Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-1416-596/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-03-09
Bylos Nr.: eI-1416-596/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04280-2016-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas: J. J., B. J.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai: Rolandas Mištautas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-1416-596/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04280-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.2.3.; 12.13.4; 55.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,

dalyvaujant pareiškėjams J. J. ir B. J., pareiškėjų atstovui advokatui Rolandui Mištautui,

atsakovės atstovei Miglei Mainionytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. J. ir B. J. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. J. kreipėsi į teismą su 2016-10-28 skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2016-03-03 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-116, kuriuo iš dalies patvirtintas 2015-11-19 patikrinimo aktas Nr. FR0680-798, nurodant pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 3 519,46 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM), apskaičiuoti 1 756,57 Eur GPM delspinigiai ir skirta 30 proc. dydžio 1 056 Eur GPM bauda; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016-06-30 sprendimą Nr. 68-167, kuriuo patvirtintas minėtas Kauno AVMI 2016-03-03 sprendimas Nr. (04.7.2)-FR0682-116; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016-10-06 sprendimą Nr. S-209 (7-169/2016) (t. 1, b. l. 80–97; 163–179). Skundui suteiktas administracinės bylos Nr. eI-1416-596/2017, 2016-11-15 teismo nutartimi pareiškėjo patikslintas skundas priimtas.

Pareiškėja B. J. kreipėsi į teismą su 2016-10-28 skundu, prašydama panaikinti: 1) Kauno AVMI 2016-03-03 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-117, kuriuo pakeistas 2015-11-19 patikrinimo aktas Nr. FR0680-799, nurodant pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 3 624,88 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM), apskaičiuoti 1 793,13 Eur GPM delspinigiai ir skirta 30 proc. dydžio 1 087 Eur GPM bauda; 2) VMI 2016-06-30 sprendimą Nr. 68-169, kuriuo patvirtintas minėtas Kauno AVMI 2016-03-03 sprendimas Nr. (04.7.2)-FR0682-117; 3) MGK 2016-10-06 sprendimą Nr. S-210 (7-168/2016) (t. 1, b. l. 1–18). Skundui suteiktas administracinės bylos Nr. eI-1417-142/2017, 2016-11-03 teismo nutartimi pareiškėjos skundas priimtas.

2017-01-18 teismo nutartimi administracinės bylos Nr. eI-1417-142/2017 ir Nr. eI-1416-596/2017 sujungtos į vieną administracinę bylą, jai suteikiant Nr. eI-1416-596/2017 (proceso Nr. 3-61-3-04280-2016-6).

Šalies argumentai

Pareiškėjai nesutinka su skundžiamų sprendimų nurodymais sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas, kurios buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjai 2010–2011 m. laikotarpiu turėjo 163 219 Lt neapmokestintų pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Taip pat pareiškėjai nesutinka automobilių pardavimo pajamas priskirti individualios veiklos pajamoms.

Paaiškina, jog patikrinimo metu pareiškėjai pajamų šaltiniams pagrįsti mokesčių administratoriui pateikė paskolų sutartis, pagal kurias iš fizinių asmenų iš viso pasiskolino 126 700 Lt: iš I. M. pagal 2010-01-15 paskolos sutartį pasiskolino 10 000 Lt, iš V. Z. pagal 2010-06-17 paskolos sutartį – 30 000 Lt, iš V. K. pagal 2010-07-01 paskolos sutartį – 9 000 Lt, iš B. K. pagal 2010-07-01 paskolos sutartį – 9 500 Lt, iš K. S. pagal 2010-08-15 paskolos sutartį – 9 000 Lt, iš R. K. pagal 2011-01-12 paskolos sutartį – 9 200 Lt, iš E. L. pagal 2011-09-20 paskolos sutartį – 50 000 Lt.

Kauno AVMI pareiškėjų iš E. L. pagal 2011-09-20 notariškai patvirtintą sutartį gautą 50 000 Lt paskolą pripažino gauta. Tačiau, įvertinusi kitų paskolos sutarčių sudarymo aplinkybes, vadovaudamasi 2004-04-13 Mokesčio administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 10 ir 69 str. nuostatomis, konstatavo, kad mokesčių administratoriui pateiktos rašytinės paskolų sutartys laikytinos tik formalią tariamų sandorių išraišką parodančiais, bet ne realiai įvykusius sandorius atspindinčiais įrodymais. Darė išvadą, kad pasirašytos sutartys yra formalios, neatitinkančios tikrovės ir surašytos pareiškėjams siekiant mokestinės naudos, todėl, vertinant 2010–2011 m. pareiškėjų pajamas bei išlaidas, į šias paskolų sutartis neatsižvelgė.

Nurodo, jog ginčas šioje situacijoje yra kilęs dėl pateiktų įrodymų vertinimo, t. y. dėl to, ar pagal pareiškėjų mokestinio patikrinimo metu pateiktas paskolos sutartis įvyko realūs pinigų perdavimai ir ar jos nebuvo surašytos siekiant mokestinės naudos. Vadovaujasi MAĮ 67 str. ir jį aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika dėl įrodinėjimo mokestiniuose ginčuose pareigos paskirstymo.

Nurodo, kad MGK netinkamai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėjai faktiškai gavo pinigus iš byloje minimų kreditorių. Šias aplinkybes, pareiškėjų nuomone, patvirtina ir tai, jog prieš MGK posėdį pareiškėjas pagal jam leidžiamas finansines galimybes grąžino skolas daliai kreditorių (2016-07-22 pavedimu paskola grąžinta V. K., 2016-07-21 – I. M.), tačiau šių aplinkybių MGK nevertino.

Pabrėžia, jog nei mokesčių administratorius, nei MGK nepateikė ir negalėjo pateikti neginčijamų, teisinę reikšmę turinčių įrodymų, kurie patvirtintų, jog kreditoriai pagal sudarytas paskolų sutartis faktiškai neperdavė pinigų pareiškėjui. Tokios išvados buvo padarytos tik pasitelkiant prielaidas, naudojant formuluotes: „sukėlė abejonių“, „kelia pagrįstų abejonių“. Pareiškėjų teigimu, tiek rašytiniai įrodymai (sutartys, kurios pasirašytos vadovaujantis įstatymuose įtvirtintu sutarties laisvės principu ir atitinkančios visus įstatymų keliamus reikalavimus, todėl neprivalo būti atlygintinos), tiek kreditorių ir pareiškėjų nuoseklūs ir konkretūs paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjai faktiškai gavo pinigus iš kreditorių. Pažymi, jog pinigai buvo pasiskolinti iš artimų žmonių, tarp kurių buvo ir yra didžiulis pasitikėjimas vienas kitu, dėl šių elementarių žmogiškų sąlygų ir nebuvo prašoma paskolas užtikrinti įkeitimu, o paskolų davėjai iš suteiktų paskolų nesiekė pasipinigauti, jų tikslas buvo pagal išgales padėti pareiškėjų šeimai. Sudaryti sandoriai (suteiktos paskolos) buvo pavieniai ir atsitiktiniai, kuriais nebuvo siekiama gauti pajamų, reikalingų pragyvenimui. Atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno AVMI patikrinimo metu patikrino, ar paskolų sutartyse nurodyti asmenys (paskolų davėjai) turėjo finansines galimybes skolinti pinigines lėšas, ir nustatė, jog šie asmenys turėjo finansines galimybes paskolinti nurodytas pinigų sumas.

