Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs ieškovo D. Z. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-3008-752/2015 pagal ieškovo D. Z. ieškinį atsakovei T. K. ir T. K. priešieškinį ieškovui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, institucija teikianti byloje išvadą – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo D. Z. ieškinį atsakovei T. K. ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl nepilnamečio šalių sūnaus D. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius savo išvadoje nurodė, kad keisti laikinąsias apsaugos priemones yra netikslinga.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos objektas – teismo nutartimi nustatytos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos (ne)pakeitimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi tenkino ieškovo ir atsakovės prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje civilinėje byloje taikymo ir: 1) nustatė nepilnamečio D. Z. laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu D. Z.; 2) uždraudė atsakovei T. K. išsivežti nepilnametį sūnų D. Z. iš Lietuvos; 3) nustatė laikiną atsakovės T. K., bendravimo tvarką su nepilnamečiu D. Z., nustatant, kad atsakovė T. K. bendrauja su sūnumi D. Z. kiekvieną pirmadienį, trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį per Skype ar Viber programas, nuo 18.00 val. iki 19.00 val., Lietuvos laiku; 4) uždraudė ieškovui, D. Z., išvežti nepilnametį vaiką D. Z. iš Lietuvos Respublikos teritorijos be atskiro rašytinio atsakovės T. K. sutikimo (t. 2, b. l. 63-68).

Ieškovas 2015 m. rugsėjo 16 d. pateiktu teismui pareiškimu prašė pakeisti 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones tokia tvarka: 1) nustatyti, kad atsakovė T. K. su sūnumi bendrauja Skype ar Viber programa du kartus per savaitę, t. y. trečiadienį nuo 10 val. iki 11 val. ir sekmadienį nuo 19 val. iki 20 val.; 2) panaikinti draudimą ieškovui su sūnumi išvykti į Europos sąjungos šalis, o uždrausti išvykti į užsienį ilgiau nei 10 dienų (t. 3, b. l. 66-67). Prašymą grindė tuo, kad nustatytas bendravimas internetu yra per intensyvus tiek ieškovui, kadangi jis su vaiku negali dalyvauti renginiuose, išvykti į gamtą, miestą ar apsipirkti, tiek atsakovei, kadangi ji laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 8 d. du kartus nebuvo prisijungusi. Tuo tarpu prašymą dėl draudimo su sūnumi išvykti į Europos sąjungos šalis grindė noru su sūnumi keliauti. Ieškovo nuomone, nustatyta atsakovės bendravimo su vaiku tvarka pažeidžia vaiko interesus. Pirmosios instancijos teismui netenkinus pareikšto prašymo, ieškovas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, teigia, kad teismas skundžiamą procesinį sprendimą priėmė netinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Nors CK 3.65 straipsnyje nėra numatyta tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas, tačiau teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra būtinas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnis, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais.

CPK 148 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos, kaip ir priteisto išlaikymo dydžio bei vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaikų interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, o teismas, nustatęs, kad tai atitiktų vaikų interesus, gali pakeisti nustatytą skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaikais tvarką (CK 3.175 straipsnis, CPK 148 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad savo vaikų atžvilgiu tėvai turi lygias teises ir pareigas, o skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką nustatoma atsižvelgiant į vaiko interesus, sudarant galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti vaiko auklėjime. Tuo tarpu minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.156 straipsnis, 3.175 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju Kauno apylinės teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi suteikė atsakovei galimybę bendrauti su sūnumi 4 dienas per savaitę nuotoliniu būdu per Skype ar Viber programą, nuo 18.00 iki 19.00 val. Lietuvos laiku. Ieškovas minėtos nutarties neskundė, vadinasi su nustatyta bendravimo tvarka sutiko.

Ieškovo pasiūlytas teismo nutartimi nustatytos bendravimo su nepilnamečius vaiku tvarkos pakeitimas (dvi dienos per savaitę), ieškovo prašyme nurodytais argumentais, yra akivaizdžiai nepagrįstas ir prieštarauja aukščiau paminėtoms ir CK 3.170 straipsnio 1-3 dalių nuostatoms. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo atveju nustatant bendravimo su vaiku tvarką laikinai siekiama sureguliuoti šalių ginčą ir nustatyti motinos ir mažamečio sūnaus bendravimo tvarką, kad būtų išsaugotas ir toliau puoselėjamas motinos ir sūnaus ryšys. Vaiko interesas yra turėti abu tėvus, todėl mažametis vaikas negali būti atskirtas nuo tėvų, jis turi pažinti juos abu, jausti jų meilę ir šilumą, rūpinimąsi juo. Atsakovė siekia bendrauti su mažamečiu sūnumi, prisidėti prie jo auklėjimo ir priežiūros. Byloje nėra duomenų apie atsakovės netinkamą elgesį sūnaus atžvilgiu, ar, kad jos bendravimas su sūnumi gali pakenkti vaiko interesams. Be to, ieškovas nenurodė ir neįrodė pasikeitusių naujų faktinių aplinkybių, atsiradusių po pirminės bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, kurios sudarytų pagrindą pakeisti nustatytą motinos bendravimo su vaiku tvarką. Suteikti tėvui ar motinai galimybę bendrauti su vaiku yra to iš tėvų, pas kurį gyvena vaikas, pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2002). Tuo tarpu apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad dėl nustatyto dažno motinos su sūnumi bendravimo jis negali išvykti su sūnumi į gamtą, vykstančius renginius, ar kelioms dienoms į pajūrį, kitą vietą, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo keisti nustatytą bendravimo tvarką ir sumažinti motinos ir sūnaus bendravimo laiką. Pažymėtina, kad per nustatytas Skype ar Viber programas galima bendrauti ne tik namų sąlygomis, bet ir kitose vietose, kuriose yra interneto ryšys. Pastebėtina, kad ieškovas jau buvo pateikęs tapatų prašymą ir anksčiau, tačiau Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartimi ieškovo prašymą atmetė jam neįrodžius, kad nustatyta bendravimo tvarka kenkia vaiko interesams (t. 3, b. l. 29-30).

Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovo prašymą dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo kaip nepagrįstą.

Iš atskirojo skundo seka, kad ieškovas nesutinka ir su kita teismo nutarties dalimi, kuria teismas netenkino ieškovo prašymo dėl draudimo ieškovui išvykti su sūnumi į Europos sąjungos šalis, panaikinimo. Atsižvelgiant į ieškovo argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašymas yra deklaratyvus, nes tinkamai nepagrįstas nei faktiniais duomenimis (įrodymais), nei teisiniais argumentais. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, sprendžiant nustatyto draudimo panaikino klausimą svarbu įvertinti ir tai, kad nagrinėjama byla pirmosios instancijos teisme yra sustabdyta kol nebus išspręstas klausimas dėl galimai neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomo šalių sūnaus D. grąžinimo į Rusijos Federaciją (t. 3, b. l. 57-58). Nors iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-5979-160/2015 (t. 3, b. l. 120-128) netenkino Rusijos federacijos pilietės T. K. prašymo grąžinti D. Z. į Rusijos Federaciją, tačiau pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis minėta nutartis dar nėra įsiteisėjusi.

Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad panaikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.