- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-15
- Bylos Nr.
- 2K-27/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Olegas Fedosiukas, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Nuteistasis
- K. B.
- Kategorijos
- 1.2.14.5.2Kvalifikuotas sukčiavimas (BK 182 str. 2 d.)
- 2.3.6.4.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu K. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule kitų naudai perleisto didelės vertės svetimo turto), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 16 250 Lt (130 MGL dydžio) bauda, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai įgyto didelės vertės svetimo turto), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 16 250 Lt (130 MGL dydžio) bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta 2500 Lt (20 MGL dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes iš dalies sudėjus, paskirta galutinė subendrinta bausmė 25 000 Lt (200 MGL dydžio) bauda.
K. B. pagal 300 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
To paties teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi ištaisytos rašymo klaidos, padarytos nuosprendyje, patikslinant, kad nuosprendžio aprašomosios dalies 9 puslapio 5 pastraipoje nurodoma ne kaltinamojo G., o K. B. parodymai, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje – kad K. B. pripažintas kaltu ne pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule įgyto svetimo UAB „R“ priklausančio 100 000 Lt didelės vertės turto).
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis dėl nuosprendžio patikslinimo. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl K. B. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį pakeista ir nustatyta, kad K. B. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule įgyto UAB „R“ didelės – 100 000 Lt – vertės turto).
Panaikinta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis, kuria K. B. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį jis išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, K. B. dalinio sudėjimo būdu subendrintos bausmės, paskirtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už du nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir galutinė bausmė paskirta 22 500 Lt (180 MGL dydžio) bauda.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule kitų naudai perleido didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2002 m. gegužės 10 d., turėdamas tikslą apgaule kito asmens naudai perleisti svetimą turtą, nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai buvo atleistas iš UAB „R“, t. y. nebebūdamas UAB „R“ direktorius ir neturėdamas teisės atstovauti UAB „R“ sudarant sandorius jos vardu, be bendrovės akcininko G. B., valdančio likusius 50 proc. paprastųjų vardinių akcijų, žinios, Vilniuje, Kosciuškos g. 6, 1-ajame notarų biure, pagal ankstesnius sandorius sutarties šalims žinojusiems jį kaip UAB „R“ direktorių, įgijęs jų bei notaro pasitikėjimą, neinformavęs apie atleidimą iš bendrovės ir dėl to sutarties šalims bei notarui būnant suklaidintiems, kaip tariamas UAB „R“ direktorius pasirašė bei UAB „R“ antspaudu patvirtino 2002 m. gegužės 10 d. sutartį (registro Nr. 6-1577VZ). Pagal šią sutartį K. B. perdavė S. P. 85 647,52 Lt dydžio prievoles, įsipareigojimus ir teises, nustatytas UAB „Šiaulių banko lizingas“ 2001 m. gruodžio 7 d. lizingo išperkamosios nuomos sutartimi Nr. 4248/01, dėl poilsio namelio su kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini); taip apgaule S. P. perleido teisę įgyti nuosavybę į poilsio namelį, išmokant UAB „Šiaulių banko lizingas“ 85 647,52 Lt, nors pagal minėtą lizingo sutartį UAB „R“ jau buvo sumokėjusi UAB „Šiaulių banko lizingas“ 94 813,65 Lt iš mokėtinų 170 000 Lt. Tokiu būdu K. B. apgaule kitų naudai perleido didelės vertės UAB „R“ priklausantį turtą, padarydamas šiai bendrovei 94 813,65 Lt turtinę žalą.
K. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y., turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, pateikė S. P. kopiją netikro 2002 m. gegužės 10 d. UAB „R“ akcininkų įgaliojimo Nr. 12, suteikiančio jam teisę pasirašyti visus dokumentus ir atlikti visus veiksmus, susijusius su 2002 m. gegužės 10 d. trišalės sutarties (registro Nr. 6-1577VZ) tarp UAB „R“, UAB „Šiaulių banko lizingas“ ir S. P. užbaigimu, ir taip įtikinęs S. P. turintis teisę veikti UAB „R“ vardu ir teisę priimti bendrovei priklausančias pinigines lėšas, dėl to šis būdamas suklaidintas, perdavė, o K. B. paėmė 100 000 Lt (grynųjų pinigų), skirtų UAB „R“ nuostoliams, atsiradusiems dėl 2002 m. gegužės 10 d. sutarties, padengti bei kaip įrodymą, patvirtinantį S. P. atsiskaitymą su UAB „R“, pateikė jam netikrą 2004 m. gegužės 11 d. pakvitavimą, tačiau pinigų į UAB „R“ kasą ar sąskaitą neįnešė. Taip K. B. apgaule įgijo didelės vertės 100 000 Lt UAB „R“ priklausantį turtą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Kasatoriaus manymu, byloje padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 182 straipsnis), todėl jis nuteistas nepagrįstai.
