Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-254-142/2009

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2009-10-15
Bylos Nr.: I-254-142/2009
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Bronius Januška (pirm.), Arūnas Dirvonas, Halina Zaikauskaitė (pran.)
Pareiškėjas: A. P.
Atsakovas: Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai

Kategorijos

1.2Aplinkos apsauga

Administracinė byla Nr. I-254-142/2009 Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 19

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Halinos Zaikauskaitė (pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui A. P., atsakovo atstovams Agnei Karalienei, Ryčiui Juozapavičiui, Gediminui Sakalauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. prašymą dėl 2008 11 06 sprendimo Nr. KS-89 „Dėl A. P.“ panaikinimo atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant UAB „VIP viešosios informacijos partneriai“ ir Aplinkos ministerijai, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, VTEK) 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. KS-89 „Dėl A. P.“.

Skunde paaiškinama, kad Komisija priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad pradiniu politinės kampanijos laikotarpiu skelbdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro interviu – reklaminį straipsnį su savo atvaizdu, tam panaudojant ministerijos biudžeto lėšas, A. P. naudojosi pareigomis asmeninei neturtinei naudai gauti ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu. Paaiškina, kad 2008 06 30 žurnale „Veidas“ paskelbtame straipsnyje „Gamtą reikia saugoti ne nuo žmonių, o žmonėms“ (toliau – ir straipsnis) nėra propaguojama kokia partija ar jos nariai bei kandidatai, dalyvaujantys rinkimuose, straipsniu nėra siekiama jokios asmeninės naudos, straipsnis skelbiamas ne pareiškėjo vardu ar interesais, taip pat nėra pagrindo teigti, kad straipsniu siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose.

Remiasi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi. Paaiškina, kad straipsnis buvo užsakomasis, apmokėtas Aplinkos ministerijos lėšomis, bet tai nereiškia, kad tai buvo politinė reklama. Remiasi Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi ir Vyriausybės 2008 04 17 nutarimu Nr. 353 patvirtintomis Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklėmis. Pažymi, kad remdamasis minėtais teisės aktais pareiškėjas privalėjo informuoti visuomenę apie ministerijos ir apie savo kaip ministro veiklą.

Tų pačių taisyklių nuostatos nedraudžia informuojant apie ministro veiklą naudoti biudžeto lėšas, tačiau turi būti laikomasi tam tikrų reikalavimų. Šie reikalavimai nedraudžia publikacijas iliustruoti fotonuotraukomis bei naudoti tam tikras literatūrines išraiškos formas.

Paaiškina, kad straipsnyje nėra nurodomi pareiškėjo kaip ministro asmeniniai laimėjimai, taip pat ministerijos veiklos rezultatai nėra pateikiami kaip pareiškėjo asmeninis nuopelnas. Straipsnyje pateikiami pareiškėjo kaip ministro prioritetai ir pozicija visuomenei aktualiais klausimais. Straipsnis buvo skirtas informuoti apie tai, ką ministras bei ministerija ruošiasi įgyvendinti konkrečiose aplinkosaugos srityse. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2008 06 30 žurnale „Veidas“ buvo skelbiami geriausio valstybės tarnautojo rinkimų rezultatai, minėtas žurnalo numeris buvo populiarus, todėl interviu šiame numeryje tikrai leido pasiekti didžiausią įmanomą tikslinės auditorijos dalį. Paskelbtos straipsnio nuotraukos, tarp jų ir pareiškėjo, atitinka straipsnio turinį. Šio teiginio Vyriausioji tarnybinės etikos komisija savo sprendime nepaneigė, tačiau vertindama straipsnį ir nuotrauką tai įvertino tik kaip siekį gerinti politinį pareiškėjo įvaizdį ir nevertino pareiškėjo kaip ministro pareigos informuoti visuomenę, ko ir buvo siekiama straipsniu.

Mano, kad straipsnio turinys ir paskelbimo forma atitiko galiojusių teisės normų reikalavimus ir todėl nebuvo pagrindo teigti, kad straipsnio turinyje yra asmeninės naudos siekimu pagrįstos politinės reklamos ar savireklamos požymių. Dėl to nebuvo pažeistas ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas.

Remiasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 09 08 nutartimi analogiškoje administracinėje byloje.

Teisme pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Komisija šį straipsnį įvertino kaip išskirtinį, nes tokio pobūdžio straipsniai publikuojami pastoviai, tačiau Komisija į juos nereaguoja. Mano, kad taip buvo tiesiog politiškai sureaguota į pareiškėjo politinių oponentų kreipimąsi, o pareiškėjas mano, kad Komisija pati visais atvejais turėtų reaguoti į analogiškus atvejus. Paaiškino, kad parenkant nuotrauką nedalyvavo, nes tam ministerija turi specialų padalinį. Pareiškėjas apie publikacijos formą sužinojo tik tuomet, kai leidinys jau pasirodė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas palaikė ir kitus skunde išdėstytus jo argumentus ir prašė reikalavimą tenkinti.

Atsiliepimas

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime į skundą (b. l. 23-24) pasisako, kad skundas atmestinas. Paaiškina, kad komisija nekvestionuoja valstybės institucijų vadovų teisės ir pareigos informuoti visuomenę apie savo veiklą, tačiau tokia informacija turi būti pateikiama veiksmingai, ekonomiškai ir rezultatyviai, turi pasiekti didžiausią tikslinę visuomenės auditoriją tinkamomis informavimo priemonėmis. To reikalauja Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio nuostatos ir Vyriausybės 2004 07 16 nutarimu Nr. 908 patvirtintos Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklės (nutarimo Nr. 353, 2008 04 17 redakcija, toliau – ir Taisyklės).

Pažymi, kad šie teisės aktai apibrėžia informacijos turinį. Teisės aktuose numatytas tik trumpų pranešimų apie visuomenei aktualius priimtus sprendimus ar parengtus sprendimų projektus ir galimą jų poveikį visuomenės gyvenimo sritims, apie svarbius vizitus, kitus svarbius renginius skelbimas. Taisyklės neleidžia ministrui informaciją skelbti savo vardu, publikacijas iliustruoti savo nuotraukomis. Čia galioja viešosios teisės principas: ministras, kaip pareigūnas, gali daryti tik tai, ką jam leidžia daryti įstatymai ir Taisyklės.

Paaiškina, kad savaitraštyje „Veidas“ pareiškėjo skelbtoje publikacijoje nors ir kalbama su aplinkosauga susijusiais klausimais apie saugomas teritorijas, nelegalią statybą, vandentvarką ir kitais klausimais, tačiau publikaciją pažymėjus santrumpa „PR“, ji priskiriama reklamos ir viešųjų ryšių tekstų kategorijai, o tai, kad publikacija išspausdinta su pareiškėjo nuotrauka, esančia reklamos dalimi, ir apmokėta mokesčių mokėtojų lėšomis, Komisijai sudarė pakankamą teisinį pagrindą pripažinti pareiškėją pažeidusiu Įstatymo draudimą nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (t. y. nesireklamuoti už mokesčių mokėtojų pinigus).

