Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-03-10 · Civilinė byla Nr. 2S-148-227/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-10
Bylos Nr.
2S-148-227/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimantas Misiūnas, Margarita Dzelzienė, Birutė Jonaitienė
Atsakovas
Zigmunto Kasperovič įmonės
Ieškovas
UAB „Jaukurai“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S – 148 – 227 / 2009Birutė Mėlinauskienė Procesinio sprendimo kategorija:110.1; 121.14; 122.4(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 10 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

kolegijos teisėjų: Laimanto Misiūno, Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Zigmunto Kasperovič įmonės atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jaukurai“ ieškinį atsakovo Zigmunto Kasperovič įmonės dėl skolos išieškojimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas pateikė teismui ieškinį dėl 2729,88 Lt skolos, 289,37 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų iš Zigmunto Kasperovič įmonės. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovo pinigines lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose 3110,20 Lt sumai. Nurodė, kad atsakovas nevykdo prievolės, vilkina apmokėjimą, žadėdamas apmokėti skolą kitą savaitę, todėl būti ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ar netaptų negalimu.

2009 m. vasario 3 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas prašymą tenkino – areštavo uždraudžiant disponuoti 3110,25 Lt sumai atsakovui Zigmunto Kasperovič įmonei priklausančius kilnojamuosius, nekilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovą ir/ ar trečiuosius asmenis, o tokio turto neturint arba turint nepakankamai - ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovą, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti turtu ar piniginėmis lėšomis, perduoti turtą kitiems asmenims, vykdyti kitas prievoles, išskyrus piniginių lėšų mokėjimą į valstybės, savivaldybės, VSDFV biudžetus privalomiems mokėjimams apmokėti, išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, išmokėti bei atsiskaityti su ieškovu civilinėje byloje Nr. 2-1577-223/2009.

Nurodė, kad atsakovas praleido tarp šalių sudarytoje sutartyje numatytus atsiskaitymo su ieškovu už prekes terminus, į raštiškus raginimus atsiskaityti nesureagavo, todėl yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali imtis priemonių perleisti turimą turtą, sumažinti jo apimtį ar kokiu nors būdu apsunkinti išieškojimą iš jo, dėl ko pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Dėl tų pačių motyvų klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas apie tai neinformavus atsakovo (CPK 148 str. 1d.). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir areštuodamas atsakovui priklausantį turtą, atsižvelgė į tai, kad piniginių lėšų areštas suvaržo įmonės veiklą, apriboja galimybes vykdyti ūkines operacijas ir sukuria prielaidas nuostolių atsiradimui, todėl piniginių lėšų areštą taikė tik tuo atveju, jeigu reiškiamo reikalavimo užtikrinimui nepakanka kito atsakovo turto (nekilnojamojo ar/ir kilnojamojo).

Atskiruoju skundu atsakovas Zigmunto Kasperovič įmonė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-02-03 nutartį prašo panaikinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, nevertino prašomos areštuoti reikalavimo sumos, kuri sudaro 3110,25 Lt, taip nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos, neatsižvelgė į tai, jog reikalavimo suma nedidelė. Be to, pagrįstų prielaidų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo, kadangi pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą atsakovas su ieškovu turėjo atsiskaityti iki 2009-02-02, o teismo nutartis priimta jau sekančią dieną. Šis laiko tarpas rodo, kad šalys negalėjo laikytis sutarties nuostatos, jog visi nesutarimai dėl sutarties vykdymo sprendžiami šalių susitarimu. Ieškovas teismui nenurodė duomenų ir nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovo finansinė padėtis sunki, nestabili ar jis nebus finansiškai pajėgus vykdyti teismo sprendimą. Nepateikus duomenų, kurie pagrįstų sunkią atsakovo finansinę padėtį ir realią grėsmę vykdyti teismo sprendimą, teismas negalėjo spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo bei pagrįstumo, tuo nukrypo nuo Apeliacinio teismo formuojamos teismų praktikos.

Atskirasis skundas netenkintinas (CPK 337 str. 1 p.).

Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Atsakovas nurodo, kad reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas, neegzistuoja, su ieškovu turėjo būti atsiskaityta 2009-02-02, kadangi vadovaujantis šalių sudarytos sutarties nuostatomis atsiskaitymo terminas yra 60 dienų. Iš PVM sąskaitos-faktūros matyti, kad atsakovas turėjo atsiskaityti su ieškovu 2008-12-04. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia reikalavimo pagrįstumo, nevertina įrodymų. Šiuo atveju teismas nesprendė, ar taikytini šalių sutartyje, ar PVM sąskaitoje-faktūroje numatyti atsiskaitymo terminai. Tik priimdamas sprendimą, teismas įrodymus įvertina ir konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas nagrinėjant šalių ginčą ir ar reikalavimas tenkintinas, ar atmestinas (CPK 265 str.). Laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos siekiant užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Tokia yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis. Aplinkybė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsiskaitymo tvarkos, dar labiau sustiprina riziką, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Aplinkybė, kad šalys nesprendė nesutarimo šalių susitarimu nepagrįsta, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovas siuntė raginimą atsiskaityti.

Teismų praktikoje ženkli ieškinio suma pripažįstama pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl sprendžiant šį klausimą turtiniuose ginčuose, svarbu ne tik šalies, kurios turtui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinės padėties, finansinių galimybių įvertinimas, bet labai svarbią reikšmę turi ir reikalaujamos priteisti sumos dydis. Teismas, vertindamas, ar konkreti suma yra didelė, atsižvelgia į konkretaus skolininko finansines galimybes, t.y., ar jam yra didelė ieškinio reikalavimo suma, lyginant ją su šios bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat šios bendrovės įsipareigojimais, tuo atveju, jeigu šie duomenys teismui žinomi. Atsakovo argumentas, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nesant įrodymų dėl jo finansinės padėties, negali būti pagrindu panaikinti skundžiamą nutartį, kadangi įstatymas nereikalauja, kad ieškovas pateiktų ar teismas surinktų įrodymus, patvirtinančius ieškovo argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo: taikant laikinąsias apsaugos priemones, pakanka pagrįstos prielaidos, jog jų netaikymas gali apsunkinti galimo teismo sprendimo įvykdymą ar padaryti jį apskritai negalimu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašomas priteisti įsiskolinimas sudaro 3019,25 Lt, bei nežinant atsakovo finansinės padėties, laikytina, jog ieškinio suma yra nemaža. Grėsmė, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas gali apsunkinti galimo teismo sprendimo įvykdymą ar padaryti jį apskritai negalimu visada egzistuoja. Atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, galėjo pateikti duomenis, paneigiančius aplinkybę, kad ieškinio suma jam gali būti didelė. Be to, atsakovas nesinaudojo galimybe įmokėti į teismo specialiąją sąskaitą ieškinio atitinkamą pinigų sumą, pasirūpinti laidavimu už jį, turimo turto įkeitimu ieškovo naudai. Atmestini atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nuklypo nuo Lietuvos Apeliacinio teismo formuojamos praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vienoda teismų praktika formuojama atsižvelgiant į teisės taikymo išaiškinimus Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse, o ne Apeliacinio teismo priimtose nutartyse konkrečiose bylose (CPK 4 str.). Taip pat klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tame tarpe klausimų dėl ieškinio sumos dydžio, atsakovo finansinės padėties vertinimo, sprendžiami atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi įstatymų nuostatomis, teisingumo, ekonomiškumo principais ir jų nepažeidė, pagrįstai sprendė, jog tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nepagrįsti, pagrindų pirmosios instancijos teismo 2009-02-03 nutartį panaikinti nėra. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Margarita DzelzienėLaimantas MisiūnasBirutė Jonaitienė