- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-19
- Bylos Nr.
- e2A-525-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02117-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Laisvė Aleknavičienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- O. L. K., Edvino A, E. A. K., J. K., G. S.
- Ieškovas
- V. R., I. P.
- Trečiasis asmuo
- Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
- Kategorijos
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų O. L. K., Edvino A. K. ir J. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-48-169/2015, pagal ieškovų V. R. ir I. P. ieškinį atsakovams O. L. K., E. A. K., J. K. ir G. S., trečiajam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl dalies žemės sklypo atidalinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. V. R. ir I. P. pateikė ieškinį, kuriuo prašė :
1.Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės V. R. priklausančius 0,2472 ha iš 3,8000 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pagal pridedamą projektą (projekte pažymėtas sklypas Nr. 2);
2. Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės I. P. priklausančius 0,1327 ha iš 3,8000 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pagal pridedamą projektą (projekte pažymėtas sklypas Nr. 3);
3. Priteisti jiems iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė atsiliepimą ir nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – P. vilnų karšyklos pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio ieškovui V. R., teritoriją. 1996 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. 104 minėtas objektas, pavadinimu P. vandens malūnas–karšykla–verpykla (kodas – S159), buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą, nustatytas teritorijos plotas – 2,3 ha. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punktu P. vandens malūnas–karšykla–verpykla (kodas – S159) pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. 2014 m. kovo 31 d. aktu Nr. KPD-AV-680 Departamento antroji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, nutarusi patikslinti Kultūros vertybių registre registruotos minėtos vertybės duomenis, objektui suteikė naują pavadinimą – P. vilnų karšyklos pastatas ir apibrėžė teritorijos ribas – 9 232 kv. m. Trečiojo asmens nuomone, pasikeitus Kultūros vertybių registre registruoto objekto vertingosioms savybėms ir teritorijos riboms, projektas, kurio pagrindu ieškovai kelia reikalavimus nagrinėjamoje byloje, prieš teismui priimant sprendimą, turėtų būti pakoreguotas pagal naujus objekto duomenis. Teismo posėdyje trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovas nurodė, jog ieškovų parengtas žemės sklypo padalijimo projekto sprendinių brėžinys atitinka įstatymo reikalavimus ir galėtų būti pateiktas derinimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės V. R. priklausančius 0,2472 ha iš 3,8000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), pagal pateiktą žemės sklypo padalijimo projekto sprendinių brėžinį ir jo priedą Nr. 1 (projekte pažymėta sklypas Nr. 2);
Atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės I. P. priklausančius 0,1327 ha iš 3,8000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), pagal pateiktą žemės sklypo padalijimo projekto sprendinių brėžinį ir jo priedą Nr. 1 (projekte pažymėta sklypas Nr. 3).
Priteisė iš atsakovų O. L. K., Edvino A. K., J. K. ir G. S. po 109,18 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui V. R., po 7,82 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei I. P., bei po 2,56 Eur pašto išlaidų į valstybės biudžetą.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. papildomu sprendimu iš atsakovų priteista ieškovui V. R. po 39,82 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad įgyvendindamas bendrosios nuosavybės teisę, bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, jeigu taip galima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir laikantis įstatymų reikalavimų. Bendraturčiams nesusitarus dėl turto atidalinimo ir jiems pareiškus siūlymus, kokiu būdu, proporcijomis, tvarka turėtų būti atidalytas turtas, teismas nustato atidalinimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygas: pirma, bendraturčio teisė atsidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės bendraturčių sutarimu arba jei nesutariama dėl atidalinimo būdo – pagal bet kurio bendraturčio ieškinį; antra, prioritetas teikiamas daikto padalinimo natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; trečia, tik jei negalima atidalyti bendraturčio dalies natūra, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Teismas turi siekti, kad bendraturčiai išnaudotų visas galimybes derindami savo valią dėl atidalinimo. Negali būti ginami vieno bendraturčio (jų grupės) interesai prieš kitų bendraturčių interesus. Bendraturtis turi įrodyti, kad jo siūlomas atidalinimo būdas yra priimtiniausias. Kiti bendraturčiai turi teisę pateikti kitus atidalinimo variantus. Teismas nustatė, kad 3,80 ha žemės sklypas dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovams ir atsakovams. Jis patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – P. vilnų karšyklos pastato, nuosavybės teise priklausančio ieškovui V. R., teritoriją. Objektas 1996 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. 