Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Sauliui Avižai, atsakovės atstovei Rasai Stravinskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo (pareiškėja byloje – O. V.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sutinka su Komisijos pozicija, kad FIFO metodas, įtvirtintas GPMĮ 17 str. 23 p., yra taikomas išimtinai konkrečiai mokesčio lengvatai. Be to, mokesčių teisės teorijoje pripažįstama, kad nuostatos dėl mokesčių lengvatų turi būti aiškinamos siaurai, priešingu atveju būtų iškreipiama visa apmokestinimo konkrečiu mokesčiu sistema. Vertybinių popierių įsigijimo eiliškumo principas negali būti taikytinas nustatant visų įsigytų vertybinių popierių eiliškumą, nes įstatymų leidėjas nenumatė atskiros teisės normos dėl vertybinių popierių pardavimo eiliškumo tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas netenkina lengvatos taikymo sąlygų. GPMĮ 17 str. 1 d. 23 p. negali būti aiškintinas plečiamai. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad mokesčių administratorius, aiškindamas šio straipsnio nuostatą GPMĮ komentare taip pat nenurodo, kad šis principas turėtų būti suprantamas kaip bendro pobūdžio taisyklė.

Vadovaujantis tiek sisteminiu, tiek loginiu, tiek lingvistiniu teisės normų aiškinimo metodais, daro išvadą, jog GPMĮ 17 str. 1 d. 23 p. nuostatos taikymo tikslas yra reguliuoti vertybinių popierių, įsigytų išimtinai tik po 1999 m., pardavimą bei tik tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas tenkina šiame punkte išdėstytas vertybinių popierių perleidimo pajamų neapmokestinimo sąlygas. Be to, nėra jokio pagrindo teigti, kad šios nuostatos plečiamasis aiškinimas yra grindžiamas istoriniu GPMĮ normų aiškinimu, nes nėra jokio pagrindo daryti prielaidą, jog įstatymų leidėjas turėjo tikslą nustatyti absoliučią „akcijų pardavimo eiliškumo“ taisyklę. Pareiškėja netenkino nurodytame straipsnyje keliamų reikalavimų, t. y. parduodant Bendrovės akcijas, kurios buvo įsigytos po 1999 m. sausio 1 d., 3 metus iki mokestinio laikotarpio, kuriame akcijos buvo parduotos, pabaigos Pareiškėja buvo savininke daugiau kaip 10 procentų Bendrovės akcijų, todėl pajamos iš šių sandorių buvo atitinkamai apmokestintos GPM iš akcijų pardavimo kainos atėmus akcijų įsigijimo kainą. Kadangi nesinaudojo mokesčių lengvata ir tokios teisės neturėjo, nes netenkino GPMĮ nustatytų sąlygų dėl pajamų, gautų iš vertybinių popierių pardavimo neapmokestinimo, mokesčių administratorius negalėjo jai taikyti GPMĮ 17 str. 1 d. 23 p. bei jame įtvirtintos taisyklės. Inspekcija jai pritaikė šioje straipsnio dalyje įtvirtintą taisyklę pagal analogiją, t. y. konstatavo, jog parduodant dalį to paties emitento tos pačios rūšies ir klasės vertybinių popierių, kiekvienu atveju laikoma, kad pirmiausia parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ankščiausiai įsigyti vertybiniai popieriai. Atkreipia dėmesį, jog mokesčių administratorius pats yra ne kartą savo sprendimuose konstatavęs, kad analogija mokestiniuose teisiniuose santykiuose netaikoma. Šio straipsnio nuostata yra siejama išimtinai tik su pajamų neapmokestinimo lengvata, bet ne su parduotų akcijų įsigijimo kainos nustatymu, kuris aiškinamas GPMĮ 19 str. Kadangi pareiškėjai netaikomas GPMĮ 17 str. 1 d. 23 p., netaikoma ir jame įtvirtinta specialioji taisyklė.

