- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-28
- Bylos Nr.
- I-2201-406/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01205-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- E. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. D. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5), patikslintame skunde (b. l. 10-12) bei teismo posėdžio metu nurodė, jog atskirais laiko tarpais nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gyvenamosiose patalpose Nr. 23, Nr. 27, Nr. 8, Nr. 7, Nr. 17, Nr. 16 netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, buvo šalta, drėgna, spintelės sulaužytos, čiužiniai nedezinfekuoti, apšvietimas netinkamas, taip pat kamerose buvo graužikų. Nurodė, sanitarinio mazgo valymui nebuvo išduodamos priemonės, todėl iš jo pastoviai sklido nemalonus kvapas, be to kamerose nebuvo valymui tinkamos šluotos, kibiro, samtelio šiukšlėms susemti. Taip pat pažymėjo, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai ir taip neužtikrintas jo privatumas. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, pasivaikščiojimo kimeliai buvo nešvarūs. Atvykstant į ligoninę ar išvykstant iš jos etapu asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Bausmę atliekant kameroje Nr. 27 neįmanoma buvo atidaryti lango, kadangi pastoviai veikė lentpjūvė, kuri kėlė dulkes. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė stresą, orumo pažeminimą, nepatogumus ir kt. Prašė skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 14-19) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog pareiškėjas atskirais laiko tarpais įstaigoje buvo gydomas nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. Pažymėjo, jog atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, kad gyvenamosios patalpos, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, laikino sulaikymo patalpa, kurioje buvo atliekamos asmens kratos atitiko visus higienos normose numatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad kamerose natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per langus, pacientų prašymu dienos metu buvo įjungiamas dirbtinis apšvietimas, temperatūra ir drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus, be to prašant pacientui buvo išduodamos papildomos antklodės ir elektriniai šildytuvai. Akcentavo, jog pagal teisinį reglamentavimą negalima rūkyti ligoninės teritorijoje ir jos patalpose, kasdieniniu gyvenamųjų patalpų švaros palaikymu, valymu turi rūpintis patys nuteistieji ir valymo priemonės įstaigoje yra išduodamos pagal nuteistųjų prašymus, o po valymo grąžinamos atgal į tam skirtą patalpą. Paaiškino, jog kartą per mėnesį arba išvykus pacientui palatiniai sanitarai atlieka pagrindinį patalpų valymą, kurio metu visi paviršiai išvalomi ir dezinfekuojami. Pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nesikreipė į administraciją dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra bendrojo pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) palatose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2016 m. birželio 1 d., atlyginimo (b. l. 10).
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 19). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Nors pareiškėjas pirminiame skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas LAVL netinkamomis sąlygomis, nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2016 m. spalio 10 d. (b. l. 5), tačiau patikslintame skunde teigė, kad LAVL bausmę atliko nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2016 m. birželio 1 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo LAVL pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas, 2014 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. birželio 9 d. (b. l. 6).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų LAVL trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo LAVL prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. birželio 8 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2016 m. birželio 1 d.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis LAVL, t. y. dėl vienam asmeniui trūkusio ploto.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Ginčui dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. buvo laikomas Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27 (b. l. 14). Palatos Nr. 27 plotas buvo 21,25 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos (3 vieno aukšto lovos, 2 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,03 kv. m (21,25/7) ploto (b. l. 22).
Nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. pareiškėjas buvo laikomas Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 24 ir Nr. 20. Palatos Nr. 24 plotas buvo 21,25 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (4 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 5,31 kv. m (21,25/4) ploto (b. l. 21). Palatos Nr. 20 plotas buvo 7,19 kv. m, įrengta 1 miegamoji vieta (1 vieno aukšto lova), todėl pareiškėjui palatoje teko 7,19 kv. m ploto (b. l. 21) ir nustatyta gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo.
Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu iš viso 28 paras LAVL buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam gyvenant palatoje Nr. 27 teko 3,03 kv. m ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl palatoje Nr. 27 buvusių medinių grindų, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Be to, pažymėtina, jog teisės aktai nenustato kokia grindų danga turi būti LAVL gyvenamojoje patalpoje. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Skunde bei teismo posėdžio metu pareiškėjas akcentavo, jog gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna, matėsi pelėsis.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d. bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog patalpos, kuriose gydėsi pareiškėjas buvo vėdinamos per langus (b. l. 16), tai patvirtina ir į bylą pateiktos foto lentelės (b. l. 41). Byloje esančiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 13 (15.3.)-PA-1934 konstatuota, kad LAVL kameroje-palatoje Nr. 24 vėdinimas užtikrinamas per langus (b. l. 30-32). Nors teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad atliekant bausmę kameroje Nr. 27 neturėjo galimybės atidaryti lango dėl dirbančios lentpjūvės keliamų dulkių, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai jam kilusių minėtų problemų buvo kreipęsis į LAVL administraciją, kitas atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl lentpjūvės keliamų dulkių, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, jog minėtu Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu taip pat konstatuota, kad LAVL tikrintoje gyvenamojoje patalpoje temperatūra buvo 27,6 °C, santykinė oro drėgmė siekė 64 proc. Taigi, pareiškėjo nurodytų pažeidimų dėl temperatūros neatitikties, drėgmės, pelėsio nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Higienos normos HN 134:2015 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas turi būti įrengtas visose patalpose, išskyrus kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 valandas. Iš į bylą pateiktų foto nuotraukų matyti, kad natūralus apšvietimas palatose užtikrinamas per įrengtus langus (b. l. 41). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, jog šviesiu paros metu, esant pakankamam natūraliam apšvietimui, dieninis apšvietimas palatose yra išjungiamas, tačiau esant pacientų prašymui, dieninė šviesa įjungiama (b. l. 16). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į įstaigos administraciją dėl palatose buvusios tamsos su prašymu įjungti dieninį apšvietimą, ar kad toks pareiškėjo prašymas nebūtų tenkintas. Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo nepagrįsti ir atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai skunde nurodo, kad kamerose spintelės buvo sulaužytos, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas akcentuoja, jog LAVL rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b. l. 42, 43, 44), todėl vertintina, kad įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 13 (15.3)-PA-1532, kuriame pažymėta, jog LAVL skelbiama informacija, kad patalpose draudžiama rūkyti, koridoriuose yra draudimo rūkyti ženklai ir draudimo rūkyti taisyklės, patikrinimo metu rūkymo fakto nenustatyta, rūkymui skirtos patalpos LAVL nėra ir minėtu aktu jokių pažeidimų nenustatyta (b. l. 33-35). Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl buvusių parazitų, nedezinfekuotų čiužinių, tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į LAVL pareigūnus, administraciją ar į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose Nr. 27, Nr. 24, Nr. 20 nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl buvusių parazitų, nedezinfekuotų čiužinių dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl minėtų pareiškėjo teiginių atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą asmens ir jo daiktų apžiūros atlikimą, t. y. asmuo esant žemai temperatūrai verčiamas nusirengti ir t.t. Pažymėtina, jog kratų ir apžiūrų atlikimo bendrosios nuostatos įvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, patvirtintoje Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Instrukcija). Kratų laisvės atėmimo vietose tikslas apibrėžtas Instrukcijos 148 punkte, kuriame nurodyta, kad siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Instrukcijos 149 punkte nurodyta, jog kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Instrukcijos 150 punktas numato, kad patalpų kratos gali būti planinės ir neplaninės, o atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis (Instrukcijos 165.9 p.).
Pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos nesilaikant teisinio reglamentavimo, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas skunde teigė, jog kamerose ant sienų buvo voratinkliai, nebuvo tinkamos šluotos, kibiro, semtuvėlio šiukšlėms susemti, sanitarinio mazgo valymui neduodavo jokių priemonių.
Pažymėtina, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punkto reikalavimus, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) (Higienos normos HN 76:2010 59 p.).
Pagal Higienos normos 134:2015 37 punktą patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).
Į bylą pateiktos LAVL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintos ligoninės patalpų valymo tvarkos 4.1 punkte nustatyta, kad palatas kasdien valo patys nuteistieji ir suimtieji. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas. Į valymo darbų sąrašą, t. y. ką konkrečiai turi atlikti patalpą valantis asmuo, yra įtrauktas ir voratinklių šalinimas (5.5 p.) (b. l. 23-28). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamos šluotos išdavimo ar dėl valymui skirtų priemonių neišdavimo. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino aplinkybę, kad valymo priemonės ir inventorius išduodamas pagal nuteistųjų prašymus ir po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą (b. l. 18). Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nešvarūs, tačiau plačiau nepaaiškino konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė, nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, todėl abstraktūs ir niekuo nepagrįsti argumentai atmesti. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją.
Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo, t. y. sanitarinis mazgas buvo be jokių užuolaidų ir šalia pareigūno stebėjimo langelio.
Atsakovo atstovas nurodė, kad LAVL kamerų tipo palatose sanitarinio mazgo vietos buvo įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 16.5 punkto reikalavimų, kur nurodyta, jog nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara (b. l. 15), tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų apie sanitarinio mazgo įrengimą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi nuolatinis stebėjimas kitų asmenų trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Teismo vertinimu, dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją 81,82,90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Pareiškėjas ginčo laikotarpį buvo laikomas su kitais asmenimis, todėl konstatuotinas teisės į privatumą pažeidimą.
Teismas, spręsdamas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 28 paras teko 3,03 kv. m gyvenamojo ploto, be to pareiškėjui tekęs plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė palatoje normaliai judėti buvo itin suvaržyta. Be to, palatose, kuriose jis laikytas nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. ir nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinęs šias aplinkybes ir ypatingą tinkamų laikymo LAVL sąlygų svarbą teismas konstatuoja, jog nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 5 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M, prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teismas, įvertinęs LAVL padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (28 dienas buvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, neužtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas ir privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį, nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, 2016 m. kovo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-707-662/2016 pareiškėjui priteisė 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytoje LAVL palatoje 13 parų), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 280 Eur sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.