104 kaip P. vandens malūnas-karšykla-verpykla buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą, nustatant 2,3 ha saugomos teritorijos plotą, o 2005 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-190 1.4 pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. 2014 m. kovo 31 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė aktą Nr. KPD-AV-380, kuriuo patikslino kultūros vertybių registre registruotos minėtos vertybės duomenis, t. y. suteikė nekilnojamajai kultūros vertybei pavadinimą P. vilnų karšyklos pastatas, apibrėžė teritorijos ribas 9232 kv. m. 2014 m. kovo 31 d. P. vilnų karšyklos pastato apibrėžtų teritorijų ribų plane nurodyta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė yra vilnų karšyklos pastatas, nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esančios vertingosios savybės yra vandens malūno liekanos, malūnininko namo vieta, užtvankos liekanos ir kanalai. 2013 m. birželio 13 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius išdavė leidimą rengti žemės sklypų, kurių bendras plotas 3,80 ha, formavimo ir pertvarkymo projektą. Mažeikių rajono savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyrius 2013 m. liepos 4 d. parengė planavimo sąlygas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti. 2013 m. liepos 25 d. planavimo rengėjas S. Š. apie supaprastinta tvarka rengiamą 3,80 ha žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą raštu informavo visus atsakovus. Parengtas žemės sklypo padalinimo projekto sprendinių brėžinys M 1:2000 suderintas su ieškovais, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Mažeikių skyriaus vedėjo pavaduotoja O. B., Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D. Š. bei gretimų žemės sklypų savininkais. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. kovo 31 d. aktų vertinimo taryba patikslino minėtame žemės sklype esančios nekilnojamosios kultūros vertybės – vilnų karšyklos pastato teritorijos ribas, šios ribos atitinkamai pakoreguotos ir žemės sklypo padalinimo projekto sprendinių brėžinyje.
Teismas nustatė, kad šalys jau daugelį metų negali susitarti dėl jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio 3,8 ha žemės sklypo pasidalinimo. Teismo nuomone, ieškovo V. R. siekis jam priklausančias 5/76 žemės sklypo dalis visiškai atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės motyvuojamas noru tinkamai vykdyti prievolę saugoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį P. vilnų karšyklos pastatą, kuris atsidurtų jam atidalintos žemės sklypo dalyje. Nė viena iš šalių nepateikė jokių duomenų apie tai, kad pagal pateiktą žemės sklypo padalinimo planą 3,80 ha žemės sklypą išskaidžius, šiam turtui būtų padaryta kokia nors žala.
Atsiliepimas
Atsakovai nurodė, kad buvusios žemės sklypo savininkės J. K. ir ieškovo V. R. 2013 m. kovo 19 d. sudaryta dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris. Teismas sprendė, kad šis sandoris nėra nuginčytas nustatyta tvarka, jis yra galiojantis. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad su jais nebuvo derintas žemės sklypų padalinimo projektas, jie nebuvo informuoti, kadangi planavimo rengėjas S. Š. įmonė raštu apie tai pranešė atsakovams. 2014 m. kovo 31 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos priimtas aktas Nr. KPD-AV-380 administracinės teisenos tvarka nebuvo skundžiamas. Atsakovų argumentas, kad pagal žemės sklypo padalinimo projektą valstybės saugojamas kultūros paveldo objektas P. vandens malūnas-karšykla-verpykla būtų išskaidytas į kelias dalis, teismo atmestas, kadangi nekilnojamąja kultūros vertybe yra pripažintas tik vilnų karšyklos pastatas, o likę objektai yra tik nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esančios vertingosios savybės. Teismas pažymėjo, kad ieškovo V. R. ir buvusio žemės sklypo savininko A. K. nesiejo jokie giminystės ryšiai, jis nėra pastarojo teisių perėmėjas, todėl tarp šalių kilęs ginčas negali būti pripažintas kilusiu tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas padarė išvadą, kad nutraukti bylą nėra pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu atsakovai O. L. K., E. A. K. ir J. K. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Skundžiamame sprendime teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. kovo 31 d. aktu Nr. KPD-AV-680 atlikto duomenų patikslinimo reikšmės šioje civilinėje byloje, taip pat minėto akto santykio (galimo prieštaravimo) su Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190. Teismas taip pat nepasisakė dėl atsakovų išsakytų argumentų, kad galiojančiu Kultūros ministro įsakymu minėta vertybė yra paskelbta saugoma kaip kompleksinė nekilnojamosios kultūros vertybė, kad pats verpyklos-karšyklos pastatas nėra inžinerinis statinys, todėl savaime neturi jokio inžinerinio ir netgi architektūrinio reikšmingumo, ir saugotinas kaip neatsiejama malūno-verpyklos komplekso dalis.
Atsiliepimas
2. Atsakovai ir trečiasis asmuo atsiliepime nurodė, kad žemės sklypo padalinimo projektas prieštarauja įstatymo normoms, kurios nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objekto nedalumą. Taigi, turtui padaryta žala yra preziumuojama įstatymo leidėjo ir nei šalys, nei teismas negali paneigti minėtos prezumpcijos. Ją paneigti gali tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Atsakovai teismui aiškiai nurodė planuojamo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektu jiems padarytą žalą, nes bus suvaržytos jų teisės ir teisėti interesai į jiems priklausančius nekilnojamuosius daiktus: malūną, užtvanką, kanalą, vandens padavimo reguliatorių. Apribojimai dalinti ir skaidyti nekilnojamąją kultūros vertybę yra ne tik viešojo, bet ir statinių savininkų interesų apsaugos klausimas. V. P. malūno-verpyklos ansamblis sukurtas kaip vienas nedalomas vienetas. Skaidant, vertybė nebetenka saugomos istorinės, inžinerinės ir architektūrinės reikšmės. Atsakovai yra tiesioginiai buvusių savininkų palikuonys, todėl malūno kompleksas jiems turi ir asmeninę vertę, jie siekia atkurti istorinę komplekso paskirtį. Kanalas, užtvanka, malūnas ir verpykla negali egzistuoti ir būti naudojami savarankiškai. Pagal pateikiamus projektinius pasiūlymus atsakovai net negalėtų sausuma prieiti prie jiems priklausančių nekilnojamųjų daiktų. Atstatyti užtvankos ir malūno objektyviai neįmanoma, nesinaudojant ieškovui formuojamu sklypu. Atsidalinęs žemės sklypą, ieškovas turės galimybę įrengti bet kokios paskirties objektus. Minėtų argumentų teismas iš viso nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė bei padarė bylos įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad nė viena iš šalių nepateikė duomenų apie tai, kad 3,8 ha žemės sklypą padalinus, šiam turtui būtų padaryta žala.
3. 2014 m. kovo 31 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė aktą Nr. KPD-AV-380, kuriuo patikslino kultūros vertybių registre registruotos minėtos vertybės duomenis, t. y. suteikė nekilnojamajai kultūros vertybei pavadinimą P. vilnų karšyklos pastatas, apibrėžė teritorijos ribas 9232 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo šio sprendimo turinio ir juo sukeliamų pasekmių. Teismas nusprendė, kad valstybės saugomas yra tik vilnų karšyklos pastatas, o jis visas patenka į ieškovui projekte formuojamą žemės sklypą. Teismas ignoravo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai V. R. ir I. P. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
1. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento tarybos 2014 m. kovo 31 d. aktas Nr. KPD-AV-680 apskųstas nebuvo, tad aktas yra galiojantis. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, kad tik civilinės bylos nagrinėjimo metu jie sužinojo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2014 m. kovo 31 d. atliko nekilnojamosios kultūros vertybės duomenų patikslinimą ir pakeitė vertybės pavadinimą. Tokie atsakovų paaiškinimai tik patvirtina ieškovų išdėstytą poziciją, kad atsakovai visai nesirūpina jiems nuosavybės teise priklausančiu saugotinu turtu: nesidomi jiems priklausančio turto būkle, neįdeda pastangų šių statinių išsaugojimui, neskiria lėšų statinių priežiūrai.
Atsiliepimas
2. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo sprendiniai prieštarauja NKPAĮ 11 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta, kad „kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama“. 2014 m. kovo 31 d. „P. vilnų karšyklos pastato“ apibrėžtų teritorijų ribų plane nurodyta, jog nekilnojamoji kultūros vertybė yra vilnų karšyklos pastatas, nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esančios vertingosios savybės yra vandens malūno liekanos, malūnininko namo vieta, užtvankos liekanos ir kanalai. Nekilnojamąja kultūros vertybe yra pripažintas tik vilnų karšyklos pastatas, o likusieji objektai yra tik nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esančios vertingosios savybės. Padalijus žemės sklypą pagal ieškovų pateiktą projektą, vilnų karšyklos pastatas - valstybės saugomas kultūros objektas, lieka kaip nedalomas objektas, nuosavybės teise priklausantis vienam savininkui V. R., ir esantis V. R. priklausančiame žemės sklype, kuris patenka į saugotinos teritorijos ribas.
3. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad padalijus žemės sklypą į keturis atskirus žemės sklypus, šiam turtui bus padaryta žala. Kokia tiksliai žala bus padaryta turtui, atsakovai nenurodo. Jų nuomone, turtui padaroma žala yra preziumuojama įstatymo leidėjo, tad ši prezumpcija negali būti paneigta. Ieškovai nurodo, jog žemės sklypo padalijimas jokios įtakos žalos atsiradimui neturi ir negali turėti. 3,80 ha žemės sklype išsidėstę nekilnojamojo turto objektai nuosavybės teise priklauso skirtingiems savininkams: ieškovams ir atsakovams. Tiek ieškovai, tiek atsakovai jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais gali disponuoti savo nuožiūra, nepažeisdami įstatymų. Kaip jau buvo minėta, vilnų karšyklos pastatas nuosavybės teise priklauso ieškovui V. R.. Nekilnojamąja kultūros vertybe yra pripažintas tik vilnų karšyklos pastatas, o likusieji objektai: vandens malūno liekanos, malūnininko namo vieta, užtvankos liekanos ir kanalai, yra tik nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esančios vertingosios savybės.
4. Projektuojant ieškovams atitenkančių žemės sklypų ribas buvo siekiama maksimaliai tenkinti likusių bendraturčių galimus interesus ir išvengti ginčų ateityje, o būtent: erdvė tarp buvusio gyvenamo namo pamatų ir ieškovui priklausančio vilnų karšyklos pastato padalinta didžiąja dalimi atsakovams, palikti priėjimai, privažiavimai prie bendraturčių objektų, tame tarpe servitutinis pravažiavimas prie likusios bendraturčių žemės (ieškovo žemės sąskaita). Atkreiptinas dėmesys, jog bendraturčiai pagal žemės sklypo padalinimo projektą turi galimybes privažiuoti prie visų savo objektų liekanų iš jiems suformuoto sklypo Nr. 4 per vandens pratekėjimo kanalą, kuriuo vanduo prateka tik potvynių metu, o vasarą yra be vandens, nes per daugelį metų užslinko žeme, užaugo krūmais ir jau stambiais medžiais. Tokiu būdu atsakovai gali tenai (iš jiems priklausančios salos pusės) atlikti bet kokius statybinius ar kitokius darbus. Dar daugiau, atsakovams palikta pusė žemės ruožo, kurio plotis 1,5 metro, esančio tarp kanalo šlaito ir vilnų karšyklos pastato, kad atsakovai turėtų priėjimą prie kanalo iš kitos pusės, jei reikėtų šlaitą šienauti ar atlikti kitokią kanalo kito kranto priežiūrą. Ieškovų pateiktas žemės sklypo padalijimo projektas yra atliktas remiantis įstatymų reikalavimais, jis tenkina tiek ieškovų, tiek atsakovų poreikius ir užtikrina galimybę naudotis žemės sklype esančiomis statinių liekanomis.
5. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pritarė tolimesniam projekto derinimui, o atsiliepime į ieškovų patikslintą ieškinį nurodė, kad pritaria žemės sklypo dalijimui į atskirus žemės sklypus. Trečiajam asmeniui nurodžius, kad pasikeitus Kultūros vertybių registre registruoto objekto vertingosioms savybėms ir teritorijos riboms, projektas, kurio pagrindu ieškovai kelia reikalavimus, turėtų būti pakoreguotas pagal naujus objekto duomenis, ieškovai atsižvelgė į trečiojo asmens pastebėjimus ir padarė korekcinius pataisymus pateiktame projekte.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-07-10 nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-525-431/2009 apibendrino suformuotą praktiką, kad vertinimo tarybos aktas pagal įstatymus sukuria tam tikras teises bei pareigas, yra vienkartinis teisės taikymo aktas, t. y. administracinis aktas, ginčas dėl kurio panaikinimo priskiriamas tik administracinių teismų kompetencijai. Dėl vertinimo tarybų aktų teisinio statuso suformuota gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Mažeikių rajono apylinkės teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovų argumentas, jog Tarybos Aktas yra negaliojantis, nes priimtas pažeidžiant teisės aktų hierarchijos principus, pripažintinas visiškai nepagrįstu, kadangi šis administracinis teisės aktas nėra nuginčytas administracinės teisenos tvarka. Teismas atsižvelgė į tai, kad pasikeitė Kultūros vertybių registre registruoto objekto vertingosios savybės ir teritorijos ribos, bei sprendime akcentavo, jog, atsižvelgus į tai, kad Aktu Taryba patikslino minėtame žemės sklype esančios nekilnojamosios vertybės - vilnų karšyklos pastato teritorijos ribas, šios ribos atitinkamai pakoreguotos ir žemė sklypo padalijimo projekto sprendinių brėžinyje.
Šalies argumentai
2. Apeliantai klaidingai teigia, jog vertybė buvo paskelbta valstybes saugoma kaip kompleksinė nekilnojamoji kultūros vertybė. Departamentas paaiškina, jog Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 104 „Dėl objektų įrašymo į registrą“ minėtas objektas, pavadinimu P. vandens malūnas - karšykla - verpykla (kodas - SI59), buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punktu P. vandens malūnas - karšykla - verpykla (kodas -S159) pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (nustatytas apsaugos tikslas - saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui). Kultūros vertybių registre P. vandens malūnas karšykla - verpykla buvo registruota kaip vienas objektas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėto kultūros ministro 2 punkte nustatyta, jog įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja NKPAĮ nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, P. vilnų karšyklos pastatas yra saugomas remiantis Akte nustatytomis vertingosiomis savybėmis ir apibrėžtomis teritorijos ribomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo yra išsamiai pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą, bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti turtu, tačiau, nepaisant to, ir nuosavybės teisė turi ribas bei gali būti ribojama. Niekas negali naudotis savo nuosavybe tokiu būdu, kuris pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos normos: įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Taigi, savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga atsižvelgti į visuomenės, kitų suinteresuotų asmenų poreikius, susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso ir nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nagrinėjamoje byloje šalys yra nekilnojamųjų daiktų bendraturtės. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas – lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. E. G. , bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K. , bylos Nr.3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š. , bylos Nr. 3K-3-576/2006; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. D. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-233/2010).
CK 4.80 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas. Kadangi atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės lemia visų bendraturčių teisių į bendrą daiktą pasikeitimus, jis negali vykti vienašališkai atidalijimo iniciatoriaus nuožiūra, bet jo sąlygos turi būti suderintos su kitais bendraturčiais jų bendru susitarimu (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Atidalijimo iniciatoriui išnaudojus galimybes susitarti ir manant, kad kiti bendraturčiai su jo siūlomu atidalijimo būdu nesutinka nepagrįstai, jis gali savo teisę atidalyti nuosavybės dalį siekti įgyvendinti pareikšdamas teismui ieškinį. Bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį per teismą, taip pat turi išnaudoti visas galimybes suderinti bendraturčių valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.
Nagrinėdama apeliacinį skundą, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus bei jų pagrindu padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas.
Atsakovai, nesutikdami su ieškovų siūloma atidalinimo tvarka, nepateikė jokių savo atidalinimo būdų, nenurodė svarių savo nesutikimų argumentų, apart deklaratyvių teiginių, neva, ieškovų siūlomas žemės sklypo padalinimo projektas prieštarauja įstatymo normoms, kurios nustato nekilnojamojo kultūros paveldo objekto nedalumą.
Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus pripažįsta nepagrįstais ir juos atmeta.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 3,80 ha žemės sklypas dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovams ir atsakovams. Jis patenka į Kultūros vertybių registre registruoto valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – P. vilnų karšyklos pastato, nuosavybės teise priklausančio ieškovui V. R., teritoriją. Objektas 1996 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. 104 kaip P. vandens malūnas-karšykla-verpykla buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą, nustatant 2,3 ha saugomos teritorijos plotą, o 2005 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-190 1.4 pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.
Šioje byloje svarbus aspektas yra tai, kad 2014 m. kovo 31 d. Aktu Nr. KPD-AV-680 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba patikslino kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto – P. vilnų karšyklos pastato, duomenis, t. y. suteikė nekilnojamajai kultūros vertybei, kaip pavieniui objektui, pavadinimą – „P. vilnų karšyklos pastatas“, apibrėžė teritorijos ribas– 9232 kv. m., t. y. nustatė, kad nekilnojamoji kultūros vertybė yra vilnų karšyklos pastatas, o nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje esančios vandens malūno liekanos, malūnininko namo vieta, užtvankos liekanos ir kanalai yra P.vilnų karšyklos pastato vertingosios savybės. Todėl, nagrinėjamu atveju, padalijus žemės sklypą pagal ieškovų pateiktą projektą, vilnų karšyklos pastatas - valstybės saugomas kultūros objektas, lieka kaip nedalomas objektas, nuosavybės teise priklausantis vienam savininkui V. R., ir esantis V. R. priklausančiame žemės sklype, kuris patenka į saugotinos teritorijos ribas.
