- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- 2A-3272-345/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04942-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Organika Vilnius“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Kreditų valdymo grupė“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Organika Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-11018-819/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Inalda“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Organika Vilnius“ ir trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kreditų valdymo grupė“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl sąlygų tenkinti actio Pauliana ieškinį buvimo.
Šalies argumentai
Ieškovo BUAB „Inalda“ bankroto administratorius pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2012 m. balandžio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Organika Vilnius“, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Šie reikalavimai buvo grindžiami tuo, jog ieškovo bankroto administratoriui tikrinant įmonės dokumentus buvo nustatyta, kad ieškovas būdamas nemokus perleido ginčo sandoriu atsakovui formatinio pjovimo stakles, tokiu būdu iš dalies patenkindamas jo finansinį reikalavimą, t.y. suteikdamas jam pirmenybę prieš kitus įmonės kreditorius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino tarp ieškovo ir atsakovo 2012 m. balandžio 12 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikė restituciją, pagal kurią ieškovui iš atsakovo priteisė formatinio pjovimo stakles, o iš ieškovo atsakovui - 9 200 Lt; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo įsipareigojo viršijo jo turimą turtą, kas leidžia teigti ieškovą buvus ekonomine prasme nemokiu. Ieškovo mokumo nepatvirtina aplinkybė, jog ieškovas atsakovui atlikdavo mokėjimus, kadangi su kitais įmonės kreditoriais atsiskaitoma nebūdavo. Teismas pažymėjo, jog ginčo sandoris prieštarauja sąžiningai verslo praktikai bei pažeidžia kitų ieškovo kreditorių teises, nes juo sandorio metu gautos pajamos buvo panaudotos tik atsiskaitymui su atsakovu. Atsakovo nesąžiningumą sudarant ginčo sandorį, anot teismo, patvirtina jo nesidomėjimas ieškovo turtine padėtimi, jo turto atžvilgiu taikytais areštais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Organika Vilnius“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Skunde teigiama, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo pradelsti įsipareigojimai tik nežyminiai viršijo jos turimo turto vertę. Po sandorio sudarymo ieškovas tęsė savo veiklą, taigi teismas neturėjo pagrindo išvadoms, jog įmonė buvo nemoki ir kad ji mokėjimus atliko tik apeliantui. Apeliantas paaiškino, jog ieškovui tiekė detales, reikalingas baldų gamybai, tačiau ieškovas už jas atsiskaitė tik iš dalies. Kaip apeliantas turėjo suprasti ieškovą esant nemokiu nėra aišku. Nors ieškovo turtui ir buvo taikomas areštas 6 893,82 Lt sumai, tačiau ginčo sutarties objektas – staklės, areštuotas nebuvo. Apelianto manymu jo sąžiningumą patvirtina ūkinių – komercinių santykių su ieškovu nenutraukimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Inalda“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovas pabrėžia, jog ginčo sandoris buvo sudarytas ieškovui esant nemokiam, tokiu būdu suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių prieš kitus įmonės kreditorius patenkinti savo finansinį reikalavimą. Apelianto nesąžiningumą patvirtina nepasidomėjimas, ar ieškovas turi kitų kreditorių, jog visas ieškovo turtas yra areštuotas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Nenustačius absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, šio apeliacinio proceso ribas apibrėžia patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti ieškovo ir apelianto 2012 m. balandžio 12 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana ieškinio pagrindu.
Kasacinio teismo praktikoje dėl actio Pauliana instituto taikymo išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas šiuo pagrindu pareikštus ieškinius, turi nustatyti būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. balandžio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovas apeliantui, kuriam ieškovas buvo skolingas 31 054,55 Lt, perleido nuosavybės teise formatinio pjovimo stakles WA6/2600, pastarųjų kaina (9 200 Lt) sumažinant ieškovo įsiskolinimą (b. l. 8-10). Tą pačią dieną šalys sudarė panaudos sutartį, kuria minėtas stakles apeliantas perdavė panaudos pagrindais naudotis ieškovui (b. l. 70-72). Šiais sandoriais de facto iš dalies padengtas ieškovo įsiskolinimas apeliantui. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi ieškovui dėl jo nemokumo iškėlė bankroto bylą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi per trumpą laiką po ginčo sandorio sudarymo ieškovas teismo buvo pripažintas teisiškai nemokiu remiantis ieškovo 2012 m. sausio 20 d., 2012 m. balandžio 20 d. balansais. Pagal šių balansų duomenis ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo pradelsti įsipareigojimai (314 486 Lt) viršijo visą įmonės turėtą turtą (303 056 Lt), t.y. įmonės turimo turto nebūtų pakakę padengti net ir pradelstų skolų. Akivaizdu, jog sudarydamas ginčo sandorį ieškovas buvo faktiškai nemokus, o teisinis jo nemokumo pripažinimas buvo tik laiko klausimas (dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba į teismą su pareiškimu kreipėsi 2012 m. birželio 4 d. (b. l. 14)).
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad net ir esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Pagal bylos medžiagą ieškovas nuo 2012 m. balandžio 12 d. kreditoriams, išskyrus apeliantą (b. l. 97-118), įsipareigojimų nevykdė, jo pradelsti įsipareigojimai, lyginant su buvusiais 2012 m. balandžio 20 d., iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ženkliai išaugo (b. l. 15, 17). Taigi ginčo sutartimi ieškovas savo turtinės padėties nepagerino, taip pat negavo kitos naudos, kuri pateisintų tokio sandorio, kuriuo vienam iš įmonės kreditorių buvo suteiktas prioritetas prieš kitus analogiškoje situacijoje esančius kreditorius, sudarymą. Ginčo dėl to, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti su apeliantu staklių perleidimo sutarties, nėra.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sudarydamos ginčo sandorį šalys buvo nesąžiningos. Ieškovo nesąžiningumą nagrinėjamu atveju patvirtina kitų įmonės kreditorių interesų akivaizdus pažeidimas, o apelianto – nerūpestingas bei vidutinių atsargumo standartų neatitinkantis elgesys, kai nebuvo domimasi kito sutarties kontrahento galimybėmis nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių sudaryti ginčo sandorį. Apeliantas turėjo tinkamai įvertinti, jog ieškovas pagal savo veiklos pobūdį turi ūkinių – komercinių santykių su kitais asmenimis, nuolat vėluoja vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, todėl tikėtina, kad turi finansinių sunkumų. Tą tiesiogiai turėjo patvirtinti ir faktas, jog esamą skolą ieškovas iš dalies dengė perleisdamas savo veikloje naudojamą daiktą. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl apelianto sąžiningumo nepaneigia fakto, kad apelianto elgesys pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes buvo akivaizdžiai aplaidus, kas suponuoja jį veikus nesąžiningai.
Apibendrindama išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos pagrįstai ir teisėtai sprendė šios bylos atveju esant visas sąlygas pripažinti 2012 m. balandžio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir apelianto, negaliojančia pagal actio Pauliana ieškinį. Keisti ar panaikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.