Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-232-258/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-26
Bylos Nr.: 2A-232-258/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-34687-2013-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Zita Smirnovienė
Atsakovas: UAB „Statybinių medžiagų mažmena“
Ieškovas: UAB „USI International“

Kategorijos

42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-232-258/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34687-2013-3Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10;121.18 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės, Zitos Smirnovienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-17 sprendimo pagal ieškovo UAB „USI International“ ieškinį atsakovui UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ dėl skolos priteisimo bei prekių grąžinimo,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 2007-11-23 su atsakovu, tuomet dar buvusiu UAB „Retail Development“, ieškovas sudarė Tiekimo sutartį D-ST-07/083, kuria sutarė, kad ieškovas tieks atsakovui įvairias prekes, o atsakovas jas realizuos savo prekybos centrų tinkle (t. 3, b. l. 11-15). Už šią paslaugą, kaip piniginis atlygis, atsakovui likdavo pinigų suma, lygi prekių kainos nuolaidai, suteiktai nuo ieškovo prekių standartinio kainyno. 2013-10-15 ieškovas elektroniniu paštu iš atsakovo gavo pranešimą, jog atsakovo vienintelio akcininko sprendimu buvo nuspręsta inicijuoti teisme atsakovo restruktūrizavimo procesą. Prie pranešimo buvo pridėta tokio sprendimo kopija ir susitarimas dėl tiekimo sutarties nutraukimo ir tarpusavio atsiskaitymo. Šiuo susitarimu ieškovui buvo pasiūlyta atsisakyti 55 proc. atsakovo skolos už realizuotas prekes, o už likusią skolos dalį pažadėta atsiskaityti per 30 dienų, perduodant ieškovo pateiktas prekes, o tokių nesant, bet kokias kitas prekes. Ieškovo teigimu, jis neprieštaravo dėl tiekimo sutarties nutraukimo, tačiau ieškovui buvo nepriimtinas siūlomas atsiskaitymas pagal nutrauktą sutartį, dėl kurio ieškovas kreipėsi į teismą. Ieškovas atsakovui elektroniniu paštu ir registruota pašto siunta išsiuntė pranešimą dėl sutarties nutraukimo. Nutraukus sutartį ieškovas ir atsakovas 2013-10-30 atliko tarpusavio atsiskaitymų sutikrinimą ir pagal jo rezultatus surašė aktą, kuriuo konstatuota, kad atsakovo įsiskolinimas ieškovui yra 64 665,26 Lt. Šią sumą sudaro 36 248,18 Lt vertės grąžintinos prekės ir 28 417,08 Lt piniginė skola už parduotas prekes. Ieškovas nurodo, kad atsakovas atsisako sumokėti piniginę skolą, tačiau primygtinai reikalauja sudaryti tarpusavio susitarimą, kuriuo ieškovas atsisakytų dalies piniginės skolos. Ieškiniu ieškovas nesutiko mažinti savo piniginio reikalavimo, kylančio iš sutarties ir prašė priteisti iš atsakovo piniginę skolą bei pripažinti grąžintomis ieškovui pas ieškovą saugomas ieškinyje nurodytas prekes.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas 2013 m. lapkričio 11 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai (t. 3, b.l. 69-74).

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo (t. 3, b. l. 87-91), kuriuose nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, o preliminarus sprendimas turėtų būti panaikintas. Nurodė, kad ieškovas netinkamai vertina šalių sudarytos tiekimo sutarties turinį, teigdamas, jog ji atitinka komiso, tačiau ne pirkimo-pardavimo sutarties bruožus, ir kad tiekimo sutarties nutraukimas sukelia su komiso sutarties nutraukimu susijusias teisines pasekmes. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad sutartyje šalys numatė, jog: atsakovas yra didmenininkas ir mažmenininkas, valdantis parduotuvių tinklą; prekės atsakovui tiekiamos pagal jo užsakymus; atsakovas turi sumokėti ieškovui už patiektas prekes, bet ne ieškovas atsakovui už prekių pardavimą; tiekimo sutartis sudaryta 2007 m. ir buvo vykdoma iki 2013 m., laikytina, kad šalys sudarė ilgalaikę didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį, ir turi būti taikomos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Prieštaravimuose atsakovas taip pat nurodė, kad jis ieškovui pateikė susitarimo projektą, kuriuo pasiūlė nutraukti tiekimo sutartį ir išspręsti tarpusavio atsiskaitymo klausimus sutartyje numatyta tvarka. Šiuo tarpusavio susitarimu šalys išsprendė tiekimo sutarties nutraukimo klausimą, taip pat tokio nutraukimo sukeliamas teisines pasekmes. Susitarime nebuvo numatyta, kad atsakovas siūlo tiekimo sutartį nutraukti nuo 2013-10-15, taip pat, kad ieškovui nepasirašius susitarimo, jis sutinka dėl tiekimo sutarties nutraukimo nesilaikant sutartyje numatyto įspėjimo apie vienašalį sutarties nutraukimą termino. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, ieškovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti tiekimo sutarties nuo 2013-10-15, nesilaikydamas sutartyje numatyto įspėjimo apie vienašalį sutarties nutraukimą termino.

Ieškovas atsiliepime į prieštaravimus (t.3,b.l.102-105) nurodė, kad atsakovas nepateikė nei vieno pagrįsto argumento, jog šalių sudaryta tiekimo sutartis laikytina pirkimo-pardavimo, o ne komiso sutartimi. Ieškovas nurodė, kad ūkio subjektas, besiverčiantis statybinių medžiagų prekyba, savo santykius su prekių tiekėjais gali organizuoti ne tik pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Jis taip pat gali prisiimti prekes realizavimui komiso pagrindais ir turėti naudą iš to komisinio atlyginimo pavidalu, kas ir buvo ginčo atveju. Šalių sudaryta tiekimo sutartimi nebuvo nustatyta, kad atsakovas prekiauja tik jam nuosavybės teise priklausančiomis prekėmis. Tai, kad atsakovas sumokėdavo ieškovui už jam patiektas prekes, būdinga tiek pirkimo-pardavimo, tiek komiso sutarčiai. Taip pat pažymėjo, jog sutarties projektą ruošė atsakovas ir joje įtvirtino tas nuostatas, kurios, jo manymu, atitiko šalių teisinių santykių esmę. Ieškovas nurodo, kad susitarimą dėl sutarties nutraukimo pasirašė ieškovo mažmenos klientų direktorius A. K., tam neturėjęs nei įstatyminių, nei specialių įgaliojimų, išduotų bendrovės valdymo organų. Vadovaujantis ieškovo įstatais, tokius veiksmus galėjo atlikti tik bendrovės direktorius D. V., kuris yra pasirašęs pačią tiekimo sutartį. Nesutikdamas su ieškinio reikalavimu dėl visos skolos sumokėjimo, atsakovas remiasi šiuo susitarimu, kuris yra neteisėtas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas preliminarų 2013-11-11 sprendimą paliko nepakeistą. Teismas priteisė iš atsakovo UAB “Statybinių medžiagų mažmena” 28 417,08 Lt skolos, 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-11-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 626,60 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „USI International“ naudai bei pripažino grąžintinomis ieškovui UAB „USI International“ pas atsakovą UAB “Statybinių medžiagų mažmena” areštuotas ir ieškovo saugomas prekes 36 248,18Lt vertės.

Teismas konstatavo, kad sudaryta šalių tiekimo sutartis savo prigimtimi yra artimesnė komiso, o ne pirkimo-pardavimo sutarčiai, todėl jos nutraukimui turėtų būti taikomos CK XXXVIII skyriuje įtvirtintos teisės normos. Pasirašyta sutartimi ieškovas įsipareigojo tik tiekti prekes atsakovo mažmeninei ir didmeninei prekybai, atsakovas įsipareigojo sumokėti už prekes pagal ieškovo (tiekėjo) kainyne nurodytas kainas, kaip piniginis atlygis atsakovui likdavo pinigų suma, lygi prekių kainos nuolaidai, suteiktai nuo ieškovo prekių standartinio kainyno (Tiekimo sutarties 7.1-7.4p). Teismas nurodė, kad perduotos prekės ir po jų perdavimo atsakovui laikytinos ieškovo nuosavybe, galima spręsti ir iš Sutarties 2.3 punkto, kuriame nurodoma, jog atsakovas (sutartyje vadinamas „RD“) informuoja ieškovą (sutartyje vadinamas „Tiekėju“) apie ieškovo prekes, kurios yra įtrauktos į atsakovo asortimentą. Taip pat pažymėjo, jog Tiekimo sutartimi už prekių realizavimą atsakovui kaip piniginis atlygis likdavo pinigų suma, lygi prekių kainos nuolaidai, suteiktai nuo ieškovo prekių standartinio kainyno (Tiekimo sutarties 7.1 - 7.4 punktai) (t. 1, b. l. 13). Šis piniginis atlygis atsakovui atitinka komisinio atlyginimo, numatyto CK 6.781 straipsnyje, sampratą. Iš tiekimo sutarties matyti, jog atsakovas už prekes sumokėdavo vadovaudamasis ieškovo (tiekėjo) kainynuose nurodytomis kainomis (tiekimo sutarties 7.1 punktas). Taigi, šalys nesitardavo ir nesiderėdavo dėl ieškovo tiekiamų prekių kainos, nes jas vienašališkai nustatydavo prekių tiekėjas (ieškovas).

Dėl Tiekimo sutarties nutraukimo ir atsakovo pareigos padengti skolą bei grąžinti prekes teismas vertino, jog Tiekimo sutarties 12.2 punkte šalys susitarė, jog jos abi turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, raštu įspėdamos kitą šalį apie sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš du mėnesius. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog 2013-10-15 pranešimu atsakovas (tuomet dar UAB „Bauhof LT“) informavo ieškovą, jog atsakovo akcininko sprendimu buvo nuspręsta inicijuoti teisme atsakovo restruktūrizavimo procesą (t. 1, b. l. 16). Su šiuo pranešimu atsakovas taip pat pateikė susitarimo projektą dėl tiekimo sutarties nutraukimo ir tarpusavio atsiskaitymo, kuriuo ieškovui buvo pasiūlyta atsisakyti 55 proc. atsakovo skolos už realizuotas prekes, o už likusią skolos dalį pažadėta atsiskaityti per 30 dienų, perduodant ieškovo pateiktas prekes, o tokių nesant, bet kokias kitas prekes (1 t., b. l. 16-20). Teismas, vertindamas šalių sudarytą sutartį, pažymėjo, jog šalys sutartimi numatė tik įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, tačiau nereikalavo, jog būtų pateiktas tam tikras rašytinis susitarimas dėl sutarties nutraukimo ar iš to kylančių pasekmių. Todėl, darytina išvada, jog šiuo susitarimu atsakovas pranešė apie Tiekimo sutarties nutraukimą ir pasiūlė ieškovui atsiskaitymo dėl sutarties nutraukimo būdą. Dėl atsakovo į bylą pateikto šalių 2013-10-18 pasirašyto Susitarimo dėl Tiekimo sutarties nutraukimo ir tarpusavio atsiskaitymo, kuriuo šalys susitarė nutraukti 2007-11-23 sudarytą Tiekimo sutartį ir visiškai atsiskaityti, teismas vertino kritiškai. Pažymėjo, jog šiuo susitarimu šalys nusimatė, kad atsakovo skola ieškovui sudaro 64 256,28 Lt, tačiau skolos dydis sumažinamas 55 procentais ir likusi skolos suma yra 28 915,33 Lt. Pažymėjo, jog vadovaujantis ieškovo įstatais, tokius veiksmus galėjo atlikti tik bendrovės direktorius D. V., kuris yra pasirašęs pačią Tiekimo sutartį (t. 3, b. l. 106-115). Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. K. būtų išduotas įgaliojimas pasirašyti susitarimus ar sutartis bendrovės vardu, be to susitarime nėra ieškovo įmonės antspaudo, tik A. K. parašas. Taigi, darytina išvada, jog atsakovas remiasi 2013-10-18 susitarimu dėl Tiekimo sutarties nutraukimo ir tarpusavio atsiskaitymo, kuris yra pasirašytas tam neįgalioto asmens, todėl sutarties nutraukimas ir nutraukimo pasekmės negali būti siejamos su 2013-10-18 susitarimu.

Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) UAB “Statybinių medžiagų mažmena” prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-17 galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „USI International“ ieškinį atmesti ir priteisti UAB „Statybinių medžiagų mažmena“ naudai bylinėjimosi išlaidas, pagal pateiktus dokumentus. Nurodo, kad teismas ieškovo ir atsakovo sudarytą tiekimo sutartį iš esmės pripažino komiso sutartimi. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka, kadangi ji neatitinka šalių sudarytos tiekimo sutarties sąlygų. Atsakovas laiko, kad šalys buvo sudariusios didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį. Laiko visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovo piniginis atlygis buvo pinigų suma, lygi prekių kainos nuolaidai, suteiktai nuo ieškovo prekių standartinio kainyno. Teismas taip pat nurodė, kad jei tiekimo sutartį laikytume pirkimo – pardavimo sutartimi, tuomet kaina turėtų būti nustatoma šalių susitarimu (CK 6.313 str.), tuo tarpu atsakovas ieškovui už prekes mokėdavo pagal kainynuose ieškovo vienašališkai nustatytas kainas. Pažymėjo, kad visų pirma - iš CK 6.305 str. įtvirtintos pirkimo – pardavimo sutarties sampratos susitarimas dėl konkrečios prekių kainos nėra privalomas pirkimo – pardavimo sutarties elementas, antra – teismo minėtame CK 6.313 str. 4 d. yra įtvirtinta, jog šalys gali susitarti, kad prekių kainą nustatys viena iš pirkimo – pardavimo sutarties šalių, trečia – prekių tiekimas pagal kainoraščiuose nustatytas kainas yra įprastas tiek statybinių prekių, tiek namų apyvokos daiktų, tiek ir kituose prekybos sektoriuose, ketvirta – jei bet koks pardavėjo vienašalis prekės kainos nustatymas lemtų aplinkybę, kad sutartis negali būti laikoma pirkimo – pardavimo sutartimi, tokio pobūdžio sutarčių instituto taikymas praktikoje taptų itin komplikuotas. Tiekimo sutarties 7.1. p. šalys susitarė, kad „sutartinė prekių kaina yra kaina, nurodyta Tiekėjo kainyne, nuo kurio yra suteikiamos kainų nuolaidos sutartos šioje sutartyje arba konkreti kaina, susitarta tarp šalių.“ Taigi, akivaizdu, kad šalys susitarė (o ne tiekėjas vienašališkai nusprendė), jog prekių kaina bus laikoma tiekėjo kainyne nurodyta kaina. Be to, šalys susitarė, kad abipusiu sutarimu, jos gali nustatyti ir kitokią prekių kainą. Nors teismas sprendė, kad atsakovo kaip komisionieriaus atlygis yra kainų nuolaida, suteikiama nuo kainyne nurodytų kainų ir nurodė, kad ši teismo išvada yra kildinama iš tiekimo sutarties 7.1. - 7.4. p., tačiau tiekimo sutarties 7.1.1.- 7.1.3 p. yra nurodyta kainų nuolaidos taikymo tvarka, tik tais atvejais, kai atsakovas už patiektas prekes moka iš anksto.

Atsiliepimas

Teismas nurodė, jog tiekimo sutartis komiso sutartimi laikytina ir dėl to, kad ieškovas ir atsakovas tiekimo sutartyje neįvardijami kaip „pirkėjas“ ir „pardavėjas“, tačiau ieškovas ir atsakovas tiekimo sutartyje taip pat neįvardijami ir kaip „komitentas“ bei „komisionierius“.

Teismas nenustatė, kad tiekimo sutartimi šalys būtų susitariusios dėl kitokių daiktų perdavimo sąlygų, todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl nuosavybės teisės perėjimo atsakovui momento, atsižvelgtina į CK 4.49 str. įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismas sprendė, prekės ieškovo nuosavybe laikytinos remiantis tiekimo sutarties 2.3 p. Minėtas tiekimo sutarties straipsnis, numatantis, kad „RD informuoja Tiekėją apie Tiekėjo prekes įtrauktas į RD Asortimentą“, numato prekių, kurias atsakovas įsigyja iš ieškovo asortimento sudarymą, tačiau nesprendžia prekių nuosavybės perėjimo (išlaikymo) klausimų.

Nesutiko su teismo išvada kad, abi šalys sutiko su ieškovo pasiūlymu vienašališkai (ieškovo iniciatyva) nutraukti tiekimo sutartį, nesilaikant tiekimo sutartyje nustatyto įspėjimo termino. Šalys tarpusavio susitarimu išsprendė tiekimo sutarties nutraukimo klausimą, taip pat tokio nutraukimo sukeliamas teisines pasekmes. Tuo tarpu ieškovo pranešimas dėl tiekimo sutarties nutraukimo nuo 2013-10-15 dienos atsakovui registruotu paštu buvo išsiųstas tik 2013-10-28, taigi jau praėjus dešimčiai dienų po susitarimo pasirašymo. Todėl, atsižvelgiant į šalių pasirašytą ir galiojantį susitarimą, laikytina, kad tiekimo sutartis buvo nutraukta šiuo susitarimu, bet ne gerokai paskesnio ieškovo vienašalio pranešimo pagrindu. Susitarimo 8 p. numatyta, kad jis laikomas sudarytu ir įsigalioja nuo jo pasirašymo momento. Susitarime nebuvo numatyta, kad atsakovas siūlo tiekimo sutartį nutraukti nuo 2013-10-15 dienos, taip pat kad, ieškovui nepasirašius susitarimo, jis sutinka dėl tiekimo sutarties nutraukimo nesilaikant tiekimo sutarties 12.2 p. numatyto įspėjimo apie vienašalį sutarties nutraukimą termino. Atsakovo pasiūlymas abipusiu sutarimu nutraukti sutartį, nesuteikė ieškovui teisės vienašališkai pakeisti sutarties nutraukimo sąlygas. Todėl laikytina, kad ieškovas, neturėjo teisės vienašališkai, nesilaikydamas tiekimo sutartyje nustatyto 2 mėn. įspėjimo apie vienašalį sutarties nutraukimą termino, nutraukti tiekimo sutartį nuo 2013-10-15 dienos.

Atsakovas taip pat nesutiko su priteista 6 626,60 Lt bylinėjimosi išlaidų suma bei nurodo, kad šios išlaidos ženkliai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus bylinėjimosi išlaidų dydžius, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys nėra didelės apimties, byla sprendžiama dokumentinio proceso tvarka, byloje vyko vienas posėdis.

Ieškovas, nesutikdamas su apelianto skundu, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliantas visoje sutartyje surado tik dvi nuostatas, kurios jo manymu paneigia teismo sprendimo išvadą, kad ginčo sutartis nėra pirkimo-pardavimo. Pirma. apeliantas, aptardamas sutarties 7 skyriaus „Prekių kaina ir mokėjimo sąlygos" nuostatas, pateikia, jo manymu, akivaizdžia teismo sprendimo klaidą, kad teismas atlygiu už parduotas prekes, kaip komisinį mokestį, įvardijo nuolaidą nuo tiekėjo prekių kainoraščio. Apeliantas remiasi sutarties 7.1.1 - 7.1.3 punktais ir įrodinėja, kad nuolaidos galėjo būti taikomos tik tuo atveju, kai už prekes apmokama iš anksto. Iš to daroma išvada, kad priešingu atveju atsakovas lyg ir liktų be atlygio. Tai klaidinga nuomonė arba bandymas klaidinti, nes paminėti sutarties punktai kalba apskritai apie nuolaidas, o ne tik apie nuolaidą dėl išankstinio mokėjimo. Nuolaida dėl išankstinio apmokėjimo sutartyje įvardijama, kaip papildoma 3 proc. nuolaida, taigi papildoma prie pagrindinės, kuri buvo šalių susitarimo reikalas sutarties vykdymo eigoje. Antra, kita sutarties nuostata, kuri, anot apelianto, byloja apie pirkimo-pardavimo sutarties požymį, tai nuostata dėl prekių pakuotės (3.12 punktas). Skunde teigiama, kad nelogiška, kai komisionierius, būdamas prekės savininkas, perka pats savo daiktus. Dėl šio apelianto argumento pasakytina tiek, kad visas šis sutarties punktas yra nelogiškas, nes jame kalbama apie pakuočių pirkimą arba jų neatlygintiną grąžinimą tiekėjui.

Pažymėjo, kad atsakovo nurodomi argumentai dėl 2013-10-18 d. susitarimo argumentai prieštarauja paties atsakovo pozicijai, išsakytai 2013-11-05 d. rašte ieškovui, kur, aptardamas pranešimo apie sutarties nutraukimą siuntimą, atsakovas aiškiai ir konkrečiai pripažįsta ir nurodo, kad „Atsižvelgiant į Jūsų tolimesnius veiksmus mes suprantame, kad tokio susitarimo Jūs sudaryti nesutinkate." „Tolimesni veiksmai", apie kuriuos rašo atsakovo generalinis direktorius P. R., tai apeliaciniame skunde minimas šalių susirašinėjimas, tame skaičiuje ir 2013-10-28 d. registruotu paštu gautas 2013-10-15 d. pranešimas apie sutarties nutraukimą, netenkinant tų sutarties nutraukimo sąlygų, kurias siūlė atsakovas. Šis atsakovo raštas buvo pridėtas prie ieškinio, juo ieškovo atstovas grindė savo poziciją teisme dėl 2013-10-18 d. susitarimo negaliojimo, tad neaišku, kodėl apeliantas šį raštą ignoruoja, nors jis duoda atsakymus į visus jo klausimus ir abejones dėl sutarties nutraukimo momento ir sąlygų.

Šalies argumentai

Ieškovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai iš atsakovo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje kilo ginčas dėl šalių pasirašytos tiekimo sutarties teisinio kvalifikavimo bei nutraukimo pasekmių.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad siekiant kvalifikuoti sutartinius teisinius santykius, visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK XVV skyriuje, reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir, prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, pažodinio sutarties teksto aiškinimo nepakanka. Pagal CK 6.193 straipsnį, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Jeigu sutarties šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-231/2008).

Nuosavybės teisė įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais, vienas iš kurių yra nuosavybės teisės įgijimas sandorių pagrindu. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą, daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo momento, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip. Įgyjant nuosavybę sandorio pagrindu, yra svarbi sutarties šalių valia dėl momento, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę. Šalių teisė susitarti dėl tokio momento kildinama iš sutarties laisvės principo, įtvirtinančio šalių laisvę sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnis). Aiškindamas CK 4.49 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs: „kai yra šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo momento, bendroji taisyklė, kad nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo daikto perdavimo momento, netaikoma“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2004, 2009 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2009). Sprendžiant tarp šios bylos šalių kilusį ir šioje byloje nagrinėjamą ginčą, svarbu yra nustatyti aplinkybę, ar atsakovui perėjo nuosavybės teisė į šios sutarties pagrindu jam perduotą turtą (prekes) bei aplinkybes, susijusias su šalių susitarimu dėl nuosavybės teisės perėjimo momento ir nuosavybės teisės perėjimo apskritai. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad tiekimo sutartyje nenumatyta, jog ieškovo patiektos prekės, už kurias sumoka atsakovas, tampa atsakovo nuosavybė, kas būdinga pirkimo-pardavimo sutartims. Teisėjų kolegijos vertinimu šioje sutartyje taip pat nenurodyta ir tai, kad tiekimo sutartimi perduotos prekės išlieka ieškovo nuosavybe, kas yra būdinga komiso sutartims. Todėl šiuo atveju, nesant tiekimo sutartyje nurodyto prekių perdavimo momento, reikia vadovautis, CK 4.49 str. 1 d. nuostata, kurioje, kaip minėta, įtvirtinta, jog daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo momento, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip. Taigi laikytina, kad šiuo atveju nuosavybės teisė į tiekėjo patiektas prekes atsakovui perėjo nuo jų perdavimo momento.

Pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas, asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja nustatytu laiku perduoti savo pagamintus ar įsigytus daiktus pirkėjui nuosavybės teise (patikėjimo teise) pastarojo verslo poreikiams ar kitokiems su asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiais nesusijusiems poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Tai komercinė sutartis, kurios dalykas yra daiktas ir esminė sutarties sąlyga yra šalių susitarimas dėl daikto, kai komiso sutarties dalyku yra paslaugos, kurios pasireiškia tam tikrų teisinių rezultatų sukūrimu. Daiktai, kuriuos gauna komisionierius iš komitento arba įgyja komitento lėšomis yra komitento nuosavybė nuo jų perdavimo momento. Šalių sudarytos sutarties 7.4 punkte yra įtvirtinta, kad už prekes atsakovas sumoka pagal gautą iš tiekėjo sąskaitą per 75 dienas nuo pateiktų prekių priėmimo, kas taip pat leidžia daryti išvadai, kad prekės būdavo perduodamos atsakovo nuosavybėn, o šis turėdavo pareigą už šias prekes sutartyje nustatytu terminu atsiskaityti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog tarp šalių susiklostė didmeninio pirkimo - pardavimo santykiai, o ne komiso.

Apeliantas taip pat nesutiko su pirmos instancijos teismo sprendimu ir dalyje, kur pirmos instancijos teismas konstatavo, kad sutartis buvo nutraukta vienašališkai ieškovo pareiškimu. Nurodo, kad teismas nepagrįstai laikė pagrįstu sutarties nutraukimą nuo 2013-10-15 dienos pagal vienašalį 2013-10-28 ieškovo pareiškimą. Kaip matyti iš tiekimo sutarties 12.2 punkto šalys turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį raštu įspėdamos kitą šalį apie sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius. Atsakovas sutartyje numatytu terminu neįspėjo apie sutarties nutraukimą. Ieškovas neprieštaravo dėl tiekimo sutarties nutraukimo, tačiau nesutiko su atsiskaitymu pagal nutrauktą sutartį. Tai, kad atsakovas vienašališko sutarties nutraukimo neginčijo , nereiškia, kad sutartis vienašališkai buvo nutraukta laikantis šalių susitarimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2013-10-18 šalių susitarimu dėl tiekimo sutarties nutraukimo ir tarpusavio atsiskaitymo šalys išsprendė tiekimo sutarties nutraukimo klausimą, taip pat tokio sutarties nutraukimo sukeliamas pasekmes, , kurio 2 punktu susitarė, kad šio susitarimo sudarymo dieną skolininko skola pagal sutartį kreditoriui sudaro 64 256,28 Lt. Šalys susitarė, kad šiuo susitarimu pradinės skolos dydis yra sumažinamas 55 procentais, kas sudaro 35 340,95 litų. Susitarimo 8 punktu šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu skolininkui dar nepadengus likusios skolos, galutine ir įsiteisėjusia teismo nutartimi būtų iškelta bankroto byla, tuomet šio susitarimo 2 punkte numatytas skolos dydžio sumažinimas neteks galios ir laikoma, kad skolininko skola kreditoriui bus lygi pradinei skolai atėmus grąžintų prekių, jei tokių yra sumą. Pažymėtina, kad pagal CK 6.189 str. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šalių susitarimas įsigalioja nuo jo pasirašymo momento. Teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentą, kad 2013-10-18 susitarimo galiojimą paneigia paties atsakovo pozicija, išsakyta 2013-11-05 rašte, kur jis nurodo, kad „Atsižvelgiant į Jūsų tolimesnius veiksmus mes suprantame, kad tokio susitarimo Jūs sudaryti nesutinkate." Toks vienos šalies nuomonės išdėstymas negali būti laikomas šalių sudaryto susitarimo nuginčijamu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra faktinių duomenų, duodančių pagrindą daryti neginčijamą išvadą, jog atsakovas sudarydamas tarpusavio atsiskaitymų susitarimą žinojo ar turėjo žinoti, jog ieškovo atstovas A. K. viršija jam suteiktus įgaliojimus. Susitarimą pasirašęs A. K. susitarimo pasirašymo metu buvo ieškovo darbuotojas, iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas su šiuo ieškovo darbuotoju komunikavo dėl susitarimo pasirašymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog ieškovo atstovas davė pakankamą pagrindą manyti, kad ieškovo darbuotojas A. K. veikia kaip ieškovo atstovas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu šalių sudarytas 2013-10-18 tarpusavio susitarimas dėl tiekimo sutarties nutraukimo ir tarpusavio atsiskaitymo įstatymo tvarka nenuginčytas, laikytinas teisėtu bei sukeliančiu šalims atitinkamas teisines pasekmes. Kaip jau minėta, šio susitarimo 8 p. yra įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu skolininkui dar nepadengus likusios skolos, skolininkui galutine ir įsiteisėjusia teismo nutartimi būtų iškelta bankroto byla, tuomet šio susitarimo 2 punkte numatytas skolos dydžio sumažinimas neteks galios ir laikoma, kad skolininko skola kreditoriui bus lygi pradinei skolai atėmus grąžintų prekių, jei tokių yra sumą. Skolininkui (atsakovui) bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2014-02-14 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014-04-14. Iškėlus bankroto bylą atsakovui pagal 2013-10-18 susitarimo 8 punktą, susitarimo 2 punkte nurodytas pradinės skolos sumažinimas netenka galios ir laikoma, kad atsakovo skola yra lygi pradinei skolai atėmus grąžintų prekių sumą. Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7d. 3p. draudžia vykdyti prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, kreditoriui bankrutuojančios įmonės nuosavybėje esančios neparduotos prekės negali būti naudojamos likusios skolos sumai padengti, nes bankroto byloje turi būti laikomasi atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Todėl remiantis šalių patvirtintu susitarimu, skolininko skola kreditoriui pagal Sutartį sudaro 18 609,90 € (64 256,28 Lt , (susitarimo 2 p.).

Atsakovas nesutikdamas su priteista 6 626,60 Lt bylinėjimosi išlaidų suma nurodė, jog šios išlaidos ženkliai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus bylinėjimosi išlaidų dydžius, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys nėra didelės apimties, byla buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka, byloje vyko vienas posėdis. Vertindama nurodytas aplinkybes Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentu ir konstatuoja, kad atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydį, dokumentinio proceso specifiką, taip pat į tai, kad byla savo esme nebuvo sudėtinga, pirmos instancijos teisme išnagrinėta viename teismo posėdyje, trukusiame ne ilgiau nei 2 val. iš atsakovo ieškovui priteistina suma advokato pagalbai apmokėti mažintina iki 2 500 Lt, kitos išlaidos (2 656,60 Lt) susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymu paliktinos nepakeistos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apylinkės miesto teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo UAB “Statybinių medžiagų mažmena”, į.k. 300605792, 18 609,90 € skolos, 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-11-08) iki 2014-04-14 bei 1 493,45Eur (5156,60 Lt) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „USI International“, į.k. 211471450, naudai.

Teisėjai Rita KisielienėDanutė KutrienėZita Smirnovienė