Taip pat nurodo, jog Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė klaidingą piniginių lėšų likutį 2007-01-01. Kauno AVMI nurodė, jog pareiškėjai ne banke galėjo turėti ne daugiau negu 171 896 Lt piniginių lėšų likutį. Tačiau, pareiškėjų teigimu, nustatytas piniginių lėšų likutis yra nepagrįstas realiomis faktinėmis aplinkybėmis, nes buvo paskaičiuotos nepagrįstai didelės pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos. Dėl pareiškėjams neaiškių priežasčių mokesčių administratorius vadovavosi Statistikos departamento duomenimis, kurie nėra tikslūs. Pareiškėjams nesuprantama, kokiais argumentais vadovaudamasi Kauno AVMI nustatė, jog pareiškėjų šeima pragyvenimo išlaidoms išleido daugiau, negu tuo laikotarpiu buvęs minimalus mėnesinis atlyginimas. Pareiškėjų teigimu, tuo laikotarpiu jų šeima pragyvenimui išleisdavo apie 900 Lt, t. y. du minimalius mėnesinius atlyginimus, nes didžiąją dalį maisto produktų gaudavo iš savo ir tėvų ūkių. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, jog 2005–2006 m. laikotarpiu pareiškėjų šeima patyrė 17 100 Lt vartojimo išlaidų, o ne 87 374 Lt, kaip nustatė mokesčių administratorius.

Dėl tikrinamuoju laikotarpiu vykdytos neįregistruotos individualios veiklos pareiškėjai nurodo, jog Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjai pardavė 6 transporto priemones bei įsigijo 8 transporto priemones. Tikrinamojo laikotarpio pabaigoje (2011-12-31) pareiškėjų vardu buvo įregistruota 11 transporto priemonių. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis 2002-07-02 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – ir GPMĮ) 2 str. 7 d., ją aiškinančia LVAT praktika konstatavo, kad pareiškėjų tikrintu laikotarpiu vykdyta veikla atitiko GPMĮ apibrėžtą bei LVAT pateiktą individualios veiklos sampratą.

Šalies argumentai

Pareiškėjai, vadovaudamiesi GPMĮ 2 str. 7 d. ir ją aiškinančia LVAT praktika nurodo, jog jų vykdytoje automobilių pirkimo ir pardavimo veikloje nebuvo veiklos tęstinumo, pareiškėjai iš parduotų automobilių nesiekė gauti pajamų ir juo labiau pelno, be to, didžioji dalis pardavimų buvo nuostolingi. Pareiškėjų nuomone, esminis momentas yra tas, kad visi automobiliai buvo naudojami šeimos narių, o automobiliai buvo registruojami pareiškėjų vardu, nes buvo siekiama mokėti mažesnes transporto priemonių privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmokas. Nurodo, jog visi tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjų turėti automobiliai buvo naudojami ne mažiau nei vienerius metus pareiškėjų šeimos narių, kai kurie automobiliai ir dabar yra naudojami.

Nors mokesčių administratorius ir MGK individualios veiklos vykdymą grindė tuo, kad pareiškėjai 2013 m. patikslino metines pajamų deklaracijas ir už parduotus automobilius gautas pajamas deklaravo kaip pajamas, gautas iš individualios veiklos, dėl ko, MGK vertinimu, pareiškėjai pripažįsta, jog vykdė individualią veiklą, tačiau pareiškėjai pažymi, kad, 2013 m. atlikus pareiškėjų mokestinius tyrimus, jiems buvo pasiūlyta patikslinti metines pajamų deklaracijas. Pareiškėjai, pabūgę gręsiančių baudų ir tinkamai neįvertinę ateityje galimai kilsiančių pasekmių, patikslino deklaracijas, ko pasėkoje mokesčių administratorius tokius pareiškėjų veiksmus traktuoja kaip vykdytos individualios veiklos pripažinimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovas palaikė skundus ir prašė juos tenkinti, remdamiesi juose išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktuose atsiliepimuose atsakovė VMI su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (t. 1, b. l. 183–189; t. 2, b. l. 20–27).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžioje nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu, įvertinus surinktą informaciją, nustatyta, jog pareiškėjai 2007-01-01 ne banke galėjo turėti ne daugiau kaip 171 896 Lt (63 000 Lt grynųjų piniginių lėšų likutis, deklaruotas vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje + 246 263 Lt pagal verslo liudijimą gautos pajamos ir kitos pajamos – 136 106 Lt patirtos išlaidos – 1 261 Lt pareiškėjo piniginės lėšos banke). Inspekcijos teigimu, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šeimos galimybes per 4 metus (2003–2006 m.) sutaupyti 296 500 Lt sumą, o apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio paaiškinimais, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su Kauno AVMI nustatytu pareiškėjų piniginių lėšų likučiu tikrinamojo laikotarpio pradžioje.

Vadovaudamasi Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 29 p., nustatančiu mokesčių administratoriaus teisę naudotis atitinkamais informacijos šaltiniais, atsižvelgdama į LVAT praktiką, pagal kurią LVAT sutinka su mokesčių administratoriaus naudojamais Lietuvos statistikos departamento duomenimis (LVAT 2011-09-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-928/2011; LVAT 2014-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-409/2014), daro išvadą, jog atliekamame mokestiniame patikrinime, kai vertinamos mokėtojo patirtos išlaidos, mokesčių administratorius gali pasirinkti tokį informacijos šaltinį, kuris leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą.

Dėl pareiškėjams suteiktų paskolų vertinimo nurodo, jog Kauno AVMI, išanalizavusi paskolų davėjų pateiktą informaciją apie jų pajamas bei išlaidas, nustatė, kad V. K., kuri 2010-07-01 pasirašė paskolos sutartį dėl 9 000 Lt paskolos, neturėjo finansinių galimybių paskolinti minėtos pinigų sumos. Patikrinimo metu mokesčių administratorius nenustatė, kad I. M., kuri 2010-01-15 pasirašė 10 000 Lt paskolos sutartį, B. K., kuris 2010-07-01 pasirašė 9 500 Lt paskolos sutartį, K. S., kuris 2010-08-15 pasirašė 9 000 Lt paskolos sutartį, R. K., kuri 2011-01-12 pasirašė 9 200 Lt paskolos sutartį, neturėjo finansinių galimybių paskolai suteikti bei kitoms pragyvenimo išlaidoms patirti. Tačiau Kauno AVMI nustatė, kad paskolų sandoriai sudaryti su giminystės ryšiais susijusiais asmenimis ir pažįstamais; tarp pareiškėjo ir minėtų paskolų davėjų sudaryti laisvos formos, notaro nepatvirtinti paskolų rašteliai (sutartys), kuriuose palūkanų mokėjimas, paskolų grąžinimo prievolių įvykdymo užtikrinimas (įkeitimas, garantija, laidavimas) nenumatytas; visais atvejais pinigų gavimo / perdavimo būdas – grynaisiais pinigais; paskolų davėjai nesidomėjo, kokiu tikslu pareiškėjai skolinasi pinigus, iš kokių pajamų grąžins pasiskolintas lėšas; visi paskolų davėjai paaiškinimuose (kurie buvo surašyti 2015 m.) nurodė, kad paskolos dar nėra grąžintos, pareiškėjai jas grąžins, kai galės.

Nurodo, kad didžiąją pareiškėjų 2010 m. gautų pajamų dalį sudarė pasiskolintos piniginės lėšos (67 500 Lt), tuo tarpu pareiškėjų pajamos 2010 m. sudarė 47 041 Lt, t. y. paskolos sudarė 59 proc. visų 2010 m. gautų pajamų. Pareiškėjų išlaidos 2010 m. sudarė 280 926 Lt (nekilnojamojo turto, automobilių įsigijimo, pareiškėjų nurodytos vartojimo ir draudimo išlaidos), t. y. buvo 6 kartus didesnės, nei gautos pajamos. Pareiškėjai 2010–2011 m. darbo sutarčių nebuvo sudarę, verslo liudijimų įsigiję nebuvo.

Pažymi, jog mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai 2007–2011 m. nedeklaravo automobilių pardavimo pajamų, daugeliu atveju automobilių pardavimo kainos buvo mažesnės, nei jų įsigijimo. Todėl daro išvadą, jog pareiškėjai galimai iš fizinių asmenų pasiskolintomis lėšomis realiai siekė padengti savo gautas ir neapskaitytas pajamas.

Teigia, kad paskolų suteikimas pareiškėjams iš esmės yra grindžiamas tik pareiškėjų bei jų artimųjų ir pažįstamų paaiškinimais bei surašytais paskolos suteikimo rašteliais (sutartimis), kurie, VMI vertimu, atsižvelgiant į LVAT suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose bei minėtų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog paskolos pareiškėjams realiai buvo suteiktos.

Pažymi, kad 2016-07-21 atliktas mokėjimo pavedimas I. M. ir 2016-07-22 atliktas mokėjimo pavedimas V. K. nepatvirtina, jog šie asmenys realiai pareiškėjui suteikė atitinkamai 10 000 Lt ir 9 000 Lt paskolas. VMI, atsižvelgdama į tai, jog V. K. nežinojo, kokiam tikslui pareiškėjas skolinosi pinigines lėšas, skolino be garantijos, nesidomėjo, kada bus atiduotos piniginės lėšos, įvertinusi, tai, kad V. K. su sutuoktiniu augina du vaikus, kurie paskolos suteikimo metu buvo nepilnamečiai, taip pat atsižvelgdama į tai, kad K. gaunamos pajamos 2003–2010 m. laikotarpiu nebuvo didelės, konstatuoja, jog V. K. pareiškėjui paskolos suteikti negalėjo. Įvertinusi I. M. paskolos suteikimo realumą, teigia, kad be kitų aplinkybių pagal Kauno AVMI pateiktą paaiškinimą nustatyta, jog nors I. M. ir skolino net dviejų dešimtmečių santaupas, tačiau nesidomėjo, kada ir iš kokių lėšų paskola bus grąžinta, taip pat klaidingai nurodė laikotarpį, kada paskola buvo suteikta. Daro išvadą, jog nustatytų aplinkybių kontekste pareiškėjo po VMI 2016-06-30 priimtų sprendimų, kuriais buvo netenkinti pareiškėjų skundai, atlikti bankiniai pavedimai negali įrodyti ir neįrodo paskolų suteikimo realumo.

Akcentuoja, jog pareiškėjų gautų lėšų, įformintų kaip paskolos, tikrasis turinys – pareiškėjų nedeklaruotos, neapmokestintos asmeninės pajamos. Paskolos įformintos ne siekiant sukurti paskolinius teisinius santykius, o tam, kad būtų formalus pagrindas pareiškėjams turėti mokestinę naudą ir tuo pačiu nemokėti GPM nuo nedeklaruotų, kitų gautų pajamų iš nenustatytų ir mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Formaliai įformindami paskolos sutartis, pareiškėjai siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos, nes paskolų pagrindu gautos pajamos, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, neapmokestinamos.

Dėl pareiškėjų vykdytos individualios veiklos nurodo, jog mokesčių administratorius kontrolės procedūrų metu nustatė, kad pareiškėjai 2007–2011 m. nedeklaravo automobilių pardavimo pajamų: pareiškėjo automobilių pardavimo pajamos 2008 m. sudarė 500 Lt, 2009 m. – 9 500 Lt, 2010 m. – 16 000 Lt, 2011 m. – 38 000 Lt; pareiškėjos – 2007 m. – 1 000 Lt, 2008 m. – 10 000 Lt, 2009 m. – 8 200 Lt, 2010 m. – 6 500 Lt, 2011 m. – 7 000 Lt. Nustatė, kad transporto priemonių (automobilių) pardavimo kainos daugeliu atvejų buvo mažesnės, nei jų įsigijimo kainos. Tikrinamuoju 2010–2011 m. laikotarpiu pareiškėjai pardavė transporto priemonių už 67 500 Lt (pareiškėjas pardavė 2 transporto priemones, pareiškėja – 4) bei įsigijo transporto priemonių už 124 236 Lt (pareiškėjas įsigijo 5 transporto priemones, pareiškėja – 3). Tikrinamojo laikotarpio pabaigoje (2011-12-31) pareiškėjų vardu buvo įregistruota 11 transporto priemonių.

Teigia, jog individualios veiklos savarankiškumo požymį apibūdina tai, kad pareiškėjai patys sprendė su savo veikla susijusius klausimus, patys dengė savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, savarankiškai susirasdavo ir nusipirkdavo automobilius, po to patys ieškojo pirkėjų ir parduodavo transporto priemones, t. y. veikė savarankiškai, niekieno neįtakojami.

Tai, kad 2010–2011 m. pareiškėjai pardavė transporto priemonių už 67 500 Lt (pareiškėjas pardavė 2, pareiškėja – 4) bei įsigijo transporto priemonių už 124 236 Lt (pareiškėjas įsigijo 5, pareiškėja – 3), taip pat tai, kad pareiškėjai tokia veikla verčiasi ne vienerius metus (ne tik tikrintu laikotarpiu), patvirtina individualios veiklos tęstinumo požymio buvimą.

Pareiškėjų už transporto priemonių pardavimą 2010 m. gautos pajamos sudarė – 22 500 Lt (47,83 proc. visų 2010 m. gautų pajamų), o 2011 m. – 45 000 Lt (40,59 proc. visų 2011 m. gautų pajamų). Daro išvadą, jog pareiškėjų siekis gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos įrodytas.

