Lietuvos Respublikos gamintojų, o tokia atsakovės veikla reiškia lygiaverčio poveikio priemonių taikymą ir yra šiurkštus Europos Sąjungos teisės pažeidimas.

Pareiškėja prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikiant klausimus: 1) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinamas taip, kad nesaugų maisto produktą pašalinti iš rinkos, taip pat jį sunaikinti turi tas maisto tvarkymo operatorius, kuris įvežė produkciją į tos maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos?; 2) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinamas taip, kad sankcija už nesaugaus maisto produkto patiekimą į rinką yra taikoma ne tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris jį pagamino ar pas kurį nustatytas nesaugos produkto faktas, bet tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris įvežė produktą į sankciją taikančios maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos, net jeigu jis tos produkcijos niekam nepardavė?

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas skundą palaikė jame nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į skundą nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti.

Atsiliepime pažymi, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas įvertinus tą faktą, kad pareiškėjos teikiamoje rinkai šviežioje šaldytoje paukštienoje buvo nustatyti patogeniniai mikroorganizmai - Salmonella Enteritidis ir tuo pažeisti Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a ir b punktų, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies reikalavimai. VMVT Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisija, ištyrusi bylos aplinkybes, VMVT Vilniaus departamento pateiktą medžiagą ir kitus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir už šio įstatymo pažeidimą, nustačiusi pareiškėjos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Maisto įstatymą pažeidė pakartotinai, nutarė Nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ skirti 300 eurų baudą.

Nurodo, kad Tarnyba, atlikdama tyrimą rėmėsi oficialiu 2020-12-05 Europos Komisijos Skubiu pranešimu Nr. 2019.4275, kuris buvo gautas per Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistemą (RASFF), kuriame nurodoma, kad pagal atliktus laboratorinius tyrimus (Tyrimų protokolas Nr. 7994/1-5/19/MŽ) šviežioje paukštienoje, šaldytoje, partijos Nr. (duomenys neskelbtini), gamintojas C. S. A. (duomenys neskelbtini), aptikta Salmonella Enteritidis.

Pažymi, kad atsižvelgus į patikrimo metu nustatytus faktus ir kitą turimą informaciją, VMVT Vilniaus departamentas, pirminiam nesaugios produkcijos Lietuvos Respublikos rinkai platintojui, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, surašė 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 69SV-643 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo uždraudė tiekti rinkai nesaugią šaldytą viščiukų kulšelių mėsą be odos ir be kaulo, 60 kg, partijos Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamumo vartoti terminas iki 21-05-2021, gamintojas C. S. A. (duomenys neskelbtini) (toliau – Produktas). Sprendime nurodyta, kad uždraustas tiekti rinkai Produktas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a) ir b) punktų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Sprendimu įpareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pašalinti nesaugų produktą iš rinkos ir jį sunaikinti. Sprendimas yra įsigaliojęs, teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo.

Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Reglamentas (EB) Nr. 2073/2005 nustatydamas tam tikrų mikrooranizmų mikrobiologinius kriterijus ir įgyvendinimo taisykles, kurių turi laikytis maisto verslo operatoriai aiškiai nurodo, kad šviežioje paukštienoje Salmonella Enteritidis ir Salmonella Typhymurium negali būti aptikta (Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 I priedo I skyriaus 1.28 papunktis). Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnyje, kuriame aptariami bendrieji reikalavimai maisto verslo operatoriams aiškiai nustatyta, kad maisto verslo operatoriai užtikrina, kad maisto produktai atitiktų atitinkamus I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus. Tuo tikslu maisto verslo operatoriai kiekviename gamybos, perdirbimo ir paskirstymo, įskaitant mažmeninę prekybą, etape, įgyvendindami savo RVASVT principais paremtas procedūras ir geros higienos praktiką, imasi priemonių, kad užtikrintų: a) kad jų kontroliuojamų žaliavų ir maisto produktų tiekimas, tvarkymas ir perdirbimas vykdomas įgyvendinant proceso higienos kriterijus, b) kad pagrįstai numatomomis paskirstymo, laikymo ir naudojimo sąlygomis būtų galima įgyvendinti produkto tinkamumo vartoti laikotarpiu taikytinus maisto saugos kriterijus.

Pažymi, kad Tarnyba, vadovaudamasi Reglamento (ES) 625/2017 nuostatomis, atlieka oficialią kontrolę, siekdama įvertinti atitikimą maistą ir pašarus reglamentuojantiems teisės aktams. Pagal minėtą Reglamentą atliekama oficiali kontrolė nepažeidžia pašarų ir maisto verslo operatorių pirminės teisinės pareigos užtikrinti pašarų ir maisto saugą, kaip apibrėžia Reglamente (EB) Nr. 178/2002. Tarnyba turi užtikrinti, kad maisto sritį reglamentuojančiais teisės aktais nustatyti aukšti apsaugos standartai būtų nuolatos palaikomi ir saugomi imantis atitinkamų vykdymo užtikrinimo veiksmų ir kad tokių teisės aktų laikymasis būtų tikrinamas visoje maisto produktų grandinėje vykdant oficialią kontrolę. Tarnyba vykdydama jai pavestą oficialią kontrolę ir priimdama skundžiamą Sprendimą, Nutarimą tinkamai taikė ES ir nacionalinius teisės aktus, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko atsiliepime į skundą nurodytais argumentais ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2020-11-13 nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai paskirta 300 Eur bauda už Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjos pateiktoje rinkai šviežioje šaldytoje paukštienoje buvo nustatyti patogeniniai mikroorganizmai – Salmonella Enteritidis, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad VMVT Vilniaus departamentas, reaguodamas į 2019-12-05 Europos Komisijos Skubų pranešimą Nr. 2019.42752019-12-06, ir jo pagrindu surašytą 2019-12-06 VMVT Skubų pranešimą dėl nesaugaus maisto ir pašarų Nr. 20191206-000 (toliau – ir Skubus pranešimas), pranešančioji teritorinė VMVT – VMVT, reaguojanti teritorinė VMVT – VMVT Vilniaus departamentas, kuriame nurodoma, kad pagal atliktus laboratorinius tyrimus ir jų pagrindu surašytą Tyrimų protokolą šviežioje paukštienoje, šaldytoje, partijos Nr. (duomenys neskelbtini), gamintojas C. S. A. (duomenys neskelbtini), aptikta Salmonella Enteritidis, 2019-12-09 atliko pirminio nesaugios produkcijos Lietuvos Respublikoje platintojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neplaninį patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas), kurio metu buvo surašytas Didmeninės prekybos subjekto / sandėlio patikrinimo aktas Nr. 69GMTS-360 (toliau – Patikrinimo aktas).

Patikrinimo akte užfiksuota, kad patikrinimas atliekamas neplanine tvarka, pagal Skubų pranešimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ šviežią paukštieną, šaldytą, partijos Nr. (duomenys neskelbtini), gamintojas C. S. A. (duomenys neskelbtini), įsigijo iš C. S. A. (duomenys neskelbtini), 2019-11-27 Krovinio važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini), 2019-11-27 Krovinio formavimo dokumentas (duomenys neskelbtini). Produktas laikomas UAB „Ž. Š.“ (duomenys neskelbtini) kameroje. Pagal patikrinimo metu pateiktus gavimo dokumentus nustatyta, kad šviežios paukštienos, šaldytos, partija Nr. (duomenys neskelbtini), viso gauta 60 kg, ji buvo gauta su kitomis partijomis, supakuota į vieną paletę, viso gauta – 12 165 kg, 18 palečių. Paukštiena supakuota į paletes blokais po 15 kg, sušaldyti blokai supakuoti į polietileninius maišus, kiekvienas blokas paženklintas etikete. Visa aukščiau nurodyta šviežia paukštiena, šaldyta, partija Nr. (duomenys neskelbtini), laikoma šaldymo patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini), rinkoje neišplatinta.

Patikrinimo akte pateikta išvada: nustatyta neatitiktis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 2 dalies b) punktas, Maisto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas.

Atsižvelgus į Patikrinimo akte nustatytus faktus, VMVT Vilniaus departamentas, pirminiam nesaugios produkcijos Lietuvos Respublikos rinkai platintojui, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, surašė 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 69SV-643 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“, kuriuo uždraudė tiekti rinkai nesaugią šaldytą viščiukų kulšelių mėsą be odos ir be kaulo, 60 kg, partijos Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamumo vartoti terminas iki 21-05-2021, gamintojas C. S. A. (duomenys neskelbtini), kadangi Produktas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a) ir b) punktų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Sprendimu įpareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pašalinti nesaugų produktą iš rinkos ir jį sunaikinti. Minėtas sprendimas yra įsigaliojęs, teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo.

