Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-08-29 · Administracinė byla Nr. I-1090-257/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-08-29
Bylos Nr.
I-1090-257/2012
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00734-2012-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.: I-1090-257/2012Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00734-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2,74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 29 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Rimai Sakalauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui R. G.,

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui Giedriui Popovui,

dalyvaujant specialistui VĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojui Stanislovui Naudžiūnui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. G. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas R. G. nurodė, kad nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. liepos 13 d., tačiau laikotarpio tiksliai neprisimena, buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje bendroje kameroje su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Mano, kad buvo pažeistas Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 dalies 3 punktas, numatantis draudimą rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, o to paties įstatymo 19 str. 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Jo nuomone, šio įstatymo turėjo laikytis Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, tačiau to nedarė. Aukščiau nurodyto Įstatymo pažeidimą yra konstatavęs Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinėje byloje I-578-423/2012. Apie pareigą laikytis Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 dalies 3 punkto reikalavimų nurodo ir jo gautas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštas. Buvo pažeistas ne tik jo nurodytas Įstatymas, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis bei Konvencijos 3 straipsnis. Jo pateiktame Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro rašte yra išaiškinama, kaip rūkymas gali pakenkti sveikatai. Nurodo, kad ekspertas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2421-171/2011 paaiškino, kad pasyvus rūkymas nėra tiesioginė toje byloje asmens mirties priežastis, tačiau tai patrumpina gyvenimą apie 10-15 metų, o rūkant po 1 pakelį per dieną organizmas pasensta apie 20 metų. Jis su rūkančiais asmenimis buvo uždarytas beveik metus laiko, o pagal Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro raštą, 1 valanda praleista prirūkytoje ir blogai vėdinamoje patalpoje prilygsta 1 cigaretės surūkymui. Jis kameroje prabūdavo su nuo 12 iki 16 rūkančiais asmenimis 23 valandas per parą, tad per dieną surūkydavo, jo paskaičiavimais, 23 cigaretes. Jei žmogus per savo amžių rūko 40 metų, jis pasensta 10-15 metų, tai jo paskaičiavimais, per metus jo organizmas paseno 6 mėnesiais, o gyvenimas sutrumpėjo 3-4 mėnesiais. Konstitucijos 53 str. nurodo, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir ši nuostata laiduoja valstybės pareigą sudaryti prielaidas kiekvienam asmeniui įgyvendinti teisę stiprinti savo sveikatą, taigi valstybė įgyvendindama Konstituciją, žmonių sveikatos apsaugos garantijas, turi užtikrinti tam tikrus asmens ir visuomeninės sveikatos apsaugos priežiūros standartus. Mano, kad jį laikant kartu su rūkančiais asmenimis, buvo pažeistas Konstitucijos 53 str. ir jam buvo sutrumpintas gyvenimas bei paseno jo organizmas. Šiuo momentu jaučia dusulį, serga širdies ligomis ir mano, kad tai tik dalis pasekmių. Valstybė privalėjo užtikrinti tokias sąlygas, kad nenukentėtų jo sveikata. Pamini, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2010 konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 str. įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiško orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių inicijavimas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingo kentėjimo laipsnį. Atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, adekvačiai būtų užtikrinta jo sveikata ir gerovė. Jo atveju buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, nes jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, dėl to buvo priverstinis kvėpavimas dūmais. Jam kalint kartu su rūkančiais asmenimis nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. balandžio 13 d. buvo blogai, labai skaudėjo galvą, jautėsi nepatogiai. Jis nuo 2000 metų visą laiką atlikinėja bausmę. Kada ir kaip pasijuto blogai, negali pasakyti, bet nuo 2009 metų pajuto, kad pablogėjo sveikata. Jis nerūkė ir nerūko, negėrė ir negeria, aktyviai sportuoja visą gyvenimą. Atkreipia dėmesį, kad visą laiką jautėsi normaliai ir jo amžiaus žmogus su tokiais duomenimis kaip jis (prisižiūri save, laikosi dietų), turėtų