Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-03 · Administracinė byla Nr. I-4994-968/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-03
Bylos Nr.
I-4994-968/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rytis Krasauskas, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
Lietuvos žydų religinės bendrijos
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4994-968/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05726-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.38; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės,

sekretoriaujant Astai Statkevičienei,dalyvaujant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei Eglei Dervinskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos žydų religinės bendrijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėja pateikė teismui skundą ir jo patikslinimą (b. l. 1–5, 46–50), kuriuo prašo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2015-11-12 sprendimą Nr. 3R-460(AG-340/04-2015) (toliau – Sprendimas Nr. 3R-460(AG-340/04-2015)), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Ministerija) 2015-09-28 sprendimą Nr. (8.3.44)-7R-6715 (toliau – Sprendimas Nr. (8.3.44)-7R-6715) ir įpareigoti Ministeriją parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektą dėl Lietuvos žydų religinės bendrijos nuosavybės teisės į religinėms reikmėms naudojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos), įregistravimo.

2. Skunde nurodoma, kad pareiškėja 2015-06-22 pateikė Ministerijai prašymą pripažinti nuosavybės teisę į Patalpas, kurios yra naudojamos kaip bendruomenės maldos namai religinėms apeigoms atlikti. Ministerija 2015-09-28 sprendimu Nr. (8.3.44)-7R-6715 atsisakė rengti Vyriausybės nutarimo projektą dėl minėto nekilnojamojo turto, motyvuodama tuo, jog bendrijos maldos namai sovietmečiu buvo naudojami kaip gyvenamasis pastatas bei tarnybinis viešbutis, maldos namai iki nacionalizavimo priklausė fiziniam asmeniui, Patalpų paskirtis – administracinė, o ne religinė, Lietuvoje sovietmečiu veikė tik 2 religinės žydų bendrijos – Kauno ir Vilniaus, o Šiauliuose veikusi žydų religinė bendruomenė niekur neregistruota, todėl sovietinė valdžia jai negalėjo maldos namų neatlygintinai perduoti naudotis. Pareiškėja šį Ministerijos sprendimą apskundė VAGK, tačiau pastaroji jos skundą atmetė. Pareiškėja su VAGK sprendimu nesutinka, teigia, kad 1944-1956 m. laikotarpiu Lietuvoje buvo sunkumų ne tik atgaunant religinės paskirties pastatus, bet ir registruojant religines bendruomenes bei bendrijas, valdžios institucijos įregistravo tik dvi bendruomenes – Kauno ir Vilniaus, o kitų judėjų bendruomenių prašymus įregistruoti atmetė, nors kai kurios jų, įskaitant bendriją Šiauliuose, gyvavo ir keletą metų siekė įregistravimo bei leidimo melstis išlikusiose sinagogose. Savavališkai, be išankstinio valdžios leidimo veikiantys judėjų maldos namai – minjanai – SSRS buvo labai plačiai paplitęs reiškinys, ilgainiui oficialiai atsirado terminas „neregistruota tikinčiųjų grupė“ (pakeičiant terminą „nelegali tikinčiųjų grupė“). Ministerija ir VAGK tik formaliai įvertino Patalpų paskirtį ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja negalėjo daryti įtakos Patalpų paskirties keitimui, tačiau faktiškai Patalpos ir anksčiau, ir šiuo metu yra naudojamos religiniams tikslams. Aplinkybė, kad maldos namai iki nacionalizavimo priklausė fiziniam asmeniui, taip pat negali riboti pareiškėjos galimybių atstatyti nuosavybės teises į Patalpas, kadangi žydų tikėjimas nedraudžia privatiems asmenims statyti/turėti sinagogas ar maldos namus, kurie būtų naudojami bendruomenės religiniams tikslams. Skunde pareiškėja pažymi, kad negalima prieš ją naudoti aplinkybės, kad žydų bendruomenės nariai buvo negailestingai išžudyti, o vėliau patyrė sovietines represijas religinio gyvenimo srityje ir dėl to iš karto tinkamai negalėjo apginti savo pažeistų teisių tinkamai užsiregistruodami bei išviešindami savo bendruomeninę veiklą. Šiuo atveju Ministerija turėjo vadovautis Religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisės į religinės paskirties nekilnojamąjį turtą registravimo tvarkos įstatymo (toliau – Įstatymas) preambulėje įtvirtintu siekiu atkurti istorinį teisingumą, kuris reiškia, kad iki Antrojo Pasaulinio karo, iki sovietinės nacionalizacijos ir kitų istorinių kataklizmų žydų bendruomenė Šiauliuose turėjo ne vieną sinagogą ir ne vienus maldos namus, įskaitant tuos, kurie buvo Patalpose, dėl kurių šiuo metu vyksta ginčas.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Ministerija atsiliepime (b. l. 73–75) prašo skundą atmesti. Nurodo, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad Patalpų paskirtis – administracinė, jos nėra religinės paskirties nekilnojamasis turtas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2015-09-08 raštu Ministeriją informavo, jog neturi duomenų, kad Patalpos 1939-1953 m. laikotarpiu priklausė žydų religinei bendruomenei. Nesant duomenų, jog Patalpos nuosavybės teise priklausė žydų religinei bendruomenei iki jų nacionalizavimo 1948 m., Patalpos neatitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies apibrėžimo, todėl Ministerija neturi pagrindo rengti Vyriausybės nutarimo projektą pagal pareiškėjos prašymą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė, remdamasi atsiliepime išdėstytais motyvais, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

6. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėja 2015-06-22 prašymu kreipėsi į Ministeriją, nurodė, kad Patalpas Lietuvos žydų religinė bendruomenė ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenė tiek šiuo metu, tiek iki Antrojo Pasaulinio karo naudojo religinėms reikmėms, prašė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į religinėms reikmėms naudojamas Patalpas (b. l. 85–87). Ministerija 2015-09-28 priėmė Sprendimą Nr. (8.3.44)7R-6715, kuriuo atsisakė rengti Vyriausybės nutarimo projektą dėl pareiškėjos prašymo, motyvuodama, kad pareiškėjos prašyme nurodytos Patalpos neatitinka Įstatymo reikalavimų, kadangi: jos nebuvo perduotos neatlygintinai naudotis žydų religinei bendruomenei; sovietmečiu jos buvo naudojamos kaip gyvenamasis namas, tarnybinis viešbutis ir tik nepriklausomybės laikais buvo nuomojamos Lietuvos žydų kultūros draugijai, kuri ketino Patalpose įrengti kavinę; Ministerijos turimais duomenimis sovietmečiu Lietuvoje veikė tik dvi žydų religinės bendruomenės (Vilniuje ir Kaune), taigi nėra pagrindo spręsti, kad žydų religinė bendruomenė Šiauliuose sovietmečiu buvo užregistruota; iki sovietų valdžios vykdytos nacionalizacijos Patalpos nuosavybės teise priklausė ne religinei bendruomenei, o fiziniam asmeniui; Patalpų paskirtis – administracinė (b. l. 76–78). Pareiškėja Sprendimą Nr. (8.3.44)7R-6715 apskundė VAGK (VAGK byla Nr. AG-340/04-2015 (toliau – VAGK byla) b. l. 1–4), kuri, išnagrinėjusi skundą, 2015-11-12 priėmė Sprendimą Nr. 3R-460(AG-340/04-2015) pareiškėjos skundą atmesti (VAGK byla, b. l. 84–87).

7. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Ministerijos Sprendimo Nr. (8.3.44)7R-6715, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į religinėms reikmėms naudojamas Patalpas bei rengti dėl to Vyriausybės nutarimo projektą, taip pat dėl šio Ministerijos sprendimo priimto VAGK Sprendimo Nr. 3R-460(AG-340/04-2015) teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas bei Vyriausybės 2012-05-29 nutarimu Nr. 622 patvirtintas Religinių bendruomenių ir bendrijų prašymų įregistruoti nuosavybės teisę į religinės paskirties nekilnojamąjį turtą nagrinėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

8.1. Įstatyme nustatyta, kad jis yra taikomas religinės paskirties nekilnojamajam turtui (išskyrus žemę), kuris 1948 m. buvo paskelbtas nacionalizuojamu, tačiau paliktas religinėms bendruomenėms ir bendrijoms naudotis ir religinių bendruomenių ir bendrijų faktiškai naudotas ir tebenaudojamas pagal paskirtį. Religinės paskirties nekilnojamuoju turtu laikomi maldos namai (bažnyčios, cerkvės, koplyčios ir kt.), varpinės ir šio turto priklausiniai (1 straipsnio 1 dalis). Religinės bendruomenės ir bendrijos, norėdamos įregistruoti nuosavybės teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, Vyriausybei pateikia atitinkamą prašymą ir šiuos dokumentus: nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą; religinės bendrijos vyriausiosios vadovybės Lietuvoje išduotą pažymą, kuria patvirtinama, kad religinė bendruomenė ar bendrija nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį daiktą iki 1948-06-19 ir nepertraukiamai naudojosi juo nuo 1948-06-19 iki pažymos surašymo dienos (2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teisės aktų nustatyta tvarka nustačiusi, kad nekilnojamasis daiktas yra maldos namai ar varpinės ir kad religinė bendruomenė ar bendrija juo šiuo metu naudojasi pamaldoms ar religinėms apeigoms atlikti, Vyriausybė priima nutarimą dėl šio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės (2 straipsnio 3 dalis).

8.2. Apraše įtvirtinta, kad religinės bendrijos ir bendruomenės Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus pateikia Vyriausybei per Ministeriją, kuri, be kita ko, įvertina, ar religinės bendruomenės ar bendrijos prašyme nurodytas religinės paskirties nekilnojamasis turtas yra naudojamas prašymą pateikusios religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldoms ar religinėms apeigoms (2.2 punktas). Siekdama įsitikinti, ar pateikti dokumentai atitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus, Teisingumo ministerija gali kreiptis į kitas valstybės institucijas dėl informacijos suteikimo (3 punktas).

9. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad Įstatymo nuostatos dėl religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo yra taikomos tik tokiam nekilnojamajam turtui, kuris: yra religinės paskirties, dėl to 1948 m. buvo paskelbtas nacionalizuojamu, tačiau paliktas naudotis religinėms bendruomenėms ir bendrijoms bei jų de facto (lot. faktiškai) toliau naudotas ir šiuo metu tebenaudojamas religiniais tikslais. Pažymėtina, jog šie Įstatyme nustatyti kriterijai nėra fakultatyvūs, t. y. nekilnojamasis turtas, į kurį siekiama įregistruoti nuosavybės teises pagal Įstatymą, turi atitikti juos visus. Įstatymu įtvirtintas teisinis reglamentavimas nustato labai konkrečiai apibrėžtos nekilnojamojo turto objektų grupės registravimo religinių bendrijų vardu tvarką ir negali būti aiškinamas plečiamai, t. y. nepagrįstai įtraukiant tuos nekilnojamojo turto objektus, kurie minėtų kriterijų neatitinka ar atitinka juos tik iš dalies. Tokį Įstatymų normų aiškinimą suponuoja jo aiškinamajame rašte pateikti argumentai, kad Įstatymas yra konkrečiai skirtas sureguliuoti santykiams, nesureguliuotiems Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymu, kuris tiesiogiai neišsprendė religinių bendruomenių ir bendrijų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus paskelbtą nacionalizuojamu, tačiau paliktą naudotis religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, bei religinių bendruomenių ir bendrijų faktiškai ir nepertraukiamai naudotą ir šiuo metu naudojamą religiniams tikslams, įteisinimo klausimų. Įstatymas konkrečiai yra skirtas atvejams, kai religinės paskirties pastatai, nors ir buvo formaliai nacionalizuoti okupacijos laikotarpiu, tačiau vieninteliai realūs jų valdytojai vis tiek liko pačios religinės bendruomenės. Kitaip tariant, Įstatymo nuostatų taikymo prasme yra svarbus tokių religinės paskirties pastatų nacionalizavimo momentas bei faktinio jų valdymo ir naudojimo pagal paskirtį nepertraukiamumas.

