Kauno apygardos teismo sprendimas

2011-03-09 · Civilinė byla Nr. 2A-523-390/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2011-03-09
Bylos Nr.
2A-523-390/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algimantas Kukalis (pirm.), Leonas Jachimavičius, Rūta Palubinskaitė
Ieškovas
T. S.
Atsakovas
UAB „Ekskomisarų biuras“
Kategorijos
  • 13.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.3.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-523-390/2011
Pirmosios instancijos teismo teisėja Diana Labokaitė
Procesinio sprendimo kategorija: 13.1; 14.3.17;14.5; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus, Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Ingai Kalkauskaitei, dalyvaujant ieškovui T. S., atsakovo atstovui A. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Ekskomisarų biuras“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. S. ieškinį atsakovui UAB „Ekskomisarų biuras“ dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo 108 Lt kompensaciją už turėtas išlaidas sveikatos patikrinimams, neišmokėtą darbo užmokestį už faktiškai dirbtą laiką, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ( t.1, b.l.3-5). Paaiškino, kad nuo 2005-05-10 iki 2009-12-24 dirbo UAB „Ekskomisarų biuras“ apsaugos darbuotoju. Kiekvienais metais atlikdavo sveikatos patikrinimus, už kuriuos sumokėjo poliklinikoms 108 Lt. Dar dirbdamas bendrovėje žodžiu prašė darbdavio atlyginti turėtas išlaidas, tačiau darbdavys nuolat atsisakydavo, liepdavo palaukti. Nurodė, kad visą darbo laikotarpį faktiškai dirbo be jokių pietų pertraukų, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose atsakovas žymėjo, kad ieškovas dirba dviem valandomis kiekvieną pamainą trumpiau, dėl ko ieškovui buvo skaičiuojamas ir mokamas mažesnis darbo užmokestis. Ieškovas įvertino, kad dvi pietų pertraukos valandos tekdavo nakties darbo laikui, dvi valandos dienos darbo laikui, taip pat įvertino, kad kai kurios pamainos buvo paskirtos dirbti švenčių ir poilsio dienomis. Ieškovas paskaičiavo, kad atsakovas jam nesumokėjo 3000 Lt, kuriuos prašė priteisti. Taip pat prašė priteisti darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui T. S. iš atsakovo UAB „Ekskomisarų biuras“ 108 Lt atlyginti išlaidoms už sveikatos patikrinimus, 2702,90 Lt (priskaityta suma), ir po 37,73 Lt (priskaityta suma) darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos ( 2009-12-24) iki visiško atsiskaitymo su ieškovu. Nurodė, kad vadovaujantis LR Sveikatos apsaugos ministro 2000-05-31 įsakymo Nr. 301 5.2 p. periodinių sveikatos tikrinimų (1.12 papunktis) išlaidos apmokamos iš darbdavio lėšų. Ieškovas pateikė VšĮ „Kauno Šilainių poliklinikos” išduotus kvitus, iš kurių matyti, kad 2007-05-11 ir 2008-08-04 ieškovas apmokėjo po 22 litus už darbuotojų profilaktinį patikrinimą (b.l. 9), taip pat pateikė pažymą, patvirtinančią, kad ieškovas 2005-05-03 ir 2006-05-02 sumokėjo 64 Lt už sveikatos patikrinimo paslaugas (b.l.11). Atsakovui nepateikus duomenų, kad ieškovui atlygino išlaidas už sveikatos patikrinimus, teismas sprendė, kad atsakovas savo pareigos apmokėti už sveikatos patikrinimus nėra įvykdęs, ir priteisė ieškovui iš atsakovo 108 Lt jo turėtų išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo privaloma „UAB „Ekskomisarų biuras“ apsaugos darbuotojų, saugančių UAB „Nemuno vaistinė“ objekto apsaugos instrukcija“, kurioje buvo nustatyta, kad saugomu objektu laikoma UAB „Nemuno vaistinė“ pastatai, patalpos, teritorija, materialinės vertybės, personalas. Instrukcijos 2p. nustatė, kad objekto