Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Kukalienės ir Astos Urbonienės,

dalyvaujant pareiškėjui Vytautui Sakalauskui ir jo atstovui, advokatui Vladislovui Mikšai,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Ramūnui Šeškui,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims J.A. D., V. D. ir jų atstovei, advokatei Dianai Višinskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą ir patikslintu skundu prašo: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001-10-22 įsakymo Nr.02-05-6690 dalį ir tos pačios dienos Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/14175, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės L. J. į J. J.2 ha žemės, ir Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/14176, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės N. J. į buvusio savininko J. J. 2,63 ha žemės; 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos atkurti nuosavybės teises A. J. į buvusią K. J. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) bei į P.D. žemę pagal Alytaus apskrities viršininko 2001-12-20 patvirtintą išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo teta A. J., mirus jos vyrui K.J., paveldėjo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) K. J. prie nurodytų pastatų iki nacionalizacijos turėjo 8 ha žemės. Mirus A. J., jos palikimą pagal testamentą paveldėjo pareiškėjas, kuris yra jos turto ir teisių perėmėjas. A. J., dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. J. turėtą 8 ha žemę, Kauno rajono žemėtvarkos tarnybai buvo padavusi prašymą. Taip pat ji padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo Pe. D. 2,85 ha žemę pagal 2001-12-20 Alytaus apskrities viršininko patvirtintą išvadą. A. J. 1994-02-28 Kauno rajono Zapyškio apylinkės tarybos sprendimu buvo paskirta 2 ha asmeninio ūkio žemės. Pareiškėjas nurodė, kad 2010-01-22 buvo pakviestas į Zapyškio kadastrinės vietovės žemės reformos projekto svarstymą, kuriame paaiškėjo, kad K. J. priklausiusios žemės dalyje yra projektuojami žemės sklypai V. D. ir B. S.. Kauno rajono žemėtvarkos tarnybos veiksmai buvo apskųsti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri skundo netenkino, nurodydama, kad D. žemės sklypas yra privati žemė, paveldėta po N. J. ir L.J. mirties, tačiau nebuvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai. A. J. turėjo teisę gauti ginčijamoje vietoje žemės sklypą ne tik kaip asmeninio žemės sklypo naudotoja ir teisės atkurti nuosavybės teises į P. D. žemę, bet ir kaip K. J. sutuoktinė, įgijusi teisę atkurti nuosavybės teises į jo turėtą žemės sklypą. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 8 d. ir Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr.1057 ,,Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos“ 22 p. nustato, kad kaimo vietovėje prie vienkiemių savininkams grąžinama ne mažiau kaip 3 ha žemės naudmenų. Nurodė, kad 2011-02-02 gavo ginčijamą sprendimą ir įsakymą, kurie yra neteisėti ir naikintini. J. J. (J.) mirė 1933 metais ir 1940 metais jau nebuvo žemės savininku. Iš 1992-01-15 Lietuvos valstybinio archyvo pažymos Nr. 03-2-J matyti, kad jis žemės savininku buvo dar 1928 metais, o jau 1936 metais žemės savininku įrašyti J. J. (J.) įpėdiniai. Kadangi J. J. (J.) 1940 metais nebuvo žemės savininkas, nei L. J., nei N. J. nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos. 1940 metais žemės savininku buvo A. J. vyras K. J., todėl nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į jo valdytą 8,12 ha žemę. Posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad jo tetai A. J. grąžinta tik 0,68 ha, o ne 2 ha žemė. Žemė, esanti prie A. Ju. sodybos, buvo išdalinta J. vaikams. Iki nacionalizacijos buvo atlikti žemės matavimai, kuriuos tvarkė šeimos galva – K. J.. A. J. po K. J. mirties buvo ištekėjusi, t.y. kurį laiką buvo V., tačiau tai neturi įtakos nuosavybės teisių atkūrimui. Be to, A. J. negrąžinta visa jos tėvo žemė. Prašė skundą tenkinti.

Pareiškėjo atstovas, advokatas V. Mikša paaiškino, kad nuosavybės teisės atkurtos į J. J. (J.) žemę, kuris mirė 1933 metais, o ją nacionalizavus 1940 metais, jis nebebuvo žemės savininku. Nuosavybės teisės atkuriamos savininkams, iš kurių žemė buvo paimta, o jiems mirus - jų vaikams arba jų sutuoktiniams. Nuosavybės teisės negali būti atkuriamos mirusiems savininkams. Nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik tiems asmenims, kurie buvo savininkai turto nacionalizavimo metu. Iš 1992-01-15 archyvinio pažymėjimo matyti, kad 1936 metais savininkais įvardyti J. J. įpėdiniai, o jis kaip savininkas nurodytas tik 1928 metais. Dar 1942 metais nurodyta, kad ūkio savininkas J. J. - ūkio šeimos galva. Visiems broliams ir seserims žemė buvo išdalinta į lygias dalis. Priimant 1992-07-01 įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, A. J. nebuvo sudariusi santuokos, sudarė santuoką tik 1991-09-14, o įstatymui įsigaliojus ji buvo K. J. žmona ir turėjo reikalavimo teisę. 1997 metų Vyriausybės nutarime buvo nuostata, kad sutuoktinis, sudaręs naują santuoką, netenka teisių atkurti nuosavybės teises, tačiau 1999-11-11 priimta nauja nutarimo redakcija, kurioje minėtos nuostatos neliko. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas su skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą nurodė, kad N. J., A. R., J. J. ir L. J. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J. (J.) iki nacionalizacijos turėtą 10,50 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) . Minėtiems asmenims nuosavybės teisės atkurtos. A.J.po K. J. mirties ištekėjo ir pakeitė pavardę į V.. Vėliau ji išsituokė ir pasikeitė pavardę į J.. A. J., sudarius antrą santuoką, prarado teisę atkurti nuosavybės teises tiek į sutuoktinio K. J., tiek į jo tėvo J. J. (J.) nuosavybės teise turėtos žemės dalį. A. J., pagal Alytaus apskrities viršininko 2001-12-20 patvirtintą išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,85 ha buvusio žemės savininko P. D. valdytą žemę. Kauno rajono Zapyškio apylinkės savivaldybės tarybos I šaukimo 25-os sesijos 1994-02-28 sprendimu A. J. buvo paskirta 2 ha žemė asmeniniam ūkiui. 2002-09-04 prašymu ji pageidavo, kad už išvadoje numatytą žemę būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn jos naudojamas 0,80 ha asmeninio ūkio žemės sklypas ir žemės sklypas po jai priklausančiais pastatais. Kauno apskrities viršininko 2010-06-22 įsakymu Nr. 02-05-6277, patvirtintame Kauno rajono Zapyškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, A. J. suprojektuoti (duomenys neskelbtini) ., 0,5074 ha namų valdos žemės sklypas Nr. 309-1 ir 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypas Nr. 309-2. Posėdžio metu atstovas paaiškino, kad prašoma atkurti nuosavybės teises į K. J. žemę, tačiau nepateikta dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis minėtą žemę valdė. Be to, ginčijami tik du, o ne visi sprendimai ir įsakymai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės. Nacionalizacijos metu J. J. (J.) žemę valdė jo paveldėtojai ir visi jo vaikai padavė prašymus atkurti nuosavybės teises. Taikytinas Civiliniame kodekse nustatytas 10 metų terminas. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. J. buvo duotas neigiamas atsakymas, kurio ji neskundė. Po 1991 metų, nuosavybės teisės atkurtos tiems įpėdiniams, kurie pateikė prašymus, o K. J. prašymo nepateikė. Prašė skundą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. A. D. ir V. D. prašė skundą atmesti.

Jų atstovė, advokatė posėdžio metu paaiškino, kad A. J. 1992-10-27 pateikė prašymą Kauno rajono žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. J. turėtą 8 ha žemės sklypą, tačiau reikšdama tokį prašymą ji nepateikė įrodymų, kad būtent K. J. iki nacionalizacijos valdė 8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . Nuosavybės teisės atkūrimą reglamentuojančių įstatymų tikslas - atkurti nuosavybės teises asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ir kitaip nusavintas. Kitų asmenų teisė atkurti nuosavybės teises yra išvestinė iš savininko teisės. TSRS sąjungai 1940-06-15 įvykdžius agresiją, buvo panaikinta privatinės nuosavybės teise grindžiama ūkio sistema. Atkuriant nuosavybės teises į žemę, nustatytina, kas iki 1940-07-22 buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Teisę atkurti nuosavybės teisės į J. J. (J.) valdytą žemę įgijo jo vaikai, kurie nustatytu laiku pateikė prašymus. Aplinkybė, kad 8 ha žemės savininkas (duomenys neskelbtini) nacionalizacijos metu buvo A. J. buvęs sutuoktinis K. J., nėra pagrįsta jokiais įrodymais. A. J. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau prašymo pateikimo metu ji jau buvo ištekėjusi ir išsituokusi su antruoju vyru, todėl nepatenka į LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. numatytą subjektų ratą. A. J. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. iki nacionalizacijos valdytą 2,85 ha žemės sklypą. 2010-06-22 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-6277 patvirtintame Kauno rajono Zapyškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte A. J. (duomenys neskelbtini) suprojektuoti 0,5074 ha namų valdos ir 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypai. Taip buvo įgyvendinta A. J. valia, kurią ji išreiškė 2002-09-04 prašyme ir atkurta nuosavybės teisė į 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) A. J. 1994-02-28 Kauno rajono Zapyškio apylinkės Tarybos sprendimu buvo skirta 2 ha asmeninio ūkio žemės, kuri buvo prie jos sodybos. Nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą, reikšdamas reikalavimą - atkurti nuosavybę ne į mažesnio nei 3 ha ploto žemės sklypą. Pareiškėjas, 2011-02-02 gavęs dokumentus iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos gavo ir 2000-09-15 pažymą Nr. 271, kurioje nurodyta, kad į J. J. (j.) valdytą žemę atkurta nuosavybė A. R. bei J. J., tačiau minėti asmenys nėra įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Panaikinus pareiškėjo ginčijamus sprendimus ir įsakymus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės L. J. ir N. J., tretiesiems suinteresuotiems asmenims nekils jokios teisinės pasekmės, nes neginčijami paveldėjimo teisės liudijimai, kurių pagrindu joms nuosavybės teise priklauso žemės sklypai (duomenys neskelbtini) . Prašė skundą atmesti.

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2001-10-22 įsakymo Nr.02-05-6690 dalį ir tos pačios dienos Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/14175, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės L. J., ir Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 52/14176, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės N. J.. Be to, prašė įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos atkurti nuosavybės teises A. J. į buvusią K. J. žemę, esančią (duomenys neskelbtini) bei į P. D. žemę pagal Alytaus apskrities viršininko 2001-12-20 patvirtintą išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (b.l. 35-37).

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl to, kad mirus K. J., jo žmona A. J. paveldėjo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas nurodė, kad K. J. prie nurodytų pastatų iki nacionalizacijos 1940 metų turėjo 8 ha žemės, todėl teta A. J. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau paaiškėjo, kad ginčo teritorijoje atkurtos nuosavybės teisės L. J. ir N. J..

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t.y. 2001-12-20 išvada (b.l. 11), Kauno valstybinio archyvo 1993-06-12 pažymėjimu Nr. J-108 (b.l. 13), paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą (b.l. 24), liudijimu (b.l. 25), Kauno apskrities viršininko 2001-10-22 sprendimais ir įsakymu (b.l. 38-40), Lietuvos valstybinio archyvo 1992-01-15 pažymėjimu Nr. 03-2-J (b.l.41), 2000-09-15 pažymomis (b.l. 42-43), mirties akto įrašu Nr. 19 (b.l. 63), santuokos sudarymo akto įrašu Nr. 424 (b.l. 64), ištuokos akto įrašu Nr. 166 (b.l. 65), paveldėjimo teisės liudijimu pagal testamentą (b.l.74-77), paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą (b.l. 79-80), planais (b.l. 86-87, 106) bei Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 604 ir Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 3-19 esančiai dokumentais nustatyta, kad 1933 metais mirus J. J.(J.), jo nuosavybę valdė įpėdiniai. L. J., A. R., N. J. ir J. J. atkurtos nuosavybės teisės į jo iki nacionalizacijos valdytą žemę. A. J. nuosavybės teisės neatkurtos, nes mirus sutuoktiniui K. J., susituokė su R. V. ir prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Mirus A. J., palikimą priėmė ir paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą gauti pageidavo V. S.. A. J., netekus teisės atkurti nuosavybės teises į J. J. (J.) nuosavybę, tokios teisės neteko ir pareiškėjas V. S..

Pareiškėjas V. S. skunde nurodė, kad ginčijami aktai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės L. J. ir N. J. į buvusio savininko J. . metu jis jau nebuvo žemės savininku. Žemės savininku buvo K. J., A. J. vyras, todėl nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos į jo valdytą 8 ha žemę.

Kauno valstybinio archyvo 1993-06-12 pažymėjime Nr. J-108 ,,Dėl žemės“ nurodyta, kad 1927-11-19 Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose, žemės rūšiavimo komisijos 1927 metų nutarimų knygoje savininku įrašytas J. J., (duomenys neskelbtini) turėjęs 8,12 ha žemės. Kauno apskrities valsčių DŽDT vykdomųjų komitetų jungtinio archyvinio fondo dokumentuose 1945-1946 metais (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje įrašytas J.K. (J.) ūkis. Šeimos narių sąraše įrašyti asmenys: J. K., J. - šeimos galva, J. T., J. A., J. V.. Nurodyta, kad nerasta informacijos apie K. J. (duomenys neskelbtini) ., iki 1940 metų turėtą žemę bei kada jis ją įsigijo (b.l. 13). Iš Lietuvos valstybinio archyvo 1992-01-15 archyvo pažymėjimo Nr. 03-2-J matyti, kad žemės tvarkymo projekto 1936-10-24 protokole įrašyti sklypo Nr. 11 savininkai – J. J. (J.) įpėdiniai. Remiantis nurodytų dokumentų visetu, darytina išvada, kad mirus J. J. (J.) nebuvo konkrečiai nustatytas jo teisių perėmėjas ir naujasis žemės savininkas. Nors byloje esantys rašytiniai dokumentai nesuteikia informacijos, kas po J. J. (J.) mirties iki nacionalizacijos buvo žemės savininkas, tačiau teismas šio skundo ribose minėtos aplinkybės negali vertinti kaip ginčijamų aktų neteisėtumo ir naikinimo pagrindo. Suprastina, kad J. J. (J.) mirė nepalikęs testamento, kuriame būtų konkrečiai nurodytas jo teisių ir pareigų perėmėjas, todėl ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis faktu, kad iki 1933 metų žemės savininkas buvo J. J. (J.). Be to, pareiškėjas V. ., ginčydamas administracinius aktus, nenurodo jokių kitų jų neteisėtumą pagrindžiančių argumentų ir nepateikia tai patvirtinančių įrodymų.

Atkūrus nepriklausomybę ir tikslu įgyvendinti piliečių teisę į nuosavybę 1991-06-18 buvo priimtas įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuriuo Aukščiausioji Taryba pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atkuriamos. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis.

Ginčo teisinį santykį reglamentuoja LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057. Įstatymo 10 str. 1 d. reglamentuota, kad teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 str. nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001-08-03 įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001-12-31, terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003-06-19 įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003-12-31; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad N. J. - 1991-10-11, A. R. - 1991-12-30, L. J. - 1992-11-12 (J. J. dukros) ir J. J. - 1992-01-23 (J. J.s sūnaus V. žmona) pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J.J. (J.) iki nacionalizacijos turėtą 10,50 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) Iš Nuosavybės teisės atkūrimo bylos Nr. 604 matyti, kad N. J. 2001-10-22 sprendimu Nr. 52/14176 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos nuosavybės teisės į 2,63 ha žemės (b.l. 8), A. R. Kauno apskrities viršininko 1999-03-03 sprendimu Nr. 52/9668 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos nuosavybės teisės į 2,62 ha žemės (b.l. 36), L.J. Kauno apskrities valdytojo 1995-05-31 sprendimu Nr. 52-558 atkurtos nuosavybės teisės į 0,63 ha žemės ir Kauno apskrities viršininko 2001-10-22 sprendimu Nr. 52/14175 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos į 2 ha žemės ir J. J. 2001-10-22 sprendimu Nr. 52/14177 ir tos pačios dienos įsakymu Nr. 02-05-6690 atkurtos nuosavybės teisės į 2,62 ha žemės (b.l. 7). Iš Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2000-09-15 pažymų Nr. 271, Nr. 270 ir Nr. 272 dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų, matyti J. J. (J.) turėtos žemės paskyrimo subjektai ir konkretus jiems tenkantis žemės dydis. Todėl, remiantis išdėstytų aplinkybių visetu, teismas nekvestionuoja fakto, kad minėtiems asmenims nuosavybės teisės į J. J. (J.) žemę buvo atkurtos.

LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. reglamentuotas sąrašas asmenų, kuriems gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, miškus, vandens telkinius, ūkinės - komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius, gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. Nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (Įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.). Minėto straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 d. 4 p. nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Šiuo atveju teismas vertina aplinkybę, ar teisių perleidėja A. J. turėjo teisę paduoti prašymą ir pretenduoti, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į J. J. (J.) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tai reiškia, teismas vertina esminį aspektą, ar A. J. prašymo padavimo metu buvo tinkamas subjektas prašymui paduoti ir turėjo teisę į sutuoktiniui K. J. tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Neginčytinas faktas, kad K. J. buvo J. J. (J.) sūnus ir faktiškai taip pat turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (b.l.10). Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir 1991-06-18 priėmus įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ realiai jis įgijo teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. J. (J.) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Kadangi J. J. mirė 1987-05-28, jis nebegalėjo pasinaudoti teise dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. 1992-10-27 pateikė Kauno rajono Zapyškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises (Nuosavybės teisės atkūrimo byla Nr. 3-19, b.l. 3). A. J. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą išduotas 1993-07-09, todėl ji, kaip K. J. sutuoktinė ir paveldėtoja, turėjo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau tokią teisę galėjo realizuoti tik tol, kol juridiškai išlaikė K. J. sutuoktinės (našlės) statusą (b.l. 24).

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimui taikoma ribota restitucija. Ši nuostata taikoma ne tik nuosavybės objektams (ne visas turtas grąžinamas natūra, nustatyti grąžinamos žemės ploto apribojimai ir kt.), bet ir asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atžvilgiu: jie turi būti Lietuvos Respublikos piliečiai, o buvusiam savininkui mirus- teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyja ne bet kokie turto paveldėtojai, o tik tie asmenys, kurie nurodyti įstatyme, kitaip tariant subjektų ratas yra specialiai sureguliuotas. Dėl šios priežasties bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos.

LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 str. numatė galimybę atkurti nuosavybės teises turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Sąvokos „sutuoktinis“ paaiškinimas įstatyme nepateiktas, todėl šioje byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimui būtina išaiškinti, kas sudaro LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. pavartotos sąvokos „turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui“ turinį. Tokiam aiškinimui tikslinga pasitelkti ir kitus teisės šaltinius. Civilinio kodekso trečiosios knygos, reglamentuojančios šeimos santykius, 3.7 str. 2 d. nustatyta, kad sutuoktiniai yra vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką. To paties kodekso 3.49 str. numato, kad santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 str. prasme santuokos pasibaigimas dėl vieno iš sutuoktinių mirties nepanaikina kito sutuoktinio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, priešingai, įstatyme specialiai numatyta, kad jis tokią teisę įgyja tik po sutuoktinio, kuris buvo turto savininko vaikas (įvaikis), mirties. Tačiau, jei mirusio buvusio savininko ar jo vaiko (įvaikio) sutuoktinis sudaro naują santuoką, jis tampa kito asmens sutuoktiniu Civilinio kodekso 3.49 str. 2 d. prasme ir įgyja sutuoktinio teises ir pareigas su šiuo asmeniu. Todėl, pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. buvusio savininko vaiko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko vaiko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos.

Tam, kad A. J. turėtų teisę į K. J. tenkančią nuosavybės teisių atkūrimo dalį į J. J. (J.) iki nacionalizacijos valdytą žemę, ji neturėjo sudaryti naujos santuokos. Kaip matyti, A. J. po sutuoktinio K. J. mirties, 1991 metais sudarė naują santuoką su R. V. ir pakeitė pavardę į V. (b.l. 64). Vertinant naujos santuokos sudarymo aspektą, matyti, kad 1992-10-27 prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo metu A. J. jau nebuvo K. J. sutuoktinė (našlė), todėl ji negalėjo būti tuo pačiu metu laikoma K. J. sutuoktine bei pretenduoti į jo turėtą turtą pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą.

Mirus K. J., A. J. ištekėjo už R. V. ir tapo jo sutuoktine. Tai reiškia, kad Įstatymo 2 straipsnio prasme, pasibaigus santuokai su K. J. dėl jo mirties ir A. J. sudarius naują santuoką, pasibaigė visi turtiniai ir asmeniniai neturtiniai sutuoktinių tarpusavio santykiai, turtinės ir asmeninės neturtinės jų teisės ir pareigos. Todėl A. J. pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti laikoma pretendente į J. J. nuosavybės teise turėtos žemės susigražinimą, nes Įstatymas nenumato galimybės atkurti nuosavybės teisę į turtą savininko vaiko sutuoktiniui, kai šis sudaro naują santuoką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-442/2003 V. Čiuberkienė v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., LVAT nutartis, administracinė byla A2-143/2007).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas V. S. yra tetos A. J. teisių perėmėjas. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog niekas negali perleisti daugiau teisių, nei pats turi. Todėl, jei asmuo iki teisių perleidimo kitam asmeniui jau yra praradęs tam tikrą teisę, jis negali jos perleisti kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šios teisės negali įgyti, t. y. negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas (LVAT nutartis, administracinė byla Nr. A6-212/2007). Tai reiškia, kad A. J., susituokus su R. Varanavičiumi ir netekus teisės atkurti nuosavybės teisių į J. J. (J.) sūnui K. J. tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, tokios teisės neteko ir pareiškėjas V. S.. Dėl nurodytų priežasčių, teismui nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamo 2001-10-22 Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-6690 ir tos pačios dienos sprendimo Nr. 52/14175, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės L. J., ir Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 52/14176, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės N. J.. Minėti įsakymai priimti prašymų atkurti nuosavybės teises pagrindu. Kadangi A. J. jau prašymo padavimo metu neturėjo teisės tokio prašymo teikti ir nepateko į įstatyme numatytų subjektų sąrašą, kuriems atkurtinos nuosavybės teisės, todėl ir nebuvo jos atžvilgiu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių pareiškėjo reikalavimas dėl sprendimų ir įsakymų panaikinimo yra nepagrįstas, o reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus įpareigojimo atkurti nuosavybės teises A. J. į buvusią K. J. žemę yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su pirmuoju skundo reikalavimu ir yra išvestinio pobūdžio.

Pareiškėjas prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių atkurti nuosavybės teises A. J. į P. D. žemę pagal Alytaus apskrities viršininko 2001-12-20 patvirtintą išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Iš Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 3-19 esančios Alytaus apskrities viršininko administracijos išvados, matyti, kad A. J. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 2,85 ha buvusio savininko P. D. valdytą žemę. A. J. 2002-09-04 pateikė prašymą. 2010-06-22 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-6277 patvirtintame Kauno rajono Zapyškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte A. Ju. (duomenys neskelbtini) suprojektuoti 0,5074 ha namų valdos ir 0,68 ha asmeninio ūkio žemės sklypai. Minėtu įsakymu buvo įgyvendinta A. J. prašyme išreikšta valia, t.y. jai suformuotas namų valdos žemės sklypas ir asmeninio ūkio žemės sklypas. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. žemę yra įgyvendinamas, todėl reikalavimas - dėl įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrių atkurti nuosavybės teises A. J. į P. D. žemę - yra nepagrįstas ir išankstinio pobūdžio.

Kadangi, pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 str. A. J. nėra pretendentė į J. J. (J.) nuosavybės teise turėtą žemę, todėl atsakovas pagrįstai priėmė ginčijamus įsakymus kitų pretendentų vardu ir neatkūrė A. J. nuosavybės teisės į minėtą turtą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 101-102 str., 127 str., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V.S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.