Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-15 · Administracinė byla Nr. I-2075-279/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-15
Bylos Nr.
I-2075-279/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02858-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Administracinė byla Nr. I-2075-279/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02858-2018-8
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 15 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,sekretoriaujant Ingridai Petuškinienei,dalyvaujant pareiškėjui R. K., pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui L. R.,

viešo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. K. (toliau – ir R. K., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d. (b. l. 2-6).

Pareiškėjas R. K. skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gegužės mėnesio, o su pertraukomis iki 2017 m. birželio 6 d. gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodytą laikotarpį pareiškėjui buvo draudžiama rūkyti. Gydymo nuo priklausomybės nuo rūkymo neskyrė, iš asmeninių lėšų tokių priemonių įsigyti neturėjo galimybės. Paskirtų psichotropinių vaistų atsisakė, nes prie jų priprantama. 2016 m. sausio 1 d. patalpose, kuriose buvo pareiškėjas, buvo vykdomi suvirinimo darbai, kurių metu sklido dūmai, trikdę sveikatą. Darbai vyko apie 10 minučių. Iš kameros išeiti buvo uždrausta, dėl šalto oro atidaryti langų negalėjo, rūbai ir patalynė prisigėrė dūmų. Nebuvo tiekiamas veganiškas maistas, dėl ko pareiškėjas valgydavo ne viską, taip gaudamas mažesnį kiekį kalorijų. Turėjo maistą pirktis iš parduotuvės. Dėl minėtų atsakovės veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais ir fiziniais išgyvenimais, diskriminacija, pažeminimu bei sveikatos pablogėjimu.

Pareiškėjo atstovas iš esmės analogiškais argumentais, prašė pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir LAVL, ir atsakovės atstovė) atsiliepime (b. l. 33-36) su pareiškėjo skundu nesutiko, nurodė, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudžiama rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose. Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirtas suėmimas, laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant paskirtos kardomosios priemonės ar bausmės vykdymą. Apie draudimą rūkyti įspėja užrašai ir ženklai, iškabinti visose bendro naudojimo patalpose. 2016 m. sausio 1 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 115 buvo atliekami suvirinimo darbai. Suvirinimo technika buvo naudojama labai trumpai, todėl reikšmingos įtakos pareiškėjo sveikatai neturėjo. LAVL nuteistieji maitinami vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintais nuteistųjų valgiaraščiais. Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-138 veganams valgiaraštis nebuvo patvirtintas. Pareiškėjas į administraciją su prašymu dėl veganams tinkamo maitinimo nesikreipė. Apibūdindamas patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės atstovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. vasario 24 d. Pravieniškių padalinyje, nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. kovo 2 d. Vilniaus padalinyje, nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2017 m. birželio 17 d. – Pravieniškių padalinyje, todėl ginčui spręsti yra aktualus laikotarpis nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje laikotarpiu jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL buvo draudžiama rūkyti.

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Bylos duomenimis nustatyta, kad visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti (b. l. 78-82).

Teismas pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė, visų pirma, yra gydymo, sveikatos priežiūros įstaiga, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų 1 punktu, Ligoninės paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Taigi, šiuo atveju LAVL yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, ir, atsižvelgus į šios įstaigos specifiką, pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, draudžiama rūkyti LAVL teritorijoje ir patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, Ligoninė privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (žr. LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3125-520/2019).

Byloje nenustačius LAVL neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Pareiškėjas neturtinė žalą kildino iš aplinkybės, kad 2016 m. sausio 1 d. patalpoje, kur jis gydėsi, buvo atliekami suvirinimo darbai.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad 2016 m. sausio 1 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 115 buvo atliekami remonto darbai, kurių metu reikėjo panaudoti suvirinimo techniką, suvirinimo technika buvo naudojama trumpą laiką. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas LAVL, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo tiekiamas veganiškas maitinimas.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojusiu iki 2018 m. sausio 1 d., toliau – Įsakymas).

Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktas nustato, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

Kalėjimų departamento direktorius Įsakymu patvirtino: valgiaraštį dirbantiems vyrams; valgiaraštį nedirbantiems vyrams; valgiaraštį dirbančioms moterims; valgiaraštį nedirbančioms moterims; valgiaraštį nepilnamečiams; valgiaraštį nėščioms moterims; valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims; valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams); valgiaraštį nedirbantiems vyrams (vegetarams); valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms); valgiaraštį nedirbančioms moterims (vegetarėms); dietinio maitinimo valgiaraštį. Tuo tarpu valgiaraštis veganams patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog LAVL 2014 m. gruodžio 29 d. buvo sudariusi Maitinimo paslaugos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 57-131 (toliau – 2014 m. Sutartis) (b. l. 50-62), 2016 m. sausio 28 d. Nuteistųjų maitinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 747 (toliau – 2016 m. Sutartis) (b. l. 65-76). Tiek 2014 m. Sutartyje, tiek 2016 m. Sutartyje numatyta, kad nuteistųjų maitinimas organizuojamas ir turi atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr.14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatas.

Vertinant šiuos duomenis matyti, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, kurie nevalgo mėsos ar gyvulinės kilmės maisto iki Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. V-257 (įsigaliojęs nuo 2017 m. birželio 15 d.) kaip alternatyvą galėjo pasirinkti maitinimą pagal valgiaraštį vegetarams. Teismo vertinimu, valgiaraštis vegetarams iš esmės buvo minimali, bet pakankama alternatyva tiems asmenims, kurie negali/nenori valgyti mėsos ar kitų gyvulinės kilmės produktų. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepažeisdamas savo įsitikinimų turėjo galimybę maitintis pagal valgiaraštį vegetarams, tačiau nevalgydamas patiekalų ar jų dalių, kuriuose yra jam netinkamų produktų, o trūkstamą kalorijų kiekį pakeisdamas iš parduotuvės tiekiamais produktais.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, neturtinei žalai bei kaltiems atsakovės atstovės veiksmams pagrįsti, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė neteisėtų atsakovės atstovės pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. LAVL teigimu, dėl veganinio maitinimo pareiškėjas nesikreipė į Ligoninės administraciją. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas teismui taip pat nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neskirto veganinio maitinimo, atmestini kaip neįrodyti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą pažymą apie 244,40 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas (b. l. 92).

Bylos duomenimis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-3941-14838 nuspręsta R. K. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, paskiriant advokatę S. S. (b. l. 13-15).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaNijolė Čekanauskienė