Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Mickevičienės ir Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 20 d., dienos metu, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Lazdijų r. sav. (duomenys neskelbtini) O. S. gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio tarpusavio konflikto metu savo šeimos narei, su kuria bendrai gyveno neįregistravę santuokos, O. S. tyčia smogė rankomis ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 30 smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių mažiausiai 6 smūgius į galvos sritį, 5 smūgius į krūtinės ląstos sritį, 2 smūgius į pilvo sritį, 17 smūgių į rankų ir kojų sritis, šiais veiksmais O. S. padarė odos nubrozdinimus dešinio smilkinkaulio speninės ataugos srityje, dešinio antakio išorinio galo srityje, kairio antakio – kaktos kairės pusės srityje, kairės akies vokų plyšio išorinio kampo srityje ir kairiame skruoste, kraujosruvas odoje ir poodyje abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, dešinio skruosto – smakro dešinės pusės srityje, kairio skruosto - kaktos kairės pusės – kairės ausies kaušelio – kairio smilkinkaulio speninės ataugos – kairės pažandės srityje, masyvią kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose kairėje momens – smilkinio – pakaušio srityje, kraujosruvą kairiajame smilkininiame raumenyje, kraujosruvą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairės momeninės smegenų skilties išgaubtajame paviršiuje; kraujosruvas odoje ir poodyje krūtinės ląstos kairėje pusėje ir pilvo kairėje pusėje, dešinės pusės nuo II iki XII imtinai šonkaulių uždarus ir atvirus į krūtinplėvės ertmę lūžimus, kairės pusės nuo III iki XI imtinai šonkaulių uždarus lūžimus, kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, stuburo lūžimą tarp krūtininių XI ir XII stuburo slankstelių, priekinių išilginių stuburo raiščių plyšimą lūžio vietoje, kraujosruvą priestuburiniuose minkštuosiuose audiniuose lūžio vietoje, kraujosruvą po nugaros smegenų krūtininės dalies dangalais lūžio vietoje; kairiosios kepenų skilties kapsulės ir audinio plyšimą ties kepenų pjautuviniu raiščiu; odos nubrozdinimus dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, dešiniame kelyje ir kairiame sėdmenyje, kraujosruvas odoje ir poodyje abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, abiejose plaštakose, kairėje alkūnėje, kairiame sėdmenyje, kairėje šlaunyje, kairiame kelyje, kairėje blauzdoje ir dešinėje pėdoje, dėl ko nukentėjusioji O. S. nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio dauginiais krūtinės ląstos kaulų lūžimais bei stuburo krūtininės dalies lūžimu, vidaus organų plyšimu, nukraujavimu į kūno ertmes ir audinius bei trauminiu šoku, mirė, tokiu būdu jis nužudė savo šeimos narį – O. S..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, prokuroras ir nukentėjusieji prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Iš nuteistojo A. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su nusikalstamos veikos juridine kvalifikacija ir tai ginčija remdamasis tuo, jog nukentėjusioji O. S. nebuvo jo šeimos narys, todėl nėra ir BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyto veiką kvalifikuojančio požymio. Apelianto nuomone, nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, nes byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusioji O. S. ir A. B. kartu gyveno apie 20 metų, neįregistravę santuokos, todėl jie buvo vienos šeimos nariai.