BPK pažeidimus kasatorius pirmiausia argumentuoja tuo, kad kaltinamasis aktas surašytas esmingai pažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, nes aprašant inkriminuojamą nusikalstamą veiką (dėl 94 813,65 Lt vertės svetimo turto perleidimo sudarant 2002 m. gegužės 10 d. sutartį) nenurodyta jos sudėties būtinąjį objektyvųjį požymį apibūdinanti aplinkybė – turto įgijimas savo ar kitų naudai apgaulės būdu. Pasak kasatoriaus, ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nenustatė, kad jis apgaule savo ar kito asmens naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, todėl nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už veiką, kuri nėra nusikalstama. Tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje nusikalstamais veiksmais įvardytas didelės vertės svetimo, UAB „R“ priklausančio turto perleidimas apgaule kitų naudai, tačiau baudžiamasis įstatymas nenumato tokios nusikaltimo sudėties. Kasatorius pabrėžia, kad jis apgaule nei poilsio namelio (duomenys neskelbtini), nei su juo susijusių turtinių teisių bei pareigų savo ar S. P. vardu šio naudai neįgijo, o pagal sutartį perleido išperkamosios nuomos nuomininko teises, kurios buvo ne jo, o UAB „R“.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nevertino kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams, bet ir išplėtė kaltinimo ribas, nes nuosprendyje (9 lapo pirma pastraipa) nurodė, kad jo (K. B.) veika, kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, yra apgaule savo naudai įgijimas bei kitų naudai perleidimas didelės vertės svetimo turto 2002 m. gegužės 10 d. sutartimi (registro Nr. 6-1577V2) ir 94 813,65 Lt turtinės žalos padarymas bendrovei „R“.
Kasatorius pažymi, kad savo apeliaciniame skunde nurodė minėtus pažeidimus ir pabrėžė, kad jam nebuvo pareikštas kaltinimas dėl apgaule savo naudai svetimo turto (94 813,65 Lt) įgijimo, o vėliau jo perleidimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, konstatavęs, esą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netiksliai aprašyti K. B. neteisėti veiksmai (kuriais jis neperleido turtinės teisės bei svetimo turto, o įgijo kito asmens – S. P. naudai didelės vertės turtinę teisę bei svetimą turtą) atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino jo veiksmus kaip kito asmens naudai svetimos turtinės teisės įgijimą ir padarė nepagrįstas išvadas (dėl faktinių aplinkybių), nes bylos duomenys rodo, kad iš tiesų jis (K. B.) perleido E. P. turtinę teisę pagal išperkamosios nuomos sutartį su UAB „Šiaulių banko lizingas“ ir pats neįgijo nei svetimo turto, nei turtinės teisės. Sąvokos „perleidimas“ ir „įgijimas“ turi skirtingas reikšmes, o BK 182 straipsnyje numatyta atsakomybė už apgaulingą svetimo turto ar turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimą, bet ne perleidimą. Tuo tarpu teismas nenurodė, kokiais veiksmais kasatorius įgijo svetimą turtinę teisę kito asmens naudai. Kasatoriaus manymu, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo (kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje) apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nevertino kaip BPK 219 straipsnio esminio pažeidimo. Be to, šio trūkumo (įvardyto „netikslumu“) apeliacinės instancijos teismas negalėjo ištaisyti, nes nebuvo prašymo pakeisti faktinių kaltinimo aplinkybių. Tačiau spręsdamas, buvo ar ne kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė – įgijimas kito asmens naudai didelės vertės turtinės teisės ar svetimo turto – šis teismas pažeidė bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis). Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (Senato nutarimas Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“), kad nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui, jei surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nepritarta teismų praktikai, kai tokiu atveju priimamas kitoks sprendimas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad BK 182 straipsnio 2 dalis, kvalifikuojant aptariamą nusikaltimą, taikyta netinkamai, nes nuteistojo veikoje nėra jos sudėties (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kasatorius nurodo, kad turtinę teisę, kaip įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, jis perleido S. P., kuris pagal trišalę sutartį su UAB „Šiaulių banko lizingas“ ir UAB „R“ įvykdė įsipareigojimus, t. y. su UAB „R“ visiškai atsiskaitė – sumokėjo 100 000 Lt, kad ši bendrovė nepatirtų nuostolių. Taigi dėl kasatoriaus veiksmų UAB „R“ nepatyrė žalos. Teismų sprendimuose nenurodyta, kokį turtą ar turtinę teisę S. P. naudai įgijo kasatorius, ir šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad kasatorius turėjo turtinę naudą. Piniginės lėšos buvo (tuo metu) UAB „R“ nuosavybė, šių lėšų ar kitokio bendrovės turto ar turtinių teisių kasatorius teigia neįgijęs, nes perleido (tokią teisę įgijo S. P.), o teismai ir nenurodė, kokiu būdu, kokią turtinę teisę ar turtą, sudarant trišalę sutartį, kasatoriui suteikė tariamai apgauti asmenys. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad jis (K. B.) įgijo turtą S. P. naudai, tačiau kaltinime tokia aplinkybė nebuvo nurodyta. Kasatorius nurodo, kad jis buvo bendrovės akcininkas ir veikė bendrovės, o ne S. P. interesais, todėl nuosprendyje neteisingai ir nesant įrodymų teigiama, kad jis veikė kaip privatus asmuo. Nei kaltinime, nei teismų sprendimuose nepasisakyta, kaip, remiantis CK 4.47 straipsnio nuostatomis, privatus asmuo įgijo turtinę teisę. Kasatorius nurodo, kad jam inkriminuoti 94 813,65 Lt – tai UAB „R“ įmokos UAB „Šiaulių banko lizingas“, kuriam šis turtas ir priklausė, nes pagal CK 4.37 straipsnio nuostatas nuosavybės teisė apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti ir disponuoti turtu, o UAB „R“ šiomis piniginėmis lėšomis disponuoti negalėjo. Kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nėra neteisėtos veikos – neatlygintino turto įgijimo.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis nustatant jo veikoje tiesioginę tyčią ir apgaulę. K. B. ir tvirtina, kad neturėjo tyčios apgaule S. P. naudai įgyti turtą (to nenurodyta ir kaltinime), nesiekė ko nors apgauti, nieko nesuklaidino. Pasak kasatoriaus, teismas nenurodė, kokie jo veiksmai ar neveikimas tai rodo, nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu, o bylos įrodymai minėtų nusikalstamos veikos požymių nepatvirtina. Teismai neatsižvelgė į liudytojų E. B., S. P., notarės V. Z. parodymus, taip pat paties kasatoriaus paaiškinimus. Abiejų instancijų teismai taip pat netyrė ir neįvertino aplinkybių, kad 2001–2002 m. UAB „R“ ekonominė padėtis buvo sunki, bendrovė realiai veiklos nevykdė ir neišgalėjo mokėti skolos UAB „Šiaulių banko lizingas“ (pagal išperkamosios nuomos sutartį dėl poilsio namų (duomenys neskelbtini)). Be to, G. B. bendrovės veikla nesirūpino. Dėl šių priežasčių kasatorius, vedinas gerų ketinimų, pasiūlė perleisti turtines teises ir įsipareigojimus S. P.. Tai, kad pastarasis atsiskaitė su UAB „R“ (sumokėdamas 100 000 Lt), tik patvirtina tokius jo (K. B.) ketinimus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, neteikdamas reikšmės jo motyvams ir tikslams sudarant 2002 m. gegužės 10 d. trišalę sutartį, ir nenurodydamas, kokie įrodymai paneigia ar patvirtina jo tyčią bei apgaulę, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas pripažindamas, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jo kaltė apgaule įgijus UAB „R“ priklausančius 100 000 Lt yra įrodyta. Kasatoriaus manymu, yra priešingai. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo patikėjo liudytojo A. K. (K.) parodymais, kurie prieštarauja S. P. ir jo (nuteistojo) parodymams. Teismas šių asmenų parodymų nepalygino, nekreipė dėmesio į tai, kad A. K. parodymų apie tai, kad jis pinigų neėmęs ir spaudo ant pakvitavimo nedėjęs, neatitinka S. P. parodymai, kad „antspaudą uždėjo A. K.“. Be to, A. K. nurodė, jog pinigus paėmė UAB „R“ atstovas (bet netvirtino, kad būtent kasatorius). Pagal S. P. parodymus, jam matant pinigų niekas nepaėmė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pakvitavime nenurodyta, jog pinigus gavo jis; be to, šis dokumentas negali patvirtinti teisinę reikšmę turinčio fakto (kad S. P. atsiskaitė su UAB „R“), nes pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą toks dokumentas gali būti tik kasos pajamų orderis. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad 2004 m. gegužės 11 d. kasos pajamų orderį Nr. 00021, kuriame UAB „R“ kasoje užpajamuoti 100 000 Lt, išrašė A. K., o jį pasirašė tyrimo nenustatytas asmuo. Tai, kad kasatorius prašė pinigus užpajamuoti, dar nepatvirtina jų paėmimo fakto. Priešingai, jis (K. B.) nebuvo bendrovės direktorius ir neturėjo teisės įnešti pinigų į kasą, negana to, buvo įsitikinęs, kad tai padarys A. K. Visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas traktavo iškreiptai ir tendencingai (nenaudingai kasatoriui). Be to, teismas nepasisakė dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad jo kaltė grindžiama prielaida, esą niekas kitas be kasatoriaus 100 000 Lt negalėjo paimti (pasisavinti) ir tai byloje nepaneigta. Nepagrįsta teismo išvada, kad kasatorius pateikė S. P. tikrovės neatitinkančią informaciją, jog veikia UAB „R“ akcininkų įgaliotas, todėl šis, būdamas suklaidintas, perdavė jam (K. B.) pinigus (tai, pasak kasatoriaus, paneigia paties S. P. parodymai).
Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos neginčijamais įrodymais, o nepašalintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatoriaus manymu, teismai šias nuostatas pažeidė, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus nuosprendžius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas ir kuria Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendis pakeistas, konstatuojant, kad K. B. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bet ne pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Pasak prokuroro, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo iš esmės pažeistos bendrosios bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje taisyklės, reglamentuojančios apskųstų nuosprendžių įvertinimo dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 331-332 straipsnių laikymosi.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas K. B. nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 2002 m. gegužės 10 d. apgaule perleistos teisės įgyti nuosavybę – poilsio namelį), privalėjo savo sprendimą motyvuoti, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo skundą, iš esmės apsiribojo įrodymų išdėstymu, bet nenuginčijamų argumentų ar svarių paaiškinimų dėl veikos vertinimo nepateikė. Atmesdamas apelianto teiginius ir pagrįsdamas kaltinime inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, apeliacinės instancijos teismas privalėjo ne tik konstatuoti notaro, banko atstovo bei trečiosios šalies (teisių perėmėjo S. P. ar kito akcininko G. B.) tariamą suklaidinimą, bet ir nustatyti, kokių tikslų buvo siekiama pasirašant trišalę sutartį dėl skolinių įsipareigojimų, prievolių, turtinių teisių perleidimo (pagal išperkamosios nuomos sutartį). Šiuo atveju neteisėtų veiksmų motyvo ir tikslo atskleidimas turi svarbią reikšmę veikos kvalifikavimui ją vertinant kaip sukčiavimą ar savavaldžiavimą, o galbūt – kaip patikėto turto ar turtinės teisės pasisavinimą arba iššvaistymą.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad iš nuosprendyje pateikto nusikalstamos veikos aprašymo neaišku, kodėl K. B. turėjo tikslą apgaule kitam asmeniui perleisti poilsio namelį, taip pat kodėl šis namelis įvardijamas UAB „R“ turtu, jeigu iki trišalio sandorio sudarymo jis priklausė bankui ir nebuvo įmonės nuosavybė. Kita vertus, visiškai nesuprantama, ko išvengė ar ką panaikino arba ką įgijo kaltininkas neteisėtai veikdamas.
Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimą, kaip nusikalstamą veiką, apibūdina du elementai: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo pradžia susijusi su apgaulės panaudojimu prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama tik kaip turto ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Tačiau vien suklaidinimo dėl kaltininko turimos ar siekiamos teisės į turtą nepakanka sukčiavimo sudėčiai atskleisti. Juo labiau, kai veikos padarymo metu (2002 m. gegužės 10 d.) galiojo 1961 m. Baudžiamasis kodeksas, kuriame sukčiavimo konstrukcija (1961 m. BK 274 straipsnis) buvo siauresnė – „svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule“. Todėl kyla klausimas, kokį turtą kaltininkas užvaldė ar kokią teisę ir į kokį turtą jis apgaule įgijo. Sukčiavimas apgaule įgyti svetimą turtą laikomas baigta nusikalstama veika, nustačius du momentus: 1) apgaulės panaudojimą prieš teisėtą savininką ar kitus aukščiau išvardytus asmenis ir 2) realų turto įgijimą, siekiant svetimą turtą paversti nuosavu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-575/2010).
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas apgaule laikė tai, jog kasatorius trišalės sutarties pasirašymo dieną „nutylėjo“ ir nepranešė sandorio dalyviams bei notarei aplinkybių, kad prieš 20 dienų jis neteko bendrovės „R“ vadovo pareigų, kad apie sandorio sudarymą tinkamai neinformavo kito bendrovės akcininko G. B. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto reikalavimą, privalėjo ne tik akcentuoti šį „nutylėjimo“ momentą, bet ir išsiaiškinti tokio valinio poelgio priežastis bei tikslus subjektyviąja prasme. Prokuroras pažymi, kad G. B., kaip naujasis bendrovės vadovas ir naujasis turto bei turtinių teisių valdytojas, pats dalyvavo notarų biure trišalės sutarties pasirašymo metu, tik pagal įregistruotus įstatus įmonių rejestre jis dar nebuvo patvirtintas teisėtu vadovu, o rejestro duomenys taip pat dar nebuvo pakeisti. Vadinasi, K. B. vykdė tariamas UAB „R“ vadovo teises, ketindamas užbaigti dar metų pradžioje savo, kaip įmonės direktoriaus, pradėtą darbą (anot S. P., derybos dėl lizingo perėmimo vyko vasario, kovo mėnesiais). Ar toks tariamų teisių vykdymas laikytinas sukčiavimu, o ne savavaldžiavimu arba piktnaudžiavimu patikėtomis įmonės turtinėmis teisėmis, ir ar toks veikimas laikytinas apgaulingu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, o apsiribojo kaltinime išdėstytų veiksmų konstatavimu.
Be to, abiejų instancijų teismai neaptarė senosios redakcijos Baudžiamojo kodekso normų konkurencijos, siaurinančios sukčiavimo dispozicijos apimtį, palyginus su naujojo Kodekso atitinkamos normos dispozicijos turiniu. Jeigu jau pagal kaltinimą nurodyta, kad aptariama veika laikytina baigta 2002 m. gegužės 10 d. (o ne 2004 m. gegužės 11 d., kai buvo paimti gauti pinigai, kaip kompensacija įmonei už sumokėtas įmokas pagal lizingo sutartį), tai būtina aptarti naujojo ir senojo baudžiamojo įstatymo taikymo galimybes, o tai galima padaryti nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka.
Kita vertus, jeigu pagal kaltinime ir nuosprendyje inkriminuotų veiksmų eigą būtų atkreiptas dėmesys į tai, kad K. B. 2002 m. gegužės 10 d. perleido tik skolinius įsipareigojimus bei turtines teises į išperkamą lizingo būdu UAB „R“ turtą, tai kyla logiškas klausimas, kada bendrovė šį turtą (namelį) pati išsipirko įgydama nuosavybę. Kaltinime apie tai nenurodoma. Trumpalaikį turto įsigijimo ir iš karto perleidimo momentą patvirtintų tik galutinio atsiskaitymo su bendrove bei banku faktas. Aplinkybės, kada ir kaip buvo atsiskaityta su banku, kas atsiskaitė – netirtos. Antra vertus, lizingo sutarties perėmėjo S. P. pinigų sumokėjimo ar perdavimo K. B. arba UAB „R“ finansininkui A. K. momentas ne trišalio sandorio pasirašymo metu 2002 m. gegužės 10 d., o 2004 m. gegužės 11 d. taip pat turi reikšmės nustatant nusikaltimo baigtumo momentą. Todėl svarstytinas klausimas, ar aptartoji veika ir besitęsiantys veiksmai kitoje veikoje (kažkodėl išskirtoje į atskirą) iš esmės nėra vieningi ir vientisi, nes visos aplinkybės siejamos su neteisėtu K. B. veikimu UAB „R“ vardu formaliai jam nesant įmonės vadovu, o veiksmų padarinys – turtinės žalos padarymas bendrovei „R“ praradus lizingu išperkamą daiktą yra neatsiejamas nuo turtinių teisių perleidimo.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro nuomone, visiškai pagrįstas kasatoriaus tvirtinimas dėl kaltinimo neaiškumo ir jo ribų išplėtimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir netinkamo išplėsto kaltinimo aiškinimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas savaip (nei kaltinime bei nuosprendyje) interpretavo svetimo turto įgijimą savo ar kitų asmenų naudai (įvardydamas tai kaltinimo netikslumu), taip nustatydamas netgi naujas faktines aplinkybes, o kartu pažeisdamas apeliacinio nagrinėjimo ribas. Todėl laikytina, kad į apeliacinio skundo argumentą dėl kaltinimo neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams teismas neatsakė.
Prokurorui kelia abejonių ir nuosprendžio dalis, kuria K. B. nuteistas dėl 100 000 Lt įgijimo apgaule, nes nepaneigtas kasatoriaus teiginys, jog jis pinigų neužvaldė, o kas tai padarė, jeigu realiai jie nebuvo įtraukti į bendrovės „R“ balansą, iš esmės lieka neaišku. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose neaptarti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys nustatytą 100 000 Lt lėšų trūkumą arba neįnešimą į UAB „R“ sąskaitą ar kasą. Priešingai – byloje yra pajamų orderis RES Nr. 00021, kurį 2005 m. lapkričio 22 d. laisva valia nežinia iš kur ir kurioje vietoje bei kokiu pagrindu tyrėjui A. D. pateikė liudytojas A. K., bet ne nuteistasis ar jo sūnus. Kasos pajamų orderis patvirtina faktą, kad iš S. P. UAB „R“ tariamas akcininkas A. T. (T.) (tyrime paaiškėjo tik tokia pavarde pasivadinęs asmuo) 2004 m. gegužės 11 d. gavo 100 000 Lt atlygį, kad padengtų įmonės „R“ nuostolius, atsiradusius dėl poilsio namelio (duomenys neskelbtini) perleidimo pagal trišalę 2002 m. gegužės 10 d. išperkamosios nuomos sutartį S. P. Pats finansininkas A. K. patvirtino, kad jis šį orderį ir išrašė, tačiau teigė neprisimenantis, ar pinigus užpajamavo, ar jam buvo liepta užpajamuoti. Ant pajamų orderio nėra ir nuteistojo K. B. parašo. Todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad šis dokumentas (pajamų orderis) patvirtina pinigų pasisavinimo faktą, kelia pagrįstų abejonių. Taip pat pinigų pasisavinimą nei paneigia, nei patvirtina ir ginčijamuose teismų sprendimuose aptartas 2004 m. gegužės 11 d. pakvitavimas. Jis tik paliudija, kad 100 000 Lt sumą grynaisiais S. P. pateikė įmonei UAB „R“, kurios vardu tokį pinigų perdavimo faktą pripažino bei parašu ant pakvitavimo patvirtino trišalio sandorio dalyvis K. B., veikęs minėtos trišalės sutarties ir ankstesnių įmonės įgaliojimų pagrindu. Tai, kad šis jau nebuvo bendrovės vadovas, o A. K., tikėtina, nevykdė įmonės „R“ finansininko pareigų, nepašalina prieštaravimų dėl piniginių lėšų užpajamavimo, įnešimo į įmonės kasą, pasisavinimo ar perdavimo trečiajam asmeniui (nenustatytam A. T., kurį, beje, surado irgi A. K.) fakto. Dar daugiau abejonių sukelia aplinkybė, kad pinigų perdavimas vyko ne UAB „R“, o A. K. ofiso „A“ patalpose. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apelianto argumentus, tik pasirėmė išvardytais dokumentais, tačiau neanalizavo jų turinio ir pasirašymo aplinkybių, nesusiejo jų su įvykio dalyvių paaiškinimais, specialistų išvadomis.
Prokuroro įsitikinimu, neišanalizavus visų aptartų detalių ir nepašalinus prieštaravimų, kurie kilo iš minėtų dokumentų, taip pat nepašalinus parodymų prieštaravimų tarp nuteistojo K. B. ir liudytojų S. P., A. K. bei akcininko G. B., negalima konstatuoti, jog ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas bei teisėtas (jame nepaneigti apeliacinio skundo teiginiai, sprendimo motyvai nepakankami, neišsamūs, prieštaringi ir nesudaro vientisos loginės grandinės).
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl K. B. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį
Kasaciniame skunde nuteistasis K. B. nurodo, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas teismų sprendimuose (taip pat ir kaltinamajame akte) yra neaiškus ir netikslus, neatitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytų sukčiavimo sudėties požymių. Be to, teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir nepagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu.
BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrintų tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Tai reiškia, kad teismas privalo išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą, pateikti motyvuotus atsakymus dėl visų esminių jo argumentų. Apkaltinamasis nuosprendis (jo aprašomoji dalis) turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytų reikalavimų tinkamai nesilaikė, o apeliacinės instancijos teismas padarytų pažeidimų išsamiai neišnagrinėjo.
Nusikaltimo sudėties konstatavimą byloje visų pirma lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti nusikaltimo sudėties požymiai. Tik nustačius visas teisiškai reikšmingas įrodinėtinas faktines aplinkybes bei atskleidus konkretaus nusikaltimo sudėties turinį, galima spręsti klausimą dėl asmens baudžiamosios atsakomybės. K. B. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už apgaule savo ir kitų naudai įgijimą didelės vertės svetimo turto ir turtinės teisės, tačiau įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas bei atitinkamų teismų išvadų pagrindimas neatitinka BPK nuostatų.
Iš teismų sprendimuose aprašytų kasatoriui K. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, aplinkybių matyti, kad jis nuteistas už du savarankiškus nusikaltimus:
1) K. B., 2002 m. gegužės 10 d. sudarydamas trišalę sutartį (tarp UAB „R“, kuriai tariamai atstovavo, UAB „Šiaulių banko lizingas“ ir S. P.), šia sutartimi perleido S. P. teisę į turtą – poilsio namelį (duomenys neskelbtini) (neaišku – su kitais statiniais ar be jų) ir kartu perleido UAB „R“ priklausančius 94 813,65 Lt, t. y. pinigų sumą, kurią bendrovė „R“ buvo išmokėjusi UAB „Šiaulių banko lizingas“ pagal 2001 m. gruodžio 7 d. lizingo išperkamosios nuomos sutartį. Konstatuota, kad bendrovei „R“ padaryta 94 813,65 Lt žala. Tačiau iš bylos duomenų galima spręsti, kad 2002 m. gegužės 10 d. sutarties sudarymo (t. y. nusikalstamos veikos padarymo) metu teisė į turtą (poilsio namelį) priklausė ne UAB „R“, o UAB „Šiaulių banko lizingas“, todėl neaišku, kokiu pagrindu teismai konstatavo, kad K. B. perleido kito asmens (S. P.) naudai UAB „R“ priklausančią turtinę teisę. Šiuo atveju neaptarta apgaulė sandorio šalies UAB „Šiaulių banko lizingas“ atžvilgiu, juo labiau kad perleista ne tik teisė į turtą, bet ir prievolės bei įsipareigojimai sumokėti tuometiniam turto savininkui UAB „Šiaulių banko lizingas“ likusius 85 647,52 Lt, mokėtinus už poilsio namelį pagal (lizingo) išperkamosios nuomos sutartį. Taip pat nepasisakyta dėl padarinių, sukeltų buvusiam teisėtam turto savininkui. Neaišku, kuo grindžiamos teismų išvados, kad 2002 m. gegužės 10 d. sutartimi S. P. perleista ir teisė į turtą – poilsio namelį, ir turtas – 94 813,65 Lt, priklausantys UAB „R“. Neaptartos svarbios aplinkybės – kokia yra minėtos sutarties esmė, kokiu būdu ir kas iš tiesų patyrė turtinę žalą;
2) K. B., vykdydamas anksčiau sudarytą 2002 m. gegužės 10 d. trišalę sutartį, suklaidinęs S. P. ir įtikinęs jį, esą veikiantis kaip UAB „R“ akcininkų įgaliotas asmuo (pateikė netikrą 2002 m. gegužės 10 d. akcininkų įgaliojimą), įgijo UAB „R“ priklausantį turtą – 100 000 Lt, kuriuos šis perdavė K. B. kaip kompensaciją nuostoliams, atsiradusiems dėl minėtos 2002 m. gegužės 10 d. sutarties, padengti. Kyla klausimai (į kuriuos teismai neatsakė), kokie konkretūs nuostoliai sudaro šią sumą, ar jie realūs, ar į šią sumą neįeina 85 647,52 Lt (S. P. perleista prievolė) arba 94 813,65 Lt (UAB „R“ sumokėta įmoka). Taigi iš esmės nenustatytas sukčiavimo dalykas, nenagrinėtos ir nevertintos su tuo susijusios aplinkybės bei jas liečiantys bylos duomenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje situacijoje svarbus klausimas yra ir teismų konstatuotas S. P. apgavimo faktas, tačiau jo esmė neatskleista, padaryta išvada neargumentuota.