Mokesčių administratorius netinkamai ir neišsamiai argumentavo, kodėl jos ir jos sutuoktinio pateikti dokumentai (sutartys) bei paaiškinimai yra nepriimtini, netinkami ar prieštaringi ir kodėl jais neturėtų būti vadovaujamasi. Mano, jog esant neaiškiam teisiniam reglamentavimui, kai tai turi įtakos mokestinės prievolės vykdymui ar kitų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymui, mokesčių administratorius tokį teisės aiškinimą privalo pagrįsti ne tik teorine teisės aktų analize, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais, formuojančiais vieningą teismų praktiką mokesčių teisės srityje. Jeigu mokesčių administratorius negali pagrįsti tam tikrų normų interpretavimo teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, visi neaiškumai ir prieštaravimai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.

Atsiliepime į skundą (b. l. 15-16) paaiškino, kad, įvertinusi mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinis, parduodamas akcijas, negalėjo pasirinkti, kurios iš jų parduodamos, o turėjo taikyti GPMĮ 17 str. 23 d. nurodytą FIFO metodą, t. y. laikyti, kad pirmiausia parduodamos anksčiausiai įsigytos akcijos ir atitinkamai skaičiuoti akcijų įsigijimo kainą. Todėl buvo perskaičiuota iš pajamų atimtina akcijų įsigijimo kaina, ir vadovaujantis CK 3.87 str. 1 bei 2 d., dalis pajamų priskirta pareiškėjai, dėl ko apskaičiuotas papildomas GPM. Mokesčio tarifas pajamoms, gautoms pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn vertybinius popierius, yra nurodytas GPMĮ 6 str. 2 d. 9 p. Jame išdėstytas bendras principas, kad ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms taikomas 15 proc. GPM tarifas, jei tokios pajamos yra priskiriamos apmokestinamosioms. Vertybinių popierių pardavimo pajamų apmokestinimui yra reikšmingi GPMĮ 17 straipsnio 1 d. 22 ir 23 p., kurie nustato lengvatas tam tikroms gyventojų pajamų rūšims. GPMĮ 17 str. 1 d. 22 p. numatyta, kad neapmokestinamos pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 m. sausio 1 d., yra neapmokestinamos. Ši lengvata netaikoma, kai vertybiniai popieriai laikomi parduotais pagal šio įstatymo 11 str. GPM įstatymo 17 str. 1 d. 23 p. įtvirtinta, jog neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus po 1999 m. sausio 1 d., jeigu vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ne anksčiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos (parduodant dalį to paties emitento tos pačios rūšies ir klasės vertybinių popierių, kiekvienu atveju laikoma, kad pirmiausia parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn anksčiausiai įsigyti vertybiniai popieriai) ir gyventojas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, kuriame vertybiniai popieriai buvo parduoti arba kitaip perleisti nuosavybėn, pabaigos nebuvo savininkas daugiau kaip 10 procentų vieneto, kurio vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn, akcijų. Ši lengvata netaikoma tuo atveju, kai akcininkas akcijas parduoda arba kitaip perleidžia nuosavybėn šių akcijų emitentui, taip pat tais atvejais, kai vertybiniai popieriai laikomi parduotais pagal GPMĮ 11 str. Kokios yra apmokestinamos pajamos, nuo kurių skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, lemia dar viena taisyklė - parduodant tik dalį to paties juridinio asmens, išleidusio vertybinius popierius, tos pačios rūšies ir klasės vertybinių popierių, visuomet laikytina, kad visų pirma parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn tie vertybiniai popieriai, kurių įsigijimo data yra anksčiausia.

Vertinant GPMĮ 17 str. 1 d. 23 p. nuostatas matyti, kad vertybinių popierių apmokestinimas siejamas su dvejomis sąlygomis, t. y. jų išlaikymo laikotarpiu ir tuo, kokią vertybinių popierių dalį mokesčių mokėtojas valdė per paskutinius tris metus iki akcijų pardavimo mokestinio laikotarpio. Nuostata, kad parduodant dalį to paties vieneto tos pačios rūšies ir klasės vertybinius popierius, kiekvienu atveju laikoma, kad pirmiausia parduodami arba kitaip perleidžiami anksčiausiai įsigyti vertybiniai popieriai. Šioje normoje įtvirtintas „vertybinių popierių įsigijimo eiliškumo“ principas yra taikytinas nustatant visų įsigytų vertybinių popierių eiliškumą, t. y. vienas iš kriterijų, kuriuo remiantis vertybinių popierių pajamos priskiriamos apmokestinamosioms arba neapmokestinamosios pajamoms. GMPĮ neapriboja šio principo taikymo tik 17 str. 23 p. paminėtų vertybinių popierių atžvilgiu, o priešingai paaiškina, kaip vertinamas vertybinių popierių pripažinimo eiliškumas, apskaičiuojant vertybinių popierių perleidimo pajamas, priskirtas tiek apmokestinamosioms, tiek neapmokestinamosios pajamoms.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais.

Pareiškėjos atstovas teisminio nagrinėjimo metu prašė atsakovės skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Mokestinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjos sutuoktinio parduotų akcijų įsigijimo kainos nustatymo būdo. Byloje aktualus GPMĮ 17 str. 1 d. 23 p. ir kitų nuostatų aiškinimas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau Panevėžio AVMI) atliko pareiškėjos GPM sumokėjimo patikrinimą už 2005 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir, konstatavusi padarytus mokestinius pažeidimus, viso O. V. patikrinimo metu papildomai apskaičiavo 537 977 Lt GPM bei 123 178 Lt šio mokesčio delspinigių (2009 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktas Nr. PAR-106; MGK byla, l. 34-44). Panevėžio AVMI 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. (11.1-70)-SA-46 patvirtino patikrinimo metu papildomai apskaičiuotas sumas ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 537 977 Lt GPM, 123 178 Lt šio mokesčio delspinigių ir paskyrė 107 595 Lt (20 proc.) GPM baudą (MGK byla, l. 22-28). Valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 68-41 iš dalies patvirtino Inspekcijos sprendimą, t. y. nurodė sumokėti 537 977 Lt GPM, 123 178 Lt šio mokesčio delspinigių ir iki 10 procentų sumažino GPM baudą, t. y. nurodė sumokėti 53 798 Lt GPM baudą (MGK byla, l. 6-13). Pareiškėja kreipėsi į Komisiją (MGK byla, l. 1-4). Ši 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. S-127-(7-72/2010) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 68-41 ir skundą grąžino iš naujo nagrinėti inspekcijai (MGK byla, l. 94-101).

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis pagal 2006 m. sausio 9 d. pirkimo pardavimo sutartį pardavė 90 880 vnt. UAB „Skabeikių agrofirma“ paprastų vardinių 23 Lt nominalios vertės akcijų L. J. už 2 050 000 Lt. Inspekcija laikė, kad 2006 m. sausio 9 d. sutartimi pareiškėjos sutuoktinis pardavė 1998-2005 m. įsigytas UAB „Skabeikių agrofirma“ akcijas. Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad šių akcijų įsigijimo vertė 1 081 353 Lt. Kadangi santuoką pareiškėja sudarė 2000 m. gruodžio 1 d., todėl Panevėžio AVMI pareiškėjo sutuoktinio 1998 m. rugsėjo 4 d. įsigytų 27 722 vnt. ir 2000 m. rugsėjo 26 d. įsigytų 10 600 vnt. UAB „Skabeikių agrofirma“ 864 544 Lt akcijų pardavimo pajamas pripažino pareiškėjo pajamomis. Kitos UAB „Skabeikių agrofirma“ akcijų pardavimo pajamos 1 185 456 Lt (2 050 000 – 864 544), vadovaujantis CK 3.87 str. 1 ir 2 d., lygiomis dalimis po 592 728 Lt pripažintos abiejų sutuoktinių pajamomis, atitinkamai po 510 772,50 Lt padalytos akcijų įsigijimo išlaidos ((1081353 - 19808 - 40000): 2). Patikrinimo metu atlikus perskaičiavimu, pareiškėjai papildomai apskaičiuota 17 911 Lt (11546 + 6365) GPM suma.