ABTĮ 33 str. 1 d. nustatyta, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013 ir kt. ).
Vadovaujantis ABTĮ 33 str. 1 d. ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010). Taigi, pagal teismų praktiką dėl ABTĮ 33 str. 1 d. taikymo, asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2014.).Nagrinėjamu atveju apeliantai nepateikė įrodymų, kad bent siekė ginčyti 2014 m. kovo 31 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos priimtą aktą Nr. KPD-AV-680, kuriuo buvo patikslinti kultūros vertybių registre registruotos minėtos vertybės duomenys. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti šio dokumento teisėtumu, todėl pagrįstai juo rėmėsi, priimdamas sprendimą.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba turi teisę tikslinti kultūros vertybių registre esančius duomenis, įvertindama tai, kad per 9 metus pasikeitė jų būklė. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, atsakovai nepateikė įrodymų, kad jiems priklausantys pastatai buvo restauruojami ar kitokiu būdu buvo gerinta jų būklė. Tuo tarpu iš ieškovų pateiktų nuotraukų matyti, kad ieškovui V. R. priklausanti kultūros vertybė – P. vilnų karšykla, buvo prižiūrima.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo V. R. ir J. K. sudaryti sandoriai nėra nuginčyti. Teismas tokio pobūdžio bylose negali būti aktyvus ir ex officio pripažinti sandorius niekiniais. Ieškovai yra žemės sklypų bendrasavininkiai, kurie dėl daug metų trunkančių ginčų negali naudotis jiems priklausančiu turtu. Šiuo atveju nepagrįstas apeliantų motyvas, kad ieškovas V. R. neteisėtai įsigijo pastatą ir žemės sklypą. Apeliaciniame skunde jie pripažino, kad pastatą ieškovas įsigijo kaip sąžiningas įgijėjas, o sklypą įsigijo sandorių pagrindu.
Kolegija neturi pagrindo netikėti apeliantų teiginiais, kad jie nori išsaugoti visą pastatų kompleksą kaip malūno savininkų palikuonims asmeninę vertę turintį turtą, tačiau šis siekis nepagrįstai riboja ieškovų teisę naudotis jiems priklausančiu turtu. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, kad padalinus žemės sklypus, būtų padaryta žala šiam turtui. Trečiojo asmens atstovai patvirtino atsiliepime į apeliacinį skundą, kad teismo sprendimu atidalintų žemės sklypų projekto sprendinių brėžinys atitinka įstatymo reikalavimus ir gali būti pateiktais derinti.
Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pats verpyklos-karšyklos pastatas nėra inžinerinis statinys, todėl savaime neturi jokių inžinerinio ir netgi architektūrinio reikšmingumo ir saugotinas kaip neatsiejama malūno-verpyklos komplekso dalis. Kolegija sprendžia, kad apeliantų nuomonė šiuo atveju nesutampa su Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos 2014 m. kovo 31 d. akto Nr. KPD-AV-680 išvada, kuria nekilnojamąja kultūros vertybe buvo pripažintas P. vilnų karšyklos pastatas, o šios vertybės teritorijoje esančios vertingosios savybės yra malūno liekanos, malūnininko namo vieta, užtvankos liekanos ir kanalai. Nėra pagrindo abejoti šia profesionalų išvada, kai tuo tarpu apeliantai yra tik suinteresuoti bylos baigtimi asmenys, neskundę šio akto.
Apeliantų teiginį, kad jie nebuvo informuoti apie žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, paneigia teismui pateikti projekto rengėjo S. Š. įmonės pranešimai apeliantams, taip pat projekto kopijų įteikimas raštu. Būdami rūpestingi ir atidūs bendrasavininkiai, apeliantai tiesiog privalėjo domėtis projekto rengimo eiga, tuo tarpu jie net nedalyvavo teismo posėdžiuose.
Dėl išdėstyto, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
I. V. R. turėjo 360 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų dydžių, todėl apeliacinį skundą atmetus, jos priteistinos iš apeliantų (atsakovų) O. L. K., E. A. K. ir J. K. iš kiekvieno po 120 Eur (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą.
Priteisti ieškovui V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų O. L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.