Įvertinęs visus tyrimo metu surinktus duomenis, VMVT Vilnaus departamentas tyrimą užbaigė Protokolo surašymu, kuriame konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė rinkai nesaugų Produktą. Protokole nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalį, 2 dalies a) ir b) punktus, Maisto įstatymo 4 straipsnio dalį ir 2 dalies 1 punktą.

VMVT Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisija, vadovaudamasi Maisto įstatymo 12⁵ straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. B1-648 „Dėl Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, 2020-11-13 VMVT Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisijos posėdyje išnagrinėjo bylą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respubliko maisto įstatymo pažeidimo pagal Protokolą ir tyrimo medžiagą. VMVT Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisija, ištyrusi bylos aplinkybes, VMVT Vilniaus departamento pateiktą medžiagą ir kitus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir už šio įstatymo pažeidimą, nustačiusi pareiškėjos atsakomybę sunkinančią aplinkybę numatytą Maisto įstatymo 12³ str. 4 d. (per vienerius metus nuo įsiteisėjusio nutarimo pakartotinai padarė Maisto įstatymo 12² str. nurodytus pažeidimus) UAB „(duomenys neskelbtini)“ Nutarimu skyrė 300 (trijų šimtų) eurų baudą.

Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesaugus maistas į rinką nepateikiamas. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio tikslas - apsaugoti vartotojus nuo maisto, kuris arba kelia pavojų, arba yra nepriimtinas. Nesaugaus maisto apibrėžtis pateikiama šio straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, kad maistas laikomas nesaugiu, jei manoma, kad jis: 1) kenkia sveikatai; 2) netinka žmonėms vartoti. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 14 punkte nurodyta, jog pavojus - tai maiste ar pašare esanti biologinė, cheminė ar fizinė medžiaga arba jos būklė, galinti sukelti neigiamą poveikį sveikatai.

Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas, jog maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiologiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus.

Pareiškėja nesutikdama su Nutarimu nurodo, kad Tarnyba pareiškėjos sandėlyje buvusios Produkcijos net netyrė, taigi, mano, kad Tarnyba net nenustatė (neįrodė) aplinkybės, kad pareiškėjo Produkcija netinkama, t. y. nenustatė paties pažeidimo fakto, o nepagrįstai vadovavosi prezumpcija.

Teismas pažymi, kad minėtas pareiškėjos argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad VMVT Vilniaus departamentas, atlikdamas pareiškėjos tyrimą rėmėsi oficialiu 2019-12-05 Europos Komisijos Skubiu pranešimu Nr. 2019.4275, kuriame nurodyta, kad pagal atliktus laboratorinius tyrimus (Tyrimų protokolas Nr. 7994/1-5/19/MŽ) šviežioje paukštienoje, šaldytoje, partijos Nr. (duomenys neskelbtini), gamintojas C. S. A. (duomenys neskelbtini), aptikta Salmonella Enteritidis. Minėtas Europos Komisijos Skubus pranešimas Nr. 2019.4275 buvo gautas per Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistemą (RASFF), kuri veikia per Skubaus įspėjimo apie pavojų sistemą, kuri, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 50 straipsniu, skirta pranešti apie tiesioginį arba netiesioginį maisto ar pašarų keliamą pavojų žmonių sveikatai, ir Reglamentu (EB) Nr. 178/2002 yra nustatoma kaip tinklas. Jį sudaro valstybės narės, Europos Komisija ir Europos maisto saugos tarnyba. Valstybės narės, Europos Komisija ir Europos maisto saugos tarnyba, kiekviena atskirai, paskiria po kontaktinį punktą, kuris yra tinklo narys. Europos Komisija atsako už tinklo valdymą. RASFF veikia visose valstybėse narėse ir Europos Komisijoje veikiančiuose kontaktiniuose punktuose (kontaktiniai asmenys), per kuriuos vyksta informacijos mainai apie bet kokį pavojų sveikatai. Tai yra visą parą veikianti paslauga, leidžianti siųsti ir gauti skubius pranešimus apie nesaugų maistą ir pašarus, taip pat atsakyti į juos per trumpiausią įmanomą laiką. RASFF, aptikus sveikatai kilusį pavojų, leidžia skubiai ir veiksmingai keistis informacija tarp Europos Komisijos, valstybių narių, maisto ir pašarų kontrolės institucijų ir organizacijų. Taigi, šalys gali greitai ir koordinuotai veikti siekdamos išvengti maisto saugos pavojaus prieš jam padarant žalą vartotojams. Pažymėtina tai, kad VMVT, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 50 straipsniu, yra oficiali Lietuvos institucija paskirta dalyvauti RASFF tinklo veikloje.

Taigi, teismo vertinimu, kadangi VMVT Vilniaus departamentas gavo Europos Komisijos Skubų pranešimą Nr. 2019.4275, prie kurio buvo pridėtas Tyrimų protokolas Nr. 7994/1-5/19/MŽ iš kurio aiškiai matyti, kad šviežioje paukštienoje, šaldytoje, partijos Nr. (duomenys neskelbtini), gamintojas C. S. A. (duomenys neskelbtini), aptikta Salmonella Enteritidis, todėl, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta, kad jei nesaugus maistas sudaro tos pačios klasės arba to paties aprašo maisto partijos, siuntos ar krovinio dalį, daroma prielaida, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus, nebent po išsamaus įvertinimo nebūtų rasta įrodymų, jog likusioji partijos, siuntos ar krovinio dalis yra nesaugi, Tarnyba teisėtai ir pagrįstai visą šios Produkcijos partiją laikė nesaugia. Pažymėtina, kad pareiškėja Tarnybai, vykusio patikrinimo metu, jokių įrodymų dėl galimo Produkcijos partijos saugumo nepateikė, todėl Tarnybai, nekilus abejonių dėl Produkto nesaugumo, nekilo ir pareiga atlikti papildomą Produkcijos partijos įvertinimą. Atsižvelgęs į paminėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Tarnyba jokių papildomų laboratorinių tyrimų dėl Produkcijos partijos neatliko pagrįstai.

Taip pat pažymėtina, kad 2017 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2017/625 dėl oficialios kontrolės ir kitos oficialios veiklos, kuri vykdoma siekiant užtikrinti maisto ir pašarų srities teisės aktų bei gyvūnų sveikatos ir gerovės, augalų sveikatos ir augalų apsaugos produktų taisyklių taikymą, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 999/2001, (EB) Nr. 396/2005, (EB) Nr. 1069/2009, (EB) Nr. 1107/2009, (ES) Nr. 1151/2012, (ES) Nr. 652/2014, (ES) 2016/429 ir (ES) 2016/2031, Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1/2005 ir (EB) Nr. 1099/2009 bei Tarybos direktyvos 98/58/EB, 1999/74/EB, 2007/43/EB, 2008/119/EB ir 2008/120/EB, ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 854/2004 ir (EB) Nr. 882/2004, Tarybos direktyvos 89/608/EEB, 89/662/EEB, 90/425/EEB, 91/496/EEB, 96/23/EB, 96/93/EB ir 97/78/EB bei Tarybos sprendimas 92/438/EEB (Oficialios kontrolės reglamentas) (toliau – Reglamentas (ES) 2017/625) 138 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktai nustato, kad „kompetentingos institucijos, nustačiusios, kad nesilaikoma reikalavimų, imasi: visų veiksmų, būtinų reikalavimų nesilaikymo išeities taškui ir mastui, taip pat veiklos vykdytojo atsakomybei nustatyti, ir tinkamų priemonių užtikrinti, kad atitinkamas veiklos vykdytojas pašalintų reikalavimų nesilaikymą ir užkirstų kelią tokio reikalavimų nesilaikymo atvejų pasikartojimui“, o šio Reglamento (ES) 2017/625 138 straipsnio 2 dalies d) punktas nustato, kad – „apriboja ar uždraudžia <...> prekes pateikti rinkai <...>“; g) punktas „nurodo atšaukti, susigrąžinti, pašalinti ir sunaikinti prekes, leisdamos, kai tikslinga, prekes panaudoti ne tiems tikslams, kuriems jos buvo iš pradžių skirtos. Šio Reglamento (ES) 2017/625 138 straipsnio 3 dalies a) ir b) punktai nustato, kad – „Kompetentingos institucijos atitinkamam veiklos vykdytojui arba jo atstovui pateikia: a) rašytinį pranešimą apie savo sprendimą dėl veiksmo arba priemonės, kurių turi būti imamasi pagal 1 ir 2 dalis, ir kartu nurodo to sprendimo priežastis, ir b) informaciją apie visas teises apskųsti tokius sprendimus ir apie taikytiną tokios teisės apskųsti tvarką ir terminus”.

Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nustačiusi Maisto įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimus, susijusius su maisto sauga, VMVT jos direktoriaus nustatyta tvarka turi teisę pagal kompetenciją taikyti vieną ar kelias iš šių pateikimo į rinką ribojimo priemonių: 1) uždrausti pateikti į rinką nesaugų maistą; 2) sustabdyti nesaugaus maisto pateikimą į rinką; 3) įpareigoti maisto tvarkymo subjektą susigrąžinti nesaugų maistą iš vartotojų; 4) įpareigoti maisto tvarkymo subjektą pašalinti nesaugų maistą iš rinkos; 5) įpareigoti maisto tvarkymo subjektą sunaikinti nesaugų maistą ir kt.

Produktų tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo tvarkos aprašo , patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. B1-487 „Dėl Produktų tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Produktų tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo tvarkos aprašas), 20.1 papunktyje nustatyta, kad nustačius, kad produktas yra nesaugus, turi būti priimtas sprendimas „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“. Vadovaujantis Produktų tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo tvarkos aprašo 21 punktu, pareigūnas, priėmęs sprendimą „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“, jame nurodo atitinkamas šias produkto (-ų) tiekimo rinkai ribojimo priemones: 21.1 papunktis – ūkio subjektui (-ams) uždrausti tiekti rinkai nesaugų (-ius) produktą (-us). Priemonė taikoma visais atvejais rinkoje nustačius nesaugų (-ius) produktą (-us); 21.2 papunktis – ūkio subjektui (-ams) susigrąžinti nesaugų (-ius) produktą (-us) iš vartotojų. Priemonė taikoma, kai nesaugus (-ūs) produktas (-ai) buvo pateiktas (-i) vartotojams; 21.3 papunktis – ūkio subjektui (-ams) pašalinti nesaugų (-ius) produktą (-us) iš rinkos. Priemonė taikoma, kai nesaugus (-ūs) produktas (-ai) buvo pateiktas (-i) kitiems ūkio subjektams; 21.4 papunktis – ūkio subjektui (-ams) sunaikinti nesaugų (-ius) produktą (-us). Priemonė taikoma visais atvejais rinkoje nustačius nesaugų (-ius) produktą (-us). Pažymėtina tai, kad Produktų tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo tvarkos aprašas priimtas vadovaujantis aukščiau nurodytu Reglamentu (ES) 2017/625, Reglamentu (EB) Nr. 178/2002 ir Maisto įstatytu, kuriuose aiškiai apibrėžiamos kompetentingos institucijos ir maisto tvarkymų subjektų teisės ir pareigos.

Taigi, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad VMVT Vilniaus departamentas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu, kurį priėmė remdamasi paminėtu teisiniu reglamentavimu, uždraudė tiekti rinkai nesaugų Produktą, kadangi Produktas neatitiko Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a) ir b) punktų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Taip pat Tarnyba minėtu sprendimu įpareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pašalinti nesaugų Produktą iš rinkos ir jį sunaikinti. Sprendimas yra įsiteisėjęs, teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjos apskųstas nebuvo, o tai teismo vertinimu patvirtina aplinkybę, kad pati pareiškėja sutiko su minėtame sprendime padaryta išvada, kad Produktas yra nesaugus.

Teismas taip pat pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2017 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. B1-347 „Dėl gyvūninio maisto tvarkymo subjekto veterinarinio patvirtinimo” suteikta teisė vykdyti gyvūninių maisto produktų šaltąjį sandėliavimą, perpakavimą ir didmeninę prekybą, todėl pareiškėja yra maisto tvarkymo subjektas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Maisto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodoma, kad sąvoka „maisto tvarkymo subjektas“ atitinka sąvoką „maisto verslo operatorius“ ir vartojama ta pačia reikšme, kaip ši apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 178/2002. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad maisto verslo operatorius – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, atsakingi už tai, kad jų kontroliuojamame maisto versle būtų garantuotai laikomasi maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapai – tai bet kuris etapas, įskaitant importą, nuo pirminio maisto pagaminimo imtinai iki jo saugojimo, vežimo, pardavimo arba pateikimo galutiniam vartotojui imtinai. Pažymėtina ir tai, kad Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalyje maisto tvarkymo subjektams nustatyta pareiga visuose su jų kontroliuojamu maisto verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrinti, kad maistas atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrinti, kad šių reikalavimų būtų laikomasi. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 dalyje aiškiai nustatyta, kad pateikimas į rinką – tai maisto laikymas pardavimui, įskaitant siūlymą parduoti arba kurį nors kitą jo perdavimo būdą, nemokamai ar už pinigus, ir pats pardavimas, paskirstymas bei kitos jo perdavimo formos. Pažymėtina tai, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 178/2002 19 straipsnį yra nustatyta konkreti pareiga pašalinti iš rinkos maisto produktą, kuris neatitinka maisto saugos reikalavimų, be to pašalinimas iš rinkos gali būti atliekamas bet kuriame maisto grandinės etape.

Taigi, teismo vertinimu, atsižvelgus į paminėtą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytą faktą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra suteikta teisė vykdyti gyvūninių maisto produktų šaltąjį sandėliavimą, perpakavimą ir didmeninę prekybą, t. y. pareiškėja yra maisto verslo operatorė, priešingai nei skunde teigia pareiškėja, be to ji tiekia į rinką Produktą, todėl yra ir atsakinga už jos tiekiamą rinkai Produkto saugą, nors ji to Produkto ir nepagamino.Pažymėtina, kad paminėtas teisinis reglamentavimas patvirtina ir tai, kad pareiškėja privalo pašalinti iš rinkos maisto produktą, kuris neatitinka maisto saugos reikalavimų.

Minėtą teismo išvadą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck Nr.C-443/13 (prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų, iš dalies pakeisto 2011 m. splio 27 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1086/2011, kartu su minėto reglamento I priedo 1 skyriaus 1.28 eilute išaiškinimo) kuriame yra nurodyta, kad distributoriaus veikla, paskirstant kito ES gamintojo pagamintą produkciją, jos niekaip nekeičiant, laikytina produkcijos tiekimu į rinką Reglamento (EB) 178/2002 prasme, be to ir nurodyta, kad Reglamentų (EB) 2073/2005 ir (EB) 1086/2011 nuostatos dėl maisto produktų tyrimų yra taikomos sertifikuoto ES gamintojo produkciją paskirstantiems distributoriams, kadangi Reglamentų nurodytą mikrobiologinį kriterijų šviežia paukščių mėsa turi atitikti visais platinimo etapais. Taigi, atsižvelgus į nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimą ir tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja yra maisto verslo operatorė, teismas konstatuoja, kad pareiškėjai, vadovaujantis Reglamento (EB) 2073/2005 3 straipsniu, kuris nustato, kad maisto verslo operatoriai užtikrina, kad maisto produktai atitiktų atitinkamus I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus, taip pat gali būti taikomi produkcijos augintojui ir gamintojams keliami konkretūs reikalavimai dėl maisto produktų saugos.

Atkreiptinas dėmesys, kad tokią praktiką, jog distributoriai yra atsakingi už jų tiekiamą rinkai produktų saugą, nors jie to produkto ir nepagamino, formuoja ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas. (žr. nutartis administracinėjs byloje Nr. eA-784-602/2019).