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 09 08 nutartis daugumos šio teismo teisėjų nėra aprobuota ir biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ nėra paskelbta, todėl teismai šios nutarties motyvais nėra saistomi (ABTĮ 13 str.).

Teigia, kad Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo skundą prašo atmesti.

Teisme atsakovo atstovai palaikė atsiliepimo argumentus. Papildomai paaiškino, kad analogiški sprendimai buvo priimti ir kitų politikų atžvilgiu. Komisijai svarbu, kad politikai, valstybės tarnautojai atsakytų už lėšų tinkamą panaudojimą, nes jų rankose yra dideli resursai, kurie turi būti naudojami visuomenės interesais. Palaikė atsiliepime išdėstytą nuomonę, kad šiuo atveju buvo nesilaikyta Taisyklių nuostatų. Prašė palikti galioti Komisijos sprendimą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 19-20) pasisako, kad ministerijos kompetencijai nėra priskirta vertinti VTEK sprendimų, todėl prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Remiasi Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsniu, Vyriausybės 2004 07 16 nutarimu Nr. 908. Pažymi, kad žurnale „Veidas“ interviu forma skelbtame straipsnyje „Gamtą reikia saugoti ne nuo žmonių, o žmonėms“ pateikiami su aplinkosauga susiję klausimai bei ministro A. P. atsakymai apie saugomas teritorijas, nelegalias statybas, vandentvarką, miškų ūkį, informuojama, ką ministras ir ministerija numato įgyvendinti konkrečiose aplinkosaugos srityse.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VIP Viešosios informacijos partneriai“ atsiliepimo neteikė, 2009-02-25 teismo posėdyje atstovė prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Ginčo dalykas yra Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 11 06 sprendimo Nr. KS-89 „Dėl A. P.“ teisėtumas ir pagrįstumas, pareiškėjas prašo sprendimą panaikinti visa apimtimi.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija gavo Seimo narių D. J. ir E. P. prašymą įvertinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro A. P. veiksmų atitiktį Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Prašymas susijęs su 2008 06 30 savaitraštyje „Veidas“ (Nr. 26) išspausdintu straipsniu „Gamtą reikia saugoti ne nuo žmonių, o žmonėms“. Komisija sprendime pasisako, kad jos nagrinėjimo ir vertinimo dalykas – aplinkos ministro A. P. veiksmai, susiję su žurnalo „Veidas“ interviu forma pateikto straipsnio „Gamtą reikia saugoti ne nuo žmonių, o žmonėms“ publikavimu. Įvertinimui, ar VTEK sprendimo turinys iš tiesų atitinka šią pradinę nuostatą, toliau pateikiamas VTEK sprendimo turinio išsamus aprašymas.

I. Vyriausiosios tarnybinės etikos 2008 11 06 sprendimo Nr. KS-89 turinys.

Sprendime Komisija aprašo nustatytas faktines aplinkybes: „Veidas“ informavo, kad viešųjų ryšių straipsnis „Gamtą reikia saugoti ne nuo žmonių, o žmonėms“ buvo užsakytas ir apmokėtas viešųjų ryšių agentūros UAB „VIP Viešosios informacijos partneriai“. UAB „VIP Viešosios informacijos partneriai“ informavo, kad straipsnis buvo išspausdintas vykdant 2008 04 30 sutartį su Aplinkos ministerija. Ginčo dėl to, kad straipsnis buvo apmokėtas Aplinkos ministerijos lėšomis, nėra. Apmokėjimą patvirtina aktas (b. l. 94).

Sprendime aptariamas aplinkos ministro A. P. paaiškinimas, kuriame pareiškėjas rėmėsi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatomis, t. y. sąvokos „politinė reklama“ apibrėžimu, aiškino, kad paskelbtame straipsnyje nėra propaguojama jokia partija ar jos nariai bei kandidatai, dalyvaujantys rinkimuose, ir kiti paaiškinimai dėl straipsnio vertinimo - straipsniu nesiekiama asmeninės naudos, straipsnis skelbiamas ne pareiškėjo vardu ar interesais, nėra pagrindo teigti, kad straipsniu siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose. Ministras paaiškinime pripažino, kad straipsnis buvo užsakomasis, apmokėtas Aplinkos ministerijos lėšomis. Ministras aiškino, kad straipsnis buvo inicijuotas „Veido“ žurnalistės, kuri pati ir formulavo klausimus. Paaiškinime ministras rėmėsi Vyriausybės 2008 04 17 nutarimu Nr. 353 patvirtintomis Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklėmis. Jose numatyta, kokią informaciją ministras privalo teikti visuomenei. A. P. rėmėsi tuo, kad Taisyklės nedraudžia publikacijas iliustruoti fotonuotraukomis ir naudoti tam tikras literatūrinės išraiškos priemones. Paaiškinime buvo teigiama, kad straipsnyje nėra giriamasi ministro ar ministerijos laimėjimais. Straipsnyje pateikiami ministro prioritetai ir pozicija visuomenei ir specialistams rūpimais klausimais.

Toliau skundžiamame VTEK sprendime dėstoma Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) tarnybos pateikta nuomonė. Šioje nuomonėje pasakyta, kad publikacijos turinys atitinka viešąjį interesą – joje pateikti su aplinkosauga susiję klausimai (iš 7 klausimų – asmeninio pobūdžio tik 2) apie saugomas teritorijas, nelegalią statybą, vandentvarką, miškų ūkį ir aplinkos ministro atsakymai į šiuos klausimus. Inspektorius kritiškai įvertino Aplinkos ministerijos iškabos nuotrauką, kaip neturinčią jokios esminės informacinės reikšmės. Išdėstoma ir Inspektoriaus nuomonė apie straipsnio pažymėjimą santrumpa PR, kad ji reiškia, jog informacija sąmoningai priskirta „reklamos ir viešųjų tekstų“ kategorijai.

Sprendime paminėta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklapyje nurodyti politinės kampanijos laikotarpiai. Pažymėta, kad 2008 10 12 rinkimų pradinis politinės kampanijos laikotarpis prasidėjo 2008 04 02 ir tęsėsi iki rugsėjo 12 d. Agitacijos laikotarpis prasidėjo 2008 09 12 ir tęsėsi iki 2008 10 11.

