Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. (K. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Migracijos departamentas 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimu nutarė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

5. Pareiškėja niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padariusi tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, ji visą laiką buvo geranoriška. Dėl to atsakovas neturėjo objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėja savanoriškai neišvyktų iš šalies. Be to, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

7. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, nes kitų pareiškėja nenurodė. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Remiantis turima informacija nustatyta, kad pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Dėl to prieglobsčio prašytoja pripažinta neatitinkanti papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

10. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojama baimė patirti persekiojimą grįžus į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta. Viena vertus, pareiškėjos įvardinti kaip grėsmė veiksmai (duomenys neskelbtini) nelaikyti pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, nelemiantys sunkaus pagrindinių žmogaus teisių pažeidimo ir neatitinkantys „persekiojimo“ veiksmų apibrėžties. Kita vertus, pagal surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini), todėl prieglobsčio prašytoja galėjo su tuo susidurti. Tačiau jos pasakojimas apie įvykius, dėl kurių ji tariamai išvyko iš šalies, yra abstraktus, nedetalus, jos pateikta informacija yra labai ribota, kai kurios aplinkybės yra prieštaringos (apklausos pradžioje prieglobsčio prašytoja teigė, kad (duomenys neskelbtini), vėliau tvirtino, kad (duomenys neskelbtini), o galiausiai apsiribojo pastaruoju teiginiu, kad tokie įvykiai vyko (duomenys neskelbtini) keletą dienų prieš jai išvykstant iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją). Dėl to Migracijos departamentas pareiškėjos pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu.

11. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (ankstesnis pavadinimas Europos prieglobsčio paramos biuras) (toliau – ESPA) išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, tačiau pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl skunde minimi ESPA išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjos atveju nėra aktualūs ir netaikytini.

12. Ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėja negrindė savo prieglobsčio prašymo aplinkybėmis, kad kilmės valstybė prieš ją naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste.

13. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei jo gavimas) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgęs į tai, atsakovas konstatavo esant tikimybę, kad atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo, pareiškėja gali pasislėpti. Dėl to priėmęs sprendimą išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą terminą. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėta, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjai neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

II.

16. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio teismas nustatė, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir jos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą.

17. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą (pareiškėjos pirminį paaiškinimą ir vėliau atliktą jos apklausą bei jos metu duotus paaiškinimus), pritarė atsakovo išvadai, kad jos pasakojimas yra abstraktaus pobūdžio, nedetalus, jos pateikta informacija yra labai ribota, jos nurodytos aplinkybės labai prieštaringos (duomenys neskelbtini); pirminiame paaiškinime ir apklausos metu nieko neužsiminė, kad (duomenys neskelbtini), o per teismo posėdį pareiškėja jau teigė, kad (duomenys neskelbtini), nurodė ir tai, kad (duomenys neskelbtini), nors šių aplinkybių atsakovui apskritai nebuvo nurodžiusi; pareiškėja buvo minėjusi tik kad (duomenys neskelbtini); pirminiame paaiškinime ji teigė, kad (duomenys neskelbtini), o vėliau – (duomenys neskelbtini); teismo posėdžio metu pareiškėja teigė, kad (duomenys neskelbtini), o apklausos metu nurodė, kad ji atvykusi į Baltarusijos Respubliką gyveno bendrabutyje, studijavo (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos paaiškinimai teismo posėdžio metu taip pat buvo gana abstraktūs ir neinformatyvūs.

20. Teismas nenustatė, kad pareiškėjos įvardintas galimas persekiojimas buvo dėl „konvencinių“ priežasčių, t. y. dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, kuris turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma. Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal atsakovo surinktą pareiškėjos kilmės šalies informaciją, duomenų apie (duomenys neskelbtini) beveik nėra. Tai leidžia padaryti išvadą, kad pareiškėjai kaip pilnametei rizika (duomenys neskelbtini) yra minimali, taigi nėra ir „persekiojimo“ rizikos, kas sąlygotų tarptautinės apsaugos poreikį.

22. Tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, nes kitų pareiškėja nenurodė. Teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Teismas atsižvelgė į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, pagal kurią (duomenys neskelbtini) įvyko karinis perversmas, jo metu, be kita ko, (duomenys neskelbtini) ir pan. Tačiau tyrimo metu nebuvo rasta duomenų, kad po (duomenys neskelbtini) perversmo (duomenys neskelbtini) vyksta veiksmai, dėl kurių šalyje kyla beatodairiškas smurtas, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Dėl to teismas pritarė ir atsakovo išvadai, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

24. Teismas pripažino pagrįstu Migracijos departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, taip pat pritarė ir atsakovo išvadai taikyti pareiškėjai maksimalų draudimo terminą atvykti į Lietuvos Respubliką, nes laikė tai proporcinga ir adekvačia priemone padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėja realiai kelia neteisėtos migracijos grėsmę: ji tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį; ji neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, nes, išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta; prieš neteisėtai kirsdama Lietuvos Respublikos sieną, pareiškėja atsikratė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, taip, tikėtina, siekdama apsunkinti jos identifikavimą ir grąžinimą į kilmės šalį (ji teikė klaidingus duomenis apie savo amžių, siekdama parodyti, kad ji yra jaunesnio amžiaus (nepilnametė), taip tikėdamasi palankaus sprendimo); pareiškėja teikė akivaizdžiai neteisingus duomenis ne tik dėl savo amžiaus, bet ir dėl kitų bylai svarbių aplinkybių, tai rodo jos neteisėtą siekį ir ketinimą bet kokia kaina pasilikti Europos Sąjungoje; ji neturi jokių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Kadangi pareiškėjai taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi, tai buvo nustatytas ir proporcingas ir adekvatus terminas dėl perspėjimo apie draudimą įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

III.

28. Vertinant pareiškėjos individualią situaciją, nurodytus aspektus bei aplinkybes, buvo galimai pažeistas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau - ir Tvarkos aprašas, ginčui aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 99 punktas.

31. Pagal surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini, todėl pareiškėja galėjo su tuo susidurti. Tačiau jos pasakojimas apie įvykius, dėl kurių ji tariamai išvyko iš šalies, buvo abstraktus, nedetalus, jos nurodytos aplinkybės prieštaringos. Dėl to atsakovas pagrįstai nelaikė pareiškėjos pasakojimo patikimu įrodymu.

32. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jos politinių įsitikinimų. Pareiškėja skunde iš esmės deklaratyviais teiginiais nesutinka su priimtu Sprendimu, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

34. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

35. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

38. Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmoje pastraipoje įtvirtinta sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.“ Pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojui kyla visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl aptartų „konvencinių“ priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų.

39. Remiantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnio d punktu, pabėgėlis – visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja pasinaudoti tos šalies „globa [apsauga]“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir [K]onvencijoje išvardytų priežasčių (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo Shepherd, C-472/13, 24 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-238/19, 23 p.).

41. Teisiniai santykiai dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami atitinkamai Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2022 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1454-756/2022, kt.).

43. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

44. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

45. Taigi, pagal nurodytas teisės nuostatas vienas iš kriterijų, vertinant prieglobsčio prašytojo statuso nustatymui aktualius duomenis, yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

46. Pagal 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 99 punktą atlikdamas tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

48. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja deklaratyviai įvardija atsakovo tyrimo ir Sprendimo trūkumus. Įvertinusi byloje atsakovo nustatytas aplinkybes ir teismo nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas atliko pakankamai detalią pareiškėjos apklausą, uždavė patikslinančius klausimus ir sudarė jai sąlygas pateikti papildomus argumentus, paaiškinimus, pasiūlė konkrečiau paaiškinti, atskleisti jos nurodytus teiginius ar aplinkybes. Atsakovas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, surinko kilmės šalies informaciją ir jos kontekste tinkamai atliko prieglobsčio prašytojos prašymo suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą ir vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos pasakojimas nepatvirtina jos pagrįstos baimės buvimo sąlygos.

49. Kaip nurodyta šios nutarties 42 punkte, prieglobsčio prašytojo nurodomas persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Nagrinėjamoje byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja patyrė individualų persekiojimą dėl „konvencinių“ priežasčių, t. y. rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ar toks persekiojimas jai gresia dėl jos nurodytų aplinkybių. Pareiškėjos nurodyti kaip persekiojimas jai gresiantys kilmės šalyje veiksmai (duomenys neskelbtini) nelaikytini pakankamai rimtais savo pobūdžiu ar dažnumu veiksmai, kurie pagrįstų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, todėl neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžties.

51. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos nurodytos pasakojimo aplinkybės neatitiko atsakovo surinktos kilmės šalies informacijos: pareiškėja tvirtino, kad iš (duomenys neskelbtini) ji išvyko būdama 17 m. ir jokio tėvų leidimo išvykti jai nereikėjo, nes, jos teigimu, (duomenys neskelbtini) leidžiama visiems norintiems nuo 13 m. išvykti iš šalies. Tačiau pagal (duomenys neskelbtini) nė vienas, jaunesnis kaip 18 m. asmuo, negali išvykti iš šalies teritorijos be tėvų ar globėjų leidimo.

52. Abejones dėl realiai jai kilusios grėsmės kilmės šalyje, taip pat ir pasakojimo tikrumo sustiprino prieglobsčio tyrimo metu nustatytas tikrasis pareiškėjos amžius. Pareiškėja, atvykusi į Lietuvą ir prašydama suteikti jai prieglobstį, nepateikė jokių savo asmens tapatybę ar pilietybę patvirtinančių dokumentų ir nurodė, kad yra nelydima nepilnametė (17 m.), tačiau atsakovui kilus abejonių dėl realaus jos amžiaus, buvo atlikta amžiaus nustatymo procedūra ir nustatyta, kad pareiškėja yra 23 m. amžiaus. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad kilmės šalyje itin paplitusios (duomenys neskelbtini), tačiau duomenų apie (duomenys neskelbtini) beveik nėra. Taigi pareiškėja iš kilmės šalies išvyko jau būdama pilnamete, be to, kaip pilnametei rizika (duomenys neskelbtini) yra minimali. Tai sudarė pagrindą atsakovui nuspręsti, kad pareiškėja, pristatydama save kaip nepilnametę, galimai bandė manipuliuoti, siekdama atitikti prieglobsčio suteikimo kriterijus ir pakreipti prašymo nagrinėjimą sau palankia linkme. Teismas iš esmės pritarė tokiai atsakovo išvadai, pažymėdamas, kad šiuo atveju nenustatyta tokios persekiojimo rizikos, kuri lemtų tarptautinės apsaugos poreikį.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje tyrimą, o teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja nepagrindė realiai egzistavusios pagrįstos savo baimės kilmės valstybėje patirti persekiojimą. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų, įvertino individualias pareiškėjos savybes ir, atsižvelgę į surinktą aktualią kilmės šalies informaciją, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu. Pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų

54. Teisėjų kolegija, remdamasi tais pačiais pagrindais, nesant realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė arba vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti jai ir papildomą apsaugą. Dėl to pagrįstai atsakovas ir teismas pripažino, jog pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsakovas pagal surinktą informaciją apie kilmės valstybę nustatė, kad (duomenys neskelbtini) įvyko karinis perversmas, tačiau nerasta duomenų, kad po perversmo (duomenys neskelbtini) vyksta veiksmai, dėl kurių šalyje yra beatodairiškas smurtas, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Dėl to pagrįstai pareiškėja pripažinta neatitinkančia ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

55. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad ji buvo nurodžiusi ir pagrindusi prielaidą, jog grąžinus ją į kilmės šalį jai grėstų individualaus persekiojimo rizika, tačiau šį argumentą teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvų, negalintį patvirtinti konkrečiai pareiškėjai tariamai gresiančio individualaus pavojaus, taip pat ir kaip savaime nepaneigiantį teismo padarytos išvados dėl realios rizikos patirti persekiojimą nebuvimo. Šios nutarties 38-43 punktuose nurodyta, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Minėta, kad persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Dėl to pareiškėjai teko pareiga įrodyti jai kylančias grėsmes ir jų realumą. Pažymėtina, kad apklausos metu pareiškėjai buvo užduodami klausimai apie jos asmeninę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o jos teiktus paaiškinimus kartu su kitais byloje esančiais duomenimis įvertino ir kvalifikavo Migracijos departamentas ir teismas teisės aktų nustatyta tvarka. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją, tačiau nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo nustatyta realios rizikos patirti persekiojimą tikimybė.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamuose sprendimuose. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.