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, kad pastarosios VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756 450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556 15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Teismas pažymi, jog ginčijamą Nutarimą priėmė įstatymų įgaliota kompetentinga institucija, Nutarimas priimtas nustačius faktinę ginčo aplinkybę, t.y. kad Produkcijoje rasta Salmonella Enteritidis bakterija, Nutarime aiškiai nurodytas nustatyto pažeidimo teisinis reglamentavimas, Nutarimas pagrįstas tyrimo metu surinkta informacija bei dokumentais, todėl teismo nuomone, ginčijamas Nutarimas priimtas ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai ir teisingai pritaikius teisės normas, todėl keisti ar naikinti Nutarimą skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teismo vertinimu, Nutarimas priimtas laikantis Maisto įstatymo 12² straipsnio 2 dalies, 12³ straipsnio 2 dalies ir 12⁵ straipsnio 1 dalies nuostatų, pareiškėjai paskirta padaryto pažeidimo pobūdį ir pavojingumą atitinkanti piniginė bauda.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT, kad būtų pateikiamas prejudicinis sprendimas dėl Reglamento (EB) 178/2002 nuostatų išaiškinimo atsakant į klausimus: 1) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinamas taip, kad nesaugų maisto produktą pašalinti iš rinkos, taip pat jį sunaikinti turi tas maisto tvarkymo operatorius, kuris įvežė produkciją į tos maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos?; 2) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinamas taip, kad sankcija už nesaugaus maisto produkto patiekimą į rinką yra taikoma ne tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris jį pagamino ar pas kurį nustatytas nesaugos produkto faktas, bet tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris įvežė produktą į sankciją taikančios maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos, net jeigu jis tos produkcijos niekam nepardavė?

teismas pažymi, kad pagal ESTT ir LVAT praktiką, nacionaliniai teismai nėra saistomi proceso šalių iniciatyvos dėl prejudicinio sprendimo. ESTT yra nurodęs, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnis nėra nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos šalims suteikiama kreipimosi į ESTT priemonė, ir dėl to vienos šalies tvirtinimo apie byloje kylantį klausimą dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo nepakanka, kad atitinkamas teismas privalėtų laikyti, jog iškilo klausimas SESV 267 straipsnio prasme (ESTT 2006 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Nr. C-344/04 International Air Transport Association ir kt., p. 28). Nors SESV 267 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nacionalinių teismų, kurių priimti procesiniai sprendimai negali būti skundžiami instancine tvarka, pareiga kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo yra imperatyvaus pobūdžio, ši pareiga turi išimčių. Nacionalinis teismas, kurio sprendimai negali būti toliau skundžiami pagal nacionalinę teisę, yra atleidžiamas nuo pareigos kreiptis dėl prejudicinio spendimo, jeigu: 1) jau yra priimtas Teismo sprendimas panašioje ar tokioje pačioje byloje (ETT Sprendimas byloje Nr. 28-30/62 Da Costa Schaake NV prieš Administratie der Belastigen) (Acte éclairé doktrina); 2) nacionalinis teismas nustato, jog teisingas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog nebėra jokio pagrindo kilti pagrįstai abejonei (Teisingumo Teismo Sprendimas byloje Nr. 283/81) (Acte clair doktrina); 3) klausimas de facto nėra aktualus nagrinėjamam ginčui arba yra tik hipotetinio pobūdžio, t. y. tais atvejais, kai nepriklausomai nuo atsakymo į klausimą, jis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, jog atsižvelgti į nagrinėjamos bylos ypatybes ir vertinti tiek prejudicinio sprendimo poreikį sprendimo priėmimui, tiek ir pateikiamų klausimų reikšmingumą, tenka nacionalinio teismo, kuriam tenka atsakomybė už byloje priimamą sprendimą, kompetencijai (Teisingumo Teismo Sprendimas byloje C-415/93 Union royale belge des societes de football ass. Prieš Bosman). Taigi, sprendimą dėl poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priima pats bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C-466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012, 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2969-1062/2019).

Nagrinėjamu atveju, teismui nustačius, kad jau yra priimtas teismo sprendimas panašioje byloje, kadangi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck Nr. C-443/13 pateiktas atsakymas dėl 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų, iš dalies pakeisto 2011 m. spalio 27 d. Komisijos Reglamentu (ES) Nr. 1086/2011, kartu su minėto reglamento I priedo 1 skyriaus 1.28 eilute išaiškinimo, konstatuotina, kad yra atsakyta į pareiškėjos prašymo klausimą Nr. 2). Teismo vertinimu, nagrinėjamojoje byloje nekeliamas ginčas dėl VMVT Vilniaus departamento 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo, kuriuo Tarnyba įpareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pašalinti nesaugų Produktą iš rinkos ir jį sunaikinti, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl klausimas Nr. 1) nėra aktualus nagrinėjamui ginčui ir neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgęs į tai, teismas atmeta pareiškėjos prašymą kreiptis į ESTT, kad būtų pateikiamas prejudicinis sprendimas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.