- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-08
- Bylos Nr.
- I2-2283-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00493-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- S. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR VRM
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, Lantransa
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. C. (S. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. C. (S. C.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00018 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui S. C.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. spalio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), ketindama įdarbinti pareiškėją dirbti pagal profesiją, įtrauktą į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju), kaip užsieniečio darbdavys, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėdama reikiamų dokumentų skaitmenines kopijas. 2020 m. spalio 13 d. prašymas buvo priimtas. 2020 m. spalio 16 d. iš Migracijos departamento buvo gautas elektroninis laiškas su siūlymu Bendrovei pateikti papildomą informaciją. Pažymi, jog Migracijos departamentui buvo pateikti atsakymai į užduotus klausimus, tačiau Migracijos departamentas įvertinęs gautą ir savarankiškai surinktą informaciją nusprendė, kad Bendrovė faktiškai yra dukterinė Vokietijos įmonė, kuri siekia per Lietuvos Respublikoje įregistruotą įmonę gauti pigesnės darbo jėgos ir tokiu būdu susimažinti savo išlaidas bei pasididinti gaunamas pajamas ir pelną. Pareiškėjas teigia, kad kaip matyti iš Sprendimo motyvų, Migracijos departamentas pareikalavo iš Bendrovės veiklą įrodančių duomenų visiškai neaiškindamas tyrimo esmės. Bendrovė pateikė reikalaujamus dokumentus net neįtardama, kad gali būti vertinama kaip fiktyvi įmonė. Pareiškėjas mano, kad visiškai nepagrįstas Sprendimo motyvas, kad bendrovė veikia ne tarptautinio krovinių vežimo srityje, o veikia išimtinai kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, todėl laikytina fiktyvia.
Teigia, kad Migracijos departamento nuostata, kad pareiškėjas išimtinai dirbs pagal laikinojo darbo sutartį yra nieko nepagrįsta ir susidarė dėl to, kad Bendrovės vadovas neturėjo galimybės žodžiu išsiaiškinti ir paaiškinti vykdomo tyrimo aplinkybių. Paklausimai buvo teikiami formaliai ir Bendrovė manė, kad jie pertekliniai.
Pažymi, kad galima laikinojo darbo sutartis prie kitų nustatytų aplinkybių jokiu būdu nereiškia, kad Bendrovė dirba išimtinai kaip laikinojo įdarbinimo įmonė. Verslo vystymo pradžioje Bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl pervežimai buvo vykdomi pasitelkus kitą įmonę ir jos transporto priemones.
Nurodo, kad Migracijos departamentas visiškai neatsižvelgė į tai, kad darbo užmokestį darbuotojams moka būtent Bendrovė, mokesčius valstybei taip pat moka Bendrovė. Teiginys, kad tokiu būdu Vokietijos bendrovė taupo kaštus, susijusius su darbo užmokesčio mokėjimu, tėra prielaida. Įstatymai draudžia dirbantiems pagal laikinojo įdarbinimo darbo sutartį mokėti mažesnį atlyginimą nei dirbantiems pagal nuolatinio pobūdžio darbo sutartį.
Paaiškina, kad taip pat nepagrįstas Migracijos departamento motyvas, kad darbo vieta turi būti Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad kalba eina apie tarptautinių pervežimų sritį, todėl tai negali reikšti, kad darbuotojo darbo vieta bus išimtinai Lietuvos Respublikos ribose.
Atkreipia dėmesį, kad laikinai nuolatinių Bendrovės pajamų nebuvimas iš tarptautinių pervežimų veiklos savaime jos nedaro fiktyvia.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo motyvu, kad nebuvo priskaitytas darbo užmokestis 2020 m. spalio- gruodžio mėnesiais, tai paaiškinama, kad tuo metu pareiškėjui buvo suteiktos atostogos. Nurodo, jog jeigu Migracijos departamentas būtų bent kiek išsamiau paaiškinęs apie trūkstamus duomenis būtų laiku suteikta visa informacija ir būtų priimtas pagrįstas ir motyvuotas Sprendimas.
