Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Andrutė Kalinauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininko L. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AB SEB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Skolininkas, įkeisto turto savininkas L. P. (toliau – skolininkas), užtikrindamas iki 2032-09-09 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070035097, 2007-12-11 įregistruotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė kreditoriui AB SEB bankui 1923,58 kv. m. ploto administracinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). To paties skolinio įsipareigojimo užtikrinimui įkeitimo lakštu Nr. 01220070035129, 2007-12-11 įregistruotu Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, skolininkas įkeitė nuomos teisę į 2,5548 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas (kreditorius) AB SEB bankas kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Nurodė, kad hipoteka užtikrinta skolininko L. P. prievolė – 2007-09-10 kredito sutartis Nr. 14407180724258-A7 nėra vykdoma, todėl kreditorius prašė teismo pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Kreditorius vienašališkai nutraukė minėtą kredito sutartį, nes skolininkas nevykdė kredito sutarties. Pagal sutartį skolininkas sumokėjo 62,87 EUR, ir daugiau mokėjimų pagal sutartį iki 2012-02-14 nevykdė. Skolininko skolą sudaro: 1 078 846.39 EUR negrąžinto kredito, 35 907,86 EUR priskaičiuotų palūkanų, 31 164,50 EUR delspinigių, iš viso: 1 145 918,75 EUR bei 139,00 LTL žyminio mokesčio išlaidų ir 10 LTL už įspėjimo įteikimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-02-21 nutartimi Nr. 1106,1104/2012 nuspręsta įkeistą nekilnojamąjį turtą - 1923,58 kv. m. bendro ploto administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausantį L. P. (a/k (duomenys neskelbtini) areštuoti, uždraudžiant įkeisto turto savininkui juo disponuoti. Skolininkas buvo įspėtas, kad jeigu per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos nebus grąžinta skola kreditoriui, tai įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytinių arba perduoti kreditoriui administruoti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (LR CK 6.38 str. 1 d.). Nurodė, jog skolininkui, žinančiam prisiimtų įsipareigojimų dydį ir įvykdymo terminus, neveikimas negali būti aiškinamas tokio asmens naudai. Toks skolininko elgesys negali būti ginamas, kadangi bylos aplinkybės patvirtina, kad skolininkas pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus elgtis sąžiningai, tinkamai ir laiku vykdyti pareigas, bei visapusiškai bendradarbiauti su kreditoriumi. Teismas padarė išvadą, kad kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo laikantis kreditavimo sutarties nustatytos tvarkos (CK 6.217 str. 1, 2, 3 d., 6.209 str., 2007-09-10 kredito sutartis Nr. 1440718074258-A7), todėl esant nustatytoms aplinkybėms, įkeistas turtas areštuotinas, įspėjant skolininką, kad negrąžinus skolos per mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti, apie tai pranešant visiems suinteresuotiems asmenims (t.1, b.l. 67-68).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu skolininkas L. P. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartį panaikinti bei panaikinti turto areštą (t.1, b. 76-78). Nutarties neteisėtumą grindžia šiais argumentais:

1. Kreditorius ėmėsi priverstinių skolos išieškojimo iš įkeisto turto priemonių neišnaudojus visų reikiamų taikių bendradarbiavimo su kredito gavėju būdų. Teigė, kad skolininkas dėjo visas pastangas tinkamai vykdyti sutartį, tačiau šios sutarties nepavyksta vykdyti dėl objektyvių aplinkybių, t.y. apelianto atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Nurodė, jog pagal kredito sutarties Nr. 1440718074258-A7 17 punktą šalių tarpusavio ginčai turi būti pirmiausiai sprendžiami derybų keliu. Laikėsi pozicijos, jog egzistuojant objektyvioms kreditavimo sutarties Nr. 1440718074258-A7 nevykdymo priežastims bei neišnaudojus visų reikiamų derybų priemonių, AB SEB bankas nepagrįstai pradėjo priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą, kartu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priėmė nepagrįstą nutartį civilinėje byloje Nr. 1106,1104/2012, kuria nutarė areštuoti įkeistą nekilnojamąjį turtą.

2. AB SEB banko įspėjime nenurodoma, kokiu laikotarpiu susidarė 31.164,50 eurų delspinigiai. Teigia, kad tokiu būdu yra apribota L. P. teisė reikalauti taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 str. 5 d. 1 p. nustatytą sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senatį netesyboms. Banko įspėjime nenurodyta, kokiu pagrindu yra skaičiuojamos 35.907,86 eurų palūkanos – neaišku, ar tai palūkanos už pinigų skolinimą, ar palūkanos už prievolės įvykdymo terminų praleidimą. Teigia, kad tuo atveju, jei minimos palūkanos atlieka nuostolių atlyginimo funkciją, kreditorius negali kartu reikalauti ir netesybų priteisimo. Taip pat neaišku, kokio dydžio (procentine išraiška) yra iš apelianto reikalaujamos palūkanos. AB SEB bankas, nenurodydamas palūkanų dydžio ir skaičiavimo tvarkos nesuteikė galimybės tiek apeliantui, tiek teismui įvertinti ar palūkanos yra pagrįstos, atitinkančios protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Be to banko įspėjime nenurodyta, kokio dydžio (procentine išraiška) yra taikomos netesybos, todėl apeliantui yra apribota galimybė prašyti netesybų sumažinimo. Mano, kad yra pagrindas remiantis CK 6.73 ir 6.258 str. nuostatomis pripažinti netesybas neprotingai didelėmis ir dėl to jas sumažinti.

3. Teigia, jog aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas netyrė aplinkybių, susijusių su tinkamu apelianto, kaip vartotojo, teisių gynimu. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Apelianto įsitikinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad 2012-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 1106,1104/2012 yra nepagrįsta ir neteisėta.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB SEB bankas prašo apelianto L. P. atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą (t.1, b.l. 153-155). Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

1. Mano, kad apelianto teiginiai, jog jis dėjo visas pastangas tinkamai vykdyti kredito sutartį yra deklaratyvaus pobūdžio. Nurodė, jog pagal 2007 m. rugsėjo 10 d. kredito sutartį Nr. 1440718074258-A7, sudarytą tarp akcinės bendrovės SEB banko ir apelianto, bankas suteikė apeliantui 1.175.889,91 EUR kreditą, o apeliantas bankui įsipareigojo nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (kredito sutarties bendrosios dalies 4.1 punktas). Tačiau apeliantas savo prievolių bankui nevykdė: paskutinis mokėjimas atliktas 2010 m. lapkričio 25 d., pervedant 62,87 EUR, skirtų kredito grąžinimui. Kreditoriaus manymu, tai simbolinis mokėjimas. Nurodė, kad iki šiol apeliantas savo prievolių bankui visiškai nevykdo: negrąžina kredito, nemoka palūkanų ir nesumoka netesybų.

2. Nurodė, kad kreditorius turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkto pagrindu, taip pat vadovaudamasis CK 6.217 str. 1 d., Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 p., Vartojimo kredito įstatymo 19 str. pagrindais.

3. Teigė, jog apeliantui nevykdant savo prievolių, bankas 2011 m. lapkričio 30 d. raštu pareikalavo per protingą terminą padengti pradelstus mokėjimus ir įspėjo apie prievolių nevykdymo pasekmes. Dėl tos priežasties, jog ir po įspėjimo apeliantas savo prievolių bankui nevykdė, bankas kredito sutartį nutraukė ir apie tai pranešė apeliantui 2012 m. sausio 26 d. raštu. Nurodė, kad tiek įspėjimas, tiek pranešimas apie sutarties nutraukimą apeliantui buvo įteikti. Nutraukus kredito sutartį, bankas kreipėsi su 2012 m. vasario 14 d. pareiškimu Nr. 01.10.02-1078 į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių, prašydamas areštuoti bankui įkeistą apelianto turtą ir įspėti apeliantą, kad bankui neįvykdžius prievolės per vieną mėnesį nuo teismo nutarties įteikimo dienos, bankui įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 558 str. 1 d. nuostatas, todėl skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

4. Dėl apelianto keliamų abejonių dėl palūkanų ir netesybų, kreditorius teigia, jog hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, ir nesprendžia kilusių tarp hipotekos šalių ginčų. Įstatymas neįpareigoja hipotekos teisėjo aiškintis ir spręsti įkeitimo sutarties šalių ginčų; tokių ginčų buvimo faktas nėra pagrindas sustabdyti ar atsisakyti pradėti nagrinėti hipotekos kreditoriaus prašymą dėl priverstinio vykdymo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-103/2008).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamo teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), todėl byla nagrinėtina vadovaujantis apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančiais atskirojo skundo argumentais.

Byloje kilo ginčas dėl priverstinio skolos išieškojimo, bendradarbiavimo pareigos vykdymo, dėl teismo teisės sumažinti delspinigius, taip pat ginčas kilo dėl palūkanų dydžio.

