Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Janinos Januškienės (teisėjų kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Grabinsko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AS „PrivatBank“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovui AS „PrivatBank“, dalyvaujant tretiesiems asmenims bendrovėms „Pennygold Trading Supplies“ ir „A.S.C. Invest LLP“, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, taikomų kilusiam ginčui, t. y. ar banko bankroto administratoriaus reikalavimas pripažinti negaliojančiu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, įvykdytą galiojant šio banko veiklos moratoriumui, gali būti kvalifikuojamas kaip kilęs iš bankroto ar su juo susijusių teisinių santykių, ir taikytinų atitinkamų proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo jurisdikciją nagrinėti tokio pobūdžio bylas, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas BAB Ūkio bankas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti atsakovo AS „PrivatBank“ 2013 m. balandžio 13 d. vienašalį įskaitymą negaliojančiu ir priteisti iš atsakovo 558 602 Eur skolą ir 40 402,99 Eur palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Bylos šalis – šiuo metu bankrutavusią kredito įstaigą AB Ūkio banką ir Latvijos Respublikoje įsteigtą banką AS „PrivatBank“ – siejo 2008 m. rugsėjo 24 d. sutartis Nr. 6.1.2.-29/1 dėl korespondentinių santykių nustatymo. Šios sutarties pagrindu atsakovo banke ieškovo vardu buvo atidarytos korespondentinės sąskaitos, jose laikytos ieškovo lėšos. Minėtos dviejų bankų 2008 m. rugsėjo 24 d. sutarties dėl korespondentinių santykių 8 dalyje („Ginčų sprendimo tvarka“) šalys nustatė tarptautinės jurisdikcijos sąlygą, pagal kurią bet kokie ginčai ar nesutarimai, kylantys iš šios sutarties, susiję su sutartimi, jos pakeitimais, pažeidimais, nutraukimu, teisėtumu, galiojimu arba aiškinimu, sprendžiami derybomis ir rašytinėmis pretenzijomis (8.1 punktas). Be kita ko, ginčas sprendžiamas Latvijos Respublikos teisme pagal Latvijos Respublikos teisės aktus (8.3 punktas).AB Ūkio bankas ir AS „PrivatBank“ 2008 m. rugsėjo 24 d. sudarytoje sutartyje, be kita ko, aptarė ir šios sutarties nutraukimo tvarką – susitarta dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą pareiškimo termino ir lėšų likučių patvirtinimo (10.2 punktas), tarpusavio atsiskaitymų nutraukiant sutartį (10.3 punktas), pranešimų apie sąskaitos uždarymą ir lėšų pervedimo tvarkos (10.4, 10.6 punktai).Lietuvos bankas 2013 m. vasario 12 d. paskelbė ieškovo AB Ūkio banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskyrė laikinąjį administratorių.Laikinasis AB Ūkio bankas administratorius 2013 m. vasario 14 d. SWIFT pranešimu, išsiųstu atsakovui, paprašė patvirtinti visus lėšų likučius, esančius ieškovo banko sąskaitose atsakovo banke, nurodė pervesti ieškovo pinigus į AB Ūkio banko sąskaitą AB SEB banke.Atsakovas 2013 m. balandžio 10 d. pranešimu dėl korespondentinių santykių nutraukimo ir dėl pinigų sumų grąžinimo pareikalavo iš ieškovo uždaryti AB Ūkio banke atidarytas atsakovo AS „PrivatBank“ banko sąskaitas ir atsakovui pervesti 752 095,49 JAV dolerio ir 19,49 Eur. Atsakovas nurodė ieškovui, kad jeigu šiame laiške prašomi atlikti pavedimai nebus atlikti, atsakovas turėsiąs įskaityti savo reikalavimus AB Ūkio bankui. Atsakovas minėtame pranešime, be kita ko, pažymėjo, kad AB Ūkio banko korespondentinės sąskaitos bus uždarytos iškart po to, kai atsakovas gaus prašomas lėšas, o 2008 m. rugsėjo 24 d. korespondentinės sąskaitos sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2013 m. balandžio 10 d. Atsakovas AS „PrivatBank“ 2013 m. balandžio 13 d. AB Ūkio bankui perdavė SWIFT pranešimą, kuriame patvirtino ieškovo bei atsakovo lėšų ir reikalavimų likučius, informavo ieškovą, kad vienašališkai įskaito AB Ūkio banko ir AS „PrivatBank“ priešpriešinius reikalavimus, nurodė, kad liekantis ieškovo reikalavimas atsakovui yra 32 941,93 JAV dolerio ir 690,53 Eur.Ieškovas 2013 m. balandžio 22 d., 25 d. SWIFT pranešimais informavo atsakovą, kad nesutinka su atliktu įskaitymu – nė viena iš šalių, t. y. atsakovas, tretieji asmenys „Pennygold Trading Supplies“ ir „A.S.C. Invest LLP“, jam nepranešė apie reikalavimo teisės perleidimą.Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė tuo, kad atsakovo atlikti įskaitymai prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, draudžiančioms nuo sprendimo paskelbti moratoriumą ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus (Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktai; Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas; CK 1.80 straipsnis). Ieškovo teigimu, atlikti įskaitymai pažeidžia kitų banko kreditorių interesus, todėl pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 11 d. atsiliepime į ieškinį, pateiktame Kauno apygardos teismui, inter alia, pareiškė prieštaravimą dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos, nurodydamas, kad šalių yra sudarytas susitarimas dėl tarptautinio teismingumo, kuriuo susitarta ginčus, kylančius iš 2008 m. rugsėjo 24 d. sutarties, ar su šia sutartimi, jos pakeitimais, pažeidimais, nutraukimu, teisėtumu, galiojimu arba aiškinimu susijusius ginčus spręsti Latvijos Respublikos teisme.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartimi konstatavęs, kad ieškovo BAB Ūkio banko ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, jį paliko nenagrinėtą, priteisė atsakovui iš ieškovo 3608,83 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Teismas sprendė, kad ieškinio teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 (nauja Reglamento Nr. 44/2001 redakcija) normas. Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punktas nustato šio teisės akto taikymo išimtį bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms. Spręsdamas klausimą, ar ieškinys tiesiogiai kildinamas iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014, nurodytais kriterijais. Įvertinęs tai, kad ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu įskaitymą, atsakovo atliktą iki bankroto bylos iškėlimo, kad ieškinį pareikšti galėjo ne tik bankroto administratorius, bet ir iki bankroto bylos iškėlimo bei bankroto administratoriaus paskyrimo bankui vadovavęs kompetentingas asmuo, kad ieškinys grindžiamas bendromis civilinės teisės taisyklėmis, reglamentuojančiomis reikalavimo teisės perleidimą, sandorių negaliojimą, teismas sprendė, kad byloje pareikštas ieškinys nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, todėl netaikė Reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytos išimties. Teismas pažymėjo, kad iš BAB Ūkio banko laikinojo administratoriaus 2013 m. kovo 15 d., 2013 m. balandžio 25 d. SWIFT pranešimų matyti, jog reikalavimo teisė į gautinas iš atsakovo lėšas buvo perleista AB Šiaulių bankui, ir priėjo išvadą, kad sėkmingas sprendimas nebūtų palankus visiems ieškovo kreditoriams. Teismo įsitikinimu, ieškinys, vadovaujantis Reglamentu Nr. 1215/2012, teismingas Latvijos Respublikos teismams. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą, 2016 m. sausio 4 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės.Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo nagrinėjimui taikytinų teisės normų, nepagrįstai neįvertino, kad ieškovas yra bankas, kuriam nemokumo ir bankroto atveju taikomas specialus teisinis reglamentavimas. Šiuo konkrečiu atveju, kai viena iš šalių yra bankas, kuriam paskelbtas moratoriumas, teisinės pasekmės kyla tik Bankų įstatymo pagrindu. Vadinasi, Civilinio kodekso, nustatančio įskaitymo tvarką bei įskaitymą skolininko nemokumo atveju, nuostatos nėra taikomos ir šiuo atveju jomis nėra vadovaujamasi.Teismas sprendė, kad moratoriumas yra specifinė stadija banko bankroto procedūroje, kurios metu sprendžiamas klausimas dėl banko nemokumo. Bankų įstatymas nustato, kad banko bankroto bylą teismas iškelia tik jeigu yra priežiūros institucijos išvada dėl banko nemokumo (Bankų įstatymo 84 straipsnio 2 dalis). Ieškovui moratoriumas paskelbtas 2013 m. vasario 12 d., neilgai trukus Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 18 d. nutarimu ieškovas pripažintas nemokiu, nutarta atšaukti jam išduotą banko licenciją, ir, atlikus atitinkamus veiksmus, priimti sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi atliekant ginčijamą įskaitymą AB Ūkio bankas buvo nemokus, taip pat egzistavo teisinės prielaidos iškelti banko bankroto bylą. Atitinkamai kolegija sprendė, kad ginčui taikytinos specialiosios Bankų įstatymo, Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, dėl to yra pagrindas teigti, kad ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla.Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymas nenustato tiesioginės pareigos laikinajam administratoriui moratoriumo metu, kai jis turi įvertinti banko finansinę padėtį ir pateikti išvadas priežiūros institucijai dėl banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo arba dėl banko likvidavimo, bankroto bylos iškėlimo, ginti banko ir jo kreditorių interesus inicijuojant teisminius ginčus. Tokią pareigą įstatymas nustato bankroto administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14, 23 punktai). Ginčo įskaitymas buvo atliktas 2013 m. balandžio 13 d., likus kelioms dienoms iki pareiškimo dėl bankroto bylos AB Ūkio bankui iškėlimo pateikimo teismui, bankroto byla ieškovui buvo iškelta 2013 m. gegužės 2 d.Kolegija sprendė, kad ieškinys nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Kadangi ieškovas yra bankrutuojanti kredito įstaiga, Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, vadovaujantis šio Reglamento 1 straipsnio 2 dalimi, taip pat netaikytinas. Konstatavus, kad nei Reglamentas Nr. 44/2001, nei Reglamentas dėl bankroto bylų netaikytinas, teismingumas nustatomas pagal lex fori (pagal bylą nagrinėjančio teismo buvimo vietos valstybės teisę). Pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Ieškovui iškėlus bankroto bylą, teismingumas yra nulemtas imperatyviųjų teisės normų (Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Dėl šios priežasties byla pagal ieškovo pareikštą ieškinį teisminga Lietuvos teismams, konkrečiai – Kauno apygardos teismui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

26.1 Sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: a) ar BAB Ūkio banko bankroto administratoriaus ieškinys, grindžiamas nacionalinėmis teisės normomis, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą reglamento netaikymo bankroto ar su juo susijusiems procesams išimtį; b) ar ieškinys, pareikštas po to, kai ieškovas informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą trečiajam asmeniui ir iki bylos iškėlimo nepateikė įrodymų, patvirtinančių reikalavimo susigrąžinimą, patenka į minėtą išimtį; c) ar spręsdamas klausimą dėl šios išimties taikymo nacionalinis teismas privalo atsižvelgti į faktą, kad bankrutuojančiai įmonei palankus sprendimas bus naudingas ne kreditorių visumai, o tik vienai antrosios eilės kreditorei; d) ar nustačius, kad ginčas kyla pagal ieškinį, susijusį su bankroto byla, tačiau negalint taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies pagrindu, tokiam ginčui turi būti taikomas Reglamentas Nr. 44/2001, nepaisant šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punktu nustatytos išimties.

26.2. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį.

26.3. Priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Šioje byloje kilo klausimas, ar galima ieškovo ieškinį laikyti glaudžiai susijusiu su bankroto byla, kai byloje yra įrodymai, kad iki bylos iškėlimo 2013 m. kovo 15 d. SWIFT pranešimu Nr. 1426 ir 2013 m. balandžio 25 d. SWIFT pranešimu ieškovas informavo kasatorių apie reikalavimo perleidimą AB Šiaulių bankui. Taigi nuo to momento reikalavimo teisės į kasatorių turėtoju laikomas AB Šiaulių bankas. Tik 2015 m. gruodžio 23 d. ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė AB Šiaulių banko raštą apie reikalavimo neįgijimą, tačiau iki pat šios datos nei kasatorius, nei teismai nebuvo informuoti apie reikalavimo teisės priklausymą ieškovui. Dėl to iki 2015 m. gruodžio 23 d. ieškovas nebuvo įrodęs jurisdikcinio iškeltos bylos ryšio su bankroto byla. Moratoriumo prilyginimas bankrotui neatitinka ESTT pateikto Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo taisyklių (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. C-292/08). Moratoriumas nėra laikomas bankroto byla ir nepatenka į sąrašą, kas yra laikoma bankroto bylomis.Šios bylos kontekste įvertinus ieškovo realizuotino turto masę ir kreditorių eilę, ieškovo reikalavimo patenkinimas reikštų tik vienos antrosios eilės kreditorės, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, dalies finansinio reikalavimo patenkinimą. Dėl to sprendžiant, ar galimas ieškinys bus naudingas „kreditorių visumai“, būtina įvertinti šias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju esant konkurencijai tarp Reglamento Nr. 44/2001 taikymo, kuris yra lex generalis ES teisinėje sistemoje, ir Bankroto reglamento, kuris yra lex specialis, t. y. nustačius, kad ginčas nepatenka į bankroto reglamento taikymo išimtį, ginčui turi būti taikomas lex generalis – Reglamentas Nr. 44/2001, o ne priimama išvada, kad abu reglamentai netaikomi. Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nesprendžiami tarptautinio teismingumo klausimai, todėl bylos teismingumas turėjo būti nustatomas pagal tarptautinės teisės aktus.Net jei būtų nuspręsta, kad ginčas nepatenka į nė vieno reglamento reguliavimo sritį, ginčui turėjo būti taikoma Trišalė sutartis su Latvija dėl bendradarbiavimo ir teisinės pagalbos civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose. Ši sutartis aiškiai įvardija, kad byla turi būti nagrinėjama pagal atsakovo gyvenamąją vietą, šiuo atveju Latvijoje, taip pat įtvirtina ir sutartinį teismingumą, dėl kurio šalys susitarė sudarydamos sutartį. Ieškovas pateikė atsiliepimą ir prašė skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, tačiau neištaisė šio procesinio dokumento trūkumų (nepateikė vertimo), todėl jo atsiliepimas nepriimtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) ir banko bankroto santykio

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių – dviejų Europos Sąjungos valstybių narių bankų –vyksta dėl tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti bankrutavusio banko bankroto administratoriaus ieškinį dėl vienašalio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo nuginčijimo tuo pagrindu, kad jis atliktas galiojant priežiūros institucijos – Lietuvos banko – paskelbtam ieškovo (šio banko) veiklos moratoriumui. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad moratoriumas yra specifinė banko bankroto proceso stadija, nurodo, jog banko veiklos apribojimas nėra bankrotui tapati priemonė. Atsižvelgdama į kasaciniame skunde keliamus teisės klausimus, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl banko veiklos laikino apribojimo (moratoriumo) esmės, teisinės reikšmės ir santykio su banko bankrotu. Moratoriumo sąvoka yra apibrėžta Bankų įstatymo 76 straipsnio 1 dalyje, nurodant, kad moratoriumas yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas. Tai yra viena iš priežiūros institucijos – Lietuvos banko – galimų taikyti poveikio priemonių komerciniam bankui (Bankų įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 6 punktas) tais atvejais, kai egzistuoja vienas iš atitinkamų pagrindų, išdėstytų Bankų įstatymo 73 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose bei 76 straipsnio 2 dalyje.Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinis banko nemokumas yra vienas iš pagrindų, kuriems esant priežiūros institucija gali skelbti bankui moratoriumą, tačiau šis pagrindas nėra vienintelis. Formalieji pagrindai, kuriems esant gali būti skelbiamas banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, tarpusavyje skiriasi savo prigimtimi ir paskirtimi.Moratoriumo paskelbimo pagrindai, vienaip ar kitaip susiję su banko likvidumo problemomis ar net nemokumu, įtvirtinti Bankų įstatymo 73 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriame nustatyta, kad priežiūros institucija turi teisę paskelbti moratoriumą dėl priežasčių, susijusių su įstatymų, reglamentuojančių saugią ir patikimą bankų veiklą, bei priežiūros institucijos teisės aktų reikalavimų pažeidimu, grėsme, kad dėl banko veiklos arba finansinės būklės būtų pažeisti visuomenės ir (arba) klientų interesai arba sutriktų Lietuvos Respublikos bankų sistemos funkcionavimas (4 punktas), ir šio įstatymo 76 straipsnyje, nustatančiame, kad moratoriumas gali būti skelbiamas, jei bankas per 5 darbo dienas negali įvykdyti bent vieno kreditoriaus pagrįsto finansinio reikalavimo (dėl lėšų banko sąskaitose trūkumo negali atlikti kliento mokėjimo pavedimo, grąžinti indėlių ar kitų pasiskolintų lėšų arba vykdyti kitų finansinių įsipareigojimų ir pan.) ar yra pagrįstas pagrindas manyti, kad to negalės padaryti artimiausiu metu.Tačiau Bankų įstatymo 73 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtinti moratoriumo paskelbimo pagrindai siejami su teisės normose informacijos, reikalingos priežiūrai vykdyti, nepateikimu nustatytu terminu arba neteisingos informacijos pateikimu (1 punktas), atsisakymu vykdyti priežiūros institucijos nurodymus (2 punktas), situacija, kai nebetenkinami reikalavimai, nustatyti leidimui įsteigti banką ar licencijai gauti (3 punktas), t. y. šio įstatymo 73 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtinti pagrindai yra susiję su banko veiklos trūkumais, bet ne su banko nemokumu. Pažymėtina, kad skiriasi banko veiklos moratoriumo ir bankroto bylos iškėlimo procedūrų pradėjimo tvarka – banko veiklos moratoriumas pradedamas priežiūros institucijos – Lietuvos banko – administraciniu aktu, bankroto byla – CPK nustatyta tvarka kreipiantis į bendrosios kompetencijos apygardos teismą ir jam paduodant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat bankroto byla, skirtingai nei banko veiklos moratoriumas, yra kolektyvinė. Kolektyvinis pobūdis yra vienas iš esminių pagrindų atskiriant bankroto teisinius santykius nuo panašių teisinių santykių. Pavyzdžiui, Reglamente Nr. 1346/2000 (šioje byloje netaikomas) bankroto bylomis laikomos tik kolektyvinės bylos (Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio a punktas). Akivaizdu, kad banko veiklos moratoriumas šio kriterijaus netenkina.Moratoriumo paskirtis – konservacinė, bet ne visuomet likvidacinė – moratoriumo metu išnagrinėjama ir įvertinama banko finansinė būklė, laikinasis administratorius privalo pasiūlyti galimus banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo ir kitus banko problemų sprendimo būdus ir pateikti priežiūros institucijai išvadą bei pasiūlymus, kuriuose, be kita ko, turi būti nurodyta galimų banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo ir kitų banko problemų sprendimo būdų sėkmingo įgyvendinimo lyginamoji tikimybė, jų įgyvendinimo terminai, galimos išlaidos ir nauda, taip pat poreikis pratęsti banko veiklos apribojimo (moratoriumo) terminą ir (ar) priimti kitus sprendimus, leidžiančius įgyvendinti banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo ar kitus banko problemų sprendimo būdus. Taigi, nepaisant tam tikrų banko veiklos moratoriumo ir bankroto panašumų (pvz., abiem atvejais apsaugoma juridinio asmens turto masė, valdymo organai netenka įgaliojimų, skiriamas administratorius ir kt.), iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad banko veiklos moratoriumu pirmiausia siekiama laiku išsiaiškinti banko netinkamo funkcionavimo priežastis ir atkurti normalią banko veiklą bei stabilumą, taip išvengiant sisteminių krizių rizikos. Tuo tarpu bankroto bylos iškėlimas nėra tiesioginis moratoriumo termino pabaigos padarinys (žr. Bankų įstatymo 76¹ straipsnio 11 dalį), nustatytas Bankų įstatymo 76 straipsnio 12 dalyje, kurioje nurodyta, kad banko veiklos moratoriumas gali būti atšaukiamas, pratęsiamas jo terminas ir tik nesant realių galimybių atkurti banko veiklos stabilumą ir patikimumą atšaukiama banko licencija ir taikomi Bankų įstatymo 76¹ straipsnyje nustatyti arba kiti banko problemų sprendimo būdai (Bankų įstatymo 76 straipsnio 9 dalies 2 punktas), t. y. bankroto bylos iškėlimas, siejamas su nemokumu, banko veiklos moratoriumo kontekste yra ultima ratio ir tik viena iš daugelio įmanomų banko veiklos moratoriumo pabaigos alternatyvų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad banko veiklos moratoriumas nėra savarankiška banko bankroto bylos stadija. Tai yra atskira banko veiklos stadija, kuri negali būti prilyginta banko nemokumo paskelbimui ir pripažinta automatiškai lemiančia banko bankrotą. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo išvada, kad banko veiklos moratoriumas yra specifinė stadija banko bankroto procedūroje, yra nepagrįsta.

Dėl teisės akto, taikomo nustatant jurisdikciją nagrinėti ginčo reikalavimą

Teismų praktika dėl Reglamento Nr. 1346/2000 ir Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sričių atskyrimo šiuo metu yra suformuota (žr. ESTT 2015 m. birželio 11 d. sprendimą Nortel, C-649/13, ECLI:EU:C:2015:384; 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nickel & Goeldner Spedition, C-157/13, ECLI:EU:C:2014:2145; 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą F-Tex, C-213/10, ECLI:EU:C:2012:215; 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą German Graphics, C-292/08, ECLI:EU:C:2009:544; 2009 m. liepos 2 d. sprendimą SCT Industri, C-111/08, ECLI:EU:C:2009:419 ir kt.), todėl kasacinis teismas papildomai dėl jos nepasisako. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai padarė teisingas išvadas, jog nagrinėjamoje byloje netaikytinas Reglamentas Nr. 1346/2000 – banko nemokumo procesai nepatenka į šio reglamento taikymo sritį (Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė teisingas išvadas konstatuodamas, kad sprendžiant, ar pareikštas ieškinys patenka į Reglamento Nr. 44/2001, ar į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį, atsižvelgtina į ESTT jurisprudencijoje išdėstytus civilinės ir komercinės bylos bei reikalavimo, susijusio su bankroto procesu, atskyrimo kriterijus.Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. vadovaujantis Europos Sąjungos teise ir ESTT suformuluotais minėtų dviejų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014).Tačiau šioje byloje kasaciniam teismui nustačius, kad banko veiklos moratoriumas apskritai nėra banko bankroto proceso dalis ar stadija, o yra savarankiškas instrumentas, turintis savo paskirtį ir tikslus, kuriame Lietuvos banko kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra kraštutinė priemonė ir tik viena iš teisinių galimybių, akivaizdu, kad ieškinys, grindžiamas įskaitymą moratoriumo metu draudžiančiomis teisės normomis, nėra kylantis iš bankroto ar susijęs su bankroto teisiniais santykiais, todėl jis negali patekti ir į siaurai suprantamą Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities išimtį. Todėl ginčo reikalavimas patenka į „civilinių ir komercinių“ bylų kategoriją ir šioje byloje taikomas Reglamentas Nr. 44/2001, galiojęs ginčo santykių kilimo metu. Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnyje nustatyta valstybių narių teismų pareiga pripažinti šalių sudarytus susitarimus dėl jurisdikcijos, išskyrus atvejus, kai toks susitarimas prieštarauja Reglamento Nr. 44/2001 13, 17, 21 ir 22 straipsnių nuostatoms. Nagrinėjamoje byloje šalys susitarė visus ginčus, kylančius iš 2008 m. rugsėjo 24 d. sutarties, ar su šia sutartimi, jos pakeitimais, pažeidimais, nutraukimu, teisėtumu, galiojimu arba aiškinimu susijusius ginčus spręsti Latvijos Respublikos teisme. Minėta sąlyga dėl ginčų sprendimo būdo atitinka rašytinės formos reikalavimą, įtvirtintą Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalies a punkte. Šalių teisiniai santykiai nėra susiję su draudimu, vartojimo teisiniais santykiais ar individualiomis darbo sutartimis (atitinkamai Reglamento Nr. 44/2001 13, 17 ir 21 straipsniai), taip pat nepažeidžia Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnyje nustatytų išimtinės jurisdikcijos taisyklių. Atsakovas prieštaravimą dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos pirmą kartą pareiškė 2014 m. rugpjūčio 11 d. atsiliepime į ieškinį. AB Ūkio banko ir AS „PrivatBank“ 2008 m. rugsėjo 24 d. sudarytoje sutartyje buvo aptarta, inter alia, sutarties nutraukimo, likučių patvirtinimo, tarpusavio atsiskaitymų nutraukiant sutartį, pranešimų apie sąskaitos uždarymą ir lėšų pervedimo tvarka ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudarytas susitarimas dėl teismingumo apima ginčus dėl sutarties aiškinimo, vykdymo ir nutraukimo. Įskaitymas, dėl kurio kilo ginčas, yra susijęs tiek su sutarties vykdymu, tiek su nutraukimu, todėl ieškovas dėl šio įskaitymo nuginčijimo turi kreiptis į tos valstybės, dėl kurios susitarė, teismus – į Latvijos Respublikos teismus.Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje teismingumas turėtų būti nustatomas pagal Lietuvos Respublikos, kaip bylą nagrinėjančio teismo vietos buvimo, teisę, yra pagrįsta klaidinga išvada, kad banko veiklos moratoriumas yra specifinė banko bankroto procedūros stadija, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis ieškinį palikti nenagrinėtą, atsižvelgiant į aplinkybę, kad joje padarytos išvados dėl ginčo tarptautinio teismingumo iš esmės yra teisingos, paliktina galioti.Kasatorius prašo kasacinio teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau teisėjų kolegija nenustatė poreikio tenkinti šį prašymą – kasatorius kelia klausimus, kurie iš esmės yra susiję su Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo srities atribojimo klausimais. Teismas pažymi, kad šioje byloje šių teisės aktų atribojimo klausimas tiesiogiai nekyla, be to, ESTT praktika dėl jų jau yra suformuota. Kiti kasatoriaus keliami teisės klausimai yra hipotetinio pobūdžio ir menami, todėl šis kasatoriaus prašymas atmetamas. Kiti kasatoriaus argumentai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio ginčo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, tačiau kasatorius nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl šis klausimas nespręstinas. Kasacinis teismas patyrė 18,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus atsakovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kito proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 4 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį.

Priteisti iš ieškovo BAB Ūkio banko (j. a. k. 112020136) 18,01 Eur (aštuoniolika Eur 1 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.