- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-14
- Bylos Nr.
- 2-2562/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- L. S.
- Ieškovas
- LODEKSA
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo L. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-5339-590/2013 pagal ieškovo restruktūrizuojamos akcinės bendrovės „Lodeksa“ ieškinį atsakovui L. S. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas RUAB „Lodeksa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo L. S. ieškovo naudai 1 290 913 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai (1 290 913 Lt) areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, turtines teises. Prašymą grindė tuo, kad ieškinio suma atsakovui yra labai didelė, nes atsakovas anksčiau nagrinėtose bylose prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl turtinės padėties. Ieškovo nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad, nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, todėl būtina skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino - areštavo ieškinio sumai (1 290 913 Lt) atsakovui L. S. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant, ar esant nepakankamai, pinigus, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti.
Teismas priėmė tokią nutartį, įvertinęs pareikšto ieškinio dalyką (jo dydį) bei jo pagrindą, bei atsižvelgęs į tai, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas L. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktu ieškinį teismas turėjo atsisakyti priimti, o, nepagrįstai priėmęs, negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 147 str. 1 d.). Šiuo atveju ieškinys surašytas 2013 m. liepos 31d. Ieškinį pasirašė atstovas Tautvydas Tomkus. Iš atstovavimo sutarties matyti, kad Tautvydas Tokus yra advokato padėjėjas, o ji (atstovavimo sutartis) tarp ieškovo bei R. Gradauskienės ir S. Žukauskienės advokatų kontoros buvo sudaryta 2013 m. rugpjūčio 16 d. Kadangi advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi, o sutartis tarp ieškovo ir advokatų kontoros buvo sudaryta 2013 m. rugpjūčio 16 d., tai reiškia, kad advokato padėjėjas 2013 m. liepos 31d. ieškovo neatstovavo ir neturėjo teisės tą dieną pasirašyti ieškinio. Taigi procesinės kliūtys, dėl kurių civilinė byla negalėjo būti iškelta, sudaro savarankišką teismo nutarties panaikinimo pagrindą;Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Iš byloje pateikto ieškinio nėra aišku, kokiu faktiniu pagrindu ir kodėl ieškovas reikalauja 1 200 000 Lt turtinės žalos atlyginimo;Teismo nutartis nepagrįsta ir dėl to, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principo. Kadangi apeliantas neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kurio vertė siektų 1 290 913 Lt, bus areštuotos jo lėšos. Tokiu atveju apelianto padėtis bus neproporcingai apsunkinta, apeliantas neturės lėšų net būtiniausiems poreikiams tenkinti;Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas turi atsižvelgti į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Ieškovas yra restruktūrizuojama įmonė be didesnių tolimesnės veiklos perspektyvų, todėl, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi, o vėliau ieškinį atmetus, apeliantas neturėtų jokių galimybių iš ieškovo gauti nuostolių, patirtų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą, nes pagal formuojamą teismų praktiką tokiu atveju pinigai iš bankrutuojančios įmonės būtų išieškomi ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1673/2013); Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui svarbi aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų atrankos kolegija 2013 m. rugsėjo 30 d. į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą įrašė apelianto kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo ir 2011 m. gruodžio 20 d. papildomo sprendimo bei dėl Lietuvos apeliacinio teismo CBS teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutarties dalies peržiūrėjimo kasacine tvarka. Kadangi ieškinyje apelianto veiksmų neteisėtumas iš esmės grindžiamas tuo, kad Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusiu 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu atmetė apelianto ieškinį, todėl kasacinės bylos iškėlimas reiškia, kad turės būti sprendžiamas klausimas dėl šios civilinės bylos sustabdymo, kol bus išnagrinėta kasacinė byla.
Atsiliepimas
Ieškovas RUAB „Lodeksa“ atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškinys buvo paruoštas esant jo (ieškovo) įgaliojimams, nes dar 2008 m. birželio 6 d. buvo sudaryta neterminuota sutartis dėl teisinės pagalbos su advokate, o 2013 m. liepos mėnesį advokatė perįgaliojo savo padėjėją atstovauti ieškovo interesus visose jo bylose, įskaitant nagrinėjamą bylą. Rašymo apsirikimas, nurodant klaidingą atstovavimo sutarties datą, nėra teisinis pagrindas nepriimti ieškinio arba jį atmesti. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškinio reikalavimai buvo pagrįsti rašytiniais įrodymais. Apeliantas teigia, kad, areštavus jo lėšas, jis negalės patenkinti net būtiniausių savo poreikių, tačiau pagal CPK 668 straipsnio 1 dalį išieškojimas negali būti nukreipiamas į sumą, neviršijančią vienos MMA. Be to, antstolio G. Badikonio pažymoje nurodyta, kad pinigų, į kurias galima būtų nukreipti išieškojimą, nerasta.
Tai, kad apelianto kasacinis skundas priimtas nagrinėti kasacine tvarka, pats savaime nereiškia, kad byla bus išnagrinėta apelianto naudai, todėl tai negali būti kliūtis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias ieškinio dalyką kitoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, remiantis pagrįstu suinteresuoto asmens rašytiniu prašymu ir iki ieškinio teismui padavimo dienos (CPK 147 str. 3 d.). CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Ši prezumpcija (ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką) nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė. Atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.).
Ieškovo turtinis reikalavimas galėtų būti pripažintas dideliu, tačiau jau minėta, kad ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl, vertinant ar nagrinėjamu atveju buvo pagrindas pritaikyti apelianto ginčijamą turto areštą, būtina atsižvelgti į apelianto (L. S.) turtinę padėtį, kad išsiaiškinti ar ginčo suma jam yra tikrai didelė, tačiau nei apygardos teisme, nei su atskiruoju skundu apeliantas (L. S.) nepateikė savo gerą turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, t. y., įrodymų apie turimą turtą, jo vertę, turimas lėšas, gaunamas pajamas, finansinius įsipareigojimus, iš kurių būtų galima padaryti pagrįstą išvadą apie apelianto tikrai gerą turtinę padėtį ir apie tai, kad ieškinio suma jam nėra didelė. Nesant tokių įrodymų, sprendžiama, kad apeliantas nepaneigė teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 str., 185 str. 314 str. 338 str.).
Apeliantas teigia, kad ieškinys yra nepagrįstas, neįrodytas. CPK 144 straipsnis nustato, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, svarbu tik tai, kad suinteresuotas asmuo būtų tikėtinai pagrindęs savo ieškinio reikalavimą. Tikėtino pagrindimo sąvoka teismų praktikoje aiškinta ne kartą. Toks reikalavimas reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad dėl pareikštų reikalavimų pateiktų įrodymų viseto pagrindu gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012, 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepažeidė CPK 144 straipsnio reikalavimų, preliminariai įvertino ieškinio pagrįstumą, akivaizdžių duomenų apie RUAB „Lodeksa“ ieškinio nepagrįstumą nenustatė.
Apelianto teiginys, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patirs nuostolių, nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingas. Atsakovo, patiriančio ar galinčio patirti nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, teisę prašyti teismą taikyti tokių nuostolių užtikrinimą numato CPK 146 straipsnis. Apelianto nuomonė, kad, atmetus RUAB „Lodeksa“ ieškinį, jis (apeliantas) neturės galimybių išieškoti tokių nuostolių iš restruktūrizuojamo atsakovo, pagrįsta tik prielaidomis (CPK 178 str. – 179 str.). Savo teiginius apeliantas papildomai grindžia Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimu, nurodytu 2013 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1673/2013, tačiau nagrinėjama ir nurodyta byla savo faktinėmis aplinkybės yra skirtingos, todėl minima praktika nėra aktuali šiai bylai. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovas yra restruktūrizuojamas, todėl visi turtiniai šios bendrovės klausimai, įskaitant klausimus dėl galimų nuostolių atlyginimo, spręstini Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto atskirajame skunde išdėstytais motyvais, jog teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principo (CPK 145 str. 2 d.). Nurodytų principų pažeidimą apeliantas susieja su tuo, kad, jo teigimu, taikant laikinąsias apsaugos priemones, bus areštuotos apelianto lėšos, todėl dėl šio arešto neturės galimybių tenkinti net būtiniausių savo poreikių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiama teismo nutartimi buvo numatyta ieškinio sumai pirmiausiai areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik šio turto nesant ar trūkstant, areštuoti lėšas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog šioje byloje taikant laikinąsias apsaugos priemones, nesant pakankamai kito apelianto turto, buvo ar tikėtinai bus areštuotos jo lėšos.
Apelianto argumentai dėl nepagrįstai priimto ieškinio nėra susiję su šios apeliacijos objektu ir nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą.
Apelianto nurodyta faktinė aplinkybė, jog kasacine tvarka priimtas nagrinėti jo skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties, reikšminga sprendžiant iškeltos civilinės bylos sustabdymo klausimą, tačiau neturi įtakos nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas pareikštą ieškinį grindžia atsakovui nepalankiais, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, dėl kurių šiuo atveju paduotas kasacinis skundas, tačiau tokie sprendimai yra privalomi visiems asmenims, įskaitant apeliantą (CPK 18 str.).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad apelianto ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis pakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi, kuria teismas iš naujo svarstė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jas pritaikė, sumažinęs areštuotino turto mastą nuo 1 290 913 Lt iki 917 628,76 Lt. Ši nutartis galioja, apeliacine tvarka neapskųsta, ir ji nėra šios apeliacijos objektas, todėl, jei būtų pagrindas panaikinti apelianto ginčijamą 2013 m. rugsėjo 26 d. teismo nutartį, galiojant 2013 m. spalio 21 d. teismo nutarčiai, ginčijamos teismo nutarties panaikinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių.
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.