Byla dėl hipotekos teisinių santykių pradėta ir išieškojimas vykdomas pagal iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusias materialiosios (CK 4.170–4.197 straipsniai) ir proceso (CPK 542–569 straipsniai) teisės normas, todėl šioje byloje apskųsta nutartis teisės taikymo aspektu patikrintina taikant nurodytas, iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusias hipotekos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjimo tvarka ir sąlygos iki 2012-07-01 buvo nustatytos CPK XXXVI skyriuje, pagal kurio nuostatas įregistravus sutartinę hipoteką, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tokio pareiškimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos buvo nustatytos CPK 558 str. Pagal šią teisės normą priverstinis skolos išieškojimas įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti. CPK 558 str. 1 d. nustatytos procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, uždraudžiant disponuoti įkeistu turtu. Gavęs pakartotinį kreditoriaus pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-103/2008).

Byloje nustatyta, kad skolininkas L. P. užtikrindamas iki 2032-09-09 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070035097, 2007-12-10 įregistruotu Vilniaus 1-os apylinkės teismo hipotekos skyriuje (t.1., b.l. 48-50) ir hipotekos lakštu Nr. 01220070035129, 2007-12-10 įregistruotu Vilniaus 1-os apylinkės teismo hipotekos skyriuje (t.1., b.l. 52-55), AB SEB Vilniaus bankui įkeitė nekilnojamąjį turtą – administracinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį L. P., gyv. (duomenys neskelbtini) ir nuomos teisę į žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). AB SEB bankas 2011-11-30 raštu „Dėl įsipareigojimų vykdymo pagal kredito sutartį Nr. 1440718074258-A7“ (kuris buvo įteiktas apeliantui adresu (duomenys neskelbtini) 2011-12-14 20 val. 55 min. ir adresu (duomenys neskelbtini) 2011-12-05 9 val. 30 min.-t.1., b.l. 57) informavo apeliantą, jog bankas gavo raštą Nr.11/002-1L, kuriuo UAB „TRADE TREND LT“ pasiūlė pradėti derybas dėl apelianto kreditorinių įsipareigojimų AB SEB bankui, išpirkimo už 2 000 000 Lt, tačiau pasiūlyta suma nėra priimtina AB SEB bankui. Nurodė, jog daugiau pasiūlymų dėl apelianto kreditorinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį įsigijimo nebuvo gauta. Minėtu raštu bankas prašė apelianto iki 2011-12-31 sumokėti pradelstą sumą (124 147,37 Eur) arba iki 2011-12-09 informuoti AB SEB banką apie kitus konkrečius pasiūlymus dėl galimybių dengti skolą AB SEB bankui pagal kredito sutartį. Bankas įspėjo apeliantą, kad nesumokėjus nurodytos pradelstos sumos iki 2012-12-31, kredito sutartį Nr. 1440718074258-A7 laikys nutraukta ir skolos išieškojimą vykdys įstatymų nustatyta tvarka (t.1., b.l. 56). Kredito gavėjui nesumokėjus pradelstos sumos per nurodytą terminą, AB SEB bankas 2012-01-25 nutraukė kredito sutartį ir 2012-02-14 kreipėsi į Vilniaus 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio 1 145918,75 Eur skolos išieškojimo, prašydamas areštuoti bankui įkeistą turtą ir įspėti L. P., kad negrąžinus bankui skolos per vieną mėnesį nuo teismo nutarties įteikimo dienos, bankui įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių (t.1., b.l. 36-37).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012 m. vasario 21 d. nutartimi Nr. 1106,1104/2012 areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą – 1923,58 kv.m. bendro ploto administracinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėta teismo nutartimi skolininkas taip pat įspėtas, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Tačiau skolininkas mokėjimų nevykdė, su kreditoriumi nebendradarbiavo. Nurodyta teismo nutartis buvo įteikta skolininkui 2012-03-01 (t.1., b.l.75, 86).

Apeliantas skundžiamos nutarties neteisėtumą motyvuoja tuo, kad SEB bankas nepagrįstai pradėjo priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą, kartu ir pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą nutartį, kuria nutarė areštuoti įkeistą turtą. Nurodė, kad dėjo visas pastangas tinkamai vykdyti kredito sutartį, tačiau dėl objektyvių laikinų aplinkybių, jam nepavyko tinkamai vykdyti kredito sutartį. Apie laikinas kliūtis (apelianto atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas), dėl kurių negali laisvai disponuoti savo turimu turtu ir pajamomis) jis tiek raštu, tiek žodžiu informavo banką. Tuo tarpu kreditorius ėmėsi priverstinių skolos išieškojimo iš įkeisto turto priemonių neišnaudojus visų reikiamų taikių bendradarbiavimo su kredito gavėju būdų. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad bankas vengė bendradarbiauti su apeliantu, nes byloje su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo yra pateiktas pranešimas dėl įsipareigojimų vykdymo pagal kredito sutartį (t. 1., b.l. 56), kuriame prašoma apelianto arba apmokėti susidariusią skolą iki 2011-12-31 arba iki 2011-12-09 informuoti banką apie kitus konkrečius pasiūlymus dėl galimybių dengti skolą bankui pagal kredito sutartį. Taigi, AB SEB bankas buvo pasirengęs tartis dėl abiems pusėms priimtinų skolos grąžinimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas, po minėto banko pranešimo, būtų pateikęs bankui pasiūlymą dėl skolos grąžinimo sąlygų, tokių įrodymų apeliantas nepateikė teismui teikdamas atskirąjį skundą. AB SEB bankas apeliantui pateikė pranešimą dėl kredito sutarties nutraukimo (t.1., b.l. 58), kuriame nurodė, kad bankas negavo apelianto pasiūlymų dėl galimybių dengti skolą pagal kredito sutartį, nurodė, kad bankas sutartį nutraukė nuo 2012-01-25, ir kad rengiami dokumentai dėl skolos išieškojimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad kreditorius bendradarbiavo su skolininku. Be to, konstatuotina, kad faktinės aplinkybės dėl to, ar hipotekos kreditorius laikytinas pažeidusiu prievolę ir bendradarbiavimo pareigą, gali būti vertinamos, sprendžiant ginčą ieškinine tvarka, ir nėra vertinamos, vykdant priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto ne ginčo tvarka. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad paskolos sutartis būtų vartojimo sandoris, dėl ko hipotekos teisėjas ex officio turėjo vertinti sutarčių sąlygų sąžiningumą (CPK 6.188 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Taigi, atmestini kaip neįrodyti apelianto skundo argumentai, kad kreditorius pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Šalių ginčo sprendimui neturėjo būti taikoma išankstinė ginčo sprendimo tvarka, todėl bankas apeliantui pažeidus sutartinius įsipareigojimus turėjo teisinį pagrindą pradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą.

Anot apelianto, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir dėl to, kad AB SEB bankas, nenurodydamas palūkanų dydžio ir skaičiavimo tvarkos nesuteikė galimybės tiek apeliantui, tiek teismui įvertinti ar palūkanos yra pagrįstos, atitinkančios protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Be to, mano, kad yra pagrindas remiantis CK 6.73 ir 6.258 str. nuostatomis pripažinti netesybas neprotingai didelėmis ir dėl to jas sumažinti.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013 pasisakydama dėl hipotekos teisėjo teisės spręsti sutartinių netesybų mažinimo byloje dėl hipotekos teisinių santykių bei vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus formavimo konstatavo, jog nagrinėdamas bylą dėl hipotekos teisinių santykių hipotekos teisėjas neturi teisės spręsti dėl sutartinių palūkanų mažinimo, ginčas dėl sutartinių netesybų, jų dydžio nagrinėtinas ginčo teisena. Ši praktika koreliuoja su pirmiau formuota kasacinio teismo praktika dėl hipotekos teisėjo jurisdikcinės veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2012; 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2013). Taigi, skolininkas turi teisę ginčyti kreditoriaus reikalavimą CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka, o hipotekos procedūrų vykdymas gali būti sustabdytas, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2007; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-494/2011). Todėl apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai nesumažino palūkanų ir netesybų mažinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nesutiktina su skundo argumentu, kad teismas netyrė aplinkybių, susijusių su apelianto, kaip vartotojo teisių gynimu, turėjo pareigą ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu. Apeliantas neįrodė, kad sutartis laikytina vartojimo sutartimi ( CK 1.39 str. 1 d.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalys sudarė kredito sutartį dėl 1 175 889,91 EUR suteikimo (t.1., b.l. 45), kredito paskirtis nurodyta Kredito sutarties specialiosios dalies 2 punkte -„Lentvario dvaro su vandens bokštu, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui“ (t.1., b.l. 45), Hipotekos lakšte nurodytas šio turto plotas – 1923,58 kv. m. (t.1., b.l. 48), įkainojimas – 4 400 000 Lt., pastato paskirtis –administracinė (t.1., b.l. 48). Atsižvelgiant į už paskolą įsigyto pastato paskirtį (administracinis pastatas), jo plotą, darytina išvada, kad paskolos suteikimas tokiam turtui įsigyti negali būti kvalifikuotas kaip vartojimo sandoris. Kad apeliantas nėra laikytinas vartotoju yra konstatuoja ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi (t.2, b.l. 51) (CPK 182 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama nutartis yra priimta teisėtai, nepažeidžiant CPK XXXVI skyriuje nustatytų bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjimo tvarkos. Esant šioms aplinkybėms, atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.