Pažymi, kad pareiškėjai 2013-05-24 pateikė patikslintas metines pajamų deklaracijas už 2008 m., 2009 m., 2010 m., 2011 m., kuriose transporto priemonių pardavimo pajamas deklaravo deklaracijos priede „Individualios veiklos pajamos“. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai skunde MGK neginčijo jų transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veikloje nustatytų individualios veiklos požymių. Šiuo aspektu pamini, kad LVAT savo praktikoje, pasisakydamas dėl tokių aplinkybių, kai keičiasi teikiamų paaiškinimų turinys, pirmenybę teikia pirminiams paaiškinimams, kurie iš esmės laikytini objektyvesniais, nes nėra įtakoti laiko ir kitų aplinkybių (LVAT 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-301/2007). VMI vertinimu, pareiškėjai tokiais savo veiksmais pripažino vykdę neįregistruotą individualią prekybos automobiliais veiklą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė teismo posėdyje su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti, remdamasi atsiliepimuose išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimų į skundus nepateikė, į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Administracinėje ir MGK bylose Nr. 7-168/2016 ir Nr. 7-169/2016 surinktais rašytiniais įrodymais, taip pat pareiškėjų, jų atstovo bei atsakovės atstovės paaiškinimais nustatyta, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjų mokestinius tyrimus už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2011-12-31 (pareiškėjo 2013-02-07 mokestinio tyrimo ataskaita Nr. AU18-17 (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 3, b. l. 1–14); pareiškėjos 2013-02-07 mokestinio tyrimo ataskaita Nr. AU18-18 (MGK byla Nr. 7-168/2016, t. 2, b. l. 140–150) inicijavo pareiškėjų mokestinius patikrinimus, patikrinant GPM už 2010–2011 m. laikotarpį.

Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius atliko pareiškėjų paskolinių ir dovanojimo sandorių su fiziniais asmenimis analizę (paėmė ir išanalizavo piniginių dovanų ir paskolų davėjų paaiškinimus dėl sandorių sudarymo motyvų ir aplinkybių, įvertino asmenų finansinius šaltinius ir galimybes piniginėms dovanoms ir paskoloms suteikti); atlikdamas pajamų ir išlaidų analizę, įvertino pareiškėjų registruotą kilnojamąjį (transporto priemonės) ir nekilnojamąjį turtą; atliko teiktų pajamų deklaracijų analizę; atliko pareiškėjų piniginių lėšų banko sąskaitose analizę; siekdamas nustatyti grynųjų pinigų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, atliko pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2009 m.; išanalizavo mokesčių administratoriaus informacinės sistemos bei pareiškėjų mokestinių tyrimų duomenis; paėmė pareiškėjų paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą, apie pareiškėjų (šeimos) apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas.

Patikrinimo metu Kauno AVMI, išanalizavusi ir įvertinusi surinktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjų 2010 m. faktiškai patirtos išlaidos (nekilnojamajam ir kilnojamajam (transporto priemonėms) turtui įsigyti; vartojimo išlaidos) 163 219 Lt viršijo jų gautas pajamas (pareiškėjo netekto darbingumo pensija; transporto priemonių pardavimo pajamos; šalpos išmoka; pareiškėjo palūkanos iš banko; pareiškėjo gauta piniginė dovana iš motinos; piniginių lėšų likutis 2010-01-01), t. y. pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo pajamas (kiekvienas po 81 610 Lt), kurių 2010 m. nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Pareiškėjai tikrintu laikotarpiu patirtoms išlaidoms pagrįsti mokesčių administratoriui pateikė su fiziniais asmenimis sudarytas paskolų sutartis. Tačiau mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų gautas pajamas, neatsižvelgė į paskolų sutartis (išskyrus paskolos sutartį, sudarytą su E. L.), nes darė išvadą, kad šios sutartys yra formalios, neatitinkančios tikrovės ir surašytos pareiškėjams siekiant mokestinės naudos (MAĮ 69 str.). Kauno AVMI mokesčio bazei nustatyti taikė MAĮ 70 str. 1 d. nuostatas ir mokėtiną GPM apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant išlaidų metodą. Taip pat vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai pateiktose patikslintose 2010 m. ir 2011 m. gyventojo pajamų deklaracijose (forma GPM308) neteisingai deklaravo parduotų transporto priemonių individualios veiklos pardavimo pajamas ir / ar leidžiamus atskaitymus. Be to, darė išvadą, jog pareiškėjai 2011 m. nedeklaravo po 371,08 Lt „menamų“ palūkanų nuo iš E. L. neatlygintinai gautos 50 000 Lt paskolos. Nustačiusi minėtus pažeidimus, Kauno AVMI 2015-11-19 patikrinimo aktu Nr. Nr. FR0680-798 apskaičiavo pareiškėjui 3 537,13 Eur GPM (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 12–25), o 2015-11-19 patikrinimo aktu Nr. FR0680-799 apskaičiavo pareiškėjai 3 624,01 Eur GPM (MGK byla Nr. 7-168/2016, t. 2, b. l. 17–30).

Pareiškėjams pateikus pastabas dėl minėtų patikrinimo aktų, Kauno AVMI 2016-03-03 sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-116 iš dalies patvirtino 2015-11-19 patikrinimo aktą Nr. FR0680-798, nurodydama pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 3 519,46 Eur GPM, apskaičiuotus 1 756,57 Eur GPM delspinigius ir skirtą 30 proc. dydžio 1 056 Eur GPM baudą (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 1, b. l. 115–141). Kauno AVMI 2016-03-03 sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-117 pakeitė 2015-11-19 patikrinimo aktą Nr. FR0680-799, nurodydama pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 3 624,88 Eur GPM, apskaičiuotus 1 793,13 Eur GPM delspinigius ir skirtą 30 proc. dydžio 1 087 Eur GPM baudą (MGK byla Nr. 7-168/2016, t. 1, b. l. 118–143).

Pareiškėjai dėl Kauno AVMI 2016-03-03 sprendimų Nr. (04.7.2)-FR0682-116 ir Nr. (04.7.2)-FR0682-117 inicijavo mokestinius ginčus, kuriuos išnagrinėjusios ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos – VMI ir MGK – savo sprendimais (pareiškėjo atžvilgiu: VMI 2016-06-30 sprendimas Nr. 68-167 (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 1, b. l. 36–42), MGK 2016-10-06 sprendimas Nr. S-209 (7-169/2016) (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 5, b. l. 105–120); pareiškėjos atžvilgiu: VMI 2016-06-30 sprendimas Nr. 68-169 (MGK byla Nr. 7-168/2016, t. 1, b. l. 36–42), MGK 2016-10-06 sprendimas Nr. S-210 (7-168/2016) (MGK byla Nr. 7-168/2016, t. 5, b. l. 123–138), palaikė vietos mokesčių administratoriaus poziciją, konstatuodamos, jog vietos mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti 3 519,46 Eur GPM, 1 756,57 Eur GPM delspinigius ir 1 056 Eur GPM baudą, o pareiškėjai – 3 624,88 Eur GPM, 1 793,13 Eur GPM delspinigius ir 1 087 Eur GPM baudą.

Byloje ginčas kilęs dėl MGK, VMI ir Kauno AVMI sprendimų, kuriais pareiškėjams apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai, ginčydami skundžiamus sprendimus, savo reikalavimus grindžia šiais esminiais argumentais:

– mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjų 2010–2011 m. laikotarpiu gautoms pajamoms nepriskyrė iš fizinių asmenų pagal paskolų sutartis gautų 76 700 Lt piniginių lėšų sumos;

– pareiškėjų šeima 2005–2006 m. patyrė 17 100 Lt vartojimo išlaidas, o ne 87 374 Lt, kaip nustatė mokesčių administratorius, todėl pareiškėjai 2007-01-01 ne banke turėjo didesnį piniginių lėšų likutį, nei nustatytas mokesčių administratoriaus (171 896 Lt);

– pareiškėjai nevykdė individualios transporto priemonių pardavimo veiklos, nes automobiliai buvo įsigyjami pareiškėjų šeimos asmeniniam naudojimui.

LVAT praktikoje ne kartą nurodyta, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirenkant elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas, bylos nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus (LVAT 2013-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-595/2013, publikuota: „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 25, 2013; LVAT 2014-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-927/2014). Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjai yra pareiškęs konkrečius ir aiškius reikalavimus, todėl administracinė byla nagrinėtina šių reikalavimų ribose.

Dėl pajamų pagal paskolos sutartis

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, jog VMI, 2012-07-24 raštu Nr. 30-7-S-6792 gavusi informaciją iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, išanalizavusi turimus duomenis apie pareiškėjus už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2011 m. ir nustačiusi galimą pareiškėjų piniginių lėšų trūkumą 2011 m. pabaigoje, 2012-08-13 išvada rekomendavo atlikti pareiškėjų mokestinius tyrimus (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 71–76).

Kauno AVMI 2013-01-21–2013-02-07 laikotarpiu atliko pareiškėjų mokestinius tyrimus už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2011-12-31. Šių tyrimų metu, mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjams tiriamuoju laikotarpiu nepakako gautų pajamų patirtoms išlaidoms padengti, t. y. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, pareiškėjams buvo duoti 2013-01-31 mokesčių administratoriaus nurodymai Nr. (04.5)-AU3-6 ir Nr. (04.5)-AU3-7 pateikti paaiškinimus apie 2007–2011 m. laikotarpio turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 3, b. l. 15; MGK byla Nr. 7-168/2016, t. 2, b. l. 153).

Pareiškėjai mokesčių administratoriui pateikė 2013-02-15 šeimos paaiškinimą, kuriame kaip pajamų šaltinius inter alia nurodė iš fizinių asmenų gautas paskolas, iš viso 126 700 Lt, ir pateikė paskolų sutartis: 2010-01-15 paskolos sutartį, pagal kurią I. M. paskolino pareiškėjui 10 000 Lt; 2010-06-17 paskolos sutartį, pagal kurią V. Z. paskolino pareiškėjui 30 000 Lt; 2010-07-01 paskolos sutartį, pagal kurią V. K. paskolino pareiškėjui 9 000 Lt; 2010-07-01 paskolos sutartį, pagal kurią B. K. paskolino pareiškėjui 9 500 Lt; 2010-08-15 paskolos sutartį, pagal kurią K. S. paskolino pareiškėjui 9 000 Lt; 2011-01-12 paskolos sutartį, pagal kurią R. K. paskolino pareiškėjui 9 200 Lt; 2011-09-20 paskolos sutartį (notarinio registro Nr. 4VJ-12321), pagal kurią pareiškėjai pasiskolino iš E. L. 50 000 Lt (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 30–32; 36–41; 50–51).

Mokesčių administratorius, siekdamas surinkti papildomą ir priešpriešinę informaciją apie minėtų paskolų suteikimo galimybes, aplinkybes ir motyvus, paėmė paaiškinimus iš K. S. (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 112–114), V. K. (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 139), B. K. (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 133–134), R. K. (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 121; 123), I. M. (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 128–130) ir E. L. (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 48–49), taip pat vertino mokesčių administratoriaus turimus ir trečiųjų šaltinių pateiktus duomenis apie paskolas pareiškėjui suteikusius asmenis bei pačių gyventojų pateiktą informaciją. Įvertinusi surinktus duomenis, Kauno AVMI, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjų su E. L. sudaryta paskolos sutartis buvo patvirtinta notaro, paskolos grąžinimą pareiškėjai užtikrino E. L. naudai įkeisdami nekilnojamąjį turtą, laikė, kad pareiškėjai realiai iš E. L. 2011 m. gavo 50 000 Lt. Vertindamas kitų fizinių asmenų pareiškėjams suteiktų paskolų realumą, mokesčių administratorius, neatsižvelgdamas į tai, jog nebuvo nustatyta, kad V. Z., K. S., B. K., I. M. ir R. K. neturėjo finansinių galimybių paskolų sutartyse nurodytoms paskolų sumoms suteikti, darė išvadą, jog pareiškėjai realiai negavo paskolų sutartyse nurodytų piniginių lėšų, paskolas įformino siekdami mokestinės naudos – padengti gautas ir neapskaitytas pajamas. Šią išvadą mokesčių administratorius grindė tuo, kad: paskolų sandoriai sudaryti su giminystės ryšiais susijusiais asmenimis ir pažįstamais; sudaryti laisvos formos, notaro nepatvirtinti paskolų rašteliai (sutartys), kuriuose palūkanų mokėjimas, paskolų grąžinimo prievolių įvykdymo užtikrinimas (įkeitimas, garantija, laidavimas) nenumatytas; pinigų gavimo / perdavimo būdas – grynaisiais pinigais; paskolų davėjai nesidomėjo, kokiu tikslu pareiškėjai skolinasi pinigus, iš kokių pajamų grąžins pasiskolintas lėšas; visi paskolų davėjai 2015 m. paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė, kad paskolos dar nėra grąžintos; pareiškėjų 2010 m. pasiskolintos piniginės lėšos sudarė 59 proc. visų jų 2010 m. gautų pajamų; pareiškėjai 2010–2011 m. darbo sutarčių nebuvo sudarę, verslo liudijimų įsigiję nebuvo; pareiškėjai 2007–2011 m. nedeklaravo automobilių pardavimo pajamų, daugeliu atveju automobilių pardavimo kainos buvo mažesnės, nei jų įsigijimo.

Pareiškėjai su šiomis mokesčių administratoriaus išvadomis nesutiko, teigdami, kad tiek rašytiniai įrodymai – sutartys, kurios pasirašytos vadovaujantis įstatymuose įtvirtintu sutarties laisvės principu ir atitinkančios visus įstatymų keliamus reikalavimus, todėl neprivalo būti atlygintinos, tiek kreditorių ir pareiškėjų nuoseklūs ir konkretūs paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjai faktiškai gavo pinigus iš kreditorių, kurie, kaip nustatė mokesčių administratorius, turėjo finansines galimybes skolinti pinigines lėšas.

Taigi ginčas šioje dalyje iš esmės keliamas dėl to, ar įrodymai, pagrindžiantys, jog pareiškėjų ginčo laikotarpiu patirtos išlaidos gali būti grindžiamos iš fizinių asmenų gautomis paskolomis, yra pakankami ir patikimi daryti tokiai išvadai.

Kaip yra išaiškinęs LVAT, mokestinėse bylose turėtina omenyje MAĮ 67 str. 1 d., pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniai bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą, išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2014-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; LVAT 2016-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016).

LVAT, aiškindamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą bylose, kai mokesčių administratorius mokestinę prievolę nustato taikydamas MAĮ 70 str. 1 d. įtvirtintą normą, yra nurodęs, kad ši norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu <...> būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007; LVAT 2012-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2491/2011).

LVAT, aiškindamas įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo gautų pajamų pripažinimo, yra nurodęs, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pavyzdžiui: mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui: įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pavyzdžiui, įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais <...>, o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas (LVAT 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007; LVAT 2015-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

LVAT, aiškindamas įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo grynaisiais pinigais gautų pajamų pripažinimo, yra pasisakęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (LVAT 2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013; LVAT 2015-12-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1305-602/2015; LVAT 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016; LVAT 2016-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016). Vien paaiškinimų (duomenų) apie pajamas teikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. MAĮ 10 str. įtvirtina turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2014-02-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-554/2014; LVAT 2016-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016).

LVAT dėl mokesčių mokėtojo civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumo yra nurodęs, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 str. nuostatas (LVAT 2011-09-09 nutartis adm. byloje Nr. A-556-3513/2011; LVAT 2015-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-110-438/2015).

Taigi apibendrinant išdėstytą, teigtina, jog mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, t. y. šaltinis turi būti ne tik realus, bet ir turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, kad lėšos realiai perduotos mokėtojui. Todėl mokesčių mokėtojas negali remtis vien tik tvirtinimu, kad pateikė atitinkamus sandorius patvirtinančias sutartis, galimai disponavo atitinkamomis pinigų sumomis, jas naudojo patirdamas atitinkamas išlaidas, jis turi realiai pagrįsti jo nurodomus piniginių lėšų šaltinius.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d., pagal kurią teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, patikrinus administracinėje byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjai nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jie realiai grynaisiais pinigais gavo (I. M., V. Z., V. K., B. K., K. S., R. K. perdavė) paskolų sutartyse nurodytas pinigų sumas.

Pareiškėjai, tvirtindami, kad realiai iš minėtų fizinių asmenų gavo ginčijamas paskolas, savo poziciją grindė paskolų sutartimis ir pačių pareiškėjų bei paskolas teikusių fizinių asmenų paaiškinimais.

Iš ginčo paskolų sutarčių matyti, kad jose yra nurodoma, jog pareiškėjui sutarčių sudarymo metu grynaisiais pinigais buvo perduotos atitinkamos piniginių lėšų sumos. Tačiau toks šių sutarčių pobūdis reiškia, kad be šių sandorių šalių paaiškinimų, šiose sutartyse iš esmės nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui.

Aptarta situacija įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme lemia, kad pareiškėjams tenka pareiga įrodyti, t. y. pareiga pateikti papildomus tiesioginius ir / ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad jie pagal minėtas paskolų sutartis realiai gavo lėšas, pavyzdžiui, atitinkamus buhalterinius, finansinius dokumentus, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjai tuo metu šias lėšas turėjo bei jas panaudojo tais tikslais, dėl kurių ėmė paskolas ir pan. Tačiau tokių įrodymų pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė.

Pareiškėjas mokesčių administratoriui teiktame 2015-10-06 paaiškinime, paprašytas nurodyti, kokiu tikslu skolinosi pinigines lėšas iš I. M., V. Z., V. K., B. K., K. S., R. K., teigė, kad 2010–2011 m. pareiškėjai pirko sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), bei sunkvežimį „Iveco“ ir šiems pirkiniams pareiškėjams trūko lėšų, todėl jas skolinosi iš minėtų asmenų (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 42).

Remiantis rašytine bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjai 2010-01-21 sutartimi (notarinio registro Nr. 19KU-62) įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 100 000 Lt, kuriuos žemės sklypo pardavėjas, prieš pasirašydamas šią sutartį, gavo iš pareiškėjo (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 3, b. l. 90–92), o 2010-07-13 sutartimi (notarinio registro Nr. 1-2265) įsigijo 2/3 pastato, esančio (duomenys neskelbtini), už 100 000 Lt, įsipareigodami šią sumą per 3 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo pervesti į nurodytą banko sąskaitą (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 3, b. l. 94–103). Transporto priemonę „Iveco“ pareiškėjas įsigijo 2011-08-26 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi už 35 000 Lt (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 3, b. l. 36).

Byloje nustatyta, jog mokesčių administratorius, įvertinęs iš banko „Swedbank“, AB, gautus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. grynaisiais pinigais įnešdavo į sąskaitą, kurios valiuta – eurai, piniginių lėšų sumas: 2010-03-08 – 5 500 Eur, 2010-05-27 – 9 500 Eur, 2010-06-22 – 5 000 Eur, 2010-07-05 – 5 000 Eur, 2010-07-13 – 4 000 Eur. Pareiškėjo aiškinimu (minėtas 2015-10-06 paaiškinimas Kauno AVMI), minėtos piniginės lėšos į sąskaitą buvo įnešamos už perkamą pastatą adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2013-01-31 paaiškinime Kauno AVMI, paprašytas nurodyti, iš kokių šaltinių 2007–2010 m. į banko sąskaitas įnešdavo grynuosius pinigus, nurodė, kad iš santaupų, kurios deklaruotos, bei mamos dovanotų piniginių lėšų (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 3, b. l. 26–29).

Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo paaiškinimas dėl ginčo paskolų gavimo ir jų panaudojimo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui įsigyti yra prieštaringas (ankstesniame paaiškinime pareiškėjas teigė, kad pastato dalis 2010-07-13 sutartimi įsigyta iš santaupų, kurios deklaruotos, bei mamos dovanotų piniginių lėšų) ir prieštarauja elementariai ekonominei logikai (paskutinės ginčo paskolos sutartys buvo sudarytos 2010-08-15 ir 2011-01-12, tuo tarpu transporto priemonė buvo įsigyta tik 2011-08-26). Pareiškėjo teiginiui dėl ginčo paskolų panaudojimo turtui įsigyti prieštarauja ir I. M. 2015-07-06 paaiškinimas mokesčių administratoriui, kuriame ji nurodė, jog pareiškėjas pasiskolintas pinigines lėšas naudos savo verslui (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 128–130).

Be to, mokesčių administratorius, įvertinęs turimus duomenis apie V. K. ir jos sutuoktinio A. K. 2003–2010 m. laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, jog V. K. neturėjo finansinių galimybių paskolai suteikti (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 92–94).

Įvertinęs turimus duomenis apie V. Z. ir jo sutuoktinę R. Z., mokesčių administratorius nustatė, kad V. Z. sutuoktinė 2005 m. pati skolinosi pinigines lėšas, įkeisdama nekilnojamąjį turtą, kuris 2007-01-31 turto arešto aktu buvo areštuotas. Taip pat buvo areštuoti visi sutuoktinių turimi automobiliai. R. Z. 2009–2010 m., o V. Z. 2004–2008 m. turėjo paskolines sąskaitas. VMI informacinių bazių duomenimis, 2008 m. sutuoktinių gautos pajamos buvo labai mažos, o apie gyventojų 2009 m. ir 2010 m. gautas pajamas duomenų nepateikta. Minėti asmenys išvykimo iš Lietuvos nėra deklaravę. Mokesčių administratoriaus pareigūnams 2013-04-10 nuvykus V. Z. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, minėto asmens rasti nepavyko, o gatvėje užkalbintas kaimynas nurodė, kad V. Z. su žmona nuo rudens yra išvykę į Didžiąją Britaniją (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 147–152; 159).

Įvertinus byloje esančių paskolas suteikusių asmenų paaiškinimų turinį, matyti, kad nė vienas ginčo paskolas suteikęs fizinis asmuo nesidomėjo, kada pareiškėjai, kurie 2010–2011 m. darbo sutarčių sudarę nebuvo, individualios veiklos neįregistravę, verslo liudijimų neįsigiję, ūkininko ūkio neįregistravę, grąžins paskolas, nė viena paskola iki pareiškėjų skundų išnagrinėjimo pas centrinį mokesčių administratorių nebuvo grąžinta. Nors pareiškėjas su skundu MGK pateikė mokėjimo nurodymų kopijas, pagal kurias Š. J. 2016-07-21 pavedimu pervedė 2 896,20 Eur I. M., mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas už J. J. pagal paskolos sutartį, sudarytą 2010-01-15“ (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 1, b. l. 32), o N. J. 2016-07-22 pervedė 2 607 Eur V. K., mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskolos grąžinimas pagal paskolos sutartį, sudarytą 2010-07-01“ (MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 5, b. l. 99), tačiau, teismo vertinimu, tai yra vienintelė aplinkybė, susijusi su ginčijamomis paskolomis, ir kuri, atsižvelgiant į tai, kad šie grąžinimai įvykdyti po skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų priėmimo, kuriuose atkreiptas dėmesys į tai, kad paskolos nėra grąžintos, verčia abejoti pareiškėjų sąžiningumu ir nelaikytina pakankama šiam nagrinėjamos bylos aspekto įrodinėjimo dalykui pagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai mokestinio tyrimo, pradėto 2013-01-21, baigto 2013-02-07, metu dėl mokestinio tyrimo 2007–2011 m. laikotarpiu gautų paskolų nurodė tik iš E. L. 2011-09-20 gautą 50 000 Lt terminuotą beprocentinę paskolą (2013-02-07 mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos Nr. AU18-17 11 psl., MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 3, b. l. 6; 2013-02-07 mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos Nr. AU18-18 8 psl., MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 4, b. l. 138).

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog vien tik paprasta rašytine forma su giminaičiais sudarytų paskolų sutarčių, kaip formalių įrodymų, pateikimas mokesčių administratoriui per se negali būti pripažįstamas tinkamu realaus piniginių lėšų gavimo fakto pagrindimui. Nesant objektyvių duomenų apie realų piniginių lėšų gavimą ir disponavimą jomis, taip pat įrodymų, kad piniginės lėšos buvo panaudotos tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pasiskolintos, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai ginčo paskolų sutartimis 2010–2011 m. iš viso gavo 76 700 Lt dydžio paskolą. Teismo vertinimu, byloje esantys fizinių asmenų paaiškinimai dėl šių asmenų giminiškų ir ilgalaikių draugiškų santykių su pareiškėjais negali būti laikomi objektyviais ir pakankamais priešingai išvadai daryti. Minėtų aplinkybių, vertinant jas pareiškėjų 2008–2011 m. laikotarpiu vykdytos neregistruotos transporto priemonių prekybos individualios veiklos kontekste, konstatavimas yra ta sąlyga, kuri suteikė teisę mokesčių administratoriui, remiantis MAĮ 69 str. 1 d., vertinant ginčo laikotarpiu pareiškėjų gautas pajamas, neatsižvelgti į minėtas paskolų sutartis. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjų 2010 m. patirtos išlaidos negali būti grindžiamos 2010 m. gautomis paskolomis 67 500 Lt sumai.

Dėl vartojimo išlaidų už 2005–2006 m.

Byloje nustatyta, jog mokesčių administratorius patikrinimo metu, siekdamas ištirti, ar pareiškėjai 2007-01-01 galėjo turėti pareiškėjo 2013-01-31 paaiškinime mokesčių administratoriui nurodytą 296 500 Lt piniginių lėšų likutį, vertino 2004–2006 m. trečiųjų šaltinių ir pareiškėjų pateiktus duomenis apie gautas pajamas, pragyvenimui skirtas išlaidas ir kitą mokesčių administratoriui žinomą informaciją. Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjų vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijoje deklaruotą 63 000 Lt piniginių lėšų sumą, pareiškėjo 2004–2006 m. gautas 246 263 Lt pajamas (VMI turimos informacinės bazės duomenimis, apie pareiškėjos 2004–2006 m. gautas pajamas duomenų nepateikta), pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas 2004–2006 m. laikotarpiu apskaičiavęs, remdamasis Statistikos departamento duomenimis, ir nustatęs, jog jos sudarė 87 374 Lt, taip pat įvertinęs kitas pareiškėjų patirtas išlaidas kreditui grąžinti, palūkanoms mokėti, automobiliams įsigyti (48 732 Lt), nustatė, kad pareiškėjai 2007-01-01 ne banke galėjo turėti ne daugiau kaip 171 896 Lt (2015-11-19 patikrinimo akto Nr. FR0680-798 16–18 psl., MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 18–19; 2015-11-19 patikrinimo akto Nr. FR0680-799 15–17 psl., MGK byla Nr. 7-168/2016, t. 2, b. l. 24–25).

Pareiškėjai skunduose teismui teigė, jog jų šeima 2005–2006 m. patyrė 17 100 Lt vartojimo išlaidas, o ne 87 374 Lt, kaip nustatė mokesčių administratorius, todėl pareiškėjai 2007-01-01 ne banke turėjo didesnį piniginių lėšų likutį, nei nustatytas mokesčių administratoriaus (171 896 Lt).

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjų šeimos 87 374 Lt vartojimo išlaidos buvo apskaičiuotos ne už 2005–2006 m., kaip nurodė pareiškėjai, bet už 2004–2006 m. Pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos už 2005–2006 m., apskaičiuotos remiantis Statistikos departamento duomenimis, sudarė 62 189,60 Lt.

Pasisakant dėl pareiškėjų nesutikimo su statistinėmis vartojimo išlaidomis, pabrėžtina, jog mokesčių administratorius pareiškėjų mokesčių bazę nustatė ir mokėtiną GPM apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaudamasis MAĮ 70 str. nuostatomis. Mokesčių administratorius, turėdamas informaciją (duomenis) apie pareiškėjų šeimos išlaidas, siekdamas atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, vadovaudamasis Taisyklių nuostatomis, taikė išlaidų metodą. Taisyklių 16 p. įtvirtinta, kad tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, Taisyklių X dalyje nurodytų informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Kadangi pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė objektyvių įrodymų apie patirtas vartojimo išlaidas (kokios išlaidos patirtos maistui ir gėrimams, sveikatai, transportui, ryšiams, poilsiui ir kultūrai, turimam turtui išlaikyti, eksploatuoti ir pan.), mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, pagrįstai naudojosi Lietuvos statistikos departamento informacija apie vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį pagal gyvenamąją vietą. Pažymėtina, jog tokių įrodymų pareiškėjai nepateikė ir mokestinio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėse institucijose metu, taip pat ir teisme, nurodydami abstrakčius ir prieštaringus teiginius (nurodė, jog šeima išleisdavo apie 900 Lt per mėnesį, tuo tarpu darė išvadą, jog 2005–2006 m. patyrė 17 100 Lt išlaidų) apie patirtas mažesnes vartojimo išlaidas, nei apskaičiavo mokesčių administratorius. Teismų praktikoje laikoma, kad apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Vien faktas, jog pareiškėjai ir jų tėvai turėjo ūkius, neįrodo pareiškėjų pozicijos, kad jų šeima nepatyrė išlaidų maisto produktams. Pažymėtina ir tai, jog produkcijai, kuri užauginama ūkiuose, taip pat yra patiriamos išlaidos, pavyzdžiui, sėkloms, trąšoms, įrangai daržovėms auginti, priežiūrai, taip pat pašarams naminiams paukščiams ar gyvūnams auginti įsigyti ir pan. Akcentuotina, jog mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, turėtų ne tik nurodyti aplinkybes, kurias vertinant galima būtų pagrįstai abejoti mokesčių administratoriaus apskaičiavimų teisingumu, tačiau ir pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes. Taip pat atkreiptinas dėmesys į LVAT išaiškinimą, jog taikant MAĮ 70 str., t. y. atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais (LVAT 2010-04-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-635/2010; LVAT 2013-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų už ginčijamą laikotarpį apskaičiavimo būdas atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, o pareiškėjų skundų motyvai, jog jų šeima patyrė mažesnes vartojimo išlaidas, negali būti pripažinti pagrįstais ir įrodytais.

Dėl individualios veiklos

Mokesčių administratorius pareiškėjų patikrinimo metu, nustatęs, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1993-09-25 iki 2014-09-29 įsigijo 34 transporto priemones, pardavė – 26, tikrintu 2010–2011 m. laikotarpiu įsigijo 5 transporto priemones, pardavė – 2, pareiškėja 1996-03-27–2011-04-15 laikotarpiu įsigijo 16 transporto priemonių, pardavė – 14, tikrintu 2010–2011 m. laikotarpiu įsigijo 3 transporto priemones, pardavė – 4, darė išvadą, jog pareiškėjų vykdyta transporto priemonių pirkimo–pardavimo veikla atitiko GPMĮ apibrėžtos individualios veiklos požymius (2015-11-19 patikrinimo akto Nr. FR0680-798 3 lentelė, MGK byla Nr. 7-169/2016, t. 2, b. l. 15).

Pareiškėjai su tokia mokesčių administratoriaus pozicija nesutiko, teigdami, kad transporto priemonių pardavimo veikloje nebuvo individualiai veiklai būtino tęstinumo ir siekio gauti pajamų požymių, visi automobiliai buvo naudojami šeimos narių.

Pagal GPMĮ 2 str. 7 d. (2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tokią, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Nuo 2010-12-11 individualia veikla pripažįstama savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą; 2) savarankiška kūryba, mokslinė, profesinė, įskaitant laisvąsias profesijas, ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla (GPMĮ 2 str. 7 d. (2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1152 redakcija).

Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai yra pakankami konstatuoti, kad pareiškėjų ginčo 2010–2011 m. laikotarpiu vykdyta naudotų transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veikla laikytina individualia veikla, o gautos pajamos, pardavus 6 transporto priemones, GPMĮ taikymo prasme laikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos.

Nors pareiškėjai teigė, kad jų veikloje nėra tęstinumo požymio, tačiau, kaip yra išaiškinęs LVAT, tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (LVAT 2006-06-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006; LVAT 2006-10-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; LVAT 2009-02-19 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-66/2009; LVAT 2010-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1161/2010). Byloje nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjai įsigijo 8 transporto priemones, pardavė – 6. Šios aplinkybės, vertinant jas pareiškėjų iki ir po tikrinto laikotarpio atliktų transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veiksmų kontekste, negali būti traktuojamos kitaip, kaip pareiškėjų vykdytos transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veiklos elementai, ir leidžia konstatuoti tęstinumo požymio buvimą pareiškėjų veikloje.

Individualios veiklos versliškumo arba komerciškumo požymis reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju – jau įsigyjant transporto priemones) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos (LVAT 2006-06-16 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006; LVAT 2010-12-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1747/2010). Bylos medžiaga patvirtina, jog visi pareiškėjų sudaryti transporto priemonių pardavimo sandoriai buvo atlygintino pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad transporto priemonių pardavimo pajamos 2010–2011 m. sudarė beveik pusę visų kitų pareiškėjų gautų pajamų.

Nors pareiškėjai teigė, kad ginčo laikotarpiu įsigytos transporto priemonės buvo skirtos naudotis patiems pareiškėjams ir jų vaikams, tačiau mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjų sūnaus V. J. mokestinį tyrimą nustatė, kad jis pats 2007–2011 m. įsigijo 11 transporto priemonių (pardavė 10). VMI informacinės bazės duomenimis, pareiškėjų sūnaus Ž. J. vardu 2009–2010 m. buvo registruoti 3 lengvieji automobiliai, Š. J. vardu – 4 lengvieji automobiliai, N. J. vardu 2009–2011 m. laikotarpiu buvo įregistruoti 6 lengvieji automobiliai. Taigi šios nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų parduotos transporto priemonės buvo įgytos asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo, ir yra pagrindas konstatuoti pareiškėjų ginčo transporto priemonių pardavimo veiklos versliškumo požymį ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir panaikinti Kauno AVMI 2016-03-03 sprendimus Nr. (04.7.2)-FR0682-116 ir Nr. (04.7.2)-FR0682-117, VMI 2016-06-30 sprendimus Nr. 68-167 ir Nr. 68-169, MGK 2016-10-06 sprendimus Nr. S-209 (7-169/2016) ir Nr. S-210 (7-168/2016) nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų J. J. ir B. J. skundus atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė