Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo L. G., A. G. išteisinti dėl jiems pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Iš R. K. priteista L. G. 800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Iš R. K. priteista A. G. 800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. ir A. G. buvo kaltinami tuo, kad jie 2011 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, tiksli data nenustatyta, vakare, po darbo, kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), kaimynų R. Š. ir A. Z. akivaizdoje, apšmeižė jį, pareikšdami, kad jis tvirkino jų nepilnametę dukterį V. G., o vėliau tuos pačius melagingus teiginius skleidė 2011-2013 m. vykdant ikiteisminį tyrimą Raseinių rajono policijos komisariate ir nagrinėjant bylą Raseinių rajono apylinkės teisme, Šiaulių apygardos teisme ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiajame Teisme, t. y. buvo kaltinamas pagal BK 154 str. 1 d.

Nesutinka su teismo išvada, kad tai yra L. G. subjektyvi nuomonė, kadangi pats aktas buvo ištirtas ir priimtas sprendimas, kad jis yra nekaltas. Teigia, kad apie jį buvo skleidžiamas melagingas kaltinimas, ir tai nėra nuomonės pareiškimas. Teigia, kad L. G. turėdamas tokią nuomonę galėjo jam asmeniškai į akis ją pasakyti, o ne prie visų kaimynų koneveikti ir jį šmeižti. Mano, kad tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti jo garbę ir orumą, buvo paskleista sąmoningai, kaltininkai tą tikrai suprato ir žinojo, todėl privalo ir atsakyti.

Atsikirtimu į nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą išteisintieji A. G. ir L. G. prašo R. K. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-10-16 nuosprendžio privataus kaltinimo byloje panaikinimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atmesti.

Atsikirtime išteisintieji nurodo, jog kaltinimai, kad jie apšmeižė R. K. ikiteisminio tyrimo įstaigoje ir teismuose, yra absoliučiai neteisingi, nes pranešant apie nusikalstamą veiką, asmuo įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 str., o duodant parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme – dėl atsakomybės pagal BK 235 str. Jų parodymai buvo nuoseklūs, pasakojo tai, ką ir kokiomis aplinkybėmis išgirdo iš savo mažametės dukros V. G.. Nurodo, kad dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 str., 236 str., ikiteisminį tyrimą inicijuoja atitinkamos institucijos, o ne privatus kaltintojas. Mano, kad Raseinių rajono apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė pagrįstai, objektyviai įvertinęs paties R. K. ir jo prašymu apklaustų liudytojų parodymus, visą bylos medžiagą.

Teismo posėdyje išteisintųjų A. G. ir L. G. gynėja advokatė R. Klimienė prašo nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo R. K. apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingą išvadą, kad L. G. ir A. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 str. 5 d. 1 p.). Su apylinkės teismo sprendimu nesutinka apeliacinį skundą pateikęs nukentėjusysis R. K., prašydamas panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendį ir priimti L. G. ir A. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Kaip matyti iš nukentėjusiojo skunde suformuluoto kaltinimo ir skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, R. K. kaltino L. G. ir A. G. tuo, kad jie kaimynų akivaizdoje apšmeižė jį, pareikšdami, jog jis tvirkino jų nepilnametę dukrą V. G., o vėliau tuos pačius melagingus teiginius skleidė vykdant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant bylą.

Įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už BK 154 str. 1 d. nustatė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 str. klausimą, svarbu nustatyti, ar kaltinamas asmuo siekė paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją.

Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau ji taip pat turi remtis tikrais faktais, jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas.

Byloje, įvertinęs ištirtų įrodymų visumą, apylinkės teismas konstatavo, jog L. G. ir A. G. nesiekė tyčia paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos apie R. K. ir taip jį paniekinti, pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą juo.

Pirmosios instancijos teisme L. G. ir A. G. paaiškino, kad iš mažametės dukters sužinojo, jog R. K. jos atžvilgiu pasielgė netinkamai, todėl kreipėsi į policiją ir vėliau liudijo teismuose. Jie nurodė, jog pasakojo tik tai, ką buvo girdėję iš savo dukters. Jie siekė apginti savo dukterį ir visiškai neturėjo jokio tikslo R. K. apšmeižti.

Kaip matyti iš Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-237/2013, R. K. dėl mažametės V. G. atžvilgiu atliktų tvirkinimo veiksmų išteisintas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Minėtame nuosprendyje nurodoma, kad V. G. tėvų parodymai yra tik išvestiniai iš jos pasakojimo, jie pagrįsti ne tiesioginiu bylai reikšmingų aplinkybių pateikimu, o perpasakojimu to, ką jie suprato. Taip pat minėtame įsiteisėjusiame nuosprendyje konstatuota, kad nėra duomenų, jog kiti asmenys būtų darę poveikį V. G. duotiems parodymams. Iš to išplaukia, kad L. G. ir A. G. kreipėsi procesiniu dokumentu į valstybės instituciją – Raseinių rajono policijos komisariatą, kuriame išdėstė, jų įsitikinimu, tikrus faktus apie jiems žinomas aplinkybes, davė teismuose paaiškinimus, siekdami apginti savo mažametės dukters interesus. Taigi, L. G. ir A. G. pateikė informaciją apie R. K. galbūt padarytą nusikalstamą veiką būdami įsitikinę, jog jų nurodomi faktai yra teisingi. Tai, kad šie duomenys, jog R. K. tvirkino jų mažametę dukrą V. G., gali būti paneigti ar neįrodyti, L. G. ir A. G. negalėjo iš anksto numatyti. Taigi, jie iš anksto neturėjo tyčios pateikti valstybės institucijoms tikrovės neatitinkančių duomenų, nes tuos duomenis laikė tikrais. Neturėdami tikslo pateikti tikrovės neatitinkančios informacijos, L. G. ir A. G. negalėjo siekti ir nesiekė tyčia pažeminti, paniekinti nukentėjusįjį ar pakirsti kitų asmenų pasitikėjimą juo. Todėl pagrįstai apylinkės teismas nustatė, kad jų veiksmuose nėra BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos bei kaltės ją paskleidžiant.

Esant tokioms aplinkybėms, t. y. L. G. ir A. G. veikoje nenustačius subjektyvinės pusės požymio, nelieka ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties. O pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Todėl esant aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą bei naikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nuosprendį.

Iš byloje pateiktų pinigų priėmimo kvitų (1 t. 74, 75 b. l.) matyti, kad A. G. 2014-12-02 sumokėjo advokatei R. Klimienei po 400 Lt už L. G. ir A. G. atstovavimą Šiaulių apygardos teisme, atsikirtimo į apeliacinį skundą parengimą. Įvertinus advokatės apeliacinėje instancijoje suteiktų paslaugų apimtį ir sudėtingumą bei atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas netenkinamas, iš nukentėjusiojo išieškomos išteisintųjų turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu,

nutaria:

nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. K. priteisti 115, 84 EUR (400 litų) L. G., 115, 84 EUR (400 litų) A. G. apeliacinėje instancijoje turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.