Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Gyčio Večersko, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė sūnaus T. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarties, kuria S. K. padariusiam nepakaltinamumo būsenoje, baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. , būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, o būtent, 2006 m. spalio 15 d. apie 9.00val., bute, esančiame Kaune, Vėtrungės 14-25, tyčia ne mažiau 2 kartų sudavė nukentėjusiajai R. K. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas R. K. poodinę kraujosrūvą kairiajame dilbyje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje vidiniame paviršiuje, apatinio žandikaulio dešinėje 1-2, kairėje 1-2 dantų dantinių ataugų lūžimus – t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu apeliantas T. K. prašo priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Skunde nurodoma, jog jis nesutinka su teismo skirta priverčiamąja medicinos priemone, t.y. stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismas taikydamas tokią priverčiamąją medicinos priemonę, rėmėsi vien tik teismo psichiatrijos ekspertizės aktu ir vieno iš ekspertų komisijos narių S. S. parodymais teisme. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pati nukentėjusioji R. K. teisme parodė, jog S. K. gali būti gydomas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą, kad jis po baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo buvo gydytas psichiatrijos ligoninės stacionare, jam buvo skirtas atitinkamas gydymas, išėjęs iš ligoninės jis toliau vartoja vaistus, į tai, kad jo sveikata yra akivaizdžiai pagėrėjusi. Jis nurodo, jog jis gyvena kartu su tėvu, mato jį kasdien, bendrauja su juo ir gali teigti, jog po stacionarinio gydymo tėvo sveikata pagėrėjo, jis vartoja vaistus, ir jo įsitikinimu, esant dabartinei jo sveikatos būklei jam pakaktų ambulatorinio gydymo pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

T. K. apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog S. K. būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, pagrįstai vadovavosi 2007 m. sausio 11 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte išdėstytomis išvadomis, kurias viešame teisiamajame posėdyje pavirtino psichiatras ekspertas S. S. ir kuris nurodė, jog pavojingos veikos padarymo metu S. K. sirgo psichikos liga - paranoidine šizofrenija, kuri jam diagnozuota nuo 1999 metų; S. K. veikos padarymo metu nesuprato daromų veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, to negali daryti ir dabar; S. K. būtina taikyti priverčiamąją medicinos priemonę- stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Jis ir šiuo metu yra socialiai pavojingas, jam nepakankamas ambulatorinis gydymas. Tai ekspertas teigė kategoriškai. Tokiu būdu, S. K. taikė stacionarinį stebėjimą, o ne ambulatorinį.

Taigi, pirmos instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti bei priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje keisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nėra jokio pagrindo, kadangi S. K. , remiantis psichiatro išvadomis, šiuo metu yra socialiai pavojingas, ir jam taikyti ambulatorinį gydymą yra netikslinga.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.