jaustis tik gerai, tačiau jis taip nesijaučia. Kreipdavosi į gydytojus ir skundėsi, kad po truputį ūmėja dusulys. Mano, kad psichologinio pobūdžio dusulys negali būti, nes yra psichologiškai labai stiprus. Po Šiaulių tardymo izoliatoriuje praleisto laikotarpio teko būti vienoje kameroje su rūkančiais ir kitose kalinimo įstaigose. Per visą 10 metų laikotarpį kartu su rūkančiais asmenimis buvo vienoje kameroje apie 8-9 metus. Nesako, kad sveikata pablogėjo tik nuo laikotarpio, praleisto Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Jis buvo kartu su rūkančiais asmenimis Kauno tardymo izoliatoriuje ir Vilniuje, dėl to priimti teismų sprendimai jo naudai administracinėse bylose Nr. I-578-423/2012 ir I-2036-764/2012. Į gydytojus kreipdavosi ne pastoviai, bet būdavo tikrinamas kraujo spaudimas, duodavo vaistų ir tuo viskas baigdavosi. Mano, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje turėjo būti apklaustas, ar yra rūkantis, užvesta asmens kortelė ir skirtas į kamerą kartu su nerūkančiais, tačiau taip nebuvo padaryta. Būnant kartu su rūkančiais asmenimis jis jaučia dusulį, ima trūkti oro, kai guli ar vaikšto, naktį miega ir knarkia. Dusulį jaučia nuo 2000 m. Skreplių per parą būna iki valgomojo šaukšto, kuriuose kartais būna ir kraujo. Jis žodžiu prašė Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos sudaryti sąlygas būti su nerūkančiais, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Prašo priteisti iš atsakovo 10 000 litų neturtinės žalos bei patenkinti jo prašymą dėl teismo proceso išlaidų. Taip pat prašo netenkinti atsakovo prašymo dėl ieškinio senaties termino, nes Civilinio kodekso 127 str. 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Jis sveikatos pablogėjimą pastebėjo per paskutinius 3 metus ir tuomet 2009 metais sužinojo apie galimybę apginti savo teises – kreiptis į teismą. Anksčiau nebuvo blogai su sveikata, todėl nebuvo pagal Civilinio kodekso 6 knygos 271 str. deliktinės atsakomybės kreiptis į teismą, nes dėl fiziologinio pasenėjimo, jo nuomone, kalta Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas Giedrius Popovas prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti ieškinio senaties terminą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 str. 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 str. 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. civilinėje byloje priimtoje nutartyje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Todėl atsakovas vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 str. 2 dalies, taip pat Civilinio kodekso 1.127 str. 1 dalies nuostatomis prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti šį ieškinio senaties terminą, jį pradedant skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t.y. nuo 2012 m. liepos 5 d. Be to, pareiškėjas teigia, kad jis buvo prievarta laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau tuo metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo vedama apskaita rūkančių ir nerūkančių asmenų, nes nei Kardomojo kalinimo įstatyme, nei Kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklėse nebuvo reglamentuota, kad rūkantys asmenys turi būti laikomi atskirai nuo nerūkančių. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis raštu ar žodžiu į tardymo izoliatoriaus administraciją informuodamas, kad jis yra nerūkantis ir prašo jį paskirti į kamerą kartu su asmenimis, kurie yra nerūkantys. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatorius informacijos apie pareiškėjo žalingo įpročio – rūkymo – neturėjimą ar turėjimą neturėjo, tai teigti, kad pareiškėjas buvo prievarta laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra duomenų, kiek asmenų toje kameroje buvo rūkantys. Pareiškėjui esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 14 str. 1 dalies 3 punktu buvo draudžiama rūkyti kamerose tik tokiu atveju, jei kamerose esantys asmenys pareiškė, kad jie yra nerūkantys, bet yra priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas nebuvo pareiškęs, jog yra nerūkantis, ir prašymo nei raštu, nei žodžiu perkelti į nerūkančiųjų kamerą nepateikė. Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jausdavo nuovargį, savijautos bei gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau tokių duomenų asmens sveikatos istorijoje nėra. Tai, kad praėjus daugiau kaip 11 metų jį kamuoja dusulys, skrepliai, kosėjimas, gali reikšti ir tai, kad pareiškėjas anksčiau ir dabar turi žalingų įpročių, nes apie tai, jog jis yra ar buvo nerūkantis, sveikatos istorijoje įrašų nėra. Nėra duomenų asmens sveikatos istorijoje apie pareiškėjo turimą plaučių patologiją, o dusulys ir nuovargis gali būti dėl širdies ar kraujagyslių ligų, taip pat kosulys gali pasireikšti dėl virusinės infekcijos ar alergijos, o dusulys dėl virškinamojo trakto sutrikimo.

Nurodė, kad žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos ar jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos – neteisėtas neveikimas – arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinio kodekso 6.271 str. nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo – ir turtinės, ir neturtinės – privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturinę žalą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525- 1355/2010. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad dėl jo nurodytų aplinkybių jį paskutiniu metu pradėjo kamuoti dusulys, pradėjo skrepliuoti, kosėti. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių šią žalą pagrindžiančių įrodymų. Siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, įvertintas priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų. Be to, pareiškėjui būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis į jokias institucijas dėl jo galimai pažeidžiamų teisių, dėl laikymo sąlygų, kenkiančių jo sveikatai, nesikreipė, nors tuo metu galiojęs Kardomojo kalinimo įstatymas numatė kalinių teisę kreiptis su skundais, prašymais, siūlymais į valdžios institucijas – valstybės ir savivaldybės institucijas bei į visuomenines organizacijas. Taip pat nėra tiesioginių įrodymų, kad būtent toje kameroje buvo rūkančių bei ar daug asmenų, buvusių toje kameroje, buvo rūkančių, kurių rūkymas galėjo pakenkti pareiškėjo sveikatai. Taip pat pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje neužfiksuota jokių pareiškėjo ligos simptomų, galėjusių atsirasti nuo aktyvaus ar pasyvaus rūkymo.

Specialistas VĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas Stanislovas Naudžiūnas nurodė, kad tabako rūkymas nėra sveikas dalykas, tai yra įrodyta ir yra laikoma kaip tam tikras veiksnys, kuris gali sukelti tam tikrų ligų. Pagal dabartinius simptomus – dusulys, kosulys ir skrepliavimas – greičiausiai būtų lėtinė obstrukcinė plaučių liga arba lėtinis bronchitas. Europos plaučių ligų asociacija, taip pat kaip ir Amerikos, nustatė tokią nuostatą, jog žmogus, kad galėtų susirgti tokia lėtine obstrukcine plaučių liga, turėtų rūkyti mažiausiai 10 pakmečių. 10 pakmečių – tai 10 metų kasdien iš eilės po 20 cigarečių, surūkomų per dieną. Jei žmogus surūko mažiau, tai laikomasi nuostatos, kad žmogus susirgti tokia liga praktiškai negali, nes per maža dūmų eksponencija. Lygiai taip pat gali būti su nuomone, kad pasyvaus rūkymo viena valanda prilygsta vienai cigaretei. Įvardinti simptomai – dusulys, kosulys ir skrepliavimas – peržiūrėjus duomenis paskutinių metų, kiek kartų pacientas kreipėsi į medikus, tai galėjo sąlygoti šiuos simptomus laikotarpis, kai buvo padidėjęs kraujospūdis iki 190. Padidėjęs kraujo spaudimas galėjo sukelti dusulį. Keletą kartų pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl rėmens bei buvo skirtas gydymas. Rėmuo – tai kylanti į viršų skrandžio rūgštis ir dirginanti gerklę bei galinti sukelti kosulį. Knarkimo faktas gali sąlygoti skrepliavimą ir kosulį. Pagal esamus duomenis ligos istorijoje, pareiškėjui buvo atlikta krūtinės ląstos rentgenograma, kuri aprašyta kaip norma. Kiek kartų gydytojai klausė plaučius, jokių pakitimų nepastebėta. Pagal esamus duomenis pareiškėjas lėtinės obstrukcinės plaučių ligos neturi, nes nėra šios ligos požymių. Kalbant apie pareiškėjo apskaičiavimus, jog prabuvo kartu su rūkančiais vienoje kameroje ir apskaičiavo gyvenimo sutrumpėjimą, tai tokios tiesioginės koreliacijos, kad kiek prarūkei, tiek sutrumpėja tavo gyvenimas, tikrai nėra. Gyvenimas trumpėja dėl to, kad žmogus ilgai rūkydamas suserga tam tikromis ligomis – lėtine obstrukcine plaučių liga, vėžiu, širdies ligomis ir panašiai. Šios ligos ir nulemia, kad žmogus trumpiau gyvena. Nėra tokios koreliacijos, kad žmogus, prarūkęs 10 metų, gyvens 5 metais trumpiau. Praleistas laikas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, nebuvo sveikas ir visi žino, kad rūkymas nesveika, bet, kad šis laikotarpis išprovokavo kažkokias ligas ir įvardintą kokią (pvz.: obstrukcinę plaučių) ligą, negali teigti, nes tų ligų nei dabar, nei anksčiau pareiškėjas neturėjo, t. y. laikotarpis, praleistas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, yra per trumpas ir negalėjo sąlygoti lėtinių ligų bei jų išprovokuoti.

Pareiškėjo R. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais, tai yra nuo 2000-06-23 iki 2001-04-13 pareiškėjas prievarta buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis ir turėjo prievarta kvėpuoti tabaku užterštu oru, nors pats yra nerūkantis. Būnant tokioje aplinkoje jausdavo nuovargį, savijautos ir gyvenimo kokybės pablogėjimą, o paskutiniu metu pradėjo dusti, kosėti, skrepliuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-526/2009).

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Įstatymų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2010 m. balandžio 11 d.) 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 3827/05) yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėl to jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais Teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju būtina nustatyti, ar buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam nuo 2000-06-20 iki 2001-04-13 kamerose, kuriose buvo rūkančių asmenų ir jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Iš administracinėje byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas R. G. 2000-06-20 buvo sulaikytas ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo iki 2001-04-13, po to išvyko į Marijampolės griežto režimo pataisos darbų koloniją atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Nuo 2000-06-23 iki 2000-06-28 pareiškėjas buvo kameroje Nr. 3, o visą likusį nurodytą laiką kameroje Nr. 32 (b. l. 9). Kaip nurodė atsakovas 2012-07-19 rašte Nr. 14/01-14889, laikotarpiu nuo 2000-06-23 iki 2001-07-13 apskaitos apie rūkančius ir nerūkančius suimtuosius (nuteistuosius) nevedė, nes tuo metu galiojusiuose specialiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose kardomąjį kalinimą (suėmimą), bausmių vykdymą ir suimtųjų (nuteistųjų) laikymą atskirai, nebuvo numatyta administracijos pareiga atskirti rūkančius suimtuosius (nuteistuosius) nuo nerūkančių. Suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę kreiptis į administraciją su prašymu perkelti į kitą kamerą, kurioje būtų laikomi nerūkantys asmenys, tačiau nuo 2000-06-23 iki 2001 m. liepos 13 d. atsakovo administracija prašymų perkelti į kitą kamerą ar skundų dėl kameroje rūkančių kitų suimtųjų (nuteistųjų) iš R. G. nebuvo gavusi (b. l. 74). Be paties pareiškėjo R. G. teigimo, kad jis nuo 2000-06-20 iki 2001-04-13 kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, šioje administracinėje byloje nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų nėra. Teismo nuomone, asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Iš administracinėje byloje esančio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012-05-02 rašto Nr. 2S-1840 matyti (b. l. 7), kad Kalėjimų departamentas 2006 m. laisvės atėmimo įstaigų vadovų paprašė užtikrinti, jog skirstant nuteistuosius ir suimtuosius į kalėjimų ir tardymo izoliatorių kameras, baudos izoliatorius, karcerius bei kamerų tipo patalpas, būtų kiek įmanoma atsižvelgiama į nerūkančių asmenų interesus nebūti laikomais bendrose patalpose su rūkančiais. Juo labiau, pareiškėjas dėl neturtinės žalos kreipėsi ir nurodė galimai savo pažeistą subjektinę teisę praėjus 12 metų nuo jo patalpinimo į Šiaulių tardymo izoliatorių ir praėjus 11 metų nuo jo išvykimo į Marijampolės griežto režimo pataisos darbų koloniją, t. y. praėjus tokiam laikotarpiui, kai praktiškai sunku arba neįmanoma patikrinti nurodytas aplinkybes. Pats pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad raštu nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, kad jam būtų sudarytos sąlygos būti su nerūkančiais. Tokią galimybę pareiškėjas turėjo, tačiau ja nesinaudojo. Šiuo atveju yra tik pareiškėjo subjektyvūs samprotavimai, kuriuos patikrinti nėra jokių galimybių. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nurodytu laiku, negali būti pagrindas tenkinti jo skundą. Be to, kaip nurodė posėdyje dalyvavęs, pareiškėją išklausęs ir susipažinęs su jo sveikatos istorija (b. l. 22-72) specialistas, jis negali teigti, kad pareiškėjo išbūtas laikas Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam išprovokavo kažkokias ligas, nes tų ligų nei dabar, nei anksčiau pareiškėjas neturėjo, t. y. laikotarpis, praleistas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, yra per trumpas ir negalėjo sąlygoti lėtinių ligų bei jų išprovokuoti.

Taigi, šiuo atveju nėra atsakovo veiksmuose neteisėtų veiksmų. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 str. pagrindu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, tiek atsiliepime (b. l. 91-93), tiek atstovas posėdžio metu prašė taikyti ieškinio senatį. Pareigą atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, kuris taip pat nustato, kad tokia žala turi būti atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, kaip yra ne vieną kartą išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011). Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Asmens sveikatos pablogėjimas, įstatymo sužinojimas tam tikru momentu, kaip teigia pareiškėjas, ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2000-06-23 iki 2001-04-13 prievarta buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis ir turėjo prievarta kvėpuoti tabaku užterštu oru, nors pats yra nerūkantis. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tada, kada pareiškėjas, kaip jis teigia, buvo kameroje su rūkančiais asmenimis. Teismo nuomone, pareiškėjas yra tokį senaties terminą praleidęs, taip pat ir šiuo pagrindu jo skundas atmestinas.

Pareiškėjo R. G. prie skundo pridėti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012-05-02 raštas Nr. 23-1840 (b. l. 7) ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012-06-08 raštas Nr. 17/01-550 (b. l. 8) bei posėdžio metu pateikti Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro 2012-02-27 raštas Nr. S-06-134 (b. l. 95) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-06-30 raštas Nr. (1.23.) 7R-5427 (b. l. 96-97) yra bendro pobūdžio informacija, susijusi su pareiškėjo paklausimais, ir šiuose raštuose nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės ir pareigos. Šiais raštais nėra konstatuojamas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2000-06-20 iki 2001-04-13, kaip kad bando aiškinti pareiškėjas.

Kauno apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I-578-423/2012 tenkino iš dalies pareiškėjo R. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2008-11-19 iki 2011-10-06 buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismas šiuo sprendimu negali remtis dar ir dėl to, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį, kada jis buvo įkalintas Kauno tardymo izoliatoriuje.

Teismas taip pat nesiremia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2036-764/2012, kur pareiškėjo R. G. skundas dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo buvo patenkintas iš dalies, nes pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už laikotarpį, kada jis buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime nuo 2008-09-01 iki 2012-01-24 įvairiais laikotarpiais apie 120 dienų kamerose, kaip jis teigia, kartu su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas R. G. skunde nurodo eilę Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutarčių ir jomis remiasi, tačiau teismas jomis negali vadovautis, kadangi situacijos nėra identiškos tiek pagal faktines aplinkybes, tiek įrodymų prasme. Pvz.: LVAT nutartyse administracinėse byloje Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-913/2011 pareiškėjai prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jie buvo laikomi kalinimo įstaigų kamerose, kur nebuvo 5 m² vienam asmeniui ir kameros neatitiko sanitarinių reikalavimų, LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-734/2009 atsakovas yra pripažinęs, kad bylos pareiškėjas buvo vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, nes nebuvo pareiškėjo kur perkelti.

Pagal ABTĮ 44 str. 1 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo R. G. skundas atmetamas, jo prašymas dėl teismo proceso išlaidų taip pat netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamas ABTĮ 85- 87str., 88 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl 10 000 litų neturtinės žalos ir teismo proceso išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė