Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-547-383/2015

Teisėja Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10585-2015-0

2015 m. liepos 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Šarkai, nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., 187 str. 1 d., ir paskirtos jam bausmes:

pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 187 str. 1 d. – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Ž. S. civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. S. priteista 450 eurų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. už tai, kad jis 2015-02-20, apie 03.27 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) namo Kaune, išdaužęs automobilio „Jaguar XJ6“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio Ž. S., dešinės pusės priekinių durelių lango stiklą ir įsibrovęs į automobilį, kėsinosi pagrobti nukentėjusiajam priklausantį turtą, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes pastebėtas nukentėjusiojo pabėgo.

Be to, A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 str. 1 d. už tai, kad jis tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, tyčia išdaužė Ž. S. priklausančio automobilio „Jaguar XJ6“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinių durelių lango stiklą, ir taip sugadino Ž. S. priklausantį 450 eurų vertės turtą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį ir apeliantui paskyrė tinkamą bausmę.

BK 41 straipsnyje nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis : 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikias; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Aptariamoje byloje, pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad A. S. padarė du nusikaltimus nuosavybei, iš kurių vienas priskiriamas apysunkiams, kitas – nesunkiems nusikaltimams, į nusikalstamų veikų padarymo savanaudiškus motyvus – siekiant neteisėtai praturtėti, į tiesioginės tyčinės kaltės formą, į tai, kad vienas nusikaltimas (vagystė) nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Teismas įvertino A. S. asmenybę, kad jis baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, nedirba, nevedęs. Atsižvelgė, kad turi mažametį vaiką. Įvertino tai, kad A. S. teisiamas aštuntą kartą, naujus tyčinius nusikaltimus padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą taip pat už tyčinius nusikaltimus, kas pagal BK 27 str. 1 d. vertinama kaip nusikaltimų recidyvas, o pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Teismas pagrįstai už numatytų nusikaltimų padarymą A. S. skyrė inkriminuojamų straipsnių sankcijose numatyta griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Taip pat teismas atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, ir paskyrė mažesnį už vidurkį bausmės dydį. Taip pat teismas įvertino, kad jis prisipažino ir jam taikė LR BK 64¹ str. nuostatas ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad paskirtoji bausmės rūšis yra parinkta tinkamai ir bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl jos švelninti nėra pagrindo.

Apeliantas nurodo kitą alternatyvų argumentą, tai jo atžvilgiu prašo taikyti LR BK 75 str. ir paskirtosios bausmės vykdymą atidėti. Šis skundo argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui – tai pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus A. S. bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą grindžia tuo, kad A. S. yra teisiamas aštuntą kartą, kad jis linkęs nepaisyti visuomenėje priimtų socialinių normų, taisyklių, linkęs sitemingai daryti nusikaltimus. Todėl teigti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant bausmės vykdymą, nėra jokio pagrindo.

Apeliantas nesutinka su civiliniu ieškinio dydžiu. Šis skundo argumentas taip pat nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusysis byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 450 eurų turtinės žalos atlyginimo (1 t., b.l. 21). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Nukentėjusysis Ž. S. paaiškino, kad šiuo nusikaltimu jam buvo padaryta 450 eurų žala, nes bandant apvogti jo automobilį ,,Jaguar“ buvo išdaužtas priekinių keleivio pusės durelių stiklas. Nors durelių stiklo įsigijimo ar jo atstatymo dokumentų nukentėjusysis teismui nepateikė, tačiau teismui nekyla abejonių, jog tokias išlaidas nukentėjusysis turės, siekiant, kad automobiliu būtų galima naudotis kaip ir iki vagystės, jų dydis neprieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, todėl civilinis ieškinys tenkintinas visiškai. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmos instancijos teismo išvada visiškai sutinka. Taip pat pažymėtina tai, kad automobilis „Jaguar“ yra priskiriamas prabangių automobilių klasei, todėl tokio automobilio stiklo pakeitimo įvertinimas 450 eurų nėra aiškiai per didelis.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti pirmos instancijos teismo nuosprendžio nuteistojo A. S. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos teikiamos nuteistajam A. S. išlaidas iki 2015-06-02 sudaro atitinkamai 28,95 Eur dydžio advokato užmokestis (t. 2 b. l. 48). BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistųjų netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo nepriteisti.