sauga vykdoma visomis savaitės dienomis, visą parą, darbui pamainoje skiriamas vienas apsaugos darbuotojas, dirbantis stacionariniame poste (specialiai skirtoje patalpoje, esančioje administracinio pastato 1 aukšte). Instrukcijos 7.2 p. nurodoma, kad apsaugos darbuotojui darbo metu draudžiama aplikti saugomą „Objektą“ iki kol nebus pakeistas kitu apsaugos darbuotoju (t.1, b.l. 66-70). Teismas, įvertinęs atsakovo išleistus lokalius teisės aktus, nustatančius darbo tvarką, nurodė, kad atsakovas nebuvo nustatęs konkretaus laiko ieškovui pailsėti ir pavalgyti, priešingai, atsakovas saugos instrukcija buvo nurodęs ieškovui nepalikti saugomo objekto, vadinasi, ieškovas neturėjo galimybės palikti darbo vietos ir ilsėtis arba išvykti pietauti, pavyzdžiui, į namus. Konstatavo, jog atsakovo sudarytos sąlygos atitinka DK 158 str. 5 d. nustatytas - „ tuose darbuose, kur dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku“. Tokia galimybė ieškovui buvo sudaryta, tačiau atsakovas neturėjo pagrindo minusuoti iš ieškovo darbo laiko valandas, kurias jis ilsėjosi ir pietavo, nes ieškovas savo valgymo ir kitus poreikius turėjo patenkinti neatsitraukdamas iš saugomo objekto, todėl iš atsakovo priteisė ieškovui 2702,90 Lt. Atsakovui su darbuotoju neatsiskaičius jo atleidimo dieną, ieškovui priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką po 37,73 Lt (priskaityta suma) už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos (2009-12-24 ) iki visiško atsiskaitymo su ieškovu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Ekskomisarų biuras“ prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista 2702,90 Lt ir po 37,37 Lt darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad teismas tą faktą, kad darbuotojui buvo sudaryta galimybė papietauti darbe, traktuoja kaip valgymą darbo laiku. Mano, kad teismas neteisingai aiškino darbo vietos sąvoką. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jam buvo draudžiama palikti darbo vietą, šiuo atveju, jis darbo vieta įvardijo savo apsaugos postą, todėl negalėjo nueiti į šalia (apie 17 m. atstumu) esančią virtuvėlę ir papietauti. Tačiau UAB „Nemuno vaistinė“ apsaugos darbuotojų instrukcijoje 7.2 p. yra nurodyta, kad apsaugos darbuotojui negalima palikti saugomo objekto iki kol nebus pakeistas kitu darbuotoju. Taigi, darbo vieta yra visas saugomas objektas, tiek pastatas, tiek teritorija aplink jį. Ieškovas, vykdydamas savo funkcijas, privalėjo vaikščioti po objektą, todėl jo teiginys, kad neturėjo galimybės užeiti į virtuvėlę ir papietauti yra nepagrįstas. Ieškovo darbas tikrai nebuvo toks, kurį galima priskirti prie darbų, kuriame dėl gamybos sąlygų negalima būtų daryti pertraukos pavalgyti ir pailsėti. Ieškovas dirbo 24 val. pamaina, todėl tiek patiems darbuotojams, tiek darbdaviui patogiau organizuoti pietų ir poilsio pertraukas darbuotojams pavalgant ir pailsint saugomame objekte. Pažymi, kad UAB „Ekskomisarų biuras“ 1 skyriaus direktorius tvirtina skyriaus darbuotojų grafikus, todėl ieškovo teiginiai, kad jis sudarydavo darbo grafikus, pagal kuriuos ir buvo dirbama yra klaidingi. Atsakovas nepateikė darbo grafikų teismo metu, kadangi jų jau neturėjo, nes teismo posėdžiai įvyko faktiškai po metų nuo to momento, kai ieškovas išėjo iš darbo. Įstatymas nenumatė prievolės darbdaviui saugoti darbo grafikus. Atsakovas yra pateikęs reikalaujamus darbo grafikus darbo inspekcijai ir šioje byloje yra LR VDI Vilniaus skyriaus sprendimas (2010-01-20 Nr. (01)SD-1280, kuriame nurodyta, kad kiti saugomame objekte dirbantys apsaugos darbuotojai (M. P., R. R.) teigia, jog turėjo galimybę pavalgyti ir pailsėti, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų neįvertino. Pažymi, kad ieškovas buvo supažindintas su UAB „Ekskomisarų biuras“ darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose kalbama apie tai, kad darbo grafikuose yra numatomos pertraukos pailsėti ir pavalgyti. Todėl kyla klausimas, kodėl darbuotojas, žinodamas, kad jam priklauso tokios pertraukos ir būdamas nepatankintas tuo, kad negali pavalgyti darbo metu, nė karto nesikreipė šiuo klausimu. Taip pat nurodo, kad siekiant kompensuoti dėl specifinio darbo sukeliamus nepatogumus, darbdavio iniciatyva, vadovaujantis darbo tvarkos taisyklėmis (7.1. p), ieškovui buvo mokamos personalinės priemokos, kurios nebuvo numatytos darbo sutartyje. Išmokėtų priemokų suma (8050 Lt) viršija tariamai ieškovui neišmokėtą pinigų sumą už darbą, dirbtą per pertraukas, skirtas pailsėti ir pavalgyti. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pritaikė LR DK 141 str. 3 d. Teismas formaliai nurodė, kad atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta suma viršijanti jo vidutinį darbo užmokestį. Tačiau neįvertino, kad tokia suma (2702,90 Lt) susidarė per paskutinius trejus metus (skaičiuojant nuo teismo posėdžio pradžios). Ieškovas visiškai nesirūpino savo interesų apsauga ir pateikė ieškinį už per paskutinius 5 metus neišmokėtos darbo užmokesčio dalies. Vidutinis darbo užmokestis priteisiamas, jei neišmokėta darbo užmokesčio suma viršija vidutinį darbo užmokestį, tačiau kai ši suma atitinka neišmokėtą visą atlyginimą darbuotojui. Šiuo atveju apeliantas visada mokėdavo atlyginimą darbuotojui ir darbuotojas niekada nekėlė pretenzijų dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies, nors realiai jau po pirmųjų darbo mėnesių galėjo pasiskaičiuoti ar darbdavys išmoka visas priklausančias išmokas. Mano, kad LR DK 141 str. 3 d. numatytos sankcijos taikymas apelianto atžvilgiu, visiškai neatitinka minėtos teisės normos tikslų ir principų, tokia sankcija neproporcinga tariamam apelianto pažeidimui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas T. S. atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, 2010-10-28 sprendimą paikti nepakeistą. Ieškovas sutinka su teismo motyvais ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes bei aiškino „darbo vietos“ sąvoką. Ieškovui buvo draudžiama palikti darbo vietą, t.y. apsaugos postą, todėl ieškovas negalėjo nueiti į šalia esančią virtuvėlę, kuri nepriklauso apeliantui, ir papietauti. Galimybės nueiti papietauti neturėjo dar ir dėl to, kad neturėjo kam perduoti savo pareigų, nes atsakovas neatsiųsdavo kito darbuotojo, kuris pakeistų ieškovą saugomame objekte. Nesutinka su apelianto argumentu, kad ieškovas iš esmės didžiąją darbo laiko dalį vykdė pasyvų stebėjimą viešosios tvarkos objekte. Jei ieškovas nueitų į šalia esančią virtuvėlę pailsėti ir papietauti, tai negalėtų stebėti privalomos saugoti teritorijos nei per vaizdo kameras, kurios išdėstytos visoje saugojamoje teritorijoje, nei vizualiai, kadangi minėtos teritorijos langai nukreipti į visiškai kito objekto teritoriją. Nurodo, jog apelianto teiginys, jog ne pagal ieškovo sudarytus darbo grafikus buvo skaičiuojamos darbuotojų dirbtos valandos yra klaidingas. Ieškovas, kaip saugomo objekto posto vyresnysis, ėjo ne tik apsaugos darbuotojo pareigas, bet ir buvo atsakingas už tabelių ir grafikų sudarymą, kuriais remiantis UAB „Ekskomisarų biuras“ 1 skyriaus direktorius tvirtindavo posto darbuotojų darbo grafikus. Pažymi, apelianto nurodytas darbuotojas R. R. nėjo apsaugos darbuotojo pareigų minėtame poste, jis buvo budėtojas, kuris važinėjo po objektus ir tikrino, kaip dirba apsaugos darbuotojai, be to nei vienas darbuotojas neliudytų neigiamai darbdavio interesais, kadangi jie bijotų netekti darbo. Nurodo, kad apie priklausiusias pietų pertraukėles ir apie tai, kad darbo užmokestis yra skaičiuojamas tik už 20 arba 22 val. sužinojo tik išėjęs iš UAB „Ekskomisarų biuras“ ir kreipęsis LR Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrių. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog ieškovas, žinodamas, kad jam priklauso pertraukėlės pailsėti ir pavalgyti ir būdamas nepatenkintas tuo, kad negali pavalgyti, nei karto nesikreipė į darbdavį. Ieškovas ne kartą žodžiu buvo kreipęsis į vadovą dėl netinkamų darbo sąlygų, tačiau jam vis buvo žadama, kad viskas susitvarkys, pretenzijų rašyti nenorėjo, kadangi tikėjosi jog bus sudarytos tinkamos darbo sąlygos, be to siekė išsaugoti darbo vietą. Apeliacinio skundo teiginys, jog siekiant kompensuoti dėl specifinio darbo sukeliamus nepatogumus, ieškovui buvo mokamos personalinės priemokos yra nepagrįstas ir neįrodytas jokiais rašytiniais įrodymais. Taip pat nurodo, jog teismas įvertino aplinkybes, jog apeliantas su ieškovu jo atleidimo dieną ne dėl ieškovo kaltės neišmokėjo sumos, viršijančios jo vidutinį darbo užmokestį. 2702,90 Lt suma buvo susidariusi išeinant ieškovui iš darbo, ką, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, pripažino ir pats atsakovas, kad ieškovui su darbo užmokesčiu turėjo būti papildomai priskaityta 2702,90 Lt. Todėl sankcijos, numatytos LR DK 141 str. 3 d. taikymas apelianto atžvilgiu visiškai atitinka šios teisės normos tikslus ir principus bei yra proporcinga apelianto pažeidimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantas apeliacinio skundo argumentais iš esmės nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą neteisingai aiškino darbo vietos sąvoką, darbuotojui sudarytos galimybės faktą papietauti darbe, neteisingai traktavo kaip valgymą darbo metu. Skunde taip pat teigiama, kad teismas priimdamas sprendimą neteisingai taikė D K 141 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija šiuos apelianto apeliacinio skundo argumentus analizuoja ir dėl jų pasisako.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas dirbo pas atsakovą apsaugos darbuotoju nuo 2005m. gegužės 10d. iki 2009m. gruodžio 24d. Ieškovo saugomas objektas – UAB „Nemuno vaistinė“. Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs atsakovo pateiktus į bylą lokalinius teisės aktus reglamentuojančius darbo tvarką konstatavo, kad atsakovas nebuvo nustatęs konkretaus laiko ieškovui pailsėti ir pavalgyti. Teismas pažymėjo, kad atsakovo saugos instrukcija reikalavo, kad ieškovas negali palikti saugomo objekto, todėl darė išvadą, kad ieškovas atlikdamas pareigas neturėjo galimybės palikti darbo vietos ir ilsėtis arba išvykti pietauti. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad ieškovas valgymo ir kitus poreikius turėjo atlikti tiesiogiai vykdydamas savo pareigas ir atsakovas neturėjo pagrindo atminusuoti iš ieškovo dirbto darbo laiko valandas, kurias ieškovas ilsėjosi ir pietavo. Teismas pagal byloje pateiktus įrodymus priteisė iš atsakovo 2702,90 Lt ieškovui papildomo darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija su tokia teismo argumentacija sutinka ir konstatuoja, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir spręsdamas ginčą tinkamai vertino byloje patektus įrodymus (CPK 185 straipsnis).

Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, jog ieškovo atleidimo iš darbo dieną negalėjo pilnai atsiskaityti su ieškovu ir taikydamas DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas iš atsakovo priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką po 37,73 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo su ieškovu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginti ieškovo pažeistą teisę, taikant D K 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisių gynimo būdus, tačiau taikant nurodytą teisės normą, pagal faktines bylos aplinkybes, būtina atsižvelgti į DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus.

DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Nustatyti bendrieji principai padeda įgyvendinti teisę, kad ši labiau atitiktų naujai susiformavusius teisinius santykius, nuolat keičiantis ekonominiams ir socialiniams santykiams. Reikalavimai gerbti bendro gyvenimo taisykles, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų turi būti taikomi darbo subjektams įgyvendinant teises ir vykdant pareigas, taip pat ir tarpusavio susitarimais nustatant tokias teises ir pareigas šiais principais turi vadovautis ir teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus.

DK 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Įgyvendinant teises atsiranda tam tikrų padarinių ir sukeliama pareigų kitiems asmenims. Tai, ar reikalavimas apginti pažeistą teisę yra teisėtas, nustatoma pagal tai, ar jis yra įtvirtintas įstatyme, šalių susitarime ir ar jis atitinka nurodytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas dirbdamas pas atsakovą reikalavimo darbdaviui, dėl didesnio darbo užmokesčio mokėjimo už faktiškai dirbtą laiką nekėlė. Tokį reikalavimą ieškovas iškėlė atsakovui tik jau jį atleidus iš darbo ir po atleidimo praėjus beveik keturiems mėnesiams. Šios nustatytos aplinkybės duoda pagrindo pripažinti, kad ieškovas piktnaudžiavo savo teise. Atsižvelgiant į tai bei taikant darbo teisės principus nustatytus DK 2, 35 straipsniuose, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas spręsti dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ieškovui sumažinimo. Priešingu atveju šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovui papildomai priskaičiuoto darbo užmokesčio ir daug kartų viršijančios kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką. Tokia situacija nebūtų suderinama su aptartais DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėtose kasacine tvarka bylose ne kartą pažymėjo, kad šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis D. Levišauskienė v. UAB ,,Fleming baldai“ byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis P. M. v. UAB ,,Swiss logistic“ byloje Nr. 3K-3-267/2008). Panašią teisminę praktiką formavo ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas nagrinėdamas civilinę byla Nr. 3K-3-365/2010.

Ginčijamu teismo sprendimu ieškovui iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką po 37,73 Lt (priskaityta suma) už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos (2009-12-24) iki visiško atsiskaitymo. Nustatyta, kad už 2009 m. atsakovas turėtų sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už 4 darbo dienas, 2010 m. – 254 darbo dienas, už 2011 m. iki kovo 9 d. – 55 darbo dienas. Taigi, iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje pabaigos susidarytų 11 809,49 Lt suma už uždelstą atsiskaityti laiką (313 darbo dienų × 37,73 Lt). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokio dydžio kompensacija yra neproporcinga ieškovui papildomai priskaičiuotam darbo užmokesčiui bei neadekvati, šios bylos kontekste, atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas mažinti iš atsakovo ieškovui priteistą vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Atsižvelgiant į byloje minėtas aplinkybes, teisėjų kolegijos sprendžia, kad 4000 Lt suma yra pakankama, kad kompensuoti ieškovui neišmokėtą darbo užmokestį bei yra proporcinga ir adekvati sankcija atsakovui. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeistinas, priteisiant iš atsakovo 4000 Lt (priskaityta suma) fiksuoto dydžio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, tai atitinkamai keistina teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 96 str.). Iš atsakovo valstybei priteistina žyminio mokesčio suma mažintina iki 204 Lt. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 322 Lt žyminio mokesčio, už apeliacinį skundą jam turėtų būti grąžinama 118 Lt. Todėl, atlikus įskaitymą, iš atsakovo valstybei priteistina 84 Lt.

Ieškovo prašymas priteisti 108,73 Lt išlaidų, susijusių su Kauno miesto apylinkės teismo 2010-11-04 vykdomojo rašto pateikimu vykdyti, atmestinas, kadangi šių vykdymo išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas vykdomojoje byloje (LR CPK 610, 611 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos C P K 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija,

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010m. spalio 28d. sprendimą pakeisti.

Teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui T. S. iš atsakovo UAB „Ekskomisarų biuras“ priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką po 37,73 Lt (priskaityta suma) už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos (2009-12-24) iki visiško atsiskaitymo su ieškovu panaikinti. Šio reikalavimo dalyje priimti naują sprendimą - ieškovui T. S. iš atsakovo UAB „Ekskomisarų biuras“ priteisti 4000 Lt (priskaityta suma) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Sumažinti iš atsakovo valstybei priteistą žyminį mokestį iki 84 Lt.

Likusias teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Kolegijos pirmininkas Algimantas KukalisKolegijos teisėjai Leonas JachimavičiusRūta Palubinskaitė