Pažymėtina, kad šioje byloje UAB „R“ nebuvo pripažinta civiline ieškove, o sprendžiant G. B. (pripažinto nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu) pareikšto civilinio ieškinio klausimą, pripažinus teisę į jo patenkinimą, civilinio ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Iš teismų sprendimų motyvų matyti, kad, pasisakant dėl turtinės žalos UAB „R“ akcininkui G. B., nurodyta ir tai, jog šio reikalavimai glaudžiai susiję su UAB „R“ turtu, o duomenų apie pastarosios veiklą, kreditorinius įsipareigojimus, nuosavybę – byloje nėra.
Sukčiavimo tikslas, konkretus kasatoriaus tyčios turinys taip pat nėra pakankamai aiškiai atskleisti. Nustatant subjektyviuosius K. B. inkriminuotų veikų požymius, svarbu įvertinti ir tai, ar teisės į turtą perleidimas S. P. nebuvo viena iš priemonių įgyvendinti tą patį tikslą – įgyti UAB „R“ turtą. Pažymėtina, kad subjektyviųjų veikos požymių nustatymas neatsiejamas nuo objektyvių veiksmų, kuriais įgyvendinamas konkretus tikslas (ar tikslai). Nagrinėjamu atveju tai ypač reikšminga ir nustatant nusikalstamos veikos (veikų) baigtumo momentą.
Teismams konstatavus, kad padaryti du savarankiški nusikaltimai (nesant vieningos tyčios), pirmos veikos teisinio vertinimo klausimas, atsižvelgiant į jos padarymo laiką, neaptartas. Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio 1961 m. BK 274 straipsnyje numatyto sukčiavimo sudėties apibrėžimas skiriasi (nuo taikytame baudžiamajame įstatyme numatyto), t. y. svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule. Tuo tarpu galiojančio 2000 m. BK 182 straipsnio dispozicijoje numatyta atsakomybė už apgaulingą svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą savo ar kitų naudai. Dėl to nepakanka apeliacinės instancijos teismo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašyti veiksmai – perleidimas S. P. teisės į UAB „R“ turtą ir perleidimas paties turto – yra netikslumas įvardijant veiksmus, kurie reiškia įgijimą kito asmens (S. P.) naudai turtinės teisės bei turto, ir kad nurodytos aplinkybes atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Kaip anksčiau nurodyta šioje nutartyje, pripažinta įrodyta nusikalstama veika aprašyta neapibrėžtai, ne visos įrodinėtinos aplinkybės atskleistos ir nustatytos, o tai yra reikšminga sprendžiant K. B. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimus.
Atsižvelgiant į tai, kad G. B. civilinis ieškinys išplaukia iš K. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir siejamas su UAB „R“ padaryta žala, aišku, kad šie klausimai (G. B. civilinio ieškinio ir K. B. kaltės bei atsakomybės) yra susiję. Dėl to naikintina ir ta dalis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuria atmestas G. B. apeliacinis skundas; jį apeliacinės instancijos teismas turi nagrinėti iš naujo.
Remiantis tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalį:
1) kuria palikta galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalis dėl K. B. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei pakeista nuosprendžio dalis dėl pripažinimo kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir kuria K. B. paskirta subendrinta bausmė už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje;
2) kuria atmestas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. B. apeliacinis skundas.
Perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.