10. Kaip minėta, Įstatyme įtvirtinta galimybė religinėms bendruomenėms ir bendrijoms įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą yra siejama su aplinkybe, kad toks religinės paskirties turtas turėjo būti nacionalizuotas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTRS) Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948-06-19 įsaku. Pastaruoju buvo nutarta nacionalizuoti maldos namų ir vienuolynų pastatus, religinių bendruomenių gyvenamuosius namus su visais prie jų esančiais ūkiniais ir pagalbiniais pastatais (b. l. 91). Nagrinėjamu atveju iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo Patalpos, priklausiusios R. ir S. V., buvo nacionalizuotos 1941 m., t. y. dar iki minėto įsako priėmimo (b. l. 94–100). Be to, byloje nėra duomenų, kad Patalpos iki jų nacionalizavimo buvo religinės paskirties ir (ar) kad jos buvo susijusios su kokia nors žydų bendruomenės religine veikla. Priešingai, pagal byloje pateiktus duomenis Patalpose buvo gyvenamasis namas, kuriame 1936-1938 m. buvo įrengti ir privatiems asmenims nuomojami butai, o po nacionalizacijos – TSKP miesto komiteto viešbutis (tarnybinis butas). Remiantis Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo su istorija duomenimis, šiuo metu Patalpos įregistruotos kaip administracinės. Atitinkamai, Šiaulių apskrities žydų bendruomenei Patalpos buvo perduotos (išnuomotos) tik atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę (b. l. 79–81, 83–84, 94–97, 102–103). Aplinkybę, kad dokumentų, patvirtinančių, jog ginčo Patalpos priklausė žydų religinei bendruomenei 1939-1953 m. laikotarpiu, t. y. tiek iki okupacijos, tiek iki LTRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948-06-19 įsako, kuriuo buvo nacionalizuotas religinės paskirties nekilnojamasis turtas, priėmimo, nėra, patvirtina ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-09-08 raštas Nr. R4-1214 (b. l. 82). Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo laikyti, jog ginčo patalpos buvo religinės paskirties ir (ar) kad iki LTRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948-06-19 įsako priėmimo ir vėliau jos nepertraukiamai buvo naudojamos religiniais tikslais. Kaip minėta, šios patalpos taip pat nebuvo nacionalizuotos LTRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1948-06-19 įsaku. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Patalpos neatitinka Įstatyme įtvirtintų kriterijų, nustatytų nekilnojamajam turtui, į kurį siekiama įregistruoti nuosavybės teises pagal Įstatymą. Visa tai Ministerija ir VAGK pagrįstai ir motyvuotai pareiškėjai nurodė skundžiamame Sprendime Nr. (8.3.44)-7R-6715 bei Sprendime Nr. 3R-460(AG-340/04-2015), todėl naikinti šiuos sprendimus bei įpareigoti Ministeriją parengti Vyriausybės nutarimo projektą dėl Lietuvos žydų religinės bendrijos nuosavybės teisės į religinėms reikmėms naudojamas patalpas nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

11. Pareiškėja skunde išdėsto daugiau argumentų, kurie, jos nuomone, pagrindžia jos skunde išdėstytų reikalavimų pagrįstumą, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Todėl dėl šių pareiškėjos argumentų teismas nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. de H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos Lietuvos žydų religinės bendrijos skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rytis KrasauskasRasa Ragulskytė-MarkovienėHalina Zaikauskaitė