Pareiškėjas mano, kad nėra sąlygų taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktus, nes Bendrovė negali būti laikoma fiktyvia, nes nėra duomenų apie nustatytų sąlygų neatitikimą, todėl sprendimas yra naikintinas. Nurodo, kad kadangi vykdomas prašymo nagrinėjimas nebuvo išsamus, tikslinga įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Migracijos departamentas paaiškina, kad Leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje tik pas tą darbdavį, su kuriuo sudarė darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus, jog Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių dokumentų, pagrindžiančių, jog bendrovė vykdytų tarptautinio krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis veiklą, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nustatytos sąlygos leidimui laikinai gyventi gauti. Kartu tai reiškia, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – dirbti Bendrovėje (iš tikrųjų jis dirbtų ne Bendrovėje, o Vokietijos įmonėje). Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, bei remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamentas inicijavo patikrinimą, nors tokios informacijos Bendrovei nepateikė. Migracijos departamentas pažymi, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė patikrinimo, ar bendrovė yra fiktyvi įmonė ir Sprendime toks faktas nėra konstatuojamas. Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 64 punktu, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Konkrečiu atveju Migracijos departamentas prašė, kad pareiškėjas/bendrovė pateiktų papildomą informaciją bei dokumentus, patvirtinančius vykdomą tarptautinio krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis veiklą, ne vertindamas, ar bendrovė yra fiktyvi pagal Aprašo trečiojo skirsnio nuostatas, o siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir, ar nėra Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintų pagrindų atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.
Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, kad Bendrovė veikia ne tarptautinio krovinių vežimo srityje, o veikia išimtinai kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, todėl laikytina fiktyvia. Migracijos departamentas nekonstatavo bendrovės esant fiktyvia, tačiau nustatė, kad bendrovė veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė. Tokią Sprendime daromą išvadą neabejotinai pagrindžia visuma Migracijos departamento surinktų ir pačios Bendrovės pateiktų duomenų: 1) tai, jog tarp Bendrovės ir Vokietijos įmonės „S. T.“ sudaryta laikinojo įdarbinimo sutartis, pagal kurią Bendrovė perduoda darbuotojus Vokietijos įmonei; 2) tai, kad visi Bendrovės darbuotojai dirba Vokietijos įmonei ir kad bendrovė 2020 m. PVM sąskaitas-faktūras išrašė vienintelei Vokietijos įmonei; 3) tai, kad vienintelė Bendrovės transporto priemonė yra išnuomota tai pačiai Vokietijos įmonei; 4) tai, kad Bendrovė yra įtraukta į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudarytą laikino įdarbinimo įmonių sąrašą. Šių duomenų bei Sprendime daromų išvadų, jog Bendrovė realiai vykdo tik laikinojo įdarbinimo veiklą, pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Bendrovė turi vieną transporto priemonę ir vieną licenciją kroviniams vežti, nesudaro pagrindo vertinti, kad Bendrovė vykdo tarptautinį krovinių vežimą, nes vienintelė Bendrovės turima transporto priemonė yra išnuomota Vokietijos įmonei, o Bendrovėje yra įdarbintas net 21 tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas (trečiųjų šalių piliečiai), kurie visi taip pat perduoti dirbti tai pačiai Vokietijos įmonei. Skundo argumentai, kad Bendrovės veiklą tarptautinio pervežimo srityje ketinama plėtoti, tačiau dėl pandeminės situacijos šis procesas užtruko, yra deklaratyvūs ir niekaip nepaneigia aukščiau paminėtų aplinkybių, jog Bendrovė iki šiol vykdo laikinojo įdarbinimo, o ne tarptautinio krovinių vežimo veiklą.
