Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Kursevičiaus, Laisvydo Zederštremo,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams, pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams, pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir R. A. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir R. A. paskirta subendrinta 3 (trejų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas ir E. G., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skunda. atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš nuteistojo R. A. apeliacinio skundo matyti, kad jis iš dalies ginčija savo kaltę dėl veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. neigia, kad pasikėsino padaryti plėšimą, taip pat skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

6. Pažymėtina, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu, konsttuoja, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, nuteistojo R. A. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei šių veikų kvalifikavimo yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais.

8. R. A. ikiteisminio tyrimo metu (II t., b. l. 55–56, 63) ir pirmosios instancijos teisme (III t., b. l. 16–18) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, kaltu prisipažino iš dalies. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis R. A. patvirtino savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo R. A. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, įrodyta nukentėjusiojo A. K. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu (I t., b. l. 32–35), tiek pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, kurie buvo nuoseklūs, patikimi ir nekeliantys jokių abejonių (III t., b. l. 19–21). Nukentėjusiojo parodymus patvirtina nuteistojo E. G. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu (II t., b. l. 198–199) ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (III t., b. l. 18–19), įvykio vietos apžiūros protokolas (I t., b. l. 23, 24, fotolentelė I t., b. l. 25–28). Pats R. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojomo posėdžio metu pripažino, jog prašė nukentėjusiojo paskolinti jam pinigų alui nusipirkti. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji R. A. ir E. G., paudodami fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti nukentėjusiojo A. K. turtą, todėl jų padaryta veika teisingai kva­li­fi­kuo­ta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų veiksmai, susiję su padarytu plėšimu, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimas padaryti plėšimą, nes įvykio vietoje nuteistieji buvo užklupti liudytojos A. M., dėl to jie pabėgo, ir faktiškai turtas nebuvo užvaldytas. Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi pirminiais E. G. parodymais, o ne jo parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistasis E. G. patvirtino, jog šie parodymai teisingi. Taip pat patvirtino, jog jie su nuteistuoju R. A. buvo susitarę eiti kažką apiplėšti (II t., b. l. 18–19).

9. Taigi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis R. A. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. atžvilgiu veikė neteisėtai ir nusikalstamai, suvokė tai ir to norėjo, pasikėsino jį apiplėšti, tuo padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje.

10. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tai, jog nuteistasis R. A. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nepadarė nusikalstamos veikos numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straispnio 1 dalyje, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta versija, ir tai nėra pagrindas, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir keisti skundžiamą nuosprendį. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 3 d. nuosprendžiu R. A. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straispnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį pagrįstai ir teisėtai. Atsakant į nuteistojo R. A. skunde nurodytą aplinkybę, kad jis turėtų būti išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes nukentėjusiajam buvo grąžinta muzikinė kolonėlė ir jo atsiprašyta, teisėjų kolegija pažymi, kad tai nešalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, o ją lengvina tik tiek, kad skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo nepriteistas žalos atlyginimas, tačiau tai negali būti pagrindu jį išteisinti, be to, muzikinė kolonėlė nebuvo grąžinta savanoriškai paties nuteistojo. Taip pat nepagrįstai nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nei jis, nei jo gynėja nespėjo išsakyti gynybinės pozicijos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamos bylos medžiaga atmeta tokį nuteistojo skundo argumentą kaip nepagrįstą, nes viso proceso metu tiek nuteistasis, tiek jo gynėja galėjo teikti prašymus, išsakyti savo poziciją, pasisakyti baigiamosiose kalbose, paskutiniame žodyje, t. y. galėjo veiksmingai naudotis savo teisemis.

11. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

12. Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant nuteistajam R. A. bausmę būtų netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos. R. A. padarė dvi baigtas tyčines, savanaudiškas apysunkes nusikalstamas veikas, numatytas 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, bei BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikal­ti­mą veiką priskiriamą sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys). Iki šių nu­si­kalstamų veikų padarymo nuteistasis R. A. buvo 4 kartus teistas ( II t., b. l. 5–12), bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, anksčiau buvo baustas administracine tvarka (I t., b. l. 154), dėl psichinių susir­gi­mų, priklausomybės ligų nesigydė (I t., b. l. 154), nevedęs, iki suėmimo nedirbo. Būdamas teistas už tyčinius nusikaltimus, turėdamas neišnykusį teistumą R. A. vėl padarė tyčinius nusikaltimus (BK 27 straipsnio 1 dalis). Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, nepalankiai charakterizuoja nuteistąjį. R. A. išvadų iš savo elgesio nedaro, nesitaiso ir, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, o tai rodo jo pavojingumą visuomenei.

13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti R. A. už jo padarytus nusikaltimus paskyrus griežčiausią bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Apylinkės teismas, nustatydamas skirtinų bausmių dydžius, atsižvelgė į tai, jog nuteistasis R. A. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi dėl to, ką padarė, todėl tai buvo pripažinta nuteistojo R. A. atsa­ko­my­bę leng­vi­nan­čia aplinkybe (BK 59 straips­nio 1 dalies 2 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis R. A. nu­si­kals­tamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje bei 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu buvo neblaivus, jam buvo nustatytas 1,87 promilių girtumas (II t. b. l. 1), t. y. nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir ši ap­linkybė turėjo įtakos nu­si­kalstamų veikų padarymui, todėl buvo pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat apylinkės teismas R. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikė tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo dydžiais yra mažesnės negu BK 180 straipsnio 1 dalies, 135 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 2 dalies sankcijose numatyti šių bausmių vidurkiai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šios bausmės aiškiai per griežtos ir jas švelninti. Nuteistajam R. A. paskirtos bausmės subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių, paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta. Taip pat pažymėtina, kad jokių naujų, reikšmingų, išskirtinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį, apygardos teismas nenustatė.

14. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. A. nuteistas pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįstai ir teisėtai, o nustatydamas paskirtų bausmių rūšis ir dydžius pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo R. A. apeliacinio skundo jo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. liepos 3 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.