Pagal 2007 m. rugsėjo 28 d. pajaus pirkimo pardavimo sutartį pareiškėja ir jos sutuoktinis pardavė ŽŪB „Šilagalis“ 281 362,85 vnt. pajų už 1 176 659 Lt. ŽŪB „Šilagalis“ 281362,85 vnt. Pajų pareiškėjos sutuoktinis buvo įsigijęs 2003 m. birželio - rugsėjo mėn. iš fizinių asmenų. V. V. ŽŪB „Šilagalis“ 2003, 2004, 2005,0 2006 metų pabaigoje valdomo pajaus dydis buvo 18 proc. Patikrinimo metu, vadovaujantis CK nuostatomis, pajamos, gautos pardavus ŽŪB „Šilagalis“ pajus, padalytos abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis, po 588 329,50 Lt, šios pajamos priskirtos pareiškėjos neapmokestinamosioms pajamoms.

Pagal 2007 m. vasario 13 d. akcijų pardavimo sutartį pareiškėjos sutuoktiniui 2008 m. balandžio 17 d. išmokėta 114 006 Lt, 2008 m. balandžio 18 d.-20000 Lt, viso 134 006 Lt, pagal minėtąją sutartį neišmokėtas 87 869 Lt likutis 2008 m. lapkričio mėnesį nurašytas kaip mokėtinų sumų sumažėjimas, t. y. su V. V. pilnai atsiskaityta ir 2008 m. gruodžio 31 d. skolos nėra. Inspekcija patikrinimo metu konstatavo, kad minėtosios pajamos lygiomis dalimis priskirtinos pareiškėjai ir jos sutuoktiniui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. kas, kam, kiek, kada ir pan. akcijų perleido. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo atveju buvo parduodamos paprastosios vardinės UAB „Skabeikių agrofirma“ akcijos, pareiškėjos sutuoktinis, būdamas UAB „Skabeikių agrofirma“ akcininku, 1994-2007 m. iš kitų akcininkų nuolat supirkdavo šios įmonės paprastąsias vardines 23 Lt nominalios vertės akcijas (iš smulkiųjų akcininkų - po 5 Lt už akciją, iš stambiųjų akcininkų - už vidutiniškai 28 Lt / akcija kainą). Nuo 1998 m. iki galutinio akcijų pardavimo pareiškėjos sutuoktinis nuolat valdė daugiau nei 24 proc. UAB „Skabeikių agrofirma“ akcijų.

Taigi, minėtame punkte yra įtvirtintas vadinamasis FIFO (first in, first out) metodo taikymas. Jo esmė - daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos anksčiausiai įsigytos prekės arba žaliavos. Tokiai įsigytų prekių sąvokai, kolegijos nuomone, galimai priskirti ir įsigytus vertybinius popierius (šiuo atveju akcijas), kadangi FIFO metodo taikymas nesietinas su materialumu CK 4.1 str. prasme.

Kaip teisingai pastebėjo Komisija, GPMĮ 17 str. 1 d. 23 p. įtvirtinta taisyklė aktuali tik šioje nuostatoje įtvirtintos mokestinės lengvatos (pagal MAĮ 2 str. 8 d. mokesčio lengvata – mokesčių mokėtojui ar jų grupei mokesčio įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, kurios yra palankesnės, palyginti su įprastinėmis sąlygomis) taikymo atveju, t. y. kai vertybiniai popieriai yra perleidžiami kitiems asmenims išlaikius juos atitinkamą laikotarpį (366 dienas ir daugiau). T. y. minėta norma turi būti laikoma specialiąja pagal savo reguliavimo specifiką. Kadangi įstatymo nuostatos dėl mokestinių lengvatų taikymo negali būti aiškinamos plečiamai, teisėjų kolegija mano, kad GPMĮ 17 str. 1 d. 23 p. įtvirtinta vertybinių popierių perleidimo eiliškumo nustatymo taisyklė tuo atveju, kai nurodyta lengvata neaktuali (būtent pareiškėjos atveju), yra netaikytina ir negali sukurti prielaidų papildomam asmenų apmokestinimui. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai perskaičiavo mokesčio mokėtojo perleistų akcijų įsigijimo vertę taikydamas GPMĮ 17 str. 1 d. 23 p. įtvirtintą FIFO metodą. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra specialių taisyklių, kaip nustatyti, kurie vertybiniai popieriai yra perleidžiami. Todėl pripažinus, kad FIFO metodas pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra taikytinas, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojas turėjo teisę pasirinkti, būtent kuriuos vertybinius popierius, jam priklausančius nuosavybės teise, jis perleidžia, nes GPMĮ ir kituose įstatymuose tokio specialaus draudimo nėra numatyta. Priešingu atveju būtų ribojama asmens teisės į nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.) įgyvendinimas. Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ) 8 str. 1 d.). Mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti (MAĮ 9 str.). Tuo atveju, jei yra nustatomi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai, jie turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai (MAĮ 3 str. 5 d.). Nagrinėtinoje situacijoje esant juridinių neaiškumų, nėra pagrindo įstatymą aiškinti mokesčio mokėtojo nenaudai; tai prasilenktų su viešojoje teisėje įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais.

Be to, mokesčio administratoriaus pozicija, išreikšta teismui pateiktame skunde, nepagrįsta ir dėl kitos priežasties.

CK 3.87 str. 1 d. apibrėžta, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 str. 2 d.). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (administracinė byla Nr. A7-158/2002, Administracinių teismų praktika Nr. 3, p. 107 – 113), pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Fiziniams asmenims - bendraturčiams - sąžiningai ir teisėtai įgyvendinant nuosavybės teises ir dėl to gaunant pajamų, tokios pajamos tampa bendratučių pajamomis pagal jų nuosavybės teisių į turtą, iš kurio gautos pajamos, proporcijas, jeigu įstatymai ar bendraturčių sudaryta sutartis nenustato kitaip. Kaip matyti iš bylos medžiagos, santuoka tarp pareiškėjos ir V. V. buvo įregistruota 2000 m. gruodžio 1 d. Kadangi V. V. ginčui aktualiu laikotarpiu perleido tiek santuokos metu (po 2000 m. gruodžio 1 d.), tiek iki santuokos (iki 2000 m. gruodžio 1 d.) įsigytas akcijas, o mokesčių administratorius šios aplinkybės nevertino kaip esminės, Komisija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo pareiškėjos sutuoktinio parduotų akcijų įsigijimo išlaidas ir todėl netinkamai perskaičiavo mokėtiną GPM. Kadangi nei Komisija, nei bylą nagrinėjantis teismas negali atlikti mokesčių administratoriui įstatymais pavestų funkcijų (tame tarpe ir dėl mokėtinų į biudžetą sumų paskaičiavimo), pareiškėjos skundas pagrįstai buvo grąžintas mokesčių inspekcijai nagrinėti iš naujo, įvertinant tas aplinkybes, kurios nebuvo aptartos ikiteismine tvarka nagrinėjant kilusį ginčą.

Kiti Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodomi argumentai jos pozicijos teisingumo iš esmės neįrodo.

Kolegijos nuomone, Komisija sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės privalo būti ištirtos ir įvertintos perduodant mokestinį ginčą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Komisijos 2010 m. balandžio 28 d. priimtas sprendimas Nr. S-127(7-72/2010) iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodomais argumentais. Todėl atsakovės paduotas skundas dėl Komisijos sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 2 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.