Pažymi, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas padarė išankstinę išvadą, kad pareiškėjas dirbs pagal laikinojo įdarbinimo sutartį, nes Bendrovės atstovas neturėjo galimybės žodžiu paaiškinti vykdomo tyrimo aplinkybių. Tiek Bendrovei, tiek pareiškėjui prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu buvo sudaryta netrukdoma galimybė pateikti paaiškinimus. Be to, Migracijos departamentas net keturis kartus raštu kreipėsi į pareiškėją/Bendrovę su prašymu pateikti papildomą informaciją dėl Bendrovės vykdomos veiklos bei tuo pačiu pareiškėjo darbo sąlygų, todėl Bendrovė turėjo suprasti, kokie duomenys yra reikšmingi, keliantys abejonių ir turi būti įvertinti nagrinėjant pareiškėjo prašymą. 2020 m. gruodžio 7 d. pranešimu Migracijos departamentas prašė pareiškėjo/Bendrovės pateikti išsamų paaiškinimą, kaip Bendrovėje organizuojamas bendrovėje įdarbintų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotojų darbas, tačiau Bendrovė tokių paaiškinimų nepateikė, tik atsakė, kad perduoda darbuotojus Vokietijos įmonei ir kad visi darbuotojai dirba šioje įmonėje. Kokių aplinkybių, anot pareiškėjo, Bendrovė neturėjo galimybės paaiškinti ir/ar kokios reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos priimant Sprendimą, skunde pareiškėjas nenurodo, todėl šie argumentai yra deklaratyvūs ir nereikšmingi.
Nurodo, kad Migracijos departamentui nei prašymo nagrinėjimo metu, nei kartu su skundu teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas buvo įdarbintas ir ketino dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotoju Bendrovėje, o ne kitoje įmonėje. Vien formalus darbo sutarties tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudarymas pareiškėjo įrodinėjamu aplinkybių nepatvirtina, juolab, kad pareiškėjas Bendrovėje faktiškai dirbti nepradėjo, o visi kiti Bendrovės įdarbinti asmenys dirba ne Bendrovėje, o Vokietijoje registruotoje įmonėje, ką pati Bendrovė patvirtino.
Teigia, kad pareiškėjo paaiškinimas, kad jam nuo 2020 m. spalio 13 d. buvo suteiktos atostogos, taip pat yra nepagrįstas ir nepatvirtina jo darbo santykių su Bendrove realumo. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad Bendrovės ir Vokietijos įmonės „S. T.“ sudarytos Laikinojo įdarbinimo sutarties 4 punkto pirmoje pastraipoje nustatyta sąlygą, kad, jeigu įdarbinami darbuotojai iš užsienio valstybių, Bendrovė užtikrina, kad yra leidimas gyventi ir darbo leidimas. Tai reiškia, kad pareiškėjas nepradėjo dirbti ir jam nebuvo mokamas darbo užmokestis iš esmės dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir Bendrovė neįvykdė Laikinojo įdarbinimo sutarties sąlygos.
Pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi prašė išduoti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kaip darbuotojas, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Taigi, galiojančiame teisiniame reglamentavime vienareikšmiškai įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje būtent pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje, ir vykdys darbo funkcijas, pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.
Nurodo, kad galima pripažinti, jog pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu Migracijos departamento surinkti duomenys, kurių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė, neabejotinai patvirtina, kad Bendrovė, su kuria pareiškėjas sudarė darbo sutartį, nevykdo tokio pobūdžio veiklos, kurioje būtų reikalinga pareiškėjo turima profesinė tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotojo kvalifikacija, Bendrovė vykdo tik laikinojo įdarbinimo veikla, todėl pareiškėjo darbas tokioje Bendrovėje pagal paminėtas imperatyvias Įstatymo nuostatas nėra galimas ir Migracijos departamentas pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui jo prašomą leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu. Be to, pareiškėjas iš tiesų ketino dirbti Vokietijos įmonėje, nors prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo deklaravo dirbsiantis Bendrovėje, todėl pareiškėjas, pažeisdamas Įstatymo reikalavimus, Migracijos departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, sudarė pakankamą teisinį pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pilnai sutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį tenkinti. Pažymi, kad kategoriškai nesutinka su Migracijos departamento argumentu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi įmonė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymi, kad atsakovas nėra tas subjektas, kuris gali daryti tokias išvadas. Informuoja, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tikrino Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinis skyrius, patikrinimo išvados šiai dienai dar nėra gautos, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja jas pateikti kai tik bus įteiktos Bendrovei kaip įrodymą, paneigiantį atsakovo išvadas dėl fiktyvios įmonės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-00018 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui S. C.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad 2020 m. spalio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, ketindama įdarbinti pareiškėją dirbti pagal profesiją, kurį yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju), kaip pareiškėjo darbdavys, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2020 m. spalio 13 d. prašymas buvo priimtas.
Migracijos departamentas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pridėtus dokumentus nustatė, kad Bendrovė įregistruota 2015 m. spalio 7 d. Bendrovės direktorė 2019 m. spalio 3 d. paskirta Vokietijos Federacinės Respublikos pilietė L. S.. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis, bendrovė, 2020 m. balandžio 17 d. teikdama 2019 m. finansinių ataskaitų rinkinį, deklaravo užsiimanti krovininio kelių transporto veikla, tačiau pagal Bendrovės pelno (nuostolio) ataskaitą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. nustatyta, kad bendrovė negavo jokių pardavimo pajamų nei 2018, nei 2019 metais. Tai reiškia, kad bendrovė 2018-2019 metais jokios veiklos nevykdė. Migracijos departamentui kilus abejonių dėl realios bendrovės veiklos vykdymo ir siekiant nustatyti, ar bendrovei nėra taikomas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nustatytas reikalavimas, iš pareiškėjo bendrovės buvo paprašyta pateikti bendrovei priklausančių kelių transporto priemonių registracijos pažymėjimų patvirtintas kopijas, o jeigu bendrovė nuomojasi transporto priemonės iš kitų fizinių ar juridinių asmenų – tai patvirtinančias sutartis.
2020 m. spalio 16 d. Migracijos departamentas nusiuntė Bendrovei elektroninį laišką su siūlymu pateikti papildomą informaciją.
2020 m. spalio 28 d. Migracijos departamentas gavo paaiškinimus iš Bendrovės, su jais susipažinęs Migracijos departamentas įpareigojo pareiškėją/bendrovę pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad bendrovė vykdo krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis veiklą.
2020 m. gruodžio 21 d. Migracijos departamentui buvo atsiųstos 5 sąskaitos faktūros, kurias bendrovė išrašė Vokietijos įmonei, bei trumpas paaiškinimas, kad bendrovė su Vokietijos įmone yra sudariusi laikinojo įdarbinimo sutartį, kurios pagrindu Vokietijos įmonei perduoda darbuotojus, ir kad už darbuotojus atsiskaitoma pagal pateikiamas sąskaitas, jokių kitų dokumentų, pagrindžiančių, kad bendrovė vykdo tarptautinio krovinių vežimo krovininėmis kelių transporto priemonėmis veiklą, Migracijos departamentui pateikta nebuvo.
2020 m. gruodžio 22 d. Migracijos departamentui buvo atsiųsti Bendrovės išrašomų ir gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrai. Pagal Bendrovės išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, nustatyta, kad Bendrovė nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. išrašė 15 sąskaitų faktūrų vienintelei Vokietijos įmonei. Vėliau tą pačią dieną Migracijos departamentui buvo atsiųstas dar vienas laiškas, kuriame dar kartą paaiškinta, kad bendrovė yra sudariusi laikinojo įdarbinimo sutartį, kurios pagrindu darbuotojai įdarbinti Vokietijos įmonėje, kad vienintelė bendrovės turima transporto priemonė yra išnuomota tai pačiai Vokietijos įmonei, kad šiai dienai visi darbuotojai dirba būtent „S. T.“ ir kad bendrovė yra įtraukta į Valstybinės darbo inspekcijos laikino įdarbinimo įmonių sąrašą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo įdarbinimas bendrovėje būtų tik formalus, t. y. iš tikrųjų pareiškėjas dirbtų pas kitą darbdavį (Vokietijos įmonėje), o Bendrovė už tai gautų atlygį, t. y. faktiškai pareiškėjas dirbtų pagal laikinojo darbo sutartį.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalis 3 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kuris Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi nepraėjus dvejiems metams nuo studijų ar mokymosi pagal profesinio mokymo programą baigimo. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau - Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį.
Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma.
Taigi, apibendrinant, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
Įstatymo 62 straipsnio 2² dalyje įtvirtinta nuostata, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus ir kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įstatymo 62 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad užsienietis negali dirbti pagal laikinojo darbo sutartį taip, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos darbo kodekso 72 straipsnio 1 dalyje.
Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Vokietijos įmonės „S. T.“ sudaryta laikinojo įdarbinimo sutartis, pagal kurią Bendrovė perduoda darbuotojus Vokietijos įmonei, visi Bendrovės darbuotojai dirba Vokietijos įmonėje ir Bendrovė 2020 m. PVM sąskaitas-faktūras išrašė vienintelei Vokietijos įmonei, vienintelė Bendrovei priklausanti transporto priemonė yra išnuomota Vokietijos įmonei „S. T.“, taip pat svarbu pažymėti, kad Bendrovė yra įtraukta į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudarytą laikino įdarbinimo įmonių sąrašą. Iš nurodytų aplinkybių matoma, jog pagrindinė UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra ne tarptautinis krovinių vežimas, o įdarbinimo veikla. Įdarbinimo veikla neatitinka paslaugų veiklos rūšies, todėl UAB “(duomenys neskelbtini)”, laikantis Įstatymo 62 straipsnio 2² dalyje numatytų reikalavimų (dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti) pareiškėjui negalėjo būti suteiktas darbas pagal jo turimą kvalifikaciją (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju).
Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 72 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikinojo darbo sutartis - darbuotojo (toliau - laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (toliau - laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (toliau - laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. Taigi pareiškėjas dirbtų ne pas darbdavį, o pas kitą asmenį - laikinojo darbo naudotoją, pastarajam prižiūrint ir vadovaujant. Todėl užsieniečiai atvyksta dirbti į laikinojo įdarbinimo įmonę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, o vėliau siunčiami dirbti į Vokietijos įmonę „S. T.“ o tai neatitinka užsieniečiams nustatytos įdarbinimo tvarkos. Teismo vertinimu, Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, aiškiai patvirtina, kad Bendrovė tarptautine krovinių vežimo veikla neužsiima, o veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, t. y. pareiškėjas atvyko dirbti į bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti vienintelė bendrovės turima transporto priemonė yra išnuomota „S. T.“ ir visi tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojai įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba būtent „S. T.“.
Teismas pažymi, kad minėtą teismo išvadą patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas į bylą Valstybinės darbo inspekcijos 2021-05-25 LR Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas juridiniam asmeniui, kuriame konstatuota, jog nors su Bendrovėje įdarbintais trečiųjų šalių piliečiais sudarytos neterminuotos darbo sutartys, tačiau jų atliekamo laikinojo darbo pobūdis atitinka laikinojo įdarbinimo sutarties požymius, o toks veiklos modelis atitinka laikinojo darbo pobūdį, kuris yra draudžiamas UTPĮ 62 str. 6 d. ir LR užimtumo įstatymo 57 str. 1 d. 4 p. Todėl argumentas, kad su darbuotojais sudarytos neterminuotos darbo sutartys nėra reikšmingas sprendžiant dėl priimto Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje esančių įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla yra įdarbinimo veikla. Bendrovė Sprendimo priėmimo metu tarptautinio pervežimo veikla neužsiėmė, todėl pareiškėjas negalėjo dirbti tarptautinių krovinių pervežimo vairuotoju Bendrovėje.
Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog Bendrovė tarptautinio krovinių vežimo veikla neužsiima, veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė. Taigi, Migracijos departamentas Sprendimo priėmimo metu pagal nustatytus ir surinktus viešai prieinamus duomenis ir įrodymus konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, nes pareiškėjas neatvyksta dirbti į bendrovę, kurios veikla priskiriama paslaugų sektoriui, tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, įrodymais, buvo atsižvelgta į Bendrovės direktorės paaiškinimus, pateiktus duomenis, remtasi galiojančiomis teisės normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės, duomenys, įrodymai, pateikti motyvai.
Taigi, išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus duomenis ir įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą, netenkino pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pripažinus, kad ginčijamas Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. C. (S. C.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.