Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. G. nuteistas už tai, jog 2006 m. kovo 22 d. apie 4 val. Z. R. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbiami), asmeninio konflikto su V. J. R. metu tyčia peiliu vieną kartą dūrė pastarajam į krūtinės sritį ir padarė jam kiauryminį durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su IV šonkaulio, kairiojo plaučio, širdiplėvės ir širdies pažeidimais, nuo ko J. R. mirė, ir taip nužudė nukentėjusįjį J. R. .

Nuteistasis atkreipia teismo dėmesį į tai, kad kai J. R. nevartodavo vaistų, tapdavo agresyvus, puldinėdavo namiškius, ne kartą buvo sužalojęs ir jį, todėl Z. R. tekdavo namie nuo nukentėjusiojo slėpti peilius ir kitus aštrius daiktus. Be to, kiekvieną kartą, kai reikėdavo J. R. vežti į psichiatrinę ligoninę, gydytojams tekdavo kviesti policijos ekipažą dėl nukentėjusiojo agresyvaus elgesio. Nuteistasis nurodo, kad vieną kartą J. R. metė į jį peilį, kuris įsmigo į jo pakeltą stalo viršų, o kitą kartą J. R. jam sužalojo ranką, kai nuteistasis bandė nuo jo apsiginti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. G. , nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusioji prašė skundą patenkinti iš dalies ir sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas, nes yra pri­im­tas ir su­ra­šy­tas lai­kan­tis bau­džia­mojo ir bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mų. Šis nuosp­ren­dis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame pa­da­ry­tos iš­va­dos yra paremtos iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įver­tin­tais įro­dy­mais.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo A. G. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės. Nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes ji atitinka būtent šio baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį.

Teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir nuteistojo kaltės formą, pagrįstai rėmėsi ne tik nuteistojo skunde minimais liudytojų Z. R. ir S. S. parodymais, tačiau įvertino ir kitus reikšmingus bylos duomenis: įvykio vietos apžiūros medžiagą, J. R. lavono apžiūros ir teismo medicinos tyrimo duomenis, teisės medicinos eksperto V. V. paaiškinimą teisme apie galimą J. R. sužalojimo peiliu mechanizmą, liudytojos I. G. parodymus. Šie nuosprendyje aptarti ir įvertinti bylos duomenys paneigia nuteistojo manymą, kad jis nukentėjusįjį nužudė dėl neatsargumo.

Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nukentėjusysis smūgio peiliu metu buvo vertikalioje padėtyje, šią išvadą pagrindė bylos duomenimis ir paneigė nuteistojo versiją, jog nukentėjusiajam peiliu buvo durta tik į koją, smūgis buvo nestiprus, nukentėjusysis tūptelėjo ir pats užgriuvo ant peilio. Nuteistasis ne visiškai pagrįstai skunde nurodo, kad teisės medicinos ekspertas visiškai patvirtino būtent nuteistojo nurodytas smūgiavimo peiliu aplinkybes. Ekspertas teismo posėdžio metu kategoriškai paneigė, jog sužalojimas peiliu galėjo būti padarytas užgriūnant ant peilio. Taip pat vienareikšmiškai pažymėjo, kad smūgis peiliu buvo stiprus (t. 2, b. l. 92 ).

Net jeigu teismas būtų nustatęs, kad nukentėjusysis pakeitė kūno padėtį, smūgio metu tūptelėjo, vien ta aplinkybė nerodo, jog nuteistasis neturėjo tyčios nužudyti J. R. . Tokios aplinkybės, kaip stipraus smūgio sudavimas pavojingu įrankiu - 20,5 cm ilgio geležtę turinčiu peiliu (pažeistas šonkaulis, žaizdos kanalo gylis 9-10 cm) į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą, peilio laikymo aplinkybės dūrio metu (žaizdos kanalas ir parodymų patikrinimo metu nustatytos aplinkybės) rodo, kad nuteistajam stovint peiliu durta ne iš viršaus į apačią, siekiant pataikyti į koją, o iš dešinės į kairę, iš priekio link nugarinio paviršiaus ir iš apačios į viršų ir kartu patvirtina, kad nuteistasis suprato pavojingą savo veikimo pobūdį, numatė, kad toks pavojingas veikimas gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, tačiau nors tokios pasekmės nenorėjo, sąmoningai leido šiai pasekmei atsirasti. Todėl teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog A. G. veikė netiesiogine tyčia. Kaltės turinys yra atskleidžiamas ne vien kaltinamojo parodymais, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, jos rūšis, be nurodytų aplinkybių, nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetą, išorinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti.

Nuosprendyje nustatytų aplinkybių visuma rodo ir tai, kad A. G. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis. Visų pirma pasakytina, kad nebuvo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi, kuris suteiktų A. G. teisę į būtinąją gintį. Nei nuteistojo sveikatai, nei gyvybei, nei kitiems įstatymo saugomiems interesams joks pavojus, esant teismo nustatytai konfliktinei situacijai, negrėsė. Smūgio peiliu metu fiziškai akivaizdžiai silpnesnis nukentėjusysis buvo be jokio ginklo ir nuteistojo nepuolė. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio metu agresyvus buvo pats nuteistasis, būtent jis prieš dūrį peiliu susimušė su broliu, sudaužė įvykio vietos bute įvairius daiktus ir nakties metu ėjo aiškintis su psichinę negalią turinčiu nukentėjusiuoju į jo kambarį dėl pastarojo pasakytų žodžių, jog nuteistasis bute negyvens.

Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nuteistojo veiksmai buvo padaryti esant labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nuteistąjį nukentėjusiojo J. R. poelgio. Nuteistojo veiksmai negali būti kvalifikuojami ir kaip nužudymas labai susijaudinus (BK 130 str.). Jokio neteisėto nukentėjusiojo poelgio byloje nėra nustatyta. Tai, kad nukentėjusysis, pamatęs atėjusį aiškintis nakties metu nuteistąjį ir siekė paimti peilį nuo spintelės, neturėtų būti vertinama kaip neteisėtas elgesys, sukėlęs didelį nuteistojo susijaudinimą. Nuteistajam buvo gerai žinoma, kad nukentėjusysis turi psichinę negalią, kad pastarojo elgesys gali būti neprognozuojamas. Todėl nei nukentėjusiojo siekimas paimti peilį, nei pasakymas, kad nuteistasis įvykio vietos bute negyvens, nebuvo nuteistajam netikėtas, juo labiau itin įžeidžiantis.

Už nekvalifikuotą nužudymą pilnamečiui asmeniui galima skirti tik laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas yra penkeri, o maksimumas yra penkiolika metų laisvės atėmimo. Kriminalinė bausmė, skiriama už nužudymą, turi būti proporcinga (t. y. bausmės griežtumas turi atitikti padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybę) ir teisinga. Šių principinių nuostatų skirdamas A. G. bausmę pirmosios instancijos teismas laikėsi. Kolegijos manymu, apygardos teismo teisėjų kolegija teisingai nusprendė, kad A. G. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį A. G. , teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei kitomis bausmių skyrimo taisyklėmis, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą.

Paskirtoji už labai sunkų nusikaltimą bausmė, atsižvelgiant į padaryto nužudymo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, nustatytą tyčios rūšį ir vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kolegijos manymu, nėra aiškiai per griežta ir yra teisinga. Nustatant bausmės dydį buvo atsižvelgta ir į nukentėjusiojo J. R. asmenybę. Dar labiau švelninti nuteistajam paskirtos aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės nėra jokio teisinio pagrindo.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.