Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-12-28 · Administracinė byla Nr. A-2586-502/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-28
Bylos Nr.
A-2586-502/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02812-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
G. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2586-502/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02812-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–6), kurį patikslino 2015 m. kovo 30 d. teismo posėdyje, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 3 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), - 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. liepos 11 d., 2013 m. rugpjūčio 29 d., 2013 m. gruodžio 19 d., 2014 m. sausio 23 d., 2014 m. kovo 20 d. ir 2014 m. balandžio 10 d. buvo etapuotas iš Kybartų pataisos namų, o 2013 m. liepos 18 d., 2013 m. rugsėjo 5 d., 2013 m. gruodžio 27 d., 2014 m. vasario 13 d., 2014 m. kovo 27 d., 2014 m. balandžio 24 d. atgal į pataisos namus. Pareiškėjas buvo etapuojamas „GAZ“ markės automobiliais, kurie yra nepatogūs, įrengtas tik vienas suolas, vasara nėra ventiliacijos, žiema šalta, šąla kojos, automobiliai perpildyti, dalį vietos automobilyje užima nuteistųjų daiktai. Konvojus neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą 2014 m. balandžio 24 d. vykstant į Kybartų pataisos namus, todėl pareiškėjas negalėjo nusišlapinti, tai jam teko padaryti į kelnes. Dėl to pareiškėjas jautėsi pažemintas, patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, diskomfortą, pablogėjo sveikata, tapo dirglus nervingas, jautė baimę aplinkai. Mano, kad tokiu būdu buvo pažeistas Konstitucijos 21 straipsnis ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 8 straipsniai. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė moralinę žalą, kurios nebūtų patyręs, jei būtų etapuojamas atitinkamu transportu ir kas 1-1,5 val. sustojant atlikti gamtinių reikalų.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad jam žala buvo padaryta ir dėl netinkamų higienos sąlygų kalint Lukiškių TI-K. Nurodė, kad kameros buvo perpildytos, laikoma po 15-16 žmonių, kamerose jautėsi drėgmė, nebuvo spintelių daiktams susidėti, dėl to patyrė didelių nepatogumų, išgyvenimų, pablogėjo sveikata.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 14-18) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvykdavo periodiškai laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2014 m. vasario 13 d. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu dėl kamerų perpildymo vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl pasitaiko atvejų, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Atsakovas atsiliepime taip pat pažymėjo, kad 2011 m. lapkričio 9 d. vakare, 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2013 m. balandžio 10 d., nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. vasario 12 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. ir nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. vasario 6 d. iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs.

Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kiekvienam kameroje gyvenančiam asmeniui skiriama atskira lova ir teisės aktuose numatytas skirti inventorius. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus finansinius ir darbo resursus. Švarą kamerose palaiko patys nuteistieji, taip pat sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Kamerose langai vedinimui yra pritaikyti ir asmenys, kurie reguliariai vedina kameras, problemų dėl pelėsio ar drėgmės kamerose neturi.

Atsakovas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų neteisėtumą, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Reikalavimui dėl žalos atlyginimo taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 36–38) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Tarnybos nėra „GAZ“ markės specialaus autotransporto asmenims konvojuoti. Pareiškėjas buvo konvojuojamas „Mersedes Benz“, „Iveco“ ir „Volkswagen“ markės automobiliais, kurie pritaikyti žmonėms vežti ir priskiriami atitikties tipui ar kategorijai N2 BAM, vadovaujantis Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų patvirtinimo“ 9.2 ir 16.14 punktų nuostatomis. Automobiliai „Volkswagen Crafter“ yra vienaukščiai mažieji autobusai pritaikyti kaliniams vežti ir priskiriami M2-CWK kategorijai. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojuoti skirtas specialusis transportas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad kiekvieną kartą specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, tiek bendras, tiek pagal atskiras kameras.

Atsakovas atsiliepime dėl galimybės pasinaudoti tualetu nurodė, kad asmenys jų prašymu į tualetą vedami pasikeitimo punktuose, kaip nustatyta Konvojavimo taisyklių 134 punkte ir apie tai daromi įrašai kelionės žiniaraštyje. Konvojaus 2014 m. balandžio 24 d. kelionės žiniaraštyje pažymėta, kad konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punkte Marijampolės pataisos namuose, duomenys apie konvojaus eigos pažeidimus konvojaus kelionės žiniaraštyje nesusiję su pareiškėju. Taip pat atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu turėjo teisę pateikti skundą žodžiu ar raštu, tačiau žiniaraščiuose pareiškėjo skundų nėra užfiksuota. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos atlyginimas negalimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 30 eurų neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų bei sąlygų, neatitinkančių higienos reikalavimų, kalint Lukiškių TI-K.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas periodiškai laikotarpiu nuo 20013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. buvo konvojuojamas automobiliais: „Volkswagen“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (19 sėdimų vietų); „Iveco“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (30 sėdimų vietų) ir „Mercedes Benz“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (30 sėdimų vietų). Pareiškėjas buvo konvojuotas 12 kartų ir automobiliuose asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų, todėl pareiškėjo teiginius dėl asmenų pervežimo perpildytuose automobiliuose laikė nepagrįstais.

Teismas taip pat nepagrįstais laikė pareiškėjo skundo teiginius dėl ventiliacijos automobiliuose nebuvimo, šalčio automobiliuose, kadangi, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nustatė, jog automobiliuose „Volkswagen“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vedinimo sistema atitinka Konvojavimo taisyklėse nustatytą normatyvą, transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus. Teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog teapavimo metu buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Pažymėjo, kad pareiškėjas minėtiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių taip patvirtinančių įrodymų, konvojavimo žiniaraščiuose nėra užfiksuota jokių pareiškėjo skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų (perpildytų automobilių, šalčio ar vedinimo).

Teismas taip pat nustatė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 134 punktą, konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant. Sustojimai pagal prašymus, arba kas 1-1,5 val., kaip nurodo pareiškėjas, Konvojavimo taisyklėse nėra numatyti, todėl negalimi. Iš konvojaus kelionės 2014 m. balandžio 24 d. žiniaraštyje esančio įrašo nustatė, kad konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punkte Marijampolės pataisos namuose, o duomenys apie konvojaus eigos pažeidimus konvojaus kelionės žiniaraštyje su pareiškėju nesusiję. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas pasikeitimo punkte būtų turėjęs nepatogumų pasinaudojant tualetu ir dėl to būtų reiškęs pretenzijas raštu ar žodžiu, 2014 m. balandžio 24 d. žiniaraštyje nėra. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl kažkokių nepatogumų konvojavimo metu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog Tarnyba ginčijamu laikotarpiu pareiškėją būtų konvojavusi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 lapkričio 9 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. ir nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. vasario 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose. Kamerose, neatitinkančiose teisės aktų reikalavimų, neužtikrinant minimalaus kameros ploto, pareiškėjas buvo laikomas 3,5 paros (2013 m. balandžio 5 d. vakare ir nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. balandžio 8 d.). Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus, teismas priėjo prie išvados, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę tam tikru laikotarpiu būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytus judėjimo laisvės, erdvės kameroje trūkumus vertino aplinkybių dėl ploto kameroje neužtikrinimo kontekste ir atskirai neanalizavo.

Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų konvojavimo sąlygų, yra nepagrįstas, kadangi nenustatyti Tarnybos neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą šioje dalyje netenkino. Pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą dėl Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam kalinimo sąlygų, kurios atitiktų teisės aktų reikalavimus, laikė pagrįstu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių sveikatos sutrikimus (pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jautė baimę aplinkai), kurie, pareiškėjo teigimu, yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinęs tai, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K teko kalėti kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, tai galėjo sukelti jam nurodytus negatyvius jausmus ir diskomforto jausmą, pripažino, kad pareiškėjui kalint perpildytose kamerose jam buvo padaryta žala neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais neužtikrinant kalinimo teisės aktų reikalavimų atitinkančiomis sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija už netinkamą kalinimą Lukiškių TI-K kamerose yra akivaizdžiai per didelė, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, įvertinęs tai, kad pareiškėjas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo patalpintas tik 3,5 paros, t. y. labai trumpą laiko tarpą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, taikė ieškinio senaties terminą.

III.

Pareiškėjas G. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo (b. l. 125-127), kad teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Teismas nepagrįstai neįskaičiavo laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. ir nuo 2014 m. vasario 6 d iki 2014 m. vasario 12 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014 m. gegužės 19 d., o byla buvo nagrinėjama žymiai vėliau, tačiau dėl to pareiškėjo kaltės nėra, kadangi skundą jis padavė laiku.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nesutinka su jo konvojavimo 2014 m. balandžio 24 d. sąlygomis, kadangi į jo prašymą sudaryti sąlygas nueiti į tualetą nebuvo atsižvelgta, dėl to jam teko šlapintis į kelnes, o konvojaus pareigūnai iš jo tyčiojosi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį, kad 2014 m. balandžio 24 d. konvojavimo metu buvo sustoję Marijampolės areštinėje, o ne Marijampolės pataisos namuose, kaip teigia atsakovas. Pareiškėjas prašė naikinti teismo sprendimą iš šioje dalyje, taip pat atsižvelgti į jo sveikatos būklę, jis serga ir vartoja daug vaistų, artimųjų neturi, kalint minėtomis sąlygomis, prarado sveikatą, todėl prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 3 000 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 145–146) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų 2013–2014 metų laikotarpiu, taip pat pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 39–63, 64–72, 73–78), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo, laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo, šildymo sistemų. Taigi atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, jog jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo skaičiaus, kuriam jos pritaikytos vežti, t. y. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas, atlikus specialaus transporto patikrą, pastabų nėra nurodyta, nuteistųjų skundų dėl konvojavimo sąlygų ar sveikatos sutrikimų neužfiksuota. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus, o kelionės žiniaraštyje 2014 m. balandžio 24 d. (b. l. 61) esantis įrašas apie konvojavimo reikalavimų pažeidimus su pareiškėjo teisių pažeidimais nėra susijęs. Šiame žiniaraštyje, be kita ko, pažymėta, kad Marijampolės policijos komisariate konvojuojamieji buvo išvesti į tualetą, šį faktą apeliaciniame skunde pripažįsta ir pats pareiškėjas. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Konvojavimo taisyklėse nėra numatyta kitokia vedimo į tualetą arba sustojimo pagal konvojuojamųjų asmenų pageidavimus tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos nueiti į tualetą, nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo dėl jo laikymo Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis taikė ieškinio senatį bei nepagrįstai neįskaičiavo laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. ir nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. vasario 12 d., kuomet pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis nei 3,6 m² kameros plotas.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas skirtingais laikotarpiais nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2014 m. vasario 13 d. (b. l. 14–18). Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2014 m. gegužės 19 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-52/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-52/2015).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. gegužės 19 d. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dalyje atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. taikė ieškinio senaties terminą ir šioje dalyje skundą atmetė.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo jį atnaujinti. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde ir apeliaciniame nurodytos aplinkybės dėl ieškinio senaties termino nelaikytinos svarbiomis CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme, todėl nagrinėjamu atveju nenustatyta ieškinio senaties termino atnaujinimo teisinių pagrindų. Kitai pareiškėjo reikalavimo daliai dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis, senaties termino netaikė ir šioje dalyje skundą tenkino iš dalies. Teismas nustatė, jog per laikotarpį, kuriam netaikomas senaties terminas, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 3,5 paros sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas G. S. 2011 m. lapkričio 9 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir 2011 m. lapkričio 11 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus, 2013 m. balandžio 5 d. atvyko ir 2013 m. balandžio 11 d. išvyko į Kybartų pataisos namus, 2014 m. vasario 6 d. atvyko ir 2014 m. vasario 13 išvyko į Kybartų pataisos namus (b. l. 14–18). Taigi laikotarpiu, kai pareiškėjas periodiškai atvykdavo į Lukiškių TI-K, iš viso 3,5 paros (2013 m. balandžio 5 d. vakare ir nuo 2013 m. balandžio 6 d. iki 2013 m. balandžio 8 d.) jis buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 5 d. vakaro iki 2013 m. balandžio 8 d., kitu laikotarpiu kameros plotas atitiko teisės aktuose nustatytą minimalaus ploto asmeniui reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. ir nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. vasario 12 d. yra nepagrįsti.

Pareiškėjas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala dėl atsakovo atstovo Lukiškių TI-K veiksmų turi būti įvertinta būtent 5 000 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, buvo laikomas tik 3,5 paros. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų sutrikdyta sveikata. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas pinigų sumos dydis (30 Eur) yra pakankamas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė