- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-20
- Bylos Nr.
- 2A-393/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Dalia Vasarienė, Rimvydas Norkus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Intraforma“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Intraforma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Intraforma“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Intraforma“ pareikštu atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui ieškiniu prašė panaikinti atsakovo 2010-01-19 sprendimą Nr. 2Ap-1220 ir įpareigoti atsakovą įregistruoti žymenį „LTSR“ prekės ženklu (paraiškos Nr. 2007 2413). Nurodė, kad skundžiamu sprendimu atsakovas atsisakė registruoti prekių ženklu žymenį „LTSR“ motyvuodamas tuo, kad „LTSR“ yra buvusios valstybės trumpinys, kuris, vertinant registruojamų 16 klasės prekių ir 41 klasės paslaugų atžvilgiu, neturi jokio skiriamojo požymio, nes tik nurodo egzistavusios valstybės sutrumpintą pavadinimą, kuris laikytinas visuotinai pripažinta santrumpa. Toks žymuo negalės įgyvendinti prekių ženklo funkcijos atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Ieškovas ženklą „LTSR“ siekia naudoti prekėms ir paslaugoms, susijusioms su muziejų ir suvenyrų veikla, žymėti. „LTSR“ nėra nuolat kasdieninėje kalboje naudojamas žodis, jis naudojamas tik pakankamai siauroje srityje, kalbant apie istorinius įvykius. Šiuo ženklu pažymėtas prekes ir paslaugas vartotojai atskirtų nuo kitų asmenų prekių ir paslaugų, kadangi Lietuvoje, kurios teritorijoje ieškovas prašė suteikti apsaugą ženklui, nėra įregistruota prekių ir paslaugų su šiuo ženklu. Atsakovas neatsižvelgė į specifinį ieškovo prekių ir paslaugų pobūdį, kuris yra išimtinai susijęs su istoriniu faktu, kurį žymi ženklas, todėl ženklas laikytinas turinčiu skiriamąjį požymį. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Bendrijoje yra įregistruota ženklų („DDR Footwear“, „DDR“), sutampančių su anksčiau egzistavusių valstybių pavadinimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovo UAB „Intraforma“ ieškinį atmetė.
Teismas sprendė, kad žymuo „LTSR“ neturi jokio skiriamojo požymio, nes yra Lietuvoje visuotinai žinomas kaip anksčiau buvusios valstybės (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos) pavadinimo trumpinys, todėl šis žymuo negalės įgyvendinti prekių ženklui priskirtos funkcijos atskirti vieno asmens prekes ir paslaugas nuo kito asmens prekių ir paslaugų. Spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą teismas atsižvelgė į bendrąjį interesą pernelyg neapriboti skiriamųjų požymių neturinčių elementų prieinamumo kitiems ūkio subjektams, siūlantiems tos pačios rūšies prekes ar paslaugas kaip ir tos, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą (Europos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimas byloje C-329/02, pirmos instancijos teismo 2007 m. birželio 12 d. sprendimas byloje T-190/05). Teismas atsižvelgė į tai, kad žymuo „LTSR“ yra pareikštas registruoti spaudiniams, knygoms, žurnalams, švietimo, kultūrinei veiklai. Jis yra reikalingas kitiems ūkio subjektams, veikiantiems analogiškose srityse, informuojant visuomenę apie istorinius įvykius. Teismas, atsižvelgdamas į Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos 6 straipsnyje įtvirtintą tapataus ženklo apsaugos įvairiose šalyse nepriklausomumo principą, ieškovo nurodytas aplinkybes apie Europos Bendrijoje įregistruotus ženklus, kurie analogiški anksčiau egzistavusių valstybių pavadinimų santrumpai, nelaikė sudarančiomis pagrindą įregistruoti pareikštą žymenį. Teismo nuomone ieškovo nurodyti ženklai nėra tapatūs pareikštam registruoti žymeniui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas UAB „Intraforma“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą, pažeidė CPK 2 straipsnio ir 14 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas iš esmės atsižvelgė tik į atsakovo nurodytus argumentus ir visiškai nevertino bei išsamiai nepasisakė dėl apelianto ieškinyje nurodytų argumentų bei pateiktos teismų praktikos tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos mastu. Teismas, priimdamas sprendimą, netyrė visų reikšmingų ir svarbių bylos nagrinėjimui aplinkybių, nevertino apelianto nurodytos doktrinos, neatsižvelgė į tai, kad neišsamus nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių tyrimas gali lemti neteisingą bylos išnagrinėjimą.
2. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog žymuo neturi skiriamojo požymio. Vieno asmens prekių ar paslaugų atskyrimas nuo kito asmens prekių ar paslaugų yra viena pagrindinių prekių ženklų funkcijų, kurios įvykdymui yra svarbus prekių ženklo skiriamasis požymis. Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti absoliutūs reikalavimai prekių ženklui, kurie yra nustatyti atsižvelgiant į pagrindinę ženklo funkciją – suteikti vartotojui atitinkamu prekių ženklu pažymėtos prekės identiškumo garantiją (t. y. individualizuoti prekę), kuri leistų vartotojui neklystant atskirti vieno gamintojo prekes nuo kitų gamintojų prekių. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta, jog žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis neturi jokio skiriamojo požymio. Teismų praktikoje ženklui nėra keliamas originalumo kriterijus, kaip pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl tam tikro ženklo įregistravimo prekės ženklu – svarbiausia, jog tam tikras ženklas turėtų bent minimalų skiriamąjį požymį ir leistų identifikuoti bei nustatyti tam tikrų prekių ar paslaugų kilmę. Vien ta aplinkybė, jog žymuo yra žinomas žodis, negali būti laikoma pagrindu vertinti žymenį kaip neturintį skiriamojo požymio ar negalintį identifikuoti prekės ar paslaugos kilmės. Tiek Lietuvos Respublikos, tiek Europos Bendrijų teismų praktikoje yra pažymima, jog tai, ar žymuo turi skiriamąjį požymį, ar ne, yra vertintina iš vidutinio vartotojo pozicijų. Globaliai (bendrai) vertinant, vidutinis vartotojas turi būti protingai gerai informuotas, protingai atidus ir apdairus. Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad Lietuvos TSR valstybė nustojo egzistuoti daugiau nei prieš 20 metų, todėl bet kuris atidus ir apdairus pirkėjas ar galutinis vartotojas, susidūręs su prekėmis ar paslaugomis, pažymėtomis žymeniu, suprastų, jog šios prekės ar paslaugos nėra kildinamos iš anksčiau egzistavusios valstybės ar susijusios su subjektu ar asmeniu, susijusiu su anksčiau egzistavusia Lietuvos TSR. Be to, žymuo nėra nuolat kasdieninėje kalboje vartojamas žodis ir kiti verslo subjektai šio žymens nevartoja, Lietuvoje nėra prekių ar paslaugų žymimų šiuo žymeniu, todėl galima daryti išvadą, jog žymuo leistų atskirti apelianto gaminamas prekes bei teikiamas paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į prekes bei paslaugas, kurioms apeliantas siekia įregistruoti žymenį – prekės ar paslaugos, susijusios su muziejų ir suvenyrų veikla. Specifinis šios veiklos pobūdis taip pat yra svarbus aspektas vertinant, kaip lengvai vartotojas atskirtų žymenį nuo kitų prekių ženklų. Įvertinant tai, kad muziejų ir suvenyrų veikla yra specifinė, Lietuvoje nėra subjekto, veikiančio šioje srityje, kuris žymėtų savo paslaugas tapačiu ar panašiu į žymenį prekių ženklu, todėl vidutinis vartotojas lengvai atskirtų žymeniu pažymėtas prekes ar paslaugas nuo kitokiais prekių ženklais žymėtų prekių ar paslaugų. Pažymėtina ir tai, jog teisės doktrinoje nurodoma, kad absoliutūs atsisakymo registruoti prekės ženklą pagrindai turi būti aiškinami siaurai ir svarbiausias principas yra tas, jog ženklas turėtų būti registruojamas, nebent yra aiškus, neabejotinas (angl. unequivocal) pagrindas atsisakyti jį registruoti. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė jokio aiškaus ir akivaizdaus pagrindo, dėl kurio būtų galima atsisakyti registruoti žymenį.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog atsakovas yra ir anksčiau įregistravęs daug prekių ženklų, kurie neturi didesnio skiriamojo požymio nei žymuo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-100 „Dėl Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro nuostatų patvirtinimo“ 2006-03-27 patvirtintų Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro nuostatų 8.1 punkte įtvirtinta, kad vienas iš atsakovo uždavinių yra dalyvauti formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką pramoninės nuosavybės apsaugos srityje. Pagrindinis šio uždavinio vykdymo aspektas prekių ženklų teisinės apsaugos srityje yra atsakovo vykdoma prekių ženklų registracija. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra įpareigotas vykdyti valstybės politiką prekių ženklų teisinės apsaugos srityje, manytina, kad atsakovo vykdoma prekių ženklų registracija ir dėl to priimami sprendimai turi turėti tęstinumą, t. y. prekių ženklams taikomi kriterijai turi būti vienodi nepriklausomai nuo to, koks asmuo pareiškia prašymą įregistruoti prekių ženklą ar kada yra pareiškiamas prašymas įregistruoti prekių ženklą, tokiu būdu užtikrinant konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą bei teisėtus lūkesčius kaip konstitucinio teisinės valstybės principo elementą. Atsakovas turi užtikrinti savo vykdomos veiklos vientisumą bei užtikrinti pagrįstus ir teisėtus besikreipiančių į jį asmenų lūkesčius. Atsakovas, atsisakydamas įregistruoti žymenį, apelianto žymeniui nepagrįstai taiko kitokius kriterijus, nei taikomi įprastai atsakovo registruojamiems ženklams bei nurodoma Prekių ženklų įstatyme, tokiu būdu pažeisdamas tiek konstitucinį teisinės valstybės principą, tiek konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą. Jis yra įregistravęs ne vieną ženklą, kuris buvo naudojamas Lietuvos TSR valstybės gyvavimo laikotarpiu, taip pat ir nustojus egzistuoti Lietuvos TSR, kalbant apie tam tikrus reiškinius ar objektus egzistavusius tarybiniu laikotarpiu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žymuo laikytinas neturinčiu skiriamojo požymio. Europos Bendrijos mastu taip pat registruojami prekių ženklai, susidedantys iš anksčiau egzistavusių valstybių pavadinimų ar jų trumpinių. Teismas, nurodydamas, kad nėra pagrindo remtis kitų šalių prekės ženklus registruojančių institucijų ir teismų praktika dėl to, kad kiekvienas registravimui prekės ženklu teikiamas žymuo yra vertinamas atskirai, neatsižvelgė į tai, kad nors kitų šalių praktikoje nustatyti vertinimai yra aplinkybės, galimai neturinčios absoliučios reikšmės ginčo sprendimui, tačiau jos yra reikšmingos ir vertintinos bylos aplinkybių visumos kontekste. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys prekių ženklų registravimą bei jiems keliamus reikalavimus, įgyvendina Europos Sąjungos teisės aktus ir Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis, todėl visiškai ignoruoti kitų šalių praktiką, tiesiogiai susijusią su nagrinėjama byla, yra nepagrįsta, kadangi šiose šalyse prekių ženklai registruojami pagal tą patį, t. y. skiriamojo požymio kriterijų, kaip ir Lietuvoje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras prašo apeliacinį procesą nutraukti arba apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Pagal CPK 305 straipsnį apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime ieškovu įvardino UAB „Intraforma“, tačiau žymens „LTSR" (paraiškos Nr. 2007 2413) atžvilgiu toks pareiškėjo pakeitimas tuo metu nebuvo atliktas. Pagal Prekių ženklų įstatymo 23 straipsnį, pareiškėjas privalo pranešti Valstybiniam patentų biurui apie atitinkamus pakeitimus paraiškoje. Apeliacinio skundo padavimo datai pareiškėjo pasikeitimas paraiškoje Nr. 2007 2413 nebuvo padarytas, nes 2010-12-17 gautas pareiškėjo prašymas neatitiko Prekių ženklų registravimo taisyklių ZR/03/2004 172.1, 172.3 punktų nuostatų. Taigi minėtai datai UAB „Intraforma“ nebuvo žymens „LTSR“ (paraiškos Nr. 2007 2413) pareiškėju, todėl neturėjo jokios teisės paduoti apeliacinį skundą. 2011-01-24 pareiškėjui išsiųstame rašte nurodyti trūkumai nėra pašalinti ir iki šiol žymens pareiškėju yra UAB „WIGWAM SOLUTIONS“. Todėl, remiantis CPK 305 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 5 dalimi, apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktinas.
2. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas teisingai koncentravosi į keturių raidžių „LTSR“ kaip pagrindinio ir vienintelio elemento analizę pareikštame žymenyje ir pagrįstai konstatavo, kad pareikštą žymenį sudaro ne šiaip bet koks neturintis prasmės raidžių derinys, o visuotinai žinoma santrumpa, kurios reikšmė vartotojui yra suvokiama. Teismas tinkamai išanalizavo žymenį bei jo semantinį turinį registruojamų paslaugų atžvilgiu, kaip to reikalauja susiformavusi teismų praktika šios kategorijos bylose. Žymens skiriamasis požymis gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti žymenį taip pat įvertinus atitinkamos visuomenės požiūrį į jį. Prekės bei paslaugos, kurioms prašoma įregistruoti žymenį skirtos visiems vartotojams, tikslinė visuomenė yra paprastas pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas. Teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju galima kalbėti ir apie bendrojo intereso buvimą. Kadangi žymuo yra pareikštas registruoti spaudiniams, knygoms, žurnalams ir pan., taip pat švietimo ir kultūrinei veiklai, kitiems ūkio subjektams, veikiantiems analogiškoje veikloje, pareikštas žymuo yra reikalingas tokioms pat prekėms bei paslaugoms žymėti, kuomet visuomenė informuojama apie konkrečius istorinius faktus.
Šalies argumentai
3. Apeliantas, nurodydamas, kad pareikštas žymuo turi minimalų skiriamąjį požymį, nepaaiškino, kaip būtent jis pasireiškia šiame žymenyje. Apeliantas kaip minimalų skiriamąjį požymį nurodo tai, kad toks žymuo „LTSR“ šiuo metu nėra vartojamas kasdieninėje kalboje. Toks minimalaus skiriamojo požymio buvimo interpretavimas yra ydingas, nes minimalų skiriamąjį požymį turi turėti pats žymuo per se, jis negali pasireikšti naudojimo pagrindu. Neturintis jokio skiriamojo požymio žymuo galėtų būti pripažintinas kaip įgijęs skiriamąjį požymį naudojimo pagrindu. Tačiau šiuo atveju apeliantas teigia priešingai, kad skiriamąjį požymį suponuoja tai, kad žymuo nėra naudojamas. Veiklos, kuriai žymuo siekiamas įregistruoti, specifiškumas negali būti vertintina kaip pati savaime suteikianti skiriamąjį požymį pareikštam registruoti žymeniui. Paslaugos, kurioms žymuo registruojamas, nesuponuoja žymens skiriamojo požymio, priešingai, tai žymens paskirtis atskirti vieno asmens paslaugas nuo kitų.
4. Apelianto nurodyti Europos Bendrijoje įregistruoti ženklai nėra tapatūs pareikštam registruoti žymeniui „LTSR“, be to, Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos 6 straipsnyje įtvirtintas tapataus ženklo apsaugos įvairiose šalyse nepriklausomumo principas.
5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsisakius registruoti žymenį nebuvo užtikrinti pagrįsti ir teisėti jo lūkesčiai. Apeliantas, siekdamas įregistruoti pramoninės nuosavybės objektą, kuris neatitinka teisės aktuose numatytų reikalavimų, negali tikėtis, kad tokiam objektui bus suteiktos išimtinės teisės.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais, bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam šalių ginčui išspręsti, teisingai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismų praktikos nuostatas ir atmesdamas ieškovo ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl žymens „LTSR“ registracijos prekių ženklu.
Prekių ženklas – vienas pramoninės nuosavybės objektų, pagal įstatyme įtvirtintą apibrėžtį apibūdinamas kaip bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai (Prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 2 str. 1 d. 1 p.). Kad būtų įregistruotas ir saugomas, prekių ženklas turi atitikti įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Reikalavimai prekių ženklams (kaip atsisakymo įregistruoti prekių ženklą pagrindai) įtvirtinti PŽĮ 6 bei 7 straipsniuose. Įstatyme įtvirtinti reikalavimai prekių ženklams nėra savitiksliai, per juos užtikrinama, kad saugomas išimtinių teisių pagrindu ženklas atliktų savo kaip prekių ženklo funkciją – atskirtų vieno subjekto gaminamas prekes arba teikiamas paslaugas nuo kito subjekto gaminamų prekių arba teikiamų paslaugų (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1998 m. rugsėjo 29 d. prejudicinį nutarimą, priimtą byloje Canon Kabushiki Kaisha v. Metro-Goldwyn- Mayer Inc., bylos Nr. C-39/97; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch Incorporated v. Budejovicky Budvar N.P., bylos Nr. 3K-3-554/2000; 2000 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Saulės spektras“ v. UAB „Telemedia“, bylos Nr. 3K-3-1263/2000; 2003 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ZAO „TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P.A. SMIRNOVA“ (Rusijos Federacija) v. UDV NORTH AMERICA, Inc., bylos Nr. 3K-3-167/2003; kt.). Ženklo neatitiktis absoliutiems reikalavimas (absoliučių negaliojimo pagrindų buvimas) (PŽĮ 6 str.) reiškia, jog toks žymuo apskritai per se (kaip toks) negali būti saugomas išimtinių teisių pagrindu, nes jis neturi esminės savybės – neatlieka prekių atskyrimo funkcijos; šiuo atveju nėra aktualus prekių ženklo poveikis trečiųjų asmenų teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser –Busch Incorporated v. Budejovicky Budvar N.P., bylos Nr. 3K-3-554/2000; 2006 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Latvijos bendrovė „Latvijas Keramika A“ SIA v. Latvijos bendrovė JSC „Latvijas Balzams“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-275/2006).
Prekių ženklo funkcija atskirti prekes reiškiasi trimis pagrindiniais aspektais: prekių ženklas skirtas ir nurodo konkrečias prekes ar paslaugas pagal Tarptautinę Nicos klasifikaciją; prekių ženklas identifikuoja prekių kilmės šaltinį; prekių ženklas atskiria vieno konkretaus gamintojo prekes nuo kito gamintojo prekių. Prekių ženklo esminės savybės lemia jo vertinimo taisykles, inter alia – principinę nuostatą, kad vertinimas negali būti abstraktus, o būtinai turi būti atliekamas konkrečiai situacijai. Atliekant tokį vertinimą, turi būti atsižvelgiama į visus susijusius faktus ir aplinkybes (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje Libertel Groep BV v. Benelux-Merkenbureau, Nr. C-104/01; 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Koninklijke KPN Nederland NV v. Benelux-Merkenbureau, Nr. C-363/99; kt.). Prekių ženklo atitiktis įstatyme įtvirtintiems reikalavimams turi būti vertinama konkrečių prekių ir konkretaus gamintojo požiūriu. Tai reiškia, kad turi būti nustatinėjama tai, ar suinteresuoti vartotojai konkretaus gamintojo konkrečias prekes atskiria pagal joms žymėti naudojamą prekių ženklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo mėn. 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Liuks“ ir kt. v. atviroji AB „Farmak“, bylos Nr. 3K-3-105/2010).
Nagrinėjamoje byloje kilo teisės klausimas, kuris susijęs su vieno iš absoliučių reikalavimų prekių ženklui, įtvirtinto PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taikymu. Minėta teisės norma nustato, kad žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis neturi jokio skiriamojo požymio. Prekių ženklų registracijos taisyklėse (toliau – Taisyklės) (patvirtintos Valstybinio patentų biuro direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 3R-37) inter alia nustatyta, kad žymuo laikomas neturinčiu jokio skiriamojo požymio, jeigu toks žymuo sudarytas tik iš visuotinai pripažintų bendrinių žodžių, pavadinimų ar žymenų (114.2 p.). Pagal Taisyklių 114.2.6. punktą skiriamojo požymio neturi žymenys, jeigu toks žymuo negali atskirti vieno asmens prekių ar paslaugų nuo kito asmens prekių arba paslaugų dėl to, kad sudaryti tik iš visuotinai pripažintų bendrinių žodžių, pavadinimų ar žymenų.
Sprendžiant dėl žymens ir teisės aktuose įtvirtintų absoliučių reikalavimų prekių ženklui atitikties yra reikšmingos aplinkybės, susijusios, tiek su prekių ženklu per se (t. y. iš kokių elementų jis yra sudarytas), kokioms prekėms ar paslaugoms žymėti jis yra registruojamas, vidutiniu tų prekių ar paslaugų vartotoju, tiek su tuo, kaip šis vidutinis vartotojas suvokia tą prekių ženklą. Nagrinėjamu atveju prašomas įregistruoti prekių ženklu žymuo „LTSR“ yra išpildytas standartiniu šriftu didžiųjų raidžių junginys, skirtas 16 klasės prekėms bei 41 klasės paslaugoms. Žymuo ,,LTSR“ yra visuotinai žinomas buvusios valstybės – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos, pavadinimo trumpinys. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Žymenį vertinant registruojamų 16 klasės prekių (spaudiniai, knygos, brošiūros ir kt.) bei 41 klasės paslaugų atžvilgiu (susijusių su muziejų veikla) jis neturi jokio skiriamojo požymio, šiuo metu jis taip pat naudojamas kaip buvusios valstybės pavadinimo trumpinys, tiek oficialiuose dokumentuose, tiek istorinėje ar mokomojoje literatūroje ir kt. Todėl darytina išvada, kad toks žymuo negalės įgyvendinti prekių ženklui priskirtos funkcijos atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Be to, pareikštas žymuo yra reikalingas ir kitiems ūkio subjektams, veikiantiems analogiškoje veikloje kaip ir apeliantas, tokioms pat prekėms bei paslaugoms žymėti, kuomet visuomenė informuojama apie konkrečius istorinius faktus, todėl jis turi būti prieinamas visiems. Teismų (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl ženklo atitikties absoliutiems reikalavimams prekių ženklui, turi būti atsižvelgiama į kitų asmenų interesą, kad tam tikri ženklai (žymenys) liktų „laisvi“ ir prieinami visiems (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, priimtą byloje BioID AG v. OHIM, Nr. C-37/03; 2006 m. sausio 12 d. sprendimą, priimtą byloje Deutsche SiSi-Werke GmbH & Co. Betriebs KG v. OHIM, Nr. C-173/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Liuks“ ir kt. v. atviroji AB „Farmak“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-105/2010; kt.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas žymenį „LTSR“ kaip neturintį jokio skiriamojo požymio, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Dėl ilgalaikio vartojimo būtent kaip buvusios valstybės pavadinimo trumpinio šis žymuo neturi prekių atskyrimo savybės, neatlieka prekių skiriamosios funkcijos, todėl jis negali būti saugomas išimtinių teisių pagrindu. Apeliacinio skundo argumentai šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.
Apelianto skunde nurodyti Lietuvoje ir Europos Bendrijoje įregistruoti ženklai nėra analogiški pavyzdžiai pareikštam žymeniui „LTSR“. Be to, žymens ir teisės aktuose įtvirtintų absoliučių reikalavimų prekių ženklui atitiktis įvertinama, kiekvienu atveju atsižvelgiant į visas aplinkybes ir žymens individualias charakteristikas (Paryžiaus konvencijos 6quinqies straipsnio (C) dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch Incorporated v. Čekijos įmonė Budejovicky Budvar N.P, bylos Nr. 3K-3-969/2001). Apeliacinio skundo argumentas, kad kitose Europos Bendrijos valstybėse buvusių valstybių pavadinimų trumpiniai buvo pripažinti turinčiais skiriamąjį požymį, neturi esminės reikšmės (tik informacinę), sprendžiant ginčą Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Šveicarijos įmonė ROLEX SA v. Indonezijos įmonė P. T. Permona, bylos Nr. 3K-3-507/2009).
Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės tinkamam nagrinėjamo ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą nepakeistą.