- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-13
- Bylos Nr.
- 1S-263-185/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Nukentėjusysis
- A. B.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,
uždarame teismo posėdyje išnagrinėjęs nukentėjusiosios A. B. skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-10-13 nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir I. B. stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal būsimą gyvenamą vietą – (duomenys neskelbtini), ir gydymas pratęstas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-03-17 nutartimi I. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. ir 286 str., buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-10-12, 2017-04-11 nutartimis I. B. stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęstas.
Skundžiama 2017-10-13 nutartimi apylinkės teismas tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą ir I. B. stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeitė ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal būsimą gyvenamą vietą – (duomenys neskelbtini), ir gydymą pratęsė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagrindiniai kriterijai – psichikos būklės pagerėjimas ir socialinio pavojingumo sumažėjimas byloje egzistuoja, o taip pat yra ir asmuo – P. K., kuris įsipareigoja I. B. rūpintis ir užtikrinti jo gydymosi ambulatoriškai tęstinumą, konstatavo, kad nėra pagrindo netenkinti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. B. (I. B. sesuo) prašo panaikinti apylinkės teismo nutartį ir taikyti I. B. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Nurodo, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas realiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra neteisėtas. Teismas, priimdamas sprendimą, nepakankamai įvertino I. B. psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą bei nurodydamas jo būsimą gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), neįsitikino, ar namas nurodytu adresu, kuriame gyvena P. K., yra jo nuosavybė. Teismas neišsiaiškino to, ar P. K. turi faktines galimybes užtikrinti asmens, kuriam keičiama priverčiamoji medicinos priemonė, priežiūrą ir rūpinimąsi. Teismas nutartyje visiškai nenurodė, ar P. K. gavo savo tėvų, kuriems asmeninės nuosavybės teise priklauso minimas namas, sutikimą apgyvendinti I. B. ir skirti jam atskirą kambarį, neįvertino to, kad faktiškai P. K. su tėvais negyvena ir sudaryti sąlygų I. B. ambulatoriniam stebėjimui pagal būsimą gyvenamąją vietą visiškai negalės. Teismas taip pat neįvertino to, kad išvadoje yra vidinių prieštaravimų, pvz., mąstymo nenuoseklumas ir kartu logiškumo buvimas, ligonis mandagus atsiliepdamas apie seserį ir brolį, tačiau taip pat pažymimas priekaištas dėl tariamo draudimo grįžti į namus. Išvadoje atsispindi paslėpta agresija ir neadekvatus savo būsenos ir išorinių aplinkybių vertinimas. Mano, kad teismas privalėjo atkreipti dėmesį į šiuos akivaizdžius medicininės apžiūros išvados prieštaravimus, kadangi nenuoseklus mąstymas rodo ryškius mąstymo formos sutrikimus, kurie būdingi kliedesinei simptomatikai ir yra nesuderinami su konstruojamu logiškumu bei kritika. Esant mąstymo sutrikimams liguistai interpretuojami svarbūs argumentai, ignoruojami faktai ir dėl to ligonis negali priimti teisingų sprendimų. Mąstymo sutrikimams pagal formą būdinga tai, kad jie yra atkaklūs ir ilgalaikiai, todėl neįtikėtina, kad mąstymas pakito ir tapo logišku nuo gydytojų komisijos sprendimo iki teismo posėdžio. Taip pat aprašyta ir kliedesinė interpretacija su priešiška nuostata artimiesiems (juo nesirūpina ir draudžia motinai pasiimti į namus) ir kartu ligonis reikalauja, kad artimieji jį pasiimtų į namus, o tai, anot A. B., yra paralogiškas mąstymas, kuris dar kartą patvirtina, kad per tokį trumpą laiką mąstymas negalėjo normalizuotis ir ligonio būsena tapti stabilia. Nutartyje nurodoma, kad I. B. rūpinasi tik jo motina. Tačiau pažymi, kad ligonio motina serga vėlyvąja Alzheimerio liga ir vaistams rezistentiška epilepsija, dėl šios ligos turi neįgalumą, taip pat turi ir kitų rimtų sveikatos sutrikimų, todėl akivaizdu, kad motina pasirūpinti I. B. nebuvo, nėra ir tikrai nebus pajėgi, jai pačiai reikalinga pagalba. Nurodo, kad ji nuveždavo motiną į pasimatymus su I. B., nupirkdavo jam lauktuvių, kurių jis pats paprašydavo ir, kiek leido galimybės ir ligonio psichinė būsena, realizavo savo rūpestį broliu I. B.. Kadangi iš visos šeimos motina buvo vienintelė, kuriai I. B. nerodė priešiškumo, tai buvo traktuojama, kad ligoniu rūpinasi vienintelė motina. Nurodytos aplinkybės ir yra faktiniai duomenys, paneigiantys teismo nutartyje dėstomus argumentus, kuriais teismas rėmėsi, tačiau sprendimą priėmė jų nepatikslinęs. Akivaizdu, kad teismas neturėjo pakankamos informacijos priimti teisingą sprendimą. Taip pat tos informacijos neturėjo ir I. B. draugas P. K., kuris supratęs realią situaciją atsisakė I. B. prižiūrėti (prideda jo atsisakymo kopiją) ir, nusprendęs, kad Savarankiško gyvenimo namai ir socialinio darbuotojo priežiūra yra ženkliai geresnė ir saugesnė perspektyva, apie tai informavo patį I. B.. Tai sužinojęs I. B. paskambino jai kaltindamas, esą sesuo ir brolis juo nesirūpina, specialiai paguldė motiną į ligoninę, jog ji negalėtų dalyvauti teismo posėdyje. Išsakęs šiuos kaltinimus toliau reikalavo, kad ji pasiimtų jį į savo namus, prižiūrėtų, girdytų vaistus ir atsakytų už jį ir jo gydymą. I. B. jai sakė, jog nurodė gyvensiąs P. K. tėvų namuose, o realiai planavo nuomotis butą Vilniuje arba emigruoti. Jam pasiūlius vykti gyventi į Savarankiško gyvenimo namus, jis atsakė, jog jau seniai yra sveikas bei savarankiškas ir jam jokios priežiūros nereikia. I. B. reikalavo jį pasiimti ir juo patikėti, prašė neskųsti teismo nutarties. Šie faktai tik iliustruoja akivaizdžius prieštaravimus apylinkės teismo nutartyje ir patvirtina, kad ligonio būsena nėra stabili, išlieka kliedesinė priešiška nuostata artimiesiems, ypač jai, ir kartu ligonis reikalauja, kad artimieji jį pasiimtų į savo namus, o tai yra paralogiškas mąstymas. Nėra jokios kritikos buvusiai veikai ir savo psichikos būsenai. Visiškai nepergyvena dėl padarytos skriaudos artimiesiems, santykių su seserimi ir broliu liguistais nelaiko. Išlieka ambivalentiškumas gydymo atžvilgiu – sutinka ir pasako, kad serga psichikos liga ir jis vartos vaistus, tačiau čia pat tvirtina, kad jau seniai pasveikęs, savarankiškas ir jokios priežiūros jam nereikia. Atsižvelgusi į visa tai mano, kad I. B. toliau turėtų būti gydomas stacionare, kol jo būsena stabilizuosis ir jis bus pajėgus gyventi Savarankiško gyvenimo namuose, į kuriuos turėtų būti nukreiptas po gydymo stacionare, kur jo ambulatorinio gydymo tęstinumą užtikrins socialiniai darbuotojai.
Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas.
Rokiškio rajono apylinkės teismas, įvertinęs VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą, ligoninės atstovės paaiškinimus, iš kurių žinoma, kad I. B. psichikos būklei stabiliai pagerėjus ir jo socialiniam pavojingumui sumažėjus, jis gali būti toliau gydomas ambulatoriškai bei jo gero vaikystės draugo P. K. sutikimą prižiūrėti ir rūpintis I. B., skundžiama nutartimi pakeitė I. B. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal būsimą gyvenamą vietą – (duomenys neskelbtini), ir gydymą pratęsė. Taigi matyti, kad nagrinėjamu atveju teismui priimant sprendimą pakeisti I. B. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, svarbią reikšmę turėjo P. K. sutikimas jį prižiūrėti, juo rūpintis bei užtikrinti jo gydymosi ambulatoriškai tęstinumą. Tačiau apygardos teismas gavo P. K. raštą, kuriame nurodyta, kad jis atsisako prižiūrėti I. B., nes pasitarus su ligonio artimaisiais buvo nuspręsta, jog jam būtų geriau gyventi Savarankiško gyvenimo namuose.
Pažymėtina, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti gyvybiškai svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų.
Aukštesnės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad be reikiamos priežiūros ir gydymo ligoniui, išlieka tam tikras pavojus ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Iš bylos duomenų matyti, kad I. B. šiuo metu vartoja jam skirtus vaistus ir, kaip pats teismo posėdyje teigė, juos vartosiąs ir ateityje, o jo smurto rizika pagal smurto rizikos įvertinimą (metodika HCR – 20) yra žema, tačiau iš smurto rizikos įvertinimo taip pat žinoma, kad yra buvę ankstesnių režimo pažeidimų – nevartodavo paskirtų medikamentų, o nevartojant vaistų arba juos vartojant nereguliariai, psichikos liga gali paūmėti ir smurto rizika gali didėti. Atsižvelgtina ir į tai, kad šiuo metu I. B. priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės taikomos net už tris įstatymo uždraustas su smurtu susijusias veikas, t. y. jis 2015-03-08 atvykęs pas seserį A. B., buvo agresyvus, grasino ją užmušti, o jį sulaikant, aktyviais veiksmais, stumdydamas, mosikuodamas rankomis, spardydamasis, pasipriešino policijos pareigūnams ir vieną policijos pareigūną sužalojo, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat jis 2015-01-09 sulaikytas „Maximos“ apsaugos darbuotojo už vagystę iš parduotuvės, nepakluso policijos pareigūnų teisėtiems reikalavimas vykti į policijos komisariatą ir vengdamas sulaikymo aktyviais analogiškais veiksmais priešinosi policijos pareigūnams ir suplėšė vieno pareigūno tarnybinės striukės antsiuvą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad tai ne vieninteliai jo smurto atvejai – 2013 m. jis taip pat buvo agresyvus tėvo, sesers atžvilgiu, žinoma, kad anksčiau savigynai norėjo įsigyti pistoletą. P. K. atsisakius teikti nuolatinę priežiūrą, duomenų apie kitus asmenis, kurie šiuo metu galėtų ir sutiktų prižiūrėti I. B., teismas neturi. Atsižvelgus į šias aplinkybes bei į smurto rizikos įvertinimą, kuriame nurodyta ir tai, kad psichikos liga mažina adaptacines galimybes, todėl gali kilti vidutinio lygio stresas, darytina išvada, jog tolesnis I. B. priverstinis gydymas taikant ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis šiuo metu yra negalimas, nes nesant tinkamos ligonio priežiūros, iškiltų grėsmė, kad jis gali nebevartoti arba nereguliariai vartoti vaistus, be to, gyvendamas savarankiškai jis susidurtų su stresogeniniais faktoriais, o dėl visų šių aplinkybių gali paūmėti jo psichinė liga ir padidėti smurto rizika, todėl I. B. dar reikalingas stacionarus stebėjimas, o ateityje sprendžiant klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių jam pakeitimo turėtų būti imamasi aktyvesnių veiksmų dėl ambulatorinio gydymo tęstinumo užtikrinimo, įtraukiant ne tik ligonio šeimos narius ar jo draugus, bet ir atitinkamas įstaigas (globos namus ir kt.).
Esant nurodytoms aplinkybėms Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-10-13 nutartis naikinama ir priimamas dėl skundo naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-10-13 nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – pratęsti I. B. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Nutartis neskundžiama.