Lietuvos Civilinio kodekso 3.229 straipsnyje yra nustatyta kokie asmenys yra laikomi sugyventiniais. Pagal šį įstatymą - tai vyras ir moteris, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Civilinio kodekso normos reglamentuoja partnerystę tikslu nustatyti sugyventinių turtinių santykių turinį, tačiau baudžiamojoje teisėje tam, kad pripažinti šeimos nariu, pakanka nustatyti faktą, kad asmenys kurį tai laiką gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto ( 2008-06-12 redakcija ) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ apibendrindamas minėtų teisės normų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą padariusio asmens artimieji giminaičiai yra šio asmens tėvai ( įtėviai ), vaikai ( įvaikiai ), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o atitinkamą nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su šiuo asmeniu gyvenantys tėvai ( įtėviai ),vaikai ( įvaikiai ), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis, asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos ( partnerystė ), sutuoktinio tėvai.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. B. buitinio konflikto metu savo šeimos narei, su kuria bendrai gyveno neįregistravę santuokos, O. S., tyčia sudavė didelį kiekį smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir tokiu būdu ją nužudė. Teisiamajame posėdyje apeliantas iš dalies pakeitė ikiteisminio bylos tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, kad jis ir O. S. nebuvo sugyventiniai, nors pas ją namuose jis gyveno ir jai padėdavo ūkio darbuose. Kolegija nesutinka su nuteistojo A. B. skundo argumentais toje dalyje, kurioje jis neigia partnerystės santykių su nukentėjusiąja O. S. faktą.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir byloje ištirtus įrodymus įvertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas dėl nustatytų faktinių O. S. nužudymo aplinkybių, o tuo pačiu ir dėl A. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pagrįstas išsamia ištirtų įrodymų viseto analize, kolegijos nuomone, apelianto kaltė tyčia nužudžius savo šeimos narį, yra pilnai įrodyta. Prašydamas perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką į lengvesnę – BK 129 straipsnio 1 dalį, apeliantas stengiasi sušvelninti savo teisinę padėtį ir tokiu būdu išvengti teismo paskirtos griežtesnės bausmės už kvalifikuotą tyčinį nužudymą. Apeliacinio skundo argumentai dėl partnerystės santykių su O. S. nebuvimo yra paneigti byloje ištirtais įrodymais – paties A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat nukentėjusiųjų J. K., D. M., liudytojų P. P., M. K. ir Ž. L. parodymais. Pirmosios apklausos 2011-11-22 metu A. B. parodė, kad jis su O. S. kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė 21 metus, buvo nesusituokę, vaikų neturėjo, tačiau gyveno dviese kaip sugyventiniai. Tai, kad O. S. buvo jo sugyventinė, A. B. patvirtino papildomos apklausos įtariamuoju ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ( 2 t., 26-30, 44-45 b.l. ). Iš A. B. parodymų turinio yra pagrindo vertinti, jog pastarasis nebuvo abejingas O. S. poelgiams – konflikto metu A. B. priekaištavo nukentėjusiajai, kad pastaroji būdama neblaivi „vaikšto po kaimą ir laksto per žmones“ ( 2 t., 29 b.l. ), ir tokia aplinkybė papildomai įrodo, jog tarp jų buvo susiklostę šeimos nariams būdingi santykiai. O. S. vaikai – nukentėjusieji J. K. ir D. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad aplankydavo savo mamą, kuri gyveno su apeliantu apie 16-17 metų, buvo sugyventiniai, vedė bendrą ūkį. Analogiškus parodymus apie A. B. ir O. S. bendrą gyvenimą kartu davė to paties kaimo gyventojai – liudytojai P. P., M. K. ir Ž. L., kurie bendraudavo tiek su nuteistuoju, tiek ir su O. S.. Byloje nenustatyta aplinkybių dėl ko minėti nukentėjusieji ir liudytojai turėtų priežasčių apkalbėti A. B. dėl jo santykių su O. S., todėl, kolegijos nuomone, nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė yra nustatyta pagrįstai.

Kaip matyti iš A. B. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdyje ir apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis, kad jo suduoti smūgiai nukentėjusiajai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – O. S. mirtimi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, nuteistojo argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje išsamiai išanalizavęs teismas ir padarė išvadas dėl nuteistojo kaltės. Vien tai, kad apeliantas iš dalies neigia savo kaltę dėl tyčinio O. S. nužudymo, nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad A. B. tyčia smogė rankomis ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 30 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas daugybinius sužalojimus, dėl ko nukentėjusioji O. S. nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio dauginiais krūtinės ląstos kaulų lūžimais bei stuburo krūtininės dalies lūžimu, vidaus organų plyšimu, nukraujavimu į kūno ertmes ir audinius bei trauminiu šoku, mirė.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. B. pripažino, kad 2011-11-20 vakare susipyko su O. S., parbloškė ją ant grindų, laikė stipriai prispaudęs keliu ir ranka sudavė tris smūgius į veido sritį. Daugiau prieš O. S. nebesmurtavo, o vėliau vakare ją rado negyvą. Apie tai, kad sudavė kelis smūgius O. S. pasakė į svečius tą patį vakarą atėjusiam kaimynui P. P.. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje palyginęs A. B. parodymus tarpusavyje bei juos sugretinęs su kitais byloje esančiais įrodymais – teismo medicinos specialistų išvadomis, liudytojo P. P. parodymais, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo parodymų vertinimo. Teisėjų kolegija sutinka su nuosprendžio išvadomis dėl A. B. atliktų veiksmų apimties ir jo kaltės turinio.

Pirmosios apklausos įtariamuoju metu, A. B. parodė, kad negali pilnai prisiminti įvykio aplinkybių dėl savo girtumo, tačiau prisimena, kad su O. S. konfliktavo. Apklaustas įtariamuoju 2011-11-25, A. B. savo ankstesnius parodymus tikslino ir parodė, kad kilusio žodinio konflikto su O. S. metu jis panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, kuris pasireiškė tuo, kad jėga pargriovė O. S. ant grindų, kairės kojos keliu prispaudė ir kaire ranka laikydamas, dešinės rankos kumščiu sudavė jai mažiausiai tris smūgius į veido sritį. A. B. taip pat pripažino, kad tuo pat metu stipriai, visa jėga spaudė keliu nukentėjusiosios krūtinės šoną, galimai šonkaulių srityje ( 2 t., 26-30 b.l. ). Šios A. B. apklausos metu parodytos O. S. sužalojimo aplinkybės atitinka teismo medicinos specialisto išvados 2-ąjį punktą dėl nukentėjusiajai padarytų daugybinių krūtinės ląstos sužalojimų priežasties ( I t., 72-79 b.l. ). Teismo medicinos ekspertas S. Jasinskas apeliacinės instancijos teismo posėdyje davė paaiškinimus dėl 2011-11-22 specialisto išvados Nr. M 393/11 (06 ), kad krūtinės ląstos sužalojimai pagal priekines pažastines linijas netiesiogiai rodo, kad traumavimo metu buvo spaudimas. Pagal eksperto išvadą, tikėtina, kad žmogus turėjo būti gulinčioje padėtyje ir turėjo būti spaudžiama krūtinės ląsta rankomis ar užšokant, atsisėdant. A. B. parodymų partikrinimo vietoje metu pademonstravo kokiu būdu galėjo padaryti O. S. sužalojimus krūtinės srityje, nukentėjusiajai gulint ant nugaros ( 2 t., 38 b.l. ). Apelianto parodytas nukentėjusiosios sužalojimo būdas ją spaudžiant prie grindų atitinka teismo medicinos specialisto išvadas bei eksperto paaiškinimus teismo posėdyje. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. B. pakartojo savo anksčiau duotus parodymus, t.y., kad sudavė O. S. ne daugiau kaip 2-3 smūgius ranka į veidą, tačiau papildomai apklaustas įtariamuoju 2012-06-25, paneigė savo ankstesnius parodymus ir neprisipažino vartojęs smurtą nukentėjusiosios O. S. atžvilgiu ( 2 t., 52-54 b.l. ). Savo parodymų nenuoseklumą A. B. paaiškino tuo, kad ankstesnius parodymus – pas ikiteisminio tyrimo teisėją – davė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir medikamentų, todėl pasakė netiesą. Teisėjų kolegija tokius nuteistojo paaiškinimus atmeta kaip nepagrįstus, nes A. B. atžvilgiu nuo 2011 m. lapkričio 23 d. buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, o pas teisėją jis buvo apklaustas 2011 m. gruodžio 5 d., todėl pastarasis jokiu būdu negalėjo būti apsvaigęs nuo alkoholio ar medikamentų.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, nustatydamas byloje objektyvią tiesą, A. B. parodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Kolegija pilnai sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog A. B. smurtavo prieš O. S. – sudavė jai daugybinius smūgius ranka, spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tokiu būdu ją sužalojo ir dėl stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio daugybiniais krūtinės ląstos kaulų lūžimais, stuburo krūtininės dalies lūžimi, vidaus organų plyšimu, nukraujavimu į kūno ertmes ir audinius bei trauminiu šoku, O. S. mirė. Teismo medicininio tyrimo metu nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiajai padaryti mažiausiai trisdešimčia trauminių poveikių: mažiausiai šeši trauminiai poveikiai į galvos, mažiausiai penki – į krūtinės ląstos sritį, mažiausiai du – į pilvo sritį ir mažiausiai septyniolika trauminių poveikių į rankų ir kojų sritį. Teismo medicinos ekspertas S. Jasinskas apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad trisdešimt trauminių poveikių padaryti veikiant kietais, bukais daiktais, kuriais gali būti žmogaus ranka, kumštis ar koja. Netiesiogiai A. B. kaltę tyčia padarius sužalojimus O. S., nuo ko ji mirė, patvirtino liudytojas V. P., kuris panašiu metu, kai buvo padarytas nusikaltimas, lankėsi O. S. name ir bendravo su A. B.. V. P. parodė, kad matė sukruvintas A. B. rankas, o paklausus kur yra O. S., pastarasis atsakė, kad „sudavė jai į galvą ir kelis kartus įspyrė. Palyginus V. P. bei A. B. parodymus tarpusavyje, nustatyta. Kad V. P. lankėsi pas A. B. netrukus po to, kai O. S. buvo sumušta. Remdamasis V. P. parodymais ir kitais byloje ištirtais įrodymais, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad O. S. buvo sveika ir nesužalota iki konflikto su A. B., nes ją įvykio dieną kaime matė kaimynai. Iki V. P. apsilankymo, namuose buvo tik A. B. ir O. S., todėl pašaliniai asmenys negalėjo padaryti nukentėjusiai mirtį sukėlusių sužalojimų.

Nepagrįsti apelianto teiginiai apie tai, kad teismas neturėjo remtis teismo medicinos specialisto išvada, nes juose yra prieštaravimų dėl suduotų smūgių skaičiaus. Byloje yra du teismo medicinos specialisto tyrimai, tačiau pirmuoju tyrimu buvo atsakyta į klausimus dėl O. S. mirties priežasties ir jai padarytų sužalojimų pobūdžio, o antrajame tyrime buvo analizuojami medicininiai dokumentai dėl iki mirties buvusių sužalojimų ( 1 t., 94-99 b.l. ). Pirmosios išvados 11-ame punkte nurodytas sužalojimų kiekis atitinka antrosios išvados ketvirtame puslapyje išvardintus sužalojimus.

Byloje ištirtais įrodymais taip pat nustatyta, kad A. B. nusikalstama veika savo sugyventinės atžvilgiu nebuvo atsitiktinė, kadangi jis buvo linkęs vartoti prieš ją fizinį smurtą ir anksčiau, apie šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdyje davė parodymus tiek nukentėjusieji, tiek ir jų kaimynė liudytoja M. K..

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. nesutinka su priteistos atlyginti neturtinės žalos dydžiu, nors nenurodo konkrečių nesutikimo motyvų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas priteisė J. K. naudai 30000 Lt, o D. M. naudai – 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Jų naudai buvo priteista atlyginti ir nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Kolegijos nuomone, priteista atlyginti iš kaltininko neturtinė žala abiems nukentėjusiesiems nėra per didelė, nes teismas atsižvelgė į LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus ir teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose Nukentėjusieji J. K. ir D. M. palaikė artimus santykius su motina, bendravo, todėl dėl jos tyčinio nužudymo pastarieji neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus. Neturtinė žala padaryta tyčiniais A. B. veiksmais, pasekmės yra neatstatomos, nes buvo atimta žmogaus gyvybė. Neturtinės žalos dydis nėra aiškiai per didelis ir vertinant teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Kolegijos nuomone, skirdamas A. B. bausmę, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir pagrįstai nuteisė jį dvylikos metų laisvės atėmimo bausme. Paskirta bausmė yra mažesnė, nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Nuosprendyje atsižvelgta į tai, kad A. B. įvykdė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas patenkinamai.

Pasisakydama dėl paskirtos bausmės dydžio, kolegija remiasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto ( 2008-06-12 redakcija ) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime aptariamos ir įstatymu saugomos konstitucinės vertybės ir šioje dalyje konstatuota, kad nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą, siekta apsaugoti ne vien žmogaus gyvybę, jo asmens neliečiamumą, bet ir tokias konstitucines vertybes kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė bei vaikystė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, paliekant tą pačią veikos kvalifikaciją ar perkvalifikuojant padarytą nusikalstamą veiką į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.