Aprašiusi tirtus dokumentus (susirašinėjimą, paaiškinimą, Inspektoriaus tarnybos išvadą), Komisija toliau sprendime dėsto savo argumentaciją. Skundžiamame sprendime analizuojamos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatos ir 17 bei 18 straipsniai, kitas sąvokų aiškinimas esantis 2 straipsnyje. Daroma išvada, kad šio įstatymo nuostatos politinės reklamos sąvoką pirmiausiai sieja su rinkimų agitacija, nes, Komisijos nuomone, šioje sąvokoje reklaminė veikla, propaguojant partiją ar valstybės politiką, kaip atskirą jos narį, yra siejama su konkrečiais rinkimais. Sprendime pasisakoma, kad vienareikšmiškai teigti, kad ministro A. P. atvaizdas savaitraščio straipsnyje yra politinė reklama, negalima. Toliau sprendime rašoma: „Tačiau pastebėtina, kad straipsnis buvo paskelbtas pradiniu politinės kampanijos laikotarpiu“. Kaip argumentas pateikiama tai, kad tiriamuoju atveju vertintina situacija sietina su politikų veikla gerinant jų įvaizdį, didinant populiarumą, siekiant politinių ar karjeros tikslų ateityje.

Sprendime pasisakoma, kad Komisija nekvestionuoja valstybės institucijų ir jų vadovų teisės ir pareigos informuoti visuomenę, tačiau informacija visuomenei turi būti pateikiama veiksmingai, ekonomiškai ir rezultatyviai, turi pasiekti didžiausią tikslinę visuomenės auditoriją tinkamomis informavimo priemonėmis.

Sprendime dėstoma, kad, Komisijos nuomone, valstybės institucijos ir jų vadovai privalo užtikrinti asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, t. y. nemokamai.

Pabrėžiama, kad Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų viešoji informacija yra nemokama.

Po teisės aktų analizavimo daroma išvada – nagrinėjamu atveju Aplinkos ministerija užsakė ir apmokėjo straipsnį apie A. P., kaip ministro, veiklą, kuri atliekama pagal teisės aktuose nustatytas funkcijas, todėl manytina, kad informacija visuomenei buvo pateikta atlygintinai.

Komisija remiasi Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklėmis, patvirtintomis Vyriausybės 2004 07 16 nutarimu Nr. 908 (V.Ž., 2004, Nr. 113-4217, 2008, Nr. 48-1780). Nurodomas taisyklių punktas, numatantis, kad „visuomenės informavimo priemonėms pateikiamoje informacijoje apie ministro veiklą turi būti aiškiai nurodytas užsakovas: “Informacija skelbiama (nurodyti ministerijos pavadinimą) lėšomis“. Sprendime nurodoma, kad straipsnis tik buvo pažymėtas santrumpa PR. Taisyklių reikalavimas nebuvo įvykdytas. Remiasi ir Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 12 dalimi.

Sprendime analizuojama, kas yra – interviu. Remiamasi dabartinės lietuvių kalbos žodynu, kad tai yra viešumai skirtas žurnalisto pasikalbėjimas su žymiu veikėju ar žurnalisto pokalbis su valstybės, visuomenės, kultūros arba kokiu kitu veikėju, skirtas spaudai, radijui arba televizijai. Daroma išvada, kad apmokamas interviu kelią pagrįstų abejonių dėl jo objektyvumo ir nešališkumo.

Toliau motyvuojamoje sprendimo dalyje dėstoma Komisijos nuomonė, kad vertinant paskelbtą straipsnį sunku atskirti, ar informacija užsakyta ministerijos, ar savarankiškai parengta žurnalisto, tai klaidina visuomenę ir nestiprina žmonių pasitikėjimo valstybes institucija bei pačia valstybe. Teigiama, kad šiuo atveju nesvarbu, ar straipsnyje informacija buvo pateikta teisingai, tiksliai ir nešališkai, kaip to reikalauja Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyti principai. Nurodoma, kad tokį Komisijos vertinimą suponuoja ne straipsnio turinys, bet jo pateikimo forma ir nuotraukos panaudojimas.

Komisija remiasi Konstitucinio Teismo 1997 02 13 nutarimu ir aiškina, kad reklamai būdingi bent du požymiai: a) specialusis tikslas – skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdyti kitus reklamuotojo užsakymus; b) atlygintinumas – kai už reklamą jos užsakovas atsilygina. Taip pat remiasi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 46 dalimi.

Daroma išvada, kad, vertinant nagrinėjamą situaciją pagal sprendime išvardintus požymius bei tyrimo metu surinktus duomenis, matyti, kad Aplinkos ministerija, kaip reklamos užsakovas, skleidė informaciją, t. y. apmokėjo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, taigi yra atlygintinumo požymis. Tai patvirtina ir sutartis su UAB „VIP Viešosios informacijos partneriai“. Atsižvelgdamas į išdėstytus dalykus, daro išvadą, kad Aplinkos ministerijos veiksmai iš dalies atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 46 dalies nuostatas, t. y. paskelbtas užsakomasis straipsnis, Komisijos nuomone, turi reklamos požymių.

Šioje sprendimo dalyje sakoma, kad 2008 m. pradžioje bendrovės „Omnitel“ užsakymu atlikto mobiliojo ryšio bendrovių komunikacijos ir užsakomųjų straipsnių atpažįstamumo bei vertinimo tyrimo duomenimis užsakomieji straipsniai nėra veiksminga komunikacijos priemonė.

Sprendime Komisija remiasi Konstitucinio Teismo 2004 12 13 nutarimu dėl lėšų naudojimo valstybės tarnyboje: dėl lėšų naudojimo skaidrumo, ir kitomis nutarimo nuostatomis – kad valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui ar politinei veiklai ir t.t.

Galutinė Komisijos motyvacija yra tokia: įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ministerijos užsakytas ir apmokėtas straipsnis, kuriame vaizduojamas ministras, atspausdintas politinės kampanijos pradiniu laikotarpiu, turi reklamos požymių (santrumpa PR priskiriama reklamos ir viešųjų ryšių tekstų kategorijai), o nenurodžius, kad jis užsakytas ir apmokėtas ministerijos lėšomis, klaidina visuomenę. Toliau dėstoma, kad, Komisijos nuomone, dėmesys A. P. atvaizdui (tuo pačiu ir įvaizdžiui) greta atitinkamo turinio informacinės medžiagos – jo asmeninis, o ne visuomenės suinteresuotumas (interesas). Be to, valstybinių institucijų žiniasklaidos priemonėms pateikiama informacija, kuri apmokama valstybės biudžeto lėšomis, nenurodant jos užsakymo numerio, nei teisingo šaltinio, vertintina kaip paslėpta reklama.

Skundžiamo sprendimo nusprendžiamoji dalis išdėstyta taip: „Pradiniu politinės kampanijos laikotarpiu skelbdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro interviu - reklaminį straipsnį su savo atvaizdu, tam panaudojant ministerijos biudžeto lėšas, ministras A. P. naudojosi pareigomis asmeninei neturtinei naudai gauti ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatas.“ Tai pirmas nusprendžiamosios dalies punktas.

2-u punktu pateikiama rekomendacija Aplinkos ministerijos politikams ir tarnautojams teikiant informaciją visuomenei laikytis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. rugsėjo 11 d. rezoliucijoje „Dėl visuomenės informavimo apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklą“ pateiktų nuostatų. 3-ias sprendimo nusprendžiamosios dalies punktas susijęs su pranešimu suinteresuotiems asmenims apie sprendimą, 4-as - su paskelbimu, o 5-as – apskundimo tvarka.

Toks yra VTEK sprendimo turinys. Vien šio turinio įvertinimas rodo, kad VTEK sprendime neatsispindi, kad Komisijos nagrinėjimo ir vertinimo dalyku buvo aplinkos ministro A. P. veiksmai, susiję su žurnalo „Veidas“ interviu forma pateikto straipsnio „Gamtą reikia saugoti ne nuo žmonių, o žmonėms“ publikavimu, kaip deklaruojama Komisijos sprendimo įžanginėje dalyje. Sprendime visai nebuvo tirti A. P. veiksmai, susiję su straipsnio „Veide“ publikavimu, buvo tik iš dalies įvertinti ministerijos, kaip institucijos, veiksmai – tai, kad ministerija apmokėjo publikaciją. A. P. veiksmai buvo tiriami tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismas daro išvadą, kad VTEK turėjo būti tiriami A. P. veiksmai, ne tik susiję su straipsnio „Gamtą reikia saugoti ne nuo žmonių, o žmonėms“ publikavimu savaitraštyje „Veidas“, bet ir pati publikacija. Komisija privalėjo įvertinti šios publikacijos ar jos dalių pobūdį – ar tai yra Aplinkos ministerijos teikiama informacija gyventojams apie šios ministerijos pagrindines veiklos sritis, ar tai tėra ministro politinė reklama ar savo įvaizdžio gerinimas, ar publikacija atskirose dalyse turi informacijos pobūdį, politinės reklamos pobūdį, iš dalies skirta ministro įvaizdžio formavimui. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad VTEK yra viešojo administravimo institucija, kuriai privalu laikytis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų viešojo administravimo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nurodomas įstatymo viršenybės viešojo administravimo principas, kurį paaiškinant nurodyta, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) formuojamą praktiką (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Aiškindama įstatymo viršenybės principo reikšmę tokio pobūdžio bylose, LVAT 2008 02 01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-55/2008 išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad šis principas „išskirtinę reikšmę įgyja, kai viešojo administravimo institucija atlieka tyrimą ir priima sprendimą, kad asmuo pažeidė jam taikomus teisės aktų reikalavimus. Viešojo administravimo institucijos sprendimas, pripažįstantis, kad asmuo pažeidė teisės aktų reikalavimus, paprastai asmeniui sukelia ne tik konkrečias neigiamas pasekmes (teisių suvaržymą ar atėmimą, pareigų atsiradimą ar pasikeitimą, ar pan.), bet ir kitas neigiamas pasekmes (geros reputacijos praradimą ar pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, ar pan.).“.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl to, teismas tiria, ar VTEK sprendimu nustatyta, kad buvęs aplinkos ministras A. P. pažeidė teisės aktų reikalavimus.

II. Išvados apie VTEK sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį, daroma išvada, kad sprendimo 2-o punkto pareiškėjas neskundžia, be to, šis punktas yra rekomendacinio pobūdžio, todėl dėl jo ginčas negalimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 3 straipsnyje nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju pareiškėjo teisių negali pažeisti rekomendacijos Aplinkos ministerijos politikams ir tarnautojams, juo labiau, kad pareiškėjas nedirba šioje ministerijoje. Dėl to, kad sprendimo nusprendžiamosios dalies 2 punktas nesukelia pareiškėjui teisinių padarinių, o pareiškėjas šio punkto teisėtumo ir pagrįstumo neginčija, teismas nenagrinėja klausimo dėl šio punkto teisėtumo ir pagrįstumo. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 10 punktas suteikia VTEK teisę sprendimu pateikti rekomendaciją, todėl tokios rekomendacijos teikimas ir procedūriniu požiūriu buvo galimas.

Iš sprendimo nusprendžiamosios dalies 1-o punkto akivaizdu, kad A. P., kaltinamas pažeidęs Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatas. Iš sprendimo aprašomosios-motyvuojamosios dalies galima spręsti, kad pareiškėjas kaltinamas pažeidęs Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklių nuostatas, kurios pacituotos sprendime (nenurodant punkto). Iš pateiktos citatos daroma išvada, kad pažeistas Taisyklių (redakcija, patvirtinta Vyriausybės 2008 04 17 nutarimu Nr. 353) 4.2 punktas, nustatantis, kad visuomenės informavimo priemonėms pateikiamoje informacijoje apie ministro veiklą turi būti aiškiai nurodytas užsakovas: „Informacija skelbiama /nurodyti ministerijos pavadinimą/ lėšomis“. Tai dvi aiškiai įvardytos teisės normos, kurias, VTEK nuomone, pažeidė A. P. (Įstatymo 3 straipsnio 3 punktas ir Taisyklių 4.2. punktas).

Kitus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ar veiksmų kvalifikavimą pagal nurodomus teisės aktus galima įvertinti atsižvelgiant į sprendimo aprašomosios dalies tekstą, tačiau jie nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti sprendime, jų paminėjimas nesiejamas nei su A. P. veiksmais, nei su publikacijos turiniu (nenurodoma, kuri publikacijos dalis ar veiksmai patvirtina, kad galimas nurodyto teisės akto taikymas).

VTEK argumentų grupė, susijusi su politinės reklamos ar reklamos sąvokų aiškinimu ir taikymu. Sprendime teigiama, kad aptariamas straipsnis yra reklama pagal Konstitucinio Teismo nustatytus reklamos požymius – specialaus tikslo buvimas ir atlygintinumas. Taip pat nurodomi kituose įstatymuose nustatyti reklamos požymiai. Sprendime aptariant politinės reklamos požymius, remiantis Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, 17 ir 18 straipsniais, aiškiai pasisakoma, kad: „Vienareikšmiškai teigti, kad ministro A. P. atvaizdas savaitraščio straipsnyje yra politinė reklama, negalima, tačiau pastebėtina, kad straipsnis buvo paskelbtas pradiniu politinės kampanijos laikotarpiu. Be to, tiriamu atveju vertinama situacija sietina su politikų veikla gerinant jų įvaizdį, didinant populiarumą, siekiant politinių tikslų ateityje“. Tai vieninteliai sprendime esantys motyvai, kad publikacija priskirtina politinei reklamai (ne šiaip reklamai), ką ir būtų galima laikyti politiko asmeninės naudos siekimu. VTEK sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinus publikaciją ar jos dalį politine reklama, būtų akivaizdžiai pažeistas Taisyklių 4.3. punktas, draudžiantis informacijos apie ministro veiklą turinyje naudoti politinę reklamą. Tačiau iš šių motyvų, taip pat iš kitų VTEK sprendimo motyvų, susijusių su reklama, negalima daryti išvados, kad sprendime įvertinti visi galimos politinės reklamos aspektai ir padaryta aiški išvada, kad būtent nagrinėjama publikacija ar jos dalis priskirtina politinei reklamai. Straipsnio ar atskiros jo dalies, ar nuotraukų priskyrimas politinei reklamai ir netgi šiaip reklamai niekaip nemotyvuojamas, pasitelkiant bendrą straipsnio turinį ar atskiras to straipsnio dalis, kurios iliustruotų, kad straipsnyje panaudojama politinė reklama. Dėl to VTEK sprendimo išvados, kurios nepagrįstos faktais ir teisės aktų reikalavimais, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. VTEK aiškiai nepasisakė, ar visas straipsnio turinys, ar jo dalis, ar nuotrauka VTEK sprendimu priskiriami politinei reklamai, kuri gali būti apibūdinta, panaudojant VTEK sprendime esančią definiciją. Tik konstatavus, pagrindžiant faktais, kad publikuotas straipsnis, jo dalis, nuotrauka yra politinė reklama, galėjo būti kvalifikuojamas pažeidimas kaip Taisyklių 4.3. punkto pažeidimas. Tokios pažeidimo kvalifikacijos VTEK sprendime iš viso nėra. Dėl šių priežasčių pareiškėjui apsunkinta teisė į gynybą, nes būtent politinės reklamos elementų buvimas įrodytų asmeninės naudos siekimą. Teisė į gynybą apsunkinama ir tuo, kad sprendime yra keletas abejones sukeliančių ir prieštaringų teiginių, tokių kaip neturėjimas vienareikšmės nuomonės dėl nuotraukos, nesigilinimas į straipsnio turinį (VTEK sprendime rašo, kad nesvarbu, ar straipsnyje teikta informacija teisinga ir pan.), pripažinimas ministrui teisės informuoti visuomenę, tačiau nenurodant, kuri publikacijos dalis galėtų būti priskirta tokiai informacijai. Pripažįstant teisę informuoti visuomenę, straipsnis turėjo būti tiriamas, nurodant, kur straipsnyje yra ministro teikiama informacija, o kur politinė reklama. Tai buvo būtina atsižvelgiant ir į Žurnalistų etikos inspektoriaus nuomonę, kuria sprendime rėmėsi VTEK, t. y., kad publikacijos turinys atitinka viešąjį interesą. Ypatingai sprendimas prieštaringas nuotraukos publikavimo klausimu, nes aprašomojoje-motyvuojamoje dalyje nuotrauka nepriskirta politinei reklamai (vienareikšmiškai teigti, kad tai politinė reklama, negalima), o galutinėje išvadoje jau lyg tai ir priskirta, nors nuotraukos panaudojimo teisinis įvertinimas neduotas (ar tai Taisyklių 4.3., ar 4.4. punktų pažeidimas), tik nurodoma, kad tokios nuotraukos publikavimas rodo pareiškėjo asmeninį interesą, o tai tėra nemotyvuota išvada, o ne pažeidimo kvalifikavimas. Sprendimo aprašomosios dalies turinys stokoja logikos ir yra prieštaringas, o asmens kaltė padarius pažeidimą, negali būti grindžiama prieštaringais ir dėl to abejones keliančiais teiginiais, nepagrįstais faktinėmis aplinkybėmis ir teisiškai nekvalifikuojamais kaip atitinkamų teisės aktų pažeidimas. Dėl to daroma išvada, kad VTEK sprendime nekonstatavo Taisyklių 4.3. punkto pažeidimo.

Dėl VTEK konstatuoto Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto pažeidimo.

Ginčijamame sprendime privalu buvo įvertinti, pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis tai, kad pareiškėjas pažeidė draudimą, nustatytą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkte: viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti.

Teismas, priimdamas sprendimą, ar pagrįstai pareiškėjas kaltinamas minėtos įstatymo nuostatos pažeidimu, privalo vadovautis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškoje administracinėje byloje. Tokia išvada daroma atsižvelgiant tiek į ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, tiek į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Šiuo atveju analogiška laikytina LVAT administracinė byla Nr. A-261-2146/2008, kadangi joje pareiškėjas, taip pat turintis politiko statusą, ginčijo VTEK sprendimą, kuriuo pripažinta, kad jis pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punktą analogiškais veiksmais – ministerijos sąskaita buvo spausdinami straipsniai rinkiminės kampanijos metu, kuriuose buvo formuojamas teigiamas politiko ir ministerijos įvaizdis. Šios bylos skiriasi tik keliais aspektais, ne visi jie turi reikšmę, kvalifikuojant pažeidimą, nes teismas toje byloje neatsižvelgė į tam tikras nagrinėtas faktines aplinkybes. Pavyzdžiui į tai, ar konkretus politikas asmeniškai dalyvavo rinkimuose, ar dalyvavo tik jo atstovaujama partija. Nagrinėjamu atveju skirtumas tarp šių bylų yra tas, kad pasikeitė Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklės. Naujose Taisyklėse atsirado 4 punkto nuostatos, kokių reikalavimų būtina laikytis skelbiant informaciją apie ministro veiklą, panaudojant valstybės biudžeto lėšas. Šių Taisyklių nuostatų pažeidimas LVAT nuomone ir rodytų draudimo, numatyto Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkte, pažeidimą.

LVAT 2008 09 08 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-2146/2008 teisėjų kolegija konstatavo, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punktas yra bendro pobūdžio norma, įpareigojanti nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, ir, kad todėl kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei, būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei. Todėl VTEK sprendime turėjo būti nurodyta, kokias Taisyklių nuostatas pažeidė pareiškėjas, būdamas aplinkos ministru. Šiuo atveju, priešingai nuo minėtos kitos administracinės bylos, buvo galimybė nurodyti konkrečius Taisyklių punktus, kurių nesilaikė pareiškėjas. Ginčijamame sprendime yra aiški nuoroda tik į Taisyklių 4.2. punkto pažeidimą. Kiti VTEK manymu pažeisti Taisyklių punktai nenurodyti, kas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. VTEK privalėjo šių nuostatų laikytis ir dėl to, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnyje nėra keliami konkretūs reikalavimai VTEK sprendimui. Šiame straipsnyje tik pasakyta, kad VTEK, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą. Tai reiškia, kad VTEK sprendimai turi atitikti gero administravimo principo reikalavimus, kurie išdėstyti minėtame Viešojo administravimo 8 straipsnyje. Šių nuostatų laikymasis yra svarbus ne vien dėl to, kad ginčijamas sprendimas turėjo atitikti minėto įstatymo reikalavimus, bet ir dėl to, kad taikyta poveikio priemonė pagal savo sukeliamas pasekmes prilygsta pačioms griežčiausioms tarnybinėms nuobaudoms pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Įstatymuose nenustatytas terminas, kiek galioja tokia poveikio priemonė, tuo tarpu asmuo, pripažintas padaręs viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimą, negali būti laikomas turintis tinkamą reputaciją daugeliui tiek valstybės tarnybos, tiek kitoms pareigoms užimti (pvz. advokato, notaro). Dėl šių priežasčių, taikant analogiją (ABTĮ 4 straipsnio 5 dalis), būtina įvertinti, ar poveikio priemonės skyrimas atitiko reikalavimus, keliamus tarnybinių nuobaudų skyrimui pagal Valstybės tarnybos įstatymą.

Vyriausybės 2002 06 25 nutarimu Nr. 977 (yra pakeitimų) patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės. Šių taisyklių 10 punkte nustatyta, kad jeigu motyvuotoje išvadoje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo ir paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia ar dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai. Šios taisyklių nuostatos patvirtina, kad pažeidimas turi būti tinkamai kvalifikuojamas, kad turi būti tiriamos pažeidimo padarymo aplinkybės.

Jeigu Valstybės tarnybos įstatyme yra detaliai išdėstytas pažeidimų sąrašas, tai, kaip minėta pirmiau, LVAT pripažino, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punktas yra bendro pobūdžio norma, įpareigojanti nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti. Nurodyta, kad, kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei, būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei.

Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo ir teisės aiškinimo, būtina įvertinti, kokiais teisės aktais rėmėsi VTEK, pagrindžiant veikos kvalifikavimą, tuo pačiu įvertinant tai, kad teisės taikymas negali būti atsiejamas nuo faktinių aplinkybių (apie tai taip pat ne kartą pasisakė LVAT).

VTEK sprendime remiamasi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, 17 ir 18 straipsniais.

Šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad politinė reklama – valstybės politiko, politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar kitokį atlygį arba kaip auka viešai skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu siekiama propaguoti politinę partiją, jos narį ar kandidatą.

Įstatymo 17 ir 18 straipsniai reglamentuoja politinės reklamos žymėjimą ir skelbimą visuomenės informavimo priemonėse, todėl jie galėtų būti taikomi tik neabejotinai nustačius, kad aptariama publikacija yra politinė reklama.

Svarbu ir tai, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 30 straipsnyje pasakyta, kad, nustačius, kad politinė partija padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu partijai neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo pažeidimus asmenys atsako šio įstatymo, Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka. Šiuo atveju šiame straipsnyje nurodyta atsakomybė niekam nebuvo taikoma, kas reiškia, kad aptariamos politinės kampanijos metu oficialiai nebuvo pripažinta, kad būtų pažeistos šio įstatymo nuostatos.

Aišku, kad VTEK ne tiesiogiai taikė šio įstatymo nuostatas pažeidimui apibūdinti, bet pagal šio įstatymo nuostatas savo sprendime siekė nustatyti politinės reklamos požymius. Tačiau sprendime nėra įvertinta, ar aptariama publikacija ar jos dalis visiškai atitiko minėto įstatymo 2 straipsnio 10 dalies sąvokos apibrėžimą. Asmeninės naudos gavimą šiuo atveju iš tiesų būtų galima konstatuoti, jeigu aptariama publikacija būtų įvertinta kaip politinė reklama pagal visus politinės reklamos ir šios publikacijos požymius: kad tai valstybės politiko vardu, politinės kampanijos dalyvio vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ar priemonėmis už užmokestį viešai skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose arba kurios skleidimu siekiama propaguoti politinę partiją, jos narį ar kandidatą. Tam, kad būtų nustatytas politinės reklamos faktas, būtina įstatyme nurodytų požymių visumos konstatavimas. Visi galimi ir būtini politinės reklamos požymiai sprendime neatskleisti, nes publikacija šiuo aspektu visai netirta. Atskleistas vienintelis reklamos požymis – atlygintinumas. Nustačius politinės reklamos visus požymius publikacijoje ar jos dalyje, būtų galima teigti, kad pareiškėjas pažeidė Taisyklių 4.3. punktą. Apie tai, kad faktinės aplinkybės šiuo klausimu nebuvo visiškai vertinamos, jau pasisakyta pirmiau.

Taigi, nagrinėjama publikacija VTEK nebuvo kvalifikuota kaip politinė reklama, priešingai, VTEK sprendime dėl to yra išsakomos abejonės, todėl negalima teigti, kad pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatas savaitraštyje „Veidas“ paskelbtas straipsnis ar jo dalis prilyginti politinei reklamai.

VTEK sprendime pasisako, kad institucijos ir jų vadovai privalo užtikrinti asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Toks pasakymas netiesiogiai nurodo, kad pareiškėjas, būdamas ministras, informaciją suteikti privalėjo pagal šio įstatymo nuostatas, o ne publikuodamas valstybės sąskaita straipsnius spaudoje.

Visų pirma, tokia nuostata prieštarauja kitiems teisės aktams, kurie reglamentuoja Vyriausybės ir jos narių pareigą informuoti visuomenę. Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklių 2 punktas leidžia ministrui apie savo, kaip ministerijos vadovo, veiklą informuoti visuomenę ne tik ministerijos interneto tinklapyje, o esant galimybei ir poreikiui – ir per kitas visuomenės informavimo priemones, o 3 taisyklių punktas neatmeta galimybės, kad informacija bus mokama. Minėto įstatymo nuostatų paminėjimas sprendime niekaip nesiejamas su Taisyklių 2 ir 3 punktų pažeidimu.

Antra, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo tikslas ir taikymas ne visa apimtimi susijęs su ministro pareiga teikti visuomenei informaciją apie ministerijos veiklą. Šis įstatymas skirtas tam, kad asmenims, kurie suinteresuoti gauti konkrečią informaciją iš įstaigos, ši teisė būtų garantuota ir ginama. VTEK iš esmės remiasi šio įstatymo 6 straipsniu. Tačiau šiuo atveju nenustatyta, kad A. P., būdamas ministru, pažeidė 6 straipsnio nuostatas. Šiame straipsnyje, kaip ir visame įstatyme suinteresuotiems asmenims garantuojama teisė gauti iš ministerijos norimą informaciją neatlygintinai, kai jie kreipiasi dėl tokios informacijos. Šiuo konkrečiu atveju nenustatyta, kad koks nors asmuo negavo prašomos informacijos. Dėl to šio įstatymo nuostatos VTEK sprendime nurodomos iš viso be jokio pagrindo.

VTEK sprendime pabrėžiama, kad Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies nuostatos reikalauja, kad valstybės institucijų bei įstaigų viešoji informacija yra nemokama.

Šiuo atveju taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kokius visuomeninius teisinius santykius reguliuoja šis įstatymas. Įstatymo 1 straipsnyje pasakyta, kad šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Šio įstatymo 6 straipsniu siekiama tik užtikrinti asmenų, kurie nori gauti informaciją, teisę ją gauti nemokamai. Šiuo atveju tokių konkrečių asmenų nebuvo. Be to, šioje normoje kalbama apie tai, kad asmuo, siekiantis gauti informaciją, neprivalo už ją mokėti, o ne atvirkščiai, kad teikdama informaciją institucija neprivalo mokėti.

Dėl Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklių taikymo, jau pasisakyta, kad VTEK sprendime nurodyta tik viena pažeista šių taisyklių norma, tai Taisyklių 4.2. punktas.

Iš tiesų, įvertinus šių Taisyklių 1 punkto nuostatas, galima teigti, kad Taisyklės nustato tvarką ir reikalavimus, kuriais remdamasis ministras informuoja visuomenę apie savo, kaip ministerijos vadovo, veiklą ir Taisyklių 4.2. punkto reikalavimų buvo privalu laikytis ir šiuo atveju. Susipažinus su savaitraščio „Veidas“ 2008 06 30 publikacija, kurią parengė M. V., straipsnio pavadinimas „Gamtą reikia saugoti ne nuo žmonių, o žmonėms“ (b. l. 13, 26), matyti, kad publikacija nepažymėta taip, kaip reikalauja Taisyklių 4.2. punktas, o pažymėta PR APLINKOSAUGA. Žurnalistų etikos inspektorius 2008 09 29 raštu Nr. S-527 (b. l. 30) atsakydamas į VTEK prašymą, informavo savo kompetencijos ribose, kad viešosios informacijos rengėjas, pažymėjęs nagrinėjamą publikaciją santrumpa „PR“, ją sąmoningai priskiria „reklamos ir viešųjų ryšių tekstų“ kategorijai (tai pažymėta savaitraščio „Veidas“ metrikoje). Tai reiškia, kad iš dalies taisyklių reikalavimas buvo vykdomas, nes publikacija priskirta reklamos ir viešųjų ryšių tekstų kategorijai, kas reiškia, kad apmokėta užsakovo. Tačiau pažymėjimas neatitiko minėtų Taisyklių reikalavimų, todėl galėjo ir klaidinti.

Vertinant VTEK sprendimo turinį, galima teigti, kad Taisyklių 4.1. ir 4.4. punktų pažeidimas aptariama publikacija nėra nei teisiškai kvalifikuotas, nei faktiškai įrodytas. Dėl Taisyklių 4.1. punkto pažeidimo, matomai yra remiamasi bendrovės „Omnitel“ atliktu tyrimu, kad užsakomieji straipsniai nėra veiksminga komunikacijos priemonė. Tačiau VTEK sprendime visai neanalizuojama, ar ministras nurodytais klausimais turėjo galimybę apie savo veiklą pasisakyti taip, kad informacija pasiektų didžiausią įmanomą tikslinės auditorijos dalį racionaliausiais būdais ir sąnaudomis, atsižvelgiant į tai, kam yra skirta norima skelbti informacija. Neanalizuotas ir publikacijos galimas poveikis auditorijai. Taip pat publikacija netirta Taisyklių 4.4. punkte esančio draudimo aspektu, nes VTEK sprendime nėra pasisakyta, kad šia publikacija ministras formavo politinį įvaizdį todėl, kad publikacijoje nurodomi asmeniniai ministro laimėjimai ar ministerijos veiklos rezultatai pateikiami vien kaip ministro nuopelnas. Taisyklės aiškiai apibrėžia, kaip formuojamas asmeninis politinis įvaizdis. Įvertinus pačios publikacijos tekstą, galima teigti, kad jame nenurodomi asmeniniai ministro laimėjimai ar ministerijos veiklos rezultatai, kaip ministro nuopelnas, jame nurodoma tik tai, ką ministras planuoja padaryti, kokios yra problemos ministerijos veiklos srityse.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir VTEK sprendimo turinį, būtina nustatyti, ar vien tik Taisyklių 4.2. punkto pažeidimas leidžia daryti išvadą, kad ministras padarė pažeidimą, numatytą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkte, t. y. pažeidė draudimą nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti.

Asmeninės naudos gavimas šiuo konkrečiu atveju reikštų politinės reklamos paskelbimą visuomenės informavimo priemonėje valstybės lėšomis ar ministro asmeninio politinio įvaizdžio formavimą šios publikacijos pagalba. Skundžiamame VTEK sprendime nėra nei faktinių aplinkybių, nei teisinio pagrindimo, kad aptariama publikacija buvo politinė reklama ar politinio įvaizdžio formavimas. Išsakomi tik tam tikri samprotavimai, kad galimai tai buvo politinė reklama. Iš VTEK sprendimo neaišku, kodėl VTEK pripažino, kad publikacija padarytas Įstatymo pažeidimas. Nors sprendime nėra tyrimo, kokiu būdu straipsnis pateko į savaitraštį, tačiau teismas tas aplinkybes ištyrė ir įvertino. Iš tiesų negalima teigti, kad ministras neatsako už ministerijos padalinio veiksmus. Nors straipsnio paskelbimą organizavo ministerijos padalinys, tačiau sutartis dėl informacijos skelbimo su UAB „VIP Viešosios informacijos partneriai“ pasirašyta ministerijos vardu (b. l. 95-98), o svarbiausiai tai, kad teisės aktai nustato ministro atsakomybę už visos ministerijos veiklą. Antra vertus, teisės aktai reglamentuoja ir ministro pareigą informuoti visuomenę

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 4 dalis nustato, kad ministrai Vyriausybės nustatyta tvarka informuoja visuomenę apie savo ministerijas interneto tinklalapiuose, o esant galimybei – ir per kitas visuomenės informavimo priemones arba susitikimuose su gyventojais. Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodeksas įpareigoja kiekvieną valstybės politiką viešame gyvenime vadovautis elgesio principais, kurie išvardyti kodekso 4 straipsnyje. Vienas šių principų yra viešumas, kuris pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 punktą reiškia, kad valstybės politikas pateikia visuomenei savo elgesio ir sprendimų motyvus, visada laikosi atvirumo ir viešumo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ribojančius informacijos atskleidimą, deklaruoja savo privačius interesus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 (redakcija galiojusi 2008 06 30), 7.5 punktas nustatė, kad ministerija koordinuoja ir pagal kompetenciją organizuoja visuomenės švietimą ir informavimą aplinkos apsaugos srityje. Nuostatų 11, 13.2., 13.10 punktai nustato ministro atsakomybę už visos ministerijos veiklą, pareigą užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą ministerijos veikloje, koordinuoti ir kontroliuoti ministerijos administracijos padalinių veiklą.

Dėl to, nors nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad straipsnio savaitraštyje „Veidas“ patalpinimą inicijavo pats leidėjas, straipsnio parengime dalyvavo ministerijos padalinys, atsakingas už viešuosius ryšius, šio padalinio darbuotojai buvo susipažinę su straipsnio maketu, nuotrauką savaitraštis patalpino savo nuožiūra, žurnalistė klausimus interviu pateikė pati (liudytojų B. K., R. G., R. L., D. M., R. R. parodymai teisme), nėra teisinio pagrindo teigti, kad ministras neatsako už tai, kad straipsnis nebuvo pažymėtas taip, kaip to reikalavo Taisyklių 4.2. punktas.

Poveikio priemonė ministrui galėjo būti taikoma tik nustačius, kad publikacija visa ar jos dalis yra politinė reklama, ar, kad ja atitinkamu, Taisyklėse nurodytu būdu, formuotas ministro asmeninis politinis įvaizdis, ar, kad informacija nepasiekė didžiausios įmanomos tikslinės auditorijos dalies racionaliausiais būdais ir sąnaudomis, o buvo publikuota tik siekiant politinės reklamos ar įvaizdžio kūrimo. Tik Taisyklių 4.1., 4.3., 4.4. punktų pažeidimas įrodytų esant asmeninę naudą. Atitinkamos publikacijos formos nesilaikymas dar neįrodo buvus asmeninės naudos siekimą.

Reziumuojant galima padaryti išvadą, kad VTEK sprendimo aprašomosios dalies priešpaskutinėje pastraipoje esantis pažeidimo apibūdinimas, kurio pagrindu ir buvo taikyta poveikio priemonė, yra prieštaringas ir neatitinkantis kitų aprašomojoje-motyvuojamoje dalyje esančių teiginių, be to nepagrįstas įrodymais ir teisės aktų reikalavimais. Priešingai nei teigiama sprendimo 3 lapo 3 pastraipoje (kad negalima vienareikšmiškai teigti jog nuotrauka yra politinė reklama), neištyrus kitų motyvų, staiga teigiama, kad dėmesys A. P. atvaizdui (tuo pačiu ir įvaizdžiui) greta atitinkamo turinio informacinės medžiagos (turinys neanalizuotas) reiškia jo asmeninį, o ne visuomenės suinteresuotumą (interesą). Pirma, sprendime nėra motyvų, kodėl ir kaip nuotraukos patalpinimas rodo A. P. asmeninį interesą. Antra, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šios nuotraukos patalpinimui A. P. jokios įtakos neturėjo. Dėl nuotraukos sprendė visuomenės informavimo priemonės darbuotojai ir ministerijos viešųjų ryšių skyriaus darbuotojai tarpusavio derybomis. Kadangi pažeidimas, susijęs su nuotrauka, niekaip VTEK sprendime nekvalifikuotas (nenurodyta, koks teisės aktas pažeistas), negalima teigti, kad ministras nekontroliavo (dėl nuotraukos), kad ministerijos padaliniai nedarytų teisės aktų pažeidimų turėdamas tikslą gauti asmeninę naudą.

Kitos VTEK sprendimo apibendrinančios išvados jau buvo aptartos – informacija turi reklamos požymių, nenurodyta, kas informacijos užsakovas. Dar išvadose vertinama, kad buvo paskelbta paslėpta reklama. Šis pažeidimas taip pat niekaip nekvalifikuotas, todėl neaišku, ar tai atskiras kaltinimas, ar kaltinimas, susijęs su tuo, kad informacija nebuvo pažymėta, kaip tai nurodo Taisyklių 4.2. punktas.

Apibendrinant visus byloje nustatytus faktus ir teisės aktų reikalavimus, daroma išvada, kad publikacija pažeistas Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklių 4.2. punktas, tačiau šio punkto pažeidimas tik įrodo, kad ministras nepakankamai kontroliavo ministerijos padalinio veiklą, už ką jam galimai galėjo būti skiriama tarnybinė nuobauda. Bet tik šio pažeidimo konstatavimas neįrodo pareiškėjo, kaip valstybės politiko, pasinaudojimo pareigomis asmeninei naudai gauti, t. y. nėra įrodyta ir pagrįsta padaryto pažeidimo kvalifikacija pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatas, nes nėra suformuluota, kokios asmeninės naudos ir kokiu konkrečiu būdu siekė pareiškėjas, kokius teisės aktus jis pažeidė.

VTEK sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas naikinamas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Kadangi sprendimo dalis naikinama nurodytu pagrindu, turi būti nustatyta, ar šiuo atveju galimas medžiagos perdavimas VTEK naujam tyrimui.

Teismas šiuo atveju vadovaujasi teisės aiškinimu, kurį pateikia LVAT 2008 02 01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-55/2008. Šioje nutartyje buvo sprendžiama dėl proceso atnaujinimo ir tuo pačiu dėl VTEK įgalinimų ribų. Šio ginčo atveju pasikeitė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnybos įstatymo nuostatos. Minėtoje LVAT nutartyje VTEK įgalinimų ribos buvo apibrėžtos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnybos įstatymo 22 ir 23 straipsniuose. Priimant nagrinėjamą VTEK sprendimą, jau galiojo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, į kurį buvo perkelta dalis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnybos įstatymo nuostatų. Šiam ginčui svarbios yra Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios VTEK įgaliojimus. Įstatymo 17 straipsnio 1 punkte išliko nuostata, kad VTEK prižiūri, kaip įgyvendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kiti VTEK kompetencijai priskirti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normas reglamentuojantys teisės aktai. 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad VTEK tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veiklos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Šiuo atveju, grąžinus tyrimą VTEK, jis turėtų būti atliekamas iš naujo. Kadangi A. P. valstybinėje tarnyboje nedirba, tai jo atžvilgiu VTEK neturi įgaliojimų tirti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo. Toks aiškinimas atitinka LVAT 2008 02 01 nutartyje (adm. byla Nr. A756-55/2008) pateiktam aiškinimui, kad tirti įtariamus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir priimti sprendimą, konstatuojant, kad jie buvo pažeisti, viešojo administravimo institucija gali tik tada, kai tokie įgalinimai teisės aktais jai yra suteikti aiškiai ir nedviprasmiškai, o visos abejonės dėl viešojo administravimo institucijos įgalinimų tokiais atvejais turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai (lot. – in dubio pro reo ).

Dėl to galimo pažeidimo tyrimas VTEK pakartotinam tyrimui neperduodamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 88 straipsniais, 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. KS-89 „Dėl A. P. “ nusprendžiamosios dalies 1 punktą.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas DirvonasBronius JanuškaHalina Zaikauskaitė