Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (23.1-08) RNA-35325 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI kreiptis į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo sustabdymo, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas Lietuvoje dėl jo, kaip mokesčių mokėtojo, gautų pajamų apmokestinimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Pareiškėjas vykdė veiklą, kurios metu internetu nupirktą gintarą sandėliuodavo internetinės parduotuvės „Amazon“ sandėliuose, kol atsirasdavo pirkėjas ir, jam atlikus apmokėjimus „Amazon“ ir „Ebay“ internetinėse parduotuvėse, išsiųsdavo prekę pirkėjui, o pinigus gaudavo į savo asmeninę sąskaitą, esančią Jungtinėje Karalystėje arba Ispanijoje, kur tuo metu gyveno. Pareiškėjas nuo 2013 m. Lietuvoje negyveno ir šioje šalyje jokios veiklos nevykdė ir šiuo metu nevykdo bei yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos Respublikos, o nuo 2013 m. liepos mėnesio pareiškėjas yra užsiregistravęs Jungtinės Karalystės mokesčių mokėtojų registre. Todėl pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 4 straipsnio 1 dalies, pagal kurią galėtų būti pripažintas nuolatiniu Lietuvos gyventoju. Pareiškėjas neginčija prievolės mokėti mokesčius Jungtinėje Karalystėje, tačiau VMI nepagrįstai yra pradėjusi kontrolės veiksmus Lietuvos Respublikoje dėl tos pačios mokesčių mokėtojo veiklos ir tų pačių gautų pajamų, kurios apmokestintos Jungtinėje Karalystėje, nes, mokesčių administratoriaus nuomone, jis tuo metu buvo Lietuvos Respublikos rezidentas. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad mokesčių administratorius tęs rezidavimo vietos nustatymo veiksmus, ir manytina, jog bus pradėtas mokestinis patikrinimas dėl mokesčių mokėtojo gautų pajamų Lietuvoje apmokestinimo iš vykdytos veiklos, t. y. dėl tų pačių pajamų apmokestinimo, dėl kurių Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius kreipėsi pagalbos vykdant mokesčių išieškojimą į Lietuvos mokesčių administratorių.

1.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės Vyriausybės sutartimi dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos (toliau – ir Sutartis), yra tikslinga VMI kreiptis į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo iki tol, kol Lietuvoje bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo gautų pajamų apmokestinimo. Nors pareiškėjas nesikreipė į atsakovą kaip Lietuvos rezidentas dėl abipusio susitarimo procedūros inicijavimo, tačiau pareiškėjas šiame ginče aptariamu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2015 m. gruodžio 31 d., nelaikė savęs Lietuvos rezidentu, todėl neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į VMI dėl abipusio susitarimo inicijavimo, nes toks kreipimasis reikštų pripažinimą, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo Lietuvos rezidentas.

1.3. Iki tol, kol Lietuvoje nebus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas dėl pareiškėjo mokestinių prievolių, išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo pagal Jungtinės Karalystės prašymą yra netikslinga, kadangi Lietuvos mokesčių administratoriui priėmus sprendimą apmokestinti mokesčių mokėtojo pajamas Lietuvoje, jis turėtų teisę susigrąžinti mokesčius, sumokėtus Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriui, tačiau šis procesas yra sudėtingas ir tokiu būdu mokesčių mokėtojas butų nepagrįstai apsunkintas. Pareiškėjas per savo atstovus ne kartą kreipėsi į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl susidariusios situacijos, tačiau, kaip minėta, šiuo metu nėra atliktas ar pradėtas mokestini patikrinimas, todėl Jungtinės karalystės mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą.

2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas Sprendimu buvo informuotas, kad jo atžvilgiu nėra atliktas mokestinis patikrinimas. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. balandžio 27 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr.(7.46E) FR0687-500 buvo nurodyta, kad mokestinio tyrimo metu išsiųsti paklausimai įvairiems mokesčių administratoriams, gavus atsakymus, bus sprendžiama dėl tolimesnių kontrolės procedūrų. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 156 straipsnio 2 dalies nuostatose yra reglamentuojama viena iš skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimo sustabdymo sąlygų, kur nustatyta, kad skundo nagrinėjimas mokestiniame ginče gali būti sustabdomas, jeigu dėl ginčijamų mokestinių sumų pradedama abipusio susitarimo procedūra. Tačiau pareiškėjo atžvilgiu nėra atliekamos jokios kontrolės procedūros ar pradėta abipusio susitarimo procedūra.

2.2. Vadovaujantis MAĮ 25 straipsnio 1 dalies 10 punktu, mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus sprendimu išieškoti mokesčio nepriemoką, mokesčių mokėtojas turi teisę, įvertinęs Lietuvos mokesčių administratoriaus pradėtus kontrolės veiksmus, kreiptis į mokesčių administratorių dėl abipusio susitarimo procedūros inicijavimo. Vadovaujantis Sutarties 28 straipsnio nuostatomis, asmuo dėl abipusio susitarimo procedūros inicijavimo turi teisę kreiptis į tos valstybės, kurios rezidentas jis yra, kompetentingą asmenį, išskyrus, kai jo atveju taikoma šios sutarties 27 straipsnio 1 dalis. Todėl, kol nėra atliktas pareiškėjo mokestinis patikrinimas ir pareiškėjas nesikreipė į Lietuvos mokesčių administratorių dėl abipusio susitarimo procedūros inicijavimo, VMI neturi teisinio pagrindo kreiptis į Jungtinės Karalystės mokesčių administraciją (kompetentingą instituciją).

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas nustatė, kad VMI 2017 m. rugsėjo 8 d. gavo iš Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą išieškoti iš pareiškėjo 120 368,96 Eur skolą. VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. (23.1-08-3-5) RNA-28936 informavo pareiškėją apie gautą Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą. VMI viršininkas priėmė 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-353, kuriuo pakeitė 2017 m. spalio 25 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08) 491-232 ir nusprendė iš pareiškėjo išieškoti 92 701,85 Eur. Teismo posėdžio metu VMI pateikė papildomus dokumentus, patvirtinančius, jog antstolis pradėjo minėtos skolos išieškojimą. Pareiškėjas 2017 m. spalio 19 d. pateikė atsakovui paklausimą, kuriuo informavo, jog Kauno AVMI jau yra atlikusi tyrimą, kuris buvo vykdomas dėl pareiškėjo veiklos pardavinėjant gintarą, t. y. dėl tos pačios veiklos ir tų pačių pajamų, kurias apmokestino Jungtinė Karalystė. Pareiškėjas pateikė Kauno AVMI 2017 m. balandžio 27 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (7.46E) FR0687-500, kuriuo informuojama apie pateiktus paklausimus pareiškėjui bei jo pateiktus duomenis ir paaiškinimus. Pranešime taip pat nurodoma, kad mokesčių administratorius išsiuntė papildomus paklausimus kitų šalių mokesčių administratoriams.

6. Teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis MAĮ 25 straipsnio 1 dalies 10 punktu, mokesčių administratorius sprendžia abipusio susitarimo procedūrų, numatytų Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/ EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną, taikymo klausimus. Pagal šį reglamentavimą, mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus sprendimu išieškoti mokesčio nepriemoką, mokesčių mokėtojas turi teisę, įvertinęs Lietuvos mokesčių administratoriaus pradėtus kontrolės veiksmus, kreiptis į mokesčių administratorių dėl abipusio susitarimo procedūros inicijavimo.

7. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu nėra pabaigęs mokestinio patikrinimo, todėl nėra priėmęs sprendimo, kuriuo būtų įregistruota mokestinė prievolė Lietuvos Respublikoje dėl tos pačios veiklos ir tų pačių sumų, kaip ir išieškoma suma pagal Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus prašymą. Pareiškėjas remiasi minėtu Kauno AVMI pranešimu apie atliktą mokestinį tyrimą, tačiau toks pranešimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. jis patvirtina, kad mokesčių administratorius renka duomenis tiek iš pareiškėjo, tiek iš kitų šalių mokesčių administratorių, tačiau šiuo pranešimu nėra nuspręsta, ar pareiškėjui registruotina skola dėl tos pačios vykdytos veiklos kaip ir Jungtinėje Karalystėje ir tos pačios mokestinės prievolės, kurią ginčo nagrinėjimo metu išieško VMI vykdydama Jungtinės Karalystės prašymą.

8. Atsižvelgęs, kad pareiškėjo atžvilgiu mokestinis patikrinimas nėra baigtas, mokesčių administratorius nėra priėmęs sprendimo, kuriuo patvirtintų patikrinimo aktą ir įregistruotų mokestinę prievolę pareiškėjui Lietuvos Respublikoje, teismas konstatavo, kad kol mokesčių administratorius priimtu sprendimu neįregistravo mokestinės prievolės pareiškėjui, nėra pagrindo kreiptis į mokesčių administratorių dėl abipusio susitarimo procedūros inicijavimo, dėl to pareiškėjo skundas atmestinas.

III.

9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2015 m. gruodžio 31 d. nebuvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas GPMĮ prasme. Pareiškėjas neneigia ir neginčija savo prievolės mokėti mokesčius Jungtinėje Karalystėje, tačiau šiuo konkrečiu atveju negalima nekreipti dėmesio į tai, kad Lietuvos mokesčių administratorius yra pradėjęs kontrolės veiksmus dėl tos pačios mokesčiu mokėtojo veiklos ir tų pačių mokesčių mokėtojo gautu pajamų, kurios apmokestintos Jungtinėje Karalystėje, t. y. Lietuvos mokesčių administratoriaus siekis yra apmokestinti mokesčių mokėtojo veiklos pajamas Lietuvoje, kadangi, mokesčių administratoriaus nuomone, pareiškėjas tuo metu buvo Lietuvos rezidentas. Kauno AVMI atliko pareiškėjo mokestinį tyrimą. Mokestinis tyrimas buvo atliekamas dėl pareiškėjo vykdytos veiklos, t. y. gintaro dirbinių prekybos per „Ebay“ ir „Amazon“ internetines parduotuves, kurių sandėliai yra Jungtinėje Karalystėje. Iš Kauno AVMI atlikto tyrimo eigos ir 2017 m. balandžio 27 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (7.46E) FR0687-500 suformuluotų išvadų yra akivaizdu, jog mokesčių administratorius, gavęs atsakymus iš užsienio valstybių mokesčių administratorių, tęs rezidavimo vietos nustatymo veiksmus, ir manytina, jog bus pradėtas mokestinis patikrinimas dėl mokesčių mokėtojo gautų pajamų Lietuvoje apmokestinimo iš vykdytos veiklos. t. y. dėl tų pačių pajamų apmokestinimo, dėl kurių Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius kreipėsi pagalbos vykdant mokesčių išieškojimą į Lietuvos mokesčių administratorių.

9.2. Vadovaujantis Sutartimi, yra tikslinga Lietuvos mokesčių administratoriui kreiptis į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo, iki kol Lietuvoje bus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas dėl pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimo. Akivaizdu, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Jungtinės Karalystės institucijų nevyksta bendradarbiavimas ir siekiama tas pačias pajamas apmokestinti du kartus, nors ir skirtingose valstybėse. Išieškoti mokestinę nepriemoką pagal Jungtinės Karalystės prašymą yra netikslinga, kadangi Lietuvos mokesčių administratoriui priėmus sprendimą apmokestinti mokesčių mokėtojo pajamas Lietuvoje, jis turėtų teisę susigražinti mokesčius, sumokėtus Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriui, tačiau šis procesas yra sudėtingas ir tokiu būdu mokesčių mokėtojas butų nepagrįstai apsunkintas.

9.3. Pareiškėjas nesikreipė į VMI kaip Lietuvos rezidentas dėl abipusio susitarimo procedūros inicijavimo, tačiau pareiškėjas šiame ginče aptariamu laikotarpiu nelaikė savęs Lietuvos rezidentu, todėl darytina pagrįsta išvada, jog pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į VMI dėl abipusio susitarimo procedūros inicijavimo, o toks kreipimasis reikštų pripažinimą, jog 2013–2015 m. pareiškėjas buvo Lietuvos rezidentas. Pareiškėjas per savo atstovus ne kartą kreipėsi į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl šios susidariusios situacijos, tačiau šiuo metu nėra atliktas ar pradėtas mokestini patikrinimas, todėl Jungtinės karalystės mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Tik VMI, veikianti kaip Lietuvos mokesčių administratorius, gali priimti sprendimą kreiptis į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl išieškojimo iš pareiškėjo sustabdymo, kadangi tik VMI atitinkamiems darbuotojams yra žinoma, kam ir kokie užklausimai, susiję su pareiškėjo vykdoma veikla, buvo pateikti ir kokie tolimesni kontrolės veiksmai yra planuojami. Lietuvos mokesčių administratorius sieks apmokestinti pareiškėjo gautas pajamas Lietuvoje, dėl šios priežasties akivaizdu, jog skundžiamu Sprendimu pateiktas VMI atsisakymas kreiptis į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra neteisėtas.

10. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

10.1. Teismas objektyviai įvertino aplinkybes, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra atliktas mokestinis patikrinimas, o mokesčių administratorius renka tik duomenis apie pareiškėjo veiklą iš įvairių šaltinių, tačiau pareiškėjui nėra apskaičiuota mokestinė nepriemoka dėl tos pačios vykdytos veiklos kaip ir Jungtinėje Karalystėje ir tos pačios mokestinės prievolės, kurią ginčo nagrinėjimo metu išieško VMI pagal Jungtinės Karalystės prašymą. Nėra teisės aktų nuostatos, kuri uždraustų mokesčių administratoriui tikrinti mokesčių mokėtoją, o mokesčių administratoriaus vykdomas patikrinimas ir jo metu atliekami kontrolės veiksmai nereiškia, kad mokesčių mokėtojo atžvilgiu yra priimamas sprendimas dėl mokestinės prievolės įregistravimo.

10.2. Pareiškėjas ignoruoja VMI pateiktus įrodymus, kai 2017 m. lapkričio 20 d. mokesčių administratoriui gavus iš Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos papildomą informaciją dėl prašymo vykdyti reikalavimą ir (arba) imtis prevencinių priemonių išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo, buvo operatyviai į tai sureaguota. Jungtinei Karalystei atlikus pataisymus ir pareiškėjo skolą sumažinus iki 92 701, 85 Eur, VMI 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 491-353 pakeitė ankstesnįjį savo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-323 dėl 120 368,96 Eur išieškojimo iš pareiškėjo pagal užsienio valstybės prašymą, sumažindamas skolininko prievolę iki 92 701,85Eur, o tai objektyviai įrodo, kad VMI bendradarbiauja su Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriumi, užtikrina keitimąsi informacija.

10.3. Nors Kauno AVMI 2017 m. balandžio 27 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr.(7.46E) FR0687-500 buvo konstatuota, kad pagal Lietuvoje turimų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus sukėlė abejonių, kad pareiškėjas 2013–2015 m. gyveno Jungtinėje Karalystėje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra atliktas mokestinis patikrinimas, bei į tai, kad šis nesikreipė į Lietuvos mokesčių administratorių dėl abipusio susitarimo procedūros inicijavimo, VMI neturi teisinio pagrindo kreiptis į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl priverstinio ieškojimo sustabdymo. Pareiškėjo mokestinė nepriemoka Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriui nėra sumokėta, dėl to negalimas ir joks prievolių dubliavimas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

11. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (23.1-08) RNA-35325 atsisakė kreiptis į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių dėl priverstinio išieškojimo sustabdymo (toks buvo mokesčių mokėtojo prašymas, išdėstytas 2017 m. spalio 19 d. prašyme), kuris (priverstinis išieškojimas) pradėtas VMI 2017 m. spalio 25 d. sprendimu (vėliau keistas), pagal užsienio valstybės prašymą (Jungtinės Karalystės) dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.

12. Taigi pareiškėjas (apeliantas) siekė/ia, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administratorius kreiptųsi į Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių, jog pastarasis priimtų sprendimą dėl mokestinės nepriemokos sustabdymo, iki kol bus priimtas sprendimas Lietuvos Respublikoje dėl mokesčių mokėtojo gautų pajamų apmokestinimo. Kitaip tariant, pareiškėjas prašo įpareigoti viešojo administravimo sistemos subjektą veikti už jį, kaip mokesčių mokėtoją, pastarojo naudai.

13. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad užsienio valstybių prašymai yra sprendžiami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu (toliau – ir Įstatymas; Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas; Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas neteko galios nuo 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d., įgyvendinant 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvą Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, ir įsigaliojo Įstatymas).

14. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio nuostatos, aiškinant jas kartu su Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsniu, suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Dėl nurodytų motyvų Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami.

15. Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturi jo kaip nors pripažinti, o gali tik spręsti: ar nėra įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant jis negali būti vykdomas (kai reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje), ar prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, ar nėra Įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (Įstatymo 10 str.).

16. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais, savo sprendimu sustabdo išieškojimą arba jį nutraukia.

17. Nurodytas teisinis reguliavimas lemia išvadą, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administratorius prieš priimdamas sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo turi įvertinti, ar nėra Įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant užsienio valstybės prašymas negali būti vykdomas, ar nėra Įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą, bet kitokių pareigų pagal nurodytą teisinį reguliavimą iš esmės neturi.

18. MAĮ 29 straipsnio (ši teisės norma, kaip pagrindas kreiptis į užsienio valstybės mokesčių administratorių, minima pareiškėjo prašyme) 3 dalyje nurodyta, kad Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nustatyta tvarka. Prašymuose nurodytos sumos, už kurių išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatas atsakingas mokesčių administratorius, išieškomos kaip mokestinė nepriemoka Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

19. Ką tik paminėtos teisės normos (MAĮ 29 str.) nei vienoje iš dalių įstatymų leidėjas taip pat nėra įtvirtinęs mokesčių administratoriaus pareigos, esant užsienio valstybės prašymui dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, veikti mokesčių mokėtojo vardu – atlikti atitinkamus veiksmus inter alia (liet. kurių tarpe; taip pat), kreiptis į užsienio valstybės mokesčių administratorių, kad jis priimtų sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo. Taigi apeliantas kreipėsi teisminės gynybos dėl to, ko nenumato teisė, pats atsisakydamas teisinės galimybės kreiptis į užsienio valstybės kompetentingą instituciją, manydamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės ar įstatymų saugomas interesas.

20. Dėl išdėstytų aplinkybių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, apskųstas VMI sprendimas pripažintinas teisėtu ir jo nėra pagrindo naikinti. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai apibrėžęs ginčo dalyką ir